Kovo 20–26 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 65, 17–25; Iz 66, 1–19; Iz 66, 19–21; Iz 66, 21; Iz 66, 22–24.

Įsimintina eilutė: „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis.“ (Iz 65, 17)

Vieną dieną dvylikametis berniukas, perskaitęs astronomijos knygą, atsisakė eiti į mokyklą. Jo motina jį nuvežė pas šeimos gydytoją, kuris paklausė: „Bili, kas nutiko? Kodėl nebenori mokytis ar eiti į mokyklą?“

„Nes, daktare, – sakė jis, – aš perskaičiau šioje astronomijos knygoje, kad vieną dieną saulė užges ir visa gyvybė žemėje išnyks. Nematau jokio tikslo ką nors daryti, jei galų gale viskas išnyks“.

Motina isteriškai rėkė: „Tai ne tavo reikalas! Tai ne tavo reikalas!“

Gydytojas nusišypsojo ir pasakė: „Bet, Bili, tau nereikia dėl to jaudintis, nes prieš tam įvykstant mes vis tiek visi seniai būsime negyvi“.

Be abejo, tai yra dalis problemos – galų gale mes visi mirsime.

Laimei, mūsų būtis neturi baigtis mirtimi. Priešingai, mums buvo pasiūlytas amžinas gyvenimas naujame pasaulyje.

I. NAUJAS DANGUS IR NAUJA ŽEMĖ (Iz 65, 17–25)

1. Perskaitykite Iz 65, 17–25. Kokį atkūrimą čia žada Viešpats?

Dievas žada naują kūriniją, pradedant žodžiais: „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Iz 65, 17). Šia nuostabia pranašyste Viešpats žada sukurti „Jeruzalę kaip ‘Džiaugsmą’, o jos žmones – kaip ‘Linksmybę’“ (Iz 65, 18). Mieste nebebus „verksmo“ (Iz 65, 19). Žmonės paprastai gyvens žymiai ilgiau nei šimtą metų prieš mirdami (Iz 65, 20). Jų darbas ir vaikai leis jais mėgautis (Iz 65, 21–23). Dievas atsilieps dar prieš jiems kreipiantis (Iz 65, 24).

2. Kad ir kaip tai būtų gražu, kodėl tai nėra mūsų galutinio atkūrimo paveikslas, mūsų galutinė viltis?

Iki šiol mums pateikiamas ramaus ilgo gyvenimo Pažadėtame krašte vaizdas. Nors žmonės gyvena ilgiau, jie vis tiek miršta. Kur yra esminis kūrinijos pertvarkymas, kurio tikimės, kai bus sukurti naujas dangaus ir nauja žemė? Kita eilutė mums sako: „Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebebus užgavimo nei sunaikinimo visame Mano šventajame kalne“, – sako Viešpats“ (Iz 65, 25).

Kad mėsėdžiai, pavyzdžiui, liūtai, taptų vegetarais, reikia kur kas daugiau nei vegetariško maisto gaminimo pamokų. Norint, kad pasaulio būklė vėl būtų tobula, reikia iš naujo jį sukurti tokį, koks jis buvo prieš nuopuolį Edene.

Izaijo 65 Dievas pristato naujo dangaus ir naujos žemės sukūrimą kaip procesą, žingsnių ciklą, kuris prasideda Jeruzalės atkūrimu. Palyginkite Izaijo 11, kur Mesijas atneš teisingumą (Iz 11, 1–5). Tada galiausiai visame pasaulyje – šventame kalne bus taika; Izaijo 11 skyriuje naudojama simbolika primena Izaijo 65: „Vilkas viešės pas avinėlį… Liūtas ės šiaudus kaip jautis“ (Iz 11, 6–7). Nors Viešpaties šventas kalnas prasidės nuo Siono kalno Jeruzalėje, jis buvo tik pranašiškas ženklas ir simbolis to, ką Dievas žada galutinai padaryti naujame pasaulyje su savo išpirktais žmonėmis.

Tarkime, užuot gyvenę 60, 70, 90 ar net 100 metų, dauguma žmonių gyventų milijoną ar daugiau metų. Kodėl pagrindinė žmonijos problema vis dėlto nebūtų išspręsta? Kodėl amžinasis gyvenimas yra vienintelis atsakymas į mūsų giliausius žmogiškus poreikius?

II. DANGAUS „MAGNETAS“ (Iz 66, 1–19)

3. Perskaitykite Iz 66, 1–19. Turint omenyje laiką, kada Izaijas rašė, kokia čia pateikiama pagrindinė jo žinia?

Per pranašą Dievas pakartoja raginimą ir perspėjimą, kurie persmelkia Izaijo knygą – Dievas išgelbės ir sugrąžins nuolankiuosius, kurie dreba nuo Jo žodžio (Iz 66, 2. 5). Kaip Iz 40, 1, Jis juos paguos (Iz 66, 13). Bet Jis sunaikins tuos, kurie prieš Jį maištauja. Tai apima apeigas vykdančius veidmainius, kurių aukas Jis atmeta (Iz 66, 3–4; plg. Iz 1, 10–15), taip pat tuos, kurie nekenčia ir atmeta Jo ištikimuosius (Iz 66, 5). Taip pat tuos, kurie vykdo pagoniškas bjaurastis (Iz 66, 17), kaip antai vykdomos Jeruzalės šventykloje (Ez 8, 7–12).

4. Perskaitykite Iz 66, 3. Ką sako ši eilutė? Kokie dvasiniai principai čia atskleidžiami? Kaip ta pati mintis gali būti išreikšta šiuolaikinės krikščionybės ir garbinimo kontekste?

5. Kaip Dievas primena magnetą, traukiantį tautas prie savęs? Iz 66, 18–19

Po Jo priešų sunaikinimo (Iz 66, 14–17) Dievas apreiškia savo šlovę, kad taptų magnetu, traukiančiu žmones į Jeruzalę (plg. Iz 2, 2–4). Tarp jų Jis pastato ženklą, kuris čia neįvardytas, bet, matyt, nurodo į paskutinį Izaijo paminėtą ženklą – Dievas teikia savo tautai džiaugsmą ir ramybę bei atkuria jos kraštą (Iz 55, 12–13). Kai Jis apreiškia savo šlovę atkurdamas savo tautą po sunaikinimo, tai yra Jo atkurto palankumo ženklas, kaip ir po tvano Nojui Jis davė vaivorykštės ženklą (Pr 9, 13–17).

6. Perskaitykite Iz 66, 5. Ką reiškia drebėti nuo Jo žodžio? Kodėl Viešpats nori, kad mes drebėtume nuo Jo žodžio? Jei jūs nuo jo nedrebėjote, ką tai galėtų pasakyti apie jūsų širdies būklę?

III. MISIONIERIAI IR GARBINIMO VADOVAI (Iz 66, 19–21)

6. Ką reiškia, kad išlikusieji pargabena žmones iš tautų, kaip atnašą Viešpačiui? Iz 66, 19–20.

Dievas siunčia Jo naikinimą išgyvenusiuosius į žemės pakraščius pas žmones, kurie nieko nežino apie Dievą, ir „jie paskelbs tautoms Mano garbę“ (Iz 66, 19). Tai yra vienas aiškiausių Senojo Testamento teiginių, susijusių su misionieriška evangelizacijos tema. Kitaip tariant, žmonės ne tik turi būti patraukiami prie hebrajų tautos, bet ir dalis hebrajų vyks į kitas tautas ir mokys jas apie gyvąjį Dievą – pavyzdys, aiškiai apibrėžtas Naujajame Testamente. Nors nuo grįžimo iš tremties iki Kristaus laikų žydai vykdė misionierišką veiklą (Mt 23, 15), ankstyvieji krikščionys Evangeliją skelbė greitai ir masiškai (Kol 1, 23).

Kaip izraelitai nešdavo aukoti Viešpačiui Jo šventykloje javus, taip ir misionieriai atneš Jam auką. Bet jų auka bus iš visų tautų pargabenti broliai (Iz 66, 20). Kaip javų atnaša Dievui buvo neskerdžiama, Viešpačiui atgabenti atsivertėliai bus Jam aukojami kaip gyva auka (plg. Rom 12, 1). Kalbant apie tai, kad žmonės gali būti atnašaujami Dievui, atkreipkite dėmesį į daug ankstesnį levitų pašventimą kaip „atnašą nuo izraelitų, kad jie atliktų Viešpaties tarnybą“ (Sk 8, 11).

7. Kuo reikšmingas šis Dievo pažadas: „kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais“ (Iz 66, 21)?

„Juos“ 21 eilutėje nusako „jūsų brolius“ „iš visų tautų“ ankstesnėje eilutėje. Tai yra pagonys, iš kurių Dievas išsirinks garbinimo vadovus, kartu su kunigais bei levitais. Tai yