Gegužės 14–20 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 4, 4; Hbr 7, 26; Mt 16, 13–20; Ef 2, 20; Mt 16, 21–27; 17, 1–9.

Įsimintina eilutė: „O kuo jūs Mane laikote?“ (Mt 16, 15)

„Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti Savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21).

Naujajame Testamente aiškiai parašyta, kad Jėzus turėjo mirti. Akistatoje su niūriu kryžiaus šešėliu, Jėzus meldėsi: „Dabar Mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk Mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink Savo vardą!“ (Jn 12, 27) Toks buvo Dievo sumanymas „prieš amžinuosius laikus“ (Tit 1, 2; taip pat 2 Tim 1, 9).

Todėl Jėzus nesakė, kad Jis tiesiog daug iškentės, bus nužudytas ir trečiąją dieną prisikels, bet kad Jis turi iškentėti šiuos dalykus. Atsižvelgiant į Dievo prigimtį, Įstatymo šventumą ir laisvos valios tikrovę, Jo mirtis buvo vienintelis būdas žmonijai išgelbėti nuo bausmės už nuodėmę.

Šią savaitę mes labiau gilinsimės į pasakojimą apie Jėzų, nors daugiausia dėmesio skirsime Petrui ir kaip jis reagavo į Jėzaus tarnystę, Jam žygiuojant į „prieš amžinuosius laikus“ suplanuotą mirtį.

„TU ESI MESIJAS“

Įsivaizduokite, ką patyrė Petras, buvęs su Jėzumi beveik nuo pat pradžios. Kas turėjo vykti jo prote, šiam apaštalui mačius vieną neįtikėtiną įvykį po kito: išgydymai, demonų išvarymai, duonos padauginimai, nuostabūs mokymai, kūrinijos valdymas, mirusių prikėlimas ir ėjimas su Jėzumi vandeniu? Kokių klausimų (pvz., vėlgi, kodėl Jis leido, kad Jono Krikštytojo galas būtų toks gėdingas?) Petrui turėjo iškilti, diena po dienos matant tai, ko niekas per visą istoriją nebuvo regėjęs? Juk Jėzus buvo Dievas žmogaus kūne, gyvenęs ir tarnavęs žmonijai kūne (Gal 4, 4; Hbr 7, 26; Iz 9, 5; Lk 2, 10–11). Tad tie, kurie buvo ir gyveno su Juo, ir kurie buvo Jo mokiniai, turės daug išskirtinių patyrimų.

Perskaitykite Mt 16, 13–17. Ko Jėzus paklausė Savo mokinių, ir kuo reikšminga tai, kad užrašyta, jog atsakė tik Petras? Ir kodėl Jo atsakymas yra lemiamas?

Petro pareiškimas apie Jėzų, kad Jis yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (16 eilutė), yra viena iš svarbiausių minčių visame Šventajame Rašte. Petras Jį pavadino Mesiju, Pateptuoju, ir su šiuo išpažinimu jis pasakė (kaip vėliau paaiškėjo, kad tai tiesa), kad Jėzus buvo Tas, kuris turi ateiti ir įvykdyti Abraomui ir Izraeliui duotus Sandoros pažadus (žr. Gal 3, 16).

Be to, Petras paskelbė Jėzų esant Mesiju Pilypo Cezarėjoje. Tai buvo pagonių kraštas. Keletą dienų anksčiau, Petras matė Jėzų rūpinantis ne tik žydais, bet ir pagonimis. Šventajai Dvasiai padedant, Petras pripažino, kad Jėzus buvo kažkas daug daugiau nei žydų pranašas, kaip teigė kiti. Jo tarnystė siekė daug toliau, nei Jono Krikštytojo, Elijo arba Jeremijo. Iš tiesų, Jo tarnystė apėmė visą žmoniją; tai, kad Jėzus Save vadino „Žmogaus Sūnumi“, rodo Jo asmeninį susitapatinimą su visais žmonėmis. Kaip Šventasis Raštas vėliau parodo, Petrui vis dar reikėjo itin daug sužinoti apie Jėzų, apie Jo atėjimo ir darbų pilnatvę ir visuotinumą.

 

Ką Jėzus yra nuveikęs jūsų gyvenime, kas galėtų kaip liudijimas patikinti kitus ir patvirtinti? Kodėl šiuos dalykus visada naudinga prisiminti ir jais pasidalinti?

