Gruodžio 2–8 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 9.

Įsimintina eilutė: „Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina“ (Rom 9, 18).

„Kaip ir parašyta: Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau“ (Rom 9, 13). „Jis Mozei sako: Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti“ (Rom 9, 15).

Apie ką čia Paulius kalba? O žmogaus laisva valia ir laisvė apsispręsti, be kurių mūsų tikėjimas netektų daug prasmės? Argi mes ne laisvai apsisprendžiame, priimti ar atmesti Dievą? Ar šios eilutės moko, kad kai kurie žmonės yra išrinkti būti išgelbėti, o kiti turi pražūti, nepriklausomai nuo jų asmeninio apsisprendimo?

Kaip įprasta, atsakymas yra randamas pažvelgus į bendresnį vaizdą apie tai, ką Paulius sako. Paulius argumentuoja mėgindamas parodyti, kad Dievas turi teisę pasirinkti tuos, kurių Jis nori pasigailėti. Galų gale, juk galutinė atsakomybė už evangelizavimą pasaulyje tenka Dievui. Tad kodėl Jis negali pasirinkti savo įrankiais tų, kurių nori? Kol Dievas iš nieko neatima išgelbėjimo galimybės, toks Dievo sprendimas neprieštarauja laisvos valios principams. Svarbiau, tai neprieštarauja didžiai tiesai, kad Kristus mirė už visus žmones, ir Jis trokšta, kad visi būtų išgelbėti.

Kol mes prisimename, jog Romiečiams 9 neaptarinėjamas asmeninis išgelbėjimas tų, kurie ten įvardyti, bet kad ten aptarinėjamas jų pašaukimas atlikti tam tikrą darbą, skyrių suprasti nesunku.

PAULIAUS JUNGAS

„Bet jūs būsite Mano kunigiška karalystė ir šventa tauta. Šiuos žodžius turi pasakyti izraelitams“ (Iš 19, 6).

Dievui reikėjo misionierių evangelizuoti pasaulyje, kuris buvo persmelktas pagonybės, tamsos ir stabmeldystės. Jis pasirinko izraelitus ir jiems apsireiškė. Jis suplanavo, kad jie taptų pavyzdine tauta ir pritrauktų kitus pas tikrąjį Dievą. Toks buvo Dievo tikslas, kad per Jo charakterio apreiškimą Izraeliui pasaulis atsigręžtų į Jį. Per aukojimo apeigų mokymą, Kristus turėjo būti išaukštintas tautų akivaizdoje ir visų, kurie žiūrėdami į Jį gyventų. Izraelitams gausėjant, nes didėjo jų palaiminimai, jie turėjo plėsti savo sienas, kol jų karalystė apims pasaulį.

Perskaitykite Rom 9, 1–12. Kokią mintį Paulius čia pateikia apie Dievo ištikimybę žmogaus nesėkmėse?

Paulius pateikia argumentus, kuriais jis parodys, kad pažadas Izraeliui žlugo nevisiškai. Yra likutis, per kurį Dievas vis dar siekia dirbti. Užtvirtindamas likučio idėjos pagrįstumą, Paulius primena izraelitų istoriją. Jis parodo, kad Dievas visada rinkdavosi: (1) Dievas nepasirinko visų Abraomo palikuonių, kad būtų Jo Sandora, bet tik Izaoko palikuonis. (2) Jis nepasirinko visų Izaoko palikuonių, o tik Jokūbo.

Taip pat svarbu pamatyti, kad paveldas arba kilmė negarantuoja išgelbėjimo. Galima būti tinkamo kraujo, iš reikiamos šeimos ir net bažnyčios, tačiau vis tiek pražūti, būti be pažado. Tai tikėjimas, veikiantis meile, apreiškia tuos, kurie yra „pažado vaikai“ (Rom 9, 8).

Perskaitykite Rom 9, 6 frazę: „Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui“. Kokią svarbią žinią mes čia galime įžvelgti sau, kaip adventistai, kurie daugeliu būdų atlieka tuos pačius vaidmenis mūsų laiku, kaip senovės izraelitai savo laiku?

IŠRINKTI

„Jai buvo pasakyta: Vyresnis tarnaus jaunesniam, kaip ir parašyta: Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau“ (Rom 9, 12–13).

Kaip teigiama šios dalies įžangoje, neįmanoma tinkamai suprasti Romiečiams 9, kol nepripažįstama, kad Paulius nekalba apie asmeninį išgelbėjimą. Apaštalas čia kalba apie konkrečius vaidmenis, kuriems Dievas pašaukė tam tikrus asmenis. Dievas norėjo, kad Jokūbas būtų žmonių, kurie bus Jo ypatingas evangelizacijos įrankis pasaulyje, pirmtakas. Šioje ištraukoje nėra užuominos, kad Ezavas negali būti išgelbėtas. Dievas norėjo, kad jis būtų išgelbėtas, kaip Jis trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti.

Perskaitykite Rom 9, 14–15. Kaip mes suprantame šiuos žodžius mūsų apsvarstomame kontekste?

Vėlgi, Paulius nekalba apie asmeninį išgelbėjimą, nes šioje srityje Dievas rodo gailestingumą visiems, nes Jis „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2, 11). Bet Dievas gali pasirinkti tautas, kurios atliktų konkretų vaidmenį, ir nors jos gali pastarojo atsisakyti, jos negali išvengti Dievo išsirinkimo. Nesvarbu, kaip smarkiai Ezavas galėjo to norėti, jis negalėjo tapti nei Mesijo, nei išrinktosios tautos pirmtaku.

Galų gale, ne savavališku Dievo sprendimu ir ne kažkokiu dangaus įsaku Ezavui buvo užkirstas kelias į išgelbėjimą. Jo malonės dovanos per Kristų yra nemokamos visiems. Mes visi buvome išrinkti būti išgelbėti, be jokių pražuvusiųjų (Ef 1, 4–5; 2 Pt 1, 10). Tai mūsų pačių, o ne Dievo apsisprendimas sulaiko mus nuo amžinojo gyvenimo pažado Kristuje. Jėzus mirė už kiekvieną žmogų. Tačiau Dievas išdėstė savo Žodyje sąlygas, kurios nulems, ar siela bus išrinkta amžinam gyvenimui ir tikėjimui Kristuje, kuris nuteisintą nusidėjėlį veda į paklusnumą.

Tarsi kitų žmonių net nebūtų, jūs dar prieš pasaulio sutvėrimą buvote Kristaus išrinktas išgelbėjimui. Tai jūsų pašaukimas, jūsų išrinkimas, duotas jums Dievo per Jėzų. Kokia privilegija, kokia viltis! Viską gerai apsvarsčius, kodėl visa kita nublanksta prieš šį didį pažadą? Kodėl leisti nuodėmei, savajam „aš“ ir kūnui atimti iš jūsų viską, kas jums pažadėta Jėzuje, būtų didžiausia tragedija?

SLĖPINIAI

„Juk Mano mintys – ne jūsų mintys, o Mano keliai – ne jūsų keliai, – tai Viešpaties žodis. – Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip Mano keliai viršija jūsų kelius ir Mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 8–9).

Perskaitykite Rom 9, 17–24. Atsižvelgiant į tai, ką mes iki šiol tyrinėjome, kaip suprasti Pauliaus mintį čia?

Dievo elgsena su Egiptu Išėjimo metu – tai Dievo pastangos dėl žmonijos išganymo. Dievo apsireiškimas Egipto rykštėse ir savo tautos išvadavime buvo sumanytas siekiant atskleisti egiptiečiams ir kitoms tautoms, kad Izraelio Dievas iš tikrųjų yra gyvas Dievas. Apsireiškimas buvo sumanytas, kad būtų kvietimu tautoms ir žmonėms išsižadėti savo dievų ir ateiti garbinti Jį.

Akivaizdu, faraonas jau buvo apsisprendęs prieš Dievą, todėl, užkietindamas jo širdį, Dievas neatribojo jo nuo išgelbėjimo galimybės. Užkietinimas buvo susijęs su paraginimu leisti Izraeliui eiti, o ne su Dievo paraginimu faraonui pačiam priimti išgelbėjimą. Kristus taip pat mirė ir už faraoną, kaip ir už Mozę, Aaroną ir kitus Izraelio vaikus.

Esminė mintis ta, kad puolusių žmonių požiūris į pasaulį, tikrovę, Dievą ir Jo veikimą yra itin siauras. Kaip mes galime tikėtis suprasti visus Dievo kelius, kai gamtinis pasaulis, visur aplinkui, turi mums nesuprantamų paslapčių? Galų gale, juk tik per pastaruosius 171 metus gydytojai suprato, kad prieš atliekant operaciją pravartu nusiplauti rankas! Štai kokie neišmanėliai mes buvome. Ir kas žino, jei laikas leis, kokie mūsų atradimai ateityje parodys, kokie neišmanėliai mes esame šiandien?

Aišku, mes ne visada suprantame Dievo kelius, bet Jėzus atėjo mums atskleisti, koks yra Dievas (Jn 14, 9). Kodėl, tada, esant visoms gyvenimo paslaptims ir netikėtiems įvykiams mums itin svarbu apmąstyti Kristaus charakterį ir ką Jis mums apreiškė apie Dievą ir Jo meilę mums? Kaip Dievo charakterio pažinimas gali mums padėti likti ištikimiems išmėginimuose, kurie atrodo tokie nepagrįsti ir neteisingi?

AMIS – „MANO TAUTA“

Rom 9, 25 Paulius cituoja Oz 2, 25, o Rom 9, 26 jis cituoja Oz 1, 9. Kontekstas yra toks: Dievas liepė Ozėjui „imti sau žmona kekšę“ (Oz 1, 2), pavaizduojant Dievo santykius su Izraeliu, nes tauta nusekė paskui svetimus dievus. Šioje santuokoje gimusiems vaikams buvo duoti vardai, reiškiantys Dievo atmetimą ir neištikimo Izraelio bausmę. Trečias vaikas buvo pavadintas Lo Amis (Oz 1, 9), o tai pažodžiui reiškia – „ne Mano tauta“.

Vis dėlto, net tokiame kontekste Ozėjas pranašavo, kad ateis diena, kai, nubaudęs savo tautą, Dievas atkurs jų gerovę, atims jų netikrus dievus ir sudarys su jais sandorą. (žr. Oz 2, 13–21) Tuomet tie, kurie buvo Lo amis – „ne Mano tauta“, taps amiu – „Mano tauta“.

Pauliaus dienomis, amiu buvome ir mes, „ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių“ (Rom 9, 24). Koks akivaizdus ir galingas Evangelijos pristatymas, kuri nuo pat pradžių buvo skirta visam pasauliui. Tad nestebina tai, kad mes, adventistai, grindžiame mūsų pašaukimą Apr 14, 6: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“. Šiandien, kaip ir Pauliaus bei senovės Izraelio dienomis, geroji išganymo žinia turi išplisti visame pasaulyje.

Perskaitykite Rom 9, 25–29. Atkreipkite dėmesį, kiek Paulius cituoja Senąjį Testamentą, kad pabrėžtų savo mintį apie dalykus, kurie vyko jo dienomis. Kokia yra esminė žinia šioje vietoje? Kokia viltis čia yra siūloma skaitytojams?

Dėl to, kad kai kurie iš Pauliaus tautiečių atmetė Evangelijos paraginimą, apaštalas labai liūdėjo ir tai jam kėlė širdgėlą (Rom 9, 2). Laimei, buvo likutis. Dievo pažadai nenuvilia, net jei nuvilia žmonės. Viltis, kurią mes galime turėti, yra ta, kad, galų gale, Dievo pažadai bus įvykdyti, ir jei mes melsime šių pažadų įvykdymo sau, jie taip pat išsipildys mumyse.

Kaip dažnai žmonės jus nuvylė? Kaip dažnai jūs patys nuvylėte save ir kitus? Tikriausiai daugiau kartų, nei galite suskaičiuoti, ar ne? Ko galite iš to pasimokyti apie tai, kur turi slypėti jūsų pasitikėjimas?

SUKLUPIMAS

„Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. O Izraelis, ieškojęs teisumo Įstatymo, nepasiekė Įstatymo. Kodėl? Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet tarsi darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens“ (Rom 9, 30–32). Kokia čia žinia ir svarbiausia, kaip mes galime pasinaudoti šia žinia, kuri buvo parašyta tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, bei pritaikyti jos principus sau šiandien? Kaip mes galime išvengti tų pačių klaidų mūsų kontekste, kurias kai kurie izraelitai darė jų kontekste?

Žodžiais, kurie negali būti suprasti klaidingai, Paulius paaiškina savo tautiečiams, kodėl jie netenka kažko, ko Dievas jiems nori, ir net daugiau, kažko, ko jie iš tikrųjų siekia, bet nepasiekia.

Įdomu tai, kad pagonys, kuriuos Dievas priėmė, net nesiekė tokio priėmimo. Jie siekė savų interesų ir tikslų, kai pas juos atėjo Evangelijos žinia. Suvokę jos vertę, jie ją priėmė. Dievas paskelbė juos teisiais, nes jie priėmė Jėzų Kristų kaip savo pavaduotoją. Tai buvo tikėjimo sandoris.

Su izraelitais bėda buvo ta, kad jie užkliuvo už suklupimo akmens (žr. Rom 9, 33). Kai kurie, ne visi (žr. Apd 2, 41), atsisakė priimti Jėzų iš Nazareto kaip Dievo siųstą Mesiją. Jis nepatenkino jų lūkesčių, susijusių su Mesiju; todėl jie atsuko Jam nugaras, kai Jis atėjo.

Prieš baigdamas šį skyrių, Paulius cituoja kitą Senojo Testamento eilutę: „Kaip parašyta: Štai padedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, neliks sugėdintas“ (Rom 9, 33). Šioje ištraukoje Paulius vėl rodo, koks svarbus tikras tikėjimas yra išgelbėjimo plane (taip pat žr. 1 Pt 2, 6–8). Papiktinimo uola? Ir visgi, kas Juo tiki, neliks sugėdintas? Taip, daugybei Jėzus yra suklupimo akmuo, bet tiems, kurie Jį pažino ir myli, Jis yra dar viena uola, „mano išganymo uola“ (Ps 89, 27).

Ar jums Jėzus kada nors buvo „suklupimo akmeniu“ ar „papiktinimo uola“? Jei taip, kaip? Tai yra, koks jūsų elgesys privedė jus prie tokios situacijos? Kaip jūs išsivadavote, ir ką sužinojote, kas, vilkimės, niekada jūsų neprives prie tokių priešingų santykių su Jėzumi?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 246–247; „The SDA Encyclopedia“ 530–531 p.; „E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 1, 1099–1100 p“.

„Dievo Žodyje galima rasti, kad yra konkretūs žmonės ar tauta, tikrai išrinkti būti išgelbėtais, daugelis žvelgė į pabaigą, galvodami, kad jie tikrai yra išrinkti dangiškajam palaiminimui; bet Raštas tokio išrinkimo nerodo. Žmogus yra išrinktas darbuotis savo paties išgelbėjimui su baime ir drebant. Jis išrinktas apsivilkti šarvus, kovoti gerąją tikėjimo kovą. Jis išrinktas pasinaudoti pasiekiamomis Dievo parūpintomis priemonėmis ir kovoti prieš kiekvieną nešventą geidulį, kol šėtonas kovoja dėl jo sielos. Jis yra išrinktas budėti maldoje, tyrinėti Raštus ir vengti pakliūti į pagundą. Jis yra išrinktas turėti nuolatinį tikėjimą. Jis išrinktas būti paklusnus kiekvienam žodžiui, išeinančiam iš Dievo lūpų, kad jis galėtų būti ne tik klausytojas, bet Žodžio vykdytojas. Toks yra išrinktasis Rašte“. (E. Vait, „Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 453–454 p.)

„Joks ribotas protas negali iki galo suvokti Begalinio charakterio ir darbų. Mes negalime rasti Dievo, eidami mokslo keliais. Ir skvarbiausiems bei labiausiai išlavintiems protams, ir tamsiausiems bei mažiausiai išmanantiems šventoji Esybė išlieka apgaubta paslapties. Jį gaubia debesys ir tamsa, ant teisumo ir teisingumo stovi Jo sostas (Ps 97, 2). Mes galime suvokti Dievo santykį su mumis tiek, kiek įžvelgiame begalinės malonės ir beribės jėgos jungtį. Iš dalies mes pajėgūs suprasti Jo užmojus; o kai dėl to, kas anapus mūsų suvokimo, – turime pasitikėti ta Visagale ranka, ta meilės sklidina širdimi.“ (E. Vait, Ugdymas, 197 p)

Klausimai aptarimui:

Kai kurie krikščionys moko, kad, dar prieš mums gimstant, Dievas išsirinko, kas bus išgelbėtas, o kas pražus. Jei taip atsitiko, kad jūs buvote vienas iš tų, kuriuos Dievas, savo begalinėje meilėje ir išmintyje, iš anksto suplanavo pražudyti, tada jūsų priimami sprendimai yra bereikšmiai, jūs esate pasmerkti pražūčiai, o daugelis žmonių tiki, jog tai reiškia amžiną degimą pragare. Kitaip tariant, ne dėl mūsų pačių sprendimų, bet tik dėl Dievo apvaizdos kai kuriems yra iš anksto nulemta gyventi be gelbstinčių santykių su Jėzumi čia, šiame gyvenime, o kitą gyvenimą praleisti amžinai degant pragaro liepsnose. Kas negerai su tokiu mąstymu? Kaip šis požiūris priešingas mūsų supratimui tais pačiais klausimais?

Kokį matote panašumą tarp Septintosios dienos adventistų bažnyčios ir jos pašaukimo šiandien pasaulyje ir senovės Izraelio vaidmens praeityje? Kokie yra panašumai ir skirtumai? Kokia prasme mums sekasi geriau? O gal mums sekasi prasčiau? Pagrįskite savo atsakymą.