Balandžio 24–30 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 15, 1–3; Iz 25, 8; 1 Kor 2, 9; Apr 22, 1–5; 1 Pt 2, 9; Pr 11, 4; Pr 12, 2.

Įsimintina eilutė: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 20)

„Tėvas ir jo dešimties metų dukra atostogavo pajūryje. Vieną dieną jie ėjo išsimaudyti ir, nors jie abu buvo geri plaukikai, nutolę nuo kranto jie atsiskyrė vienas nuo kito. Tėvas, supratęs, kad jie yra vandens nešami į jūrą, sušuko savo dukrai: Marija, aš plaukiu į krantą pagalbos. Jei pavargsi, verskis ant nugaros. Tokiu būdu galėsi plūduriuoti kad ir visą dieną. Aš grįšiu tavęs. Netrukus daugybė gelbėtojų ir valčių ieškojo vandenyje vienos mažos mergaitės. Šimtai žmonių krante apie tai išgirdo ir nerimastingai laukė. Praėjo keturios valandos, kol mergaitė buvo rasta nutolusi nuo kranto, tačiau ji ramiai ir nė kiek neišgandusi plūduriavo ant nugaros. Mergaitę į krantą ištraukę gelbėtojai buvo pasitikti su palengvėjimu ir džiaugsmo ašaromis, tačiau ji visa tai priėmė ramiai. Jai atrodė, kad visi elgiasi keistai. Ji dėstė: Tėvas sakė, kad galiu visą dieną plūduriuoti ant nugaros ir kad jis sugrįš manęs, todėl aš tiesiog plūduriavau, nes žinojau, kad jis sugrįš.“ (H. M. S. Richards, “When Jesus Comes Back,” Voice of Prophecy News, March 1949, p. 5)

Savaitė trumpai: Kodėl Viešpats pasivadino Abromo skydu? Kaip Abraomas buvo palaiminimu „visoms žemės tautoms“? Kuris Sandoros pažadas yra didžiausias?

I. TAVO SKYDAS

„Po šių įvykių Abromas matė regėjimą, ir pasigirdo Viešpaties žodis. Jis tarė: ʼNebijok, Abromai, Aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis.‘“ (Pr 15, 1)

1. Perskaitykite Pr 15, 1–3. Pagalvokite apie šių eilučių kontekstą. Kodėl pirmas dalykas, kurį Viešpats sakė Abromui – „Nebijok“? Ko Abromas turėjo bijoti?

Čia ypač įdomu yra tai, kad Viešpats sako Abromui: „Aš tavo skydas“. Asmeninio įvardžio vartojimas parodo artimus santykius. Dievas bus jam artimas, kaip mums visiems.

Čia Dievo apsireiškimo atveju Jis pirmą ir vienintelį kartą įvardina save „skydu“, nors kiti rašiusieji Bibliją taip pat vartoja šį terminą nusakant Dievą (Įst 33, 29; Ps 18, 31; Ps 84, 12; Ps 144, 2).

2. Kai Dievas įvardija save kažkieno skydu, ką tai reiškia? Ar tai Abromui reiškė kažką kita, nei tai gali reikšti mums dabar? Ar galime šį pažadą taikyti savo atveju? Ar tai reiškia, kad nebus padaryta jokia fizinė žala? Kaip Dievas yra skydas? Kaip jūs suprantate šį simbolį?

„Kristaus rūpestis mumis yra didesnis už mamos rūpestį vaiku… Mūsų Gelbėtojas įsigijo mus už žmogiškų kančių ir liūdesio, įžeidimo, paniekos, pajuokos, patyčių, atstūmimo ir mirties kainą. Jis tave saugo, drebantis Dievo vaike. Jis apgaubs tave savo apsauga… Mūsų žmogiškos prigimties silpnybė nesutrukdys mums pasiekti dangiškojo Tėvo, nes Jis [Kristus] mirė, kad permaldautų už mus.“ (E. Vait, „Sons and Daughters of God“, p. 77)

Išoriškai Rolandas atrodė ištikimas Viešpaties sekėjas. Tada jis netikėtai mirė. Kas atsitiko Dievui kaip jo skydui? Galbūt mes turime suprasti Dievo kaip mūsų skydo idėją kitaip? Paaiškinkite. Nuo ko Dievas visada žada mus apsaugoti? (žr. 1 Kor 10, 13)

II. MESIJO PAŽADAS. 1 dalis

„Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras palaiminimą.“ (Pr 28, 14)

„O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.“ (Gal 3, 29)

Ne kartą Viešpats sakė Abraomui, kad per jo palikuonis „visos žemės gentys“ bus palaimintos (taip pat žr. Pr 12, 3; Pr 18, 18; Pr 22, 18). Šis nuostabus Sandoros pažadas kartojasi, nes iš visų pažadų jis yra svarbiausias, išliekantis toks, dėl kurio visi kiti pažadai yra verti dėmesio. Kažkuria prasme tai buvo žydų tautos atsiradimo pažadas, per kurią Viešpats norėjo mokyti visas žemės gentis apie gyvąjį Dievą ir Jo išganymo planą. Vis dėlto pažadas visiškai išsipildys tik Jėzuje Kristuje, kilusiame iš Abraomo palikuonių, Tame, kuris ant kryžiaus sumokės kainą už visų žemės tautų nuodėmes.

Pagalvokite apie Sandoros pažadą, duotą po tvano (kai Viešpats pažadėjo daugiau nesunaikinti pasaulio vandeniu). Kuo šis būtų naudingas be atpirkimo pažado Jėzuje? Kuo naudingas būtų bet kuris Dievo pažadas be amžinojo gyvenimo Kristuje pažado?

3. Kaip jūs suprantate nuostatą, kad Abraome per Jėzų visos žemės tautos bus palaimintos? Ką tai reiškia?

Neabejotina, pasaulio Gelbėtojo Sandoros pažadas yra didžiausias iš visų Dievo pažadų. Pats Atpirkėjas tampa priemone, kuria įvykdomi Sandoros įsipareigojimai ir įgyvendinami visi kiti jos pažadai. Visi, žydai ar pagonys, kurie tampa viena su Juo, yra laikomi tikrąja Abraomo šeima ir pažado paveldėtojais (Gal 3, 8–9. 27–29), tai yra – amžinojo gyvenimo be nuodėmės pažado, kai blogis, skausmas ir kančia daugiau niekada nepasikartos. Ar žinote geresnį pažadą?

Kodėl mus itin vilioja amžinojo gyvenimo pažadas pasaulyje, kuriame nėra nuodėmės ir kančios? Ar gali būti, kad mes to ilgimės, nes būtent tam buvome sukurti, ir kad mes ilgimės to, nes tai svarbiausia mūsų prigimčiai?

III. MESIJO PAŽADAS. 2 dalis

„Norėdami mėgautis tikra laime, turime iškeliauti į labai tolimą šalį, ir net iš savęs.“ (Thomas Browne)

4. Perskaitykite pateiktą ištrauką, užrašytą 1600-aisiais. Ar sutinkate, ar nesutinkate? Perskaitykite ją 1 Tes 4, 16–18 ir Apr 3, 12 kontekste.

Augustinas rašė apie žmogaus būklę: „Šis mūsų gyvenimas – jei tokį didelių negandų kupiną gyvenimą galima vadinti gyvenimu – liudija, kad nuo pat pradžių mirtinga žmonija buvo pasmerkta. Pirmiausia pagalvokite apie siaubingą neišmanymo bedugnę, iš kurios sklinda visas paklydimas, ir taip panardina Adomo sūnus į tamsų klaną, kurio niekas negali išvengti nesumokėjęs didelio triūso, ašarų ir baimės kainos. Tada pagalvokime apie mūsų meilę visiems tiems dalykams, kurie yra tokie nereikalingi ir nuodingi, ir sukelia didelę širdgėlą, rūpesčius, sielvartą ir baimę; nenormalų džiaugsmą nesantaika, vaidais ir karu; sukčiavimą ir vagystes bei plėšimus; išdavystę ir puikybę, pavydą ir ambicijas, žmogžudystę, žiaurumą ir barbariškumą, savivalę ir geismą; visą gėdingą ištvirkavimo ir neištikimybės aistrą, kraujomaišą ir nenatūralias nuodėmes, prievartavimą ir daugybę kitų netyrumų, pernelyg bjaurių, kad būtų minimi; nuodėmes prieš religiją – šventvagystę ir ereziją, melagingą liudijimą; nedorybę mūsų kaimynų atžvilgiu – šmeižtą ir apgaulę, melą ir melagingą liudijimą, smurtą prieš asmenis ir turtą; Teismų neteisingumą ir nesuskaičiuojamą daugybę negandų ir blogybių pasaulyje, vis tiek išvengiančių dėmesio.“ (Augustine of Hippo, City of God, Gerald G. Walsh, S. J. trans. (New York: Doubleday & Co., 1958), book 22, chap. 22, p. 519)

Augustino žodžiai gali būti taikomi daugeliui šiuolaikinių miestų; o jis juos užrašė daugiau nei prieš tūkstantį penkis šimtus metų. Žmonija mažai pasikeitė, todėl žmonės nori pabėgti.

Laimei, kad ir kokios sudėtingos būtų dabartinės mūsų aplinkybės, ateitis yra šviesi, bet tik dėl to, ką Dievas atliko dėl mūsų per Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir Vyriausiojo Kunigo tarnystę – tai yra Abraomui duoto Sandoros pažado įvykdymą. Dėka jo palikuonių visos žemės tautos bus palaimintos.

Perskaitykite Augustino žodžius. Savais žodžiais apibūdinkite liūdnas aplinkybes šiandieniniame pasaulyje. Taip pat suieškokite Rašto eilučių, kurios kalba apie tai, ką Dievas mums pažadėjo Jėzuje Kristuje (pvz., Iz 25, 8; 1 Kor 2, 9; Apr 22, 2–5). Įsigilinkite į šiuos pažadus. Patikėkite, kad jie duoti jums. Tik tada galėsite iš tikrųjų suvokti sandoros esmę.

IV. DIDELĖ BEI GALINGA TAUTA

Dievas ne tik pažadėjo Abraomui, kad jis bus palaiminimas visoms žemės tautoms; Viešpats pasakė, kad padarys jį „didele bei galinga tauta“ (Pr 18, 18; taip pat žr. Pr 12, 2; Pr 46, 3), o tai sunkiai suvokiamas pažadas tokio amžiaus vyrui, vedusiam moterį, kuri jau nebegali susilaukti vaikų. Taigi, kai Abraomas buvo be palikuonių, nekalbant apie sūnų, Dievas pažadėjo jam ir sūnų, ir palikuonis.

Vis dėlto šis pažadas nebuvo visiškai įvykdytas Abraomui dar esant gyvam. Nei Izaokas, nei Jokūbas nesulaukė šio pažado įvykdymo. Dievas pakartojo jį Jokūbui su pridėta informacija, kad pažadas bus įvykdytas Egipte (Pr 46, 3), nors Jokūbas tikrai nesulaukė jo išpildymo. Galiausiai, žinoma, šis pažadas buvo įvykdytas.

5. Kodėl Viešpats norėjo iš Abraomo palikuonių sukurti ypatingą tautą? Ar Viešpats tenorėjo kitos tam tikros etninės kilmės šalies? Kokius tikslus ši tauta turėjo įgyvendinti? Perskaitykite Iš 19, 5–6; Iz 60, 1–3; ir Įst 4, 6–8; ir užrašykite savo atsakymą.

Iš Šventojo Rašto akivaizdu, kad Dievas pasiryžo pritraukti pasaulio tautas prie savęs per Izraelio liudijimą, kuris, Jo palaiminimu, būtų laiminga, sveika ir šventa tauta. Tokia tauta parodytų palaiminimą dėl paklusnumo Kūrėjo valiai. Žemės gyventojai sueitų garbinti gyvąjį Dievą (Iz 56, 7). Taigi žmonijos dėmesys kryptų į Izraelį, jų Dievą ir Mesiją, kuris turėjo pasirodyti tarp jų,  pasaulio Gelbėtoją.

„Izraelio vaikai turėjo užimti visą teritoriją, kurią jiems paskyrė Dievas. Tos tautos, kurios atsisakė garbinti tikrąjį Dievą ir tarnauti Jam, turėjo išsikraustyti. Bet Dievo tikslas buvo tas, kad Jo charakterio atskleidimu Izraelyje žmonės būtų patraukti prie Jo. Evangelijos kvietimas turėjo būti duotas visam pasauliui. Aukų tarnavimu Kristus turėjo būti išaukštintas tautų akivaizdoje, kad kiekvienas, pažvelgęs į Jį, galėtų gyventi.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 258)

Ar įžvelgiate paralelių tarp to, ką Viešpats norėjo atlikti per Izraelį ,ir to, ką Jis nori padaryti per mūsų bažnyčią? Jei taip, kokios jos? Perskaitykite 1 Pt 2, 9.

V. „IŠAUKŠTINSIU TAVO VARDĄ“

„Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas“ (Pr 12, 2).

6. Pr 12, 2 Dievas pažada išaukštinti Abromo vardą, tai yra išgarsinti jį. Kodėl Viešpats apskritai norėtų tai padaryti dėl nusidėjėlio, kad ir kokio klusnaus ir ištikimo? Kas nusipelno vardo išaukštinimo? (žr. Rom 4, 1–5; Jok 2, 21–24.) Ar Dievas išaukštino Abromą savo asmeninės naudos labui, ar tai reiškė ką nors daugiau? Paaiškinkite.

7. Palyginkite Pr 11, 4 su Pr 12, 2. Koks čia yra didelis skirtumas tarp šių dviejų eilučių? Kaip vienu atveju tai reiškia „išganymą darbais“, o kitu – „išganymą tikėjimu“?

Nors išganymo planas priklauso tik nuo Kristaus darbo mūsų labui, mes vis tiek, kaip Dievo malonės gavėjai, esame dalyviai. Mes turime atlikti savo vaidmenį; didelė reikšmė tenka mūsų laisvam apsisprendimui. Amžių drama, Kristaus ir šėtono kova, vis dar reiškiasi mumyse ir per mus. Žmonija ir angelai stebi, kas vyksta su mumis kovos metu (1 Kor 4, 9). Taigi, kas mes esame, ką sakome, ką darome, toli gražu reikšminga ne tik mūsų pačių artimiausiai aplinkai, bet turi pasekmių, kurios tam tikra prasme gali nuaidėti per visatą. Savo žodžiais, savo poelgiais, net ir nusistatymu galime padėti šlovinti Viešpatį, kuris itin daug padarė dėl mūsų, arba galime užtraukti gėdą Jam ir Jo vardui. Taigi, kai Viešpats pasakė Abraomui, kad Jis išaukštins jo vardą, Jis tikrai apie tai nekalbėjo taip, kaip pasaulis kalba apie kažkieno vardo išaukštinimą. Dievo akimis, vardą išaukština charakteris, tikėjimas, paklusnumas, nuolankumas ir meilė kitiems, savybės, kurios, nors pasaulyje jos dažnai gali būti gerbtinos, paprastai nėra laikomos veiksniu, kuris, pasaulio manymu, išaukština asmens vardą.

Pagalvokite apie vyrus ir moteris, kurių vardai šiandien „išaukštinti“, nesvarbu, ar jie būtų aktoriai, politikai, menininkai, turtingieji. Kas juos išaukštino? Palyginkite tai su Abraomo išaukštinimu. Ką tai pasako apie pasaulio išaukštinimo sampratos iškrypimą? Kiek toks pasaulietiškas požiūris taip pat daro įtaką mūsų supratimui, susijusiam su išaukštinimu?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 98–109; p. 110–118.

„Taip Abraomui buvo duotas nelengvas išmėginimas, iš jo pareikalauta nemaža auka. … tačiau neabejodamas pakluso pašaukimui. Jam nekilo noras klausinėti apie žadėtąją žemę. … Dievas pasakė, ir Jo tarnas turėjo paklusti: laimingiausia vieta žemėje buvo ta, kurią Dievas jam skyrė.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 93)

Kai Abraomas įžengė į Kanaaną, Viešpats pasirodė jam ir paaiškino, kad jis turi gyventi krašte, kuris bus atiduotas jo palikuonims (Pr 12, 7). Dievas kelis kartus pakartojo šį pažadą (žr. Pr 13, 14–15. 17; Pr 15, 13. 16. 18; Pr 17, 8; Pr 28, 13. 15; Pr 35, 12). Po maždaug keturių šimtų metų, vykdydamas pažadą (Pr 15, 13. 16), Viešpats paskelbė Mozei, kad jis išves Izraelį iš Egipto į kraštą, tekantį pienu ir medumi (Iš 3, 8. 17; Iš 6, 8). Dievas pakartojo šį pažadą Jozuei (Joz 1, 3) ir Dovydo dienomis jis buvo įvykdytas didžiąja dalimi, bet ne iki galo (Pr 15, 18–21; 2 Sam 8, 1–14; 1 Kar 5, 1; 1 Met 19, 1–19).

Dabar perskaitykite Hbr 11, 9–10. 13–16. Šios eilutės leidžia aiškiai suprasti, kad Abraomas ir kiti ištikimi patriarchai Kanaaną laikė Dievo atpirktų žmonių amžinųjų namų simboliu. Nuodėmingoje aplinkoje amžinieji namai neįmanomi. Gyvenimas yra trumpalaikis, tarsi „garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.“ (Jok 4, 14) Kaip dvasiniai Abraomo palikuonys mes taip pat turime suvokti, kad „čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Hbr 13, 14). Būsimo gyvenimo su Kristumi tikrumas mus stiprina šiame pokyčių ir gedimo pasaulyje.

Klausimai aptarimui:

1. Kokį poveikį su nauja žeme susiję Dievo pažadai turėtų daryti mūsų asmeniniam krikščioniškam patyrimui? (plg. Mt 5, 5; 2 Kor 4, 17–18; Apr 21, 9–10; Apr 22, 17)

2. „Tikrą išaukštinimą turėjo nulemti Dievo įsakymų vykdymas ir bendradarbiavimas su dangaus tikslu.“ (SDA Bible Commentary, 1 t., p. 293) Aptarkite, ką reiškia šis teiginys.Santrauka: Pažadai! Kokie jie brangūs tikinčiajam! Ar jie bus įvykdyti? Tikėjimas sako – taip.