Vasario 27 – kovo 4 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 5, 12–21; 1 Kor 3, 12–17; 1 Kor 12, 14–26; Ef 6, 11–17; 1 Kor 15, 12–18.

Įsimintina eilutė: „Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Kor 15, 54)

Pauliaus laiškuose apstu užuominų apie didžiąją kovą. Neabejotina, kad Paulius tikėjo ne tik paties šėtono, bet ir jo apgaulingo ir mirtino darbo tikrove. Daugybėje vietų Paulius perspėjo dėl šėtono klastų (Ef 6, 11), jo galingų apgavysčių (2 Kor 11, 14) ir net jo antgamtinių galių (2 Tes 2, 9).
Bet skaičiusieji Paulių žino, kad apaštalo dėmesys visada buvo Kristus ir Jo galutinė pergalė dėl mūsų. Kad ir kiek per šimtmečius šėtonui pavyko pasiekti įveikiant Dievo Sandoros tautą, velnias visiškai bejėgis prieš Jėzų, o Jėzus įvykdė visus Sandoros pažadus, taip užtikrindamas išgelbėjimą visiems, kurie tiki ir paklūsta, žydams ir pagonims. Kristaus ištikimybė taip pat užtikrina didžiausią šėtono pralaimėjimą (Hbr 2, 14) ir didžiosios kovos pabaigą.
Šią savaitę mes tyrinėsime tam tikrus simbolius ir metaforas, kuriuos Paulius naudojo paaiškindamas kovos tikrovę ir kaip mes turime gyventi ir darbuotis bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenės, įtrauktos į šią visuotinę kovą, labui.

I. ADOMAS IR JĖZUS

Nors Paulius yra geriausiai žinomas dėl suprantamo Evangelijos išaiškinimo, taip pat labai svarbus yra apaštalo didžiosios kovos paaiškinimas. Dėstydamas Gerąją naujieną, jis apibendrino savo pagrindines mintis: per Jėzų mes buvome „nuteisinti tikėjimu“ (Rom 5, 1); mes turime tiesioginę prieigą prie Dievo, ir „didžiuojamės Dievo šlovės viltimi“ (2 eilutė); ir sielvartai mums nebekelia nerimo (3–5 eilutės). Jis taip pat užrašė mums pažadą: „kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (8 eilutė), ir kad dabar mes esame „nuteisinti“ Kristaus gyvenimu ir mirtimi už mus. Mes taip pat esame apsaugoti nuo paskutinio Dievo teismo prieš nuodėmę (9–10 eilutės), ir mes džiaugiamės, kad buvome su Juo sutaikyti (11 eilutė).

Perskaitykite Rom 5, 12–21. Kaip didžioji kova atskleista šiose eilutėse?
Aptaręs viską, ką Kristus dėl mūsų padarė, Paulius aiškino, kaip Jėzus tai padarė. Neatitaisius sode prie medžio padarytos Adomo žalos, nebūtų amžinosios ateities vilties ir didžiojoje kovoje šėtonas būtų nugalėtojas. Adomas atnešė mirtį visiems dėl to, ką jis padarė (Rom 5, 12). Net Dešimties Dievo įsakymų davimas ant Sinajaus kalno negalėjo sustabdyti mirties ir nuodėmės problemos. Įstatymas tik paaiškino, kas yra nuodėmė. Tai nebuvo sprendimas nuodėmei. Nuodėmės ir mirties problema galėjo būti išspręsta tik per Jėzaus auką. Jėzus Savo gyvybe sumokėjo kainą – „malonės dovana“ (Rom 5, 15–16).
Dabar žmonija gali būti atkurta. Kaip mirtis „įsiviešpatavo“ dėl Adomo nuodėmės, dabar dėka Jėzaus ištikimybės gali viešpatauti „malonė ir teisumas“ (Rom 5, 17). Neteisinga, kad dėl Adomo mes netekome rojaus. Mes neprisidėjome prie jo klaidingo sprendimo, tačiau mes kenčiame padarinius. Tačiau neteisinga ir tai, kad mes atgausime rojų. Mes niekuo neprisidėjome prie to, ką Jėzus padarė prieš 2000 metų. Paulius apibendrino savo argumentą Rom 5, 18–21. Pirmasis Adomas atnešė pasmerkimą ir mirtį; antrasis atnešė sutaikymą ir gyvenimą.

„O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Įrašykite čia savo vardą ir patikėkite šiuo pažadu sau. Kokią viltį tai jums teikia?

II. BAŽNYČIOS STATYMAS

„Kristaus bažnyčia, nors silpna ir su trūkumais, yra vienintelis objektas žemėje, kuriam Jis skiria Savo didžiausią dėmesį“ (E. Vait, „In Heavenly Places“, 284 p.).
Šio klasikinio E. Vait teiginio niekas geriau neiliustruoja už Pauliaus Pirmąjį laišką Korintiečiams. 1 Kor 3 Paulius lygino Bažnyčią su pasėliais, prie kurių darbavosi skirtingi žmonės: vienas asmuo sodino, kitas laistė, bet pats Dievas yra atsakingas už augimą ir brandą (1 Kor 3, 4–9).
Paulius tęsė savo mintį, dabar aprašydamas Bažnyčią kaip pastatą. Kažkas padėjo pamatą, „o kitas stato toliau“ (1 Kor 3, 10). Nes pamatas tai ne kas kitas, kaip Kristus (1 Kor 3, 11), tada kiti turi būti atsargūs dėl to, kokias medžiagas jie naudoja. Ateinantis teismas atskirs prastas ir tinkamas „statybines medžiagas“ (1 Kor 3, 12–15).

Perskaitykite 1 Kor 3, 12–15. Palyginkite su Mt 7, 24–27. Kokie du dalykai parodo, kieno pusėje didžiojoje kovoje mes esame?
Dabar perskaitykite šias eilutes: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17)
Turime atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, kad kontekstas kalba apie Bažnyčią ir kaip pastaroji yra pastatyta. Čia nekalbama pirmiausia apie sveikatą. Dievas nesunaikina žmonių, kurie piktnaudžiauja bloga gyvensena ir naikina savo kūną; šie žmonės sunaikina patys save. (Vėliau Paulius rašė, kad mūsų kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla, ryšium su mūsų moraliniais sprendimais 1 Kor 6, 15–20).
Antras dalykas, šiose dviejose eilutėse pavartotas įvardis jūs. Čia kreiptasi ne į asmenį, bet grupę. Taigi, jei kažkas niokoja Bažnyčią, jam gresia rimtos bėdos. Dievas perspėja, kad Jis sunaikins tokį asmenį, kuris bando sunaikinti Bažnyčią.

Kaip mes galime būti tikri, kad visu tuo, ką mes pasakome ir padarome, mes statome, o ne griauname Bažnyčią?

III. BAŽNYČIA KAIP KŪNAS

Bažnyčios vaidmuo ir funkcijos yra aiškiai užrašyti 1 Korintiečiams 12. Čia Bažnyčia palyginta su kūnu, kurio kiekvieno iš narių vaidmuo yra aiškiai apibrėžtas ir pasitarnaujantis bendrai ir darniai visumai (1 Kor 12, 12).

Perskaitykite 1 Kor 12, 14–26. Kokia yra šių eilučių esminė žinia?
Atrodo, kad juokingu stiliumi Paulius rašė apie tai, kas nutiktų, jei koja ar ausis pasakytų, kad jie nepriklauso kūnui. Tada Paulius toliau rašė, kas nutiktų, jei visas kūnas tebūtų akis ar ausis (1 Kor 12, 17). Įsivaizduokite didelę ausį mojuojant po visą kambarį ir sakant mums: „Labas!“ Kad ir kaip juokingai tai gali atrodyti, taip iš tikrųjų nutinka, kai žmonės bando kontroliuoti Bažnyčią, tarsi jie būtų savininkai.
Anksčiau Paulius apibūdino įvairias veiklas Bažnyčioje, kiekvieną aprašant kaip Šventosios Dvasios dovaną. Yra tie, kuriems suteiktas išminties žodis, kitiems – Šventojo Rašto pažinimas (1 Kor 12, 8). Yra tokių, kurių tikėjimas visus įkvepia, ir tokių, kurie išgydo (1 Kor 12, 9). Yra darančiųjų stebuklingus darbus, yra žmonių su pranašiška įžvalga, yra tokių, kurie gali aiškiai atskirti gera nuo pikto, ir tokių, kurie įveikia kalbų barjerą (1 Kor 12, 10). Atkreipkite dėmesį, kad ne atitinkami asmenys apsprendžia savo sugebėjimą, o Šventoji Dvasia pasirinko kiekvieną iš jų iš įvairios aplinkos, siekiant sukurti ir suvienyti kūną, t.y. Bažnyčią (1 Kor 12, 11–13). Norėdamas pabrėžti šį svarbų faktą, Paulius pasikartojo: Dievas yra Tas, kuris nusprendžia, kur kiekvienas narys dera (1 Kor 12, 18).
Svarbiausia, nepaisant daugybės narių, yra tik vienas kūnas; kiekvienas narys yra gyvybiškai susijęs su visais kitais, net ir tais, kurie savęs nelaiko itin garbingais (1 Kor 12, 20–24). Ši tarpusavio priklausomybė turi įdiegtą apsaugą, kad kiekvienam būtų užtikrinti saugumas ir gerovė. Tarpusavio priklausomybė pasireiškia tuomet, kai dalijamasi skausmu ir džiaugsmu (1 Kor 12, 26).

Kai kurie kūnai serga autoimuninėmis ligomis, kai viena kūno dalis užsipuola kitą dalį. Šios ligos gali būti sekinančios, kartais mirtinos. Atsižvelgiant į šiandien tyrinėtas eilutes, kaip priešas veikia, kad pakenktų kūnui, ir kaip mes galime būti Viešpaties panaudoti, kad padėtume sustabdyti šį puolimą?

IV. DIEVO GINKLAI

Efeziečiams 6 Pauliaus panaudota ginklų simbolika atskleidžia didžiosios kovos tikrovę, ir kad mes dalyvaujame tikroje kovoje su realiu priešu (Ef 6, 11).

Perskaitykite Ef 6, 11–17. Ką šios eilutės pasako apie tai, kokia tikroviška ir asmeniška yra kova?
Svarbu ne įvairūs ginklai, bet ką pastarieji simbolizuoja. Atkreipkite dėmesį, Paulius pabrėžė, kad reikia apsiginkluoti visais ginklais. Tai darydami mes galėsime išsilaikyti (Ef 6, 13), ši metafora Šventajame Rašte reiškia nekaltumą teisme (palyginkite su Ps 1, 5). Kitaip tariant, mes būsime pergalingi.
Visus ginklus vietoje išlaiko diržas, šioje metaforoje simbolizuojantis tiesą (Ef 6, 14). Taigi visas dvasines gynybos priemones išlaiko tiesa. Jėzus dažnai kalbėjo apie tiesą (Jn 1, 14. 17; 4, 24; 8, 32; 14, 6). Toliau – teisumo šarvai (Ef 6, 14). „Teisumas“ yra dar vienas svarbus žodis Jėzaus mokyme (pvz., Mt 5, 6. 10; 6, 33). Senajame Testamente teisumu buvo laikomas teisingumo puoselėjimas ir užtikrinimas, kad su kiekvienu žmogumi būtų elgiamasi sąžiningai.
Apavo simbolika (Ef 6, 15), pasiskolinta iš Iz 52, 7, reiškia taikos Evangeliją, kuriai paskelbti reikėjo nueiti milžinišką atstumą, kad esantys nelaisvėje žinotų, jog Jeruzalė buvo atstatyta ir kad Dievas atkūrė Savo tautos laisvę. Tai dar vienas būdas pasakyti, kad kovos prieš pikta dalimi yra skelbimas žmonėms, jog Dievas jau laimėjo mūšį ir dabar jie gali gyventi taikoje su savimi, su kitais ir su Dievu.
Tikėjimo skydas (Ef 6, 16) apsaugo nuo ugningų strėlių, kurios gali pataikyti į numatytą tikslą ir smarkiai pakenkti. Išganymo šalmas (Ef 6, 17) primena vainiką, kuriuo Jėzus su mumis dalijasi (Apr 1, 6; 2, 10), o Dvasios kalavijas (Dievo Žodis) yra vienintelis mūsų ginklas savigynai, ir pastarasis turi būti naudojamas taip, kaip jį naudojo Jėzus, kai velnias gundo (Mt 4, 4. 7. 10).

Ką visi šarvai pasako apie mūsų visišką priklausomybę nuo Dievo didžiojoje kovoje? Kaip mes galime užtikrinti, kad esame visiškai apsaugoti?

V. PASKUTINIS PRIEŠAS

Matyt Korinto bažnyčioje kai kurie nesuprato prisikėlimo. Paulius kruopščiai paaiškino prisikėlimo reikšmę kaip esminę Evangelijos dalį (1 Kor 15, 1–4). Atrodo, kad buvo nerimaujama dėl tų tikinčiųjų, kurie mirė (1 Kor 15, 6), o kai kurie teigė, kad mirusieji praleis Jėzaus sugrįžimą (1 Kor 15, 12). Tai panašu į situaciją Tesalonikuose (1 Tes 4, 13–17).

Perskaitykite 1 Kor 15, 12–18. Kokia yra mirusiųjų prisikėlimo neigimo reikšmė?
Paulius baigė argumentą padarydamas išvadą: „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 19). Priešingai, „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis“ (1 Kor 15, 20).
Tada Paulius palygino Kristų su Adomu: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22), – ir nurodė, kad mirusiųjų prisikėlimas įvyks „Jo atėjimo metu“ (1 Kor 15, 23). Vėliau skyriuje apaštalas ir toliau lygino pirmąjį ir antrąjį Adomą (1 Kor 15, 45–49). Pirmasis žmogus buvo padarytas iš dulkių, bet dangiškasis Žmogus yra iš dangaus, tad vieną dieną ir mes būsime tokie pat, kaip Jis (1 Kor 15, 47–49). Viso to prasmė yra paaiškinta antrojo atėjimo įvykiais: „Staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 52–53).
Nors iš pradžių Adomas buvo sukurtas gyventi amžinai, žmonių gyvenimas itin sutrumpėjo. Jei mes paveldėsime amžinąjį gyvenimą, mes gyvensime amžinai, štai kas mums bus suteikta.

Perskaitykite 1 Kor 15, 23–26. Nors dabar mes esame įtraukti į didžiąją kovą, ir nors atrodo, kad mirtis ir nešventos blogio jėgos dominuoja pasaulyje, ką šios eilutės pasako apie didžiosios kovos baigtį? Kaip mes galime išmokti nesureikšminti to, ką matome vykstant aplinkui, ir suvokti tai, ką šie pažadai reiškia kiekvienam iš mūsų asmeniškai?

Tolesniam tyrinėjimui: „Ne tik žmogus, bet ir Žemė pasidarė pavaldi piktajam, ir turėjo būti atkruta pagal atpirkimo planą. Sukurtam Adomui buvo pavesta viešpatauti žemėje. Bet pasidavęs pagundai, jis pasidarė pavaldus šėtono galiai, ir viešpatavimas, kurį jis turėjo, teko jo užkariautojui. Taigi šėtonas tapo ‘šio pasaulio dievu’. Jis pasiglemžė tą viešpatavimą žemėje, kuris iš pradžių buvo suteiktas Adomui. Bet Kristus, Savo auka sumokėjęs už nuodėmės bausmę, ne tik atpirko žmogų, bet susigrąžino valdžią, kurios jis neteko. Viskas, kas buvo prarasta dėl pirmojo Adomo, bus atkurta per antrąjį Adomą“ (E. Vait, „The Signs of the Times“, lapkričio 4, 1908). Pasižiūrėjus į pasaulį, itin paprasta pamiršti svarbią tiesa, kad šėtonas pralaimėjo ir jis žino „mažai beturįs laiko“ (Apr 12, 12). Pikta, mirtis ir kančia persmelkė šį pasaulį, nors mums yra pažadėta, kad dėl to, ką Kristus atliko, minėtų dalykų nebebus. Be to, jei mums vis dar neaišku, tai žinokime: minėtų dalykų nebebus ne dėl to, ką mes, žmonės, padarysime, nebent mes visiškai sunaikintume žemę ir visą gyvybę, ką mes tikriausiai padarytume, jei Dievas suteiktų pakankamai laiko ir mūsų nesulaikytų. Tik antgamtinis Dievo įsikišimas atneš mums pažadėtus pokyčius. Aišku, kad mes patys negalime išspręsti minėtų problemų.

Klausimai aptarimui:

1. „Silpna ir su trūkumais, neapsieinanti be įspėjimų ir pamokymų, vis dėlto Bažnyčia sulaukia didžiausio Kristaus dėmesio. Jis eksperimentuoja malone žmogaus širdyje, ir atlieka tokius charakterio pokyčius, kurie stebina net angelus, jiems išreiškiant savo džiaugsmą šlovinimo giesmėmis. Jie džiaugiasi galvodami, kad nuodėmingi, klystantys žmonės gali būti taip pakeisti“ (E. Vait, „The Signal of Advance, The Advent Review and Sabbath Herald“, sausio 20, 1903). Kaip mes esame keičiami dėl to, ką Jėzus daro dėl mūsų ir mumyse?

2. Kaip matome didžiąją kovą pasireiškiant Bažnyčioje, ar vietiniu lygiu, ar apskritai? Kokie klausimai mus padalija ir silpnina, kad nedarytume to, kam mes buvome pašaukti? Kaip mes galime atnešti išgydymą ir vienybę, kai žmonės tiesiog nesutinka su tuo, ką mes laikome esminėmis tiesomis?