„ANT TOS UOLOS“

Iškart po Petro tikėjimo išpažinimo Jėzaus kaip Mesijo, gyvojo Dievo Sūnaus, atsakydamas Jėzus kažką pasakė Petrui.

Perskaitykite Mt 16, 17–20. Ką Jėzus pasakė Petrui, ir kaip mums suprasti tai, ką Jis turėjo omenyje?

Krikščioniškoje bažnyčioje žodžiai „ant tos uolos“ yra prieštaringi. Katalikai aiškina, kad žodis uola reiškia patį Petrą, teigdami, kad Petras buvo pirmasis popiežius. Tačiau protestantai atmeta tokį aiškinimą, ir dėl geros priežasties.

Šventojo Rašto įrodymų svoris aiškiai palaiko mintį, kad uola yra pats Kristus, o ne Petras.

Visų pirma, keliose vietose Petras uolos simboliu nusakė Jėzų, o ne save (žr. Apd 4, 8–12; 1 Pt 2, 4–8).

Antra, visame Šventajame Rašte Dievo ir Kristaus kaip uolos simbolis yra dažnas; priešingai žmonėms, kurie yra laikomi silpnais ir nepatikimais. „Juk Jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Ps 103, 14). „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti“ (Ps 146, 3). Kaip ir Jonas apie Jėzų rašė: „Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje“ (Jn 2, 25). Jis taip pat žinojo, kas buvo Petro viduje (Mt 26, 34).

Priešingai, kas šiose eilutėse pasakyta apie tai, kas iš tikrųjų yra Uola ir ant ko yra pastatyta Bažnyčia? (1 Kor 10, 4; Mt 7, 24–25; Ef 2, 20).

„Kokia trapi atrodė Bažnyčia, kai Kristus kalbėjo šiuos žodžius! Tebuvo saujelė tikinčiųjų, prieš kuriuos sukilo visų demonų ir piktavalių žmonių galia; tačiau Kristaus sekėjai nepabūgo. Pastatyti ant savo stiprybės Uolos, jie negalėjo būti sugniuždyti“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 382 p.).

Kokia buvo jūsų patirtis dėl žmonių klaidingumo ir silpnumo? Kaip jūs galite tuo pasinaudoti, kad pasikliautumėte tik Uola?

PETRAS – ŠĖTONAS

Perskaitykite Mt 16, 21–23. Kodėl Jėzus staiga pasidarė Petrui toks griežtas?

Petro problema buvo ne tai, kad jis bandė apsaugoti Jėzų. Jis mėgino nukreipti Jėzų. Jis nesekė Jėzumi; jis pats liepė Jėzui jį sekti.

Jėzus atsakė: „Eik šalin, šėtone!“ (23 eilutė), – nes, kaip pats šėtonas dykumoje, Petras tapo grėsme Kristaus misijai.

Mk 8, 33 pažymėta, kad šio įvykio metu Jėzus atsigręžė ir pažiūrėjo į Savo mokinius. Jis atėjo juos išgelbėti. Jis nesiruošė būti leidžiamas gundomu elgtis kitaip, ir tikrai nesileis gundomas vieno iš Savo mokinių, nepaisant to, kad šis mokinys troško Jėzui tik gero.

Nors Simonas Petras augo dvasiškai, jis vis dar mėgino kontroliuoti aplinkybes, įskaitant patį Jėzų. Šia prasme, Petras ne itin skyrėsi nuo kito mokinio – Judo, bandžiusio kontroliuoti Jėzų ir įgyvendinti savo paties planus, pagal savo supratimą, koks, juo nuomone, turėjo būti Mesijas. Tačiau skirtingai nuo Judo, Petras buvo labai atgailaujantis, pasiruošęs būti sudrausmintas ir sulaukti atleidimo.

Perskaitykite Mt 16, 24–27. Ką Jėzus turėjo omenyje, sakydamas: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl Manęs, tas ją atras“ (25 eilutė)?

Mes gyvename kultūroje, kuri moko siekti mūsų svajonių, moko paaukoti viską dėl savo troškimų. Bet Jėzus mums sako elgtis priešingai; Jis ragina mus paaukoti mūsų svajones ir pastarąsias patikėti Jam. Petras ir mokiniai pamažėle mokėsi, koks yra tikras tikėjimas. Tikras tikėjimas neturėtų būti jaudinantis patyrimas siekiant, ko labiausiai trokštama. Tikras tikėjimas yra skausmingas patyrimas išsižadant, ko labiausiai norima. Atsisakius savo svajonių, netenkama gyvybės. Ir tuo pačiu metu, jūs gyvybę atrandate.

Ko jūs turėjote netekti, norėdami sekti Jėzumi? Gal tai, ką praradote, tuo metu atrodė itin svarbu, bet pažiūrėjus atgal, kaip tai atrodo dabar?

MAŽAS PADRĄSINIMAS IŠ DANGAUS

Perskaitykite Mt 17, 1–9. Kas čia įvyko, ir kodėl tai buvo svarbu ir pačiam Jėzui, ir mokiniams?

Jėzų „palaikė tik dangaus meilė ir bendrystė, o pasaulyje, kurį Pats sukūrė, Jis buvo vienas. Ir štai Dangus atsiuntė pas Jėzų Savo pasiuntinius; ne angelus, bet žmones, ištvėrusius kančias ir sielvartą, todėl galėjusius užjausti Gelbėtoją Jo žemiško gyvenimo sunkumuose. Mozė ir Elijas buvo Kristaus bendradarbiai. Jiems buvo nesvetimas Jo troškimas išgelbėti žmoniją. […] Būtent šie vyrai, išrinkti vietoj sostą supančių angelų, atėjo pasikalbėti su Jėzumi apie Jo būsimas kančias, paguosti Jį ir užtikrinti Dangaus palaikymą. To pokalbio esmė buvo pasaulio viltis, kiekvieno žmogaus išgelbėjimas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 392 p.).

Kaip įdomu, kad Jėzui, Dievo Sūnui, žmogaus kūne reikėjo šių vyrų, kurie patys buvo susipažinę su kančia ir nusivylimu, paguodos ir padrąsinimo. Lukas užrašė, kad jie su Juo „kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Atkreipkite dėmesį į žodį būsiančią, kuris taip pat gali būti verčiamas – „atlikti“, tai pakartotinai įrodo, kad Jėzaus mirtis buvo būtina žmonijos išganymui. Kai sprendžiamas visos žmonijos likimas, nestebina tai, kad Dangus matė poreikį ir atsiuntė šį padrąsinimą.

Be to, nepaisant visko, ką jie jau matė ir girdėjo, Petrui, Jokūbui ir Jonui teks dar daugiau priežasčių tikėti. Balsas iš debesies taip pat tikrai turėjo padrąsinti, mokiniams atsigavus po išgąsčio. Taip pat didelis apreiškimas yra tai, kad Matas užrašė, jog „Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: ‘Kelkitės, nebijokite!’“ (Mt 17, 7) Net akistatoje su viskuo, ką Jam teks patirti, Jėzus guodė ir drąsino Savo mokinius.

Kad ir kas mes esame, kad ir koks tvirtas mūsų tikėjimas ir pasišventimas, mums visiems kartais praverčia padrąsinimas. Tai reiškia, kad kokiam nors jūsų pažįstamam asmeniui taip pat gali to reikėti. Ką jūs pažįstate, ką dabar gali reikėti šiek tiek padrąsinti?

JĖZUS IR ŠVENTYKLOS MOKESTIS

Perskaitykite Mt 17, 24–27. Kas čia įvyko, ir ką tai mums taip pat pasako apie Jėzų?

Nors visi žydai privalėjo mokėti šventyklos mokestį, kunigai, levitai ir rabinai buvo nuo to atleisti. Tad šis klausimas, ar Jėzus privalėjo mokėti šventyklos mokestį, taip pat buvo iššūkis Jo tarnystei.

Vait rašė, kad Petras šiuo atveju praleido progą paliudyti absoliučią Kristaus valdžią. „Atsakydamas, kad Jėzus sumokės, jis tiesiogiai pritarė neteisingai sampratai apie Jį, kurią mėgino įtvirtinti kunigai ir vyresnieji. […] Jeigu nuo jos buvo atleisti kunigai ir levitai dėl jų ryšio su šventykla, tai juo labiau buvo atleistas Tas, kuriam šventykla buvo Jo Tėvo namai“ (Su meile iš Dangaus, 401, 402 p.).

Mes galime daug pasimokyti iš maloningo Jėzaus atsakymo Petrui. Užuot jį pažeminęs, Jėzus švelniai paaiškino jo klaidą. Dar daugiau, Jėzus labai kūrybiškai prisitaikė prie Petro. Užuot tiesiog sumokėjęs mokestį ir taip pripažinęs Savo prievolę šiam mokesčiui, staterą mokesčiui Jėzus gavo iš kitur – iš žuvies burnos.

Šis stebuklas yra neįprastas; tai vienintelis kartas, kai Jėzus padarė stebuklą, atrodo, Savo naudai. Bet ne tai buvo stebuklo tikslas. Vietoj to, stebuklas buvo padarytas ne tik visiems parodyti Jėzaus valdžią šventyklai, bet visai kūrinijai. Žmogiškuoju požiūriu, kaip mes galime mėginti suprasti, kaip Jėzus galėjo padaryti šį stebuklą? Iš visko, ką Petrui teko pamatyti, ar galite įsivaizduoti, kas vyko jo galvoje, kai jam užmetus meškerę ir pagavus pirmą žuvį, jis rado tikslią sumą šventyklos mokesčiui? (žr. Iz 40, 13–17).

 

Nors Jėzus ir Jo mokiniai neprivalėjo mokėti šventyklos mokesčio, Jėzus vis tiek jiems liepė tai padaryti, kad išvengtų nereikalingos priešpriešos. Kaip mes galime išmokti švelninti situacijas, ypač neabsoliučių klausimų atvejais, siekiant išvengti nereikalingo konflikto?

 

Tolesniam tyrinėjimui: Pasakojimas, kaip Jėzus liepė Petrui ištraukti pirmą užkibusią žuvį su statera, tikslia suma, kurios reikėjo, yra toks nepaprastas, kad kai kurie mokslininkai bandė šį pasakojimą užginčyti. Tai tik „liaudies pasaka“, mielas pasakojimas, skirtas minčiai perteikti, nieko daugiau. Žinoma, tai visiškai netinkamas paaiškinimas (iš tikrųjų, tai apskritai joks paaiškinimas). Aišku, priešingai nei kiti stebuklai, pavyzdžiui, ligonių išgydymas, aklojo praregėjimas, mirusiųjų prikėlimas, alkstančiųjų pamaitinimas, stebuklas su statera apskritai yra kitokio pobūdžio. Šventajame Rašte taip pat yra pasakojimas apie iškeltą kirvį (2 Kar 6, 2–7), šlapią vilną ant sausos žemės ir sausą vilną ant šlapios žemės (Ts 6, 36–40); tad stebuklas su statera nėra visiškai nežinomo pobūdžio Šventajame Rašte. Kodėl Jėzus tiesiog nepadavė Petrui pinigų, liepdamas jam sumokėti mokestį, užuot atlikęs tokį stebuklą, kad išspręstų santykinai nedidelę problemą? Tekste nepasakyta. Tačiau, kaip tyrinėjome, tai mums parodo neįtikėtiną Dievo galią, kas neturėtų mūsų stebinti. Galų gale, juk mes nuolat matome Jo neįtikėtinos galios įrodymų. Mūsų paprasčiausias buvimas, nebekalbant apie matomą kosmosą, yra nuostabus mūsų Dievo galios pasireiškimas. Jei Dievas gali tai padaryti, statera žuvyje yra menkniekis. Nors užrašyta kitame kontekste, Pauliaus mintis taip pat yra pravarti: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai!“ (Rom 11, 33) Mato pasakojimas yra tik dar vienas šios tiesos pasireiškimas.

 

Klausimai aptarimui:

 

  1. Petro kova nepasiduodant Dievo valiai yra ir mūsų kova. Galinga pastarosios metafora yra ir Malachijo 1, kur Dievas liepė žydams atnešti aukojimui tik geriausius savo gyvūnus. „Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, ir atnešate tai kaip auką! Nejau Aš priimsiu ją iš jūsų rankų? – sako Viešpats“ (Mal 1, 13). Kodėl Dievui rūpi, kokias aukas mes Jam atnašaujame? Nes Jis nori, kad mes Jam patikėtume tai, kas mums brangiausia. Ko jūs gyvenime labiausiai nenorite paleisti? Kaip jūs galite patikėti šiuos dalykus Viešpačiui?

 

2. Pagalvokite apie tai, kaip Jėzus išsprendė aplinkybes dėl šventyklos mokesčio. Užuot pabloginęs situaciją, Jis tiesiog sumokėjo staterą. Ko tai mus moko apie kasdienius mums tenkančius konfliktus? Kaip jūs žinote, kada laikas kalbėti, o kada – tylėti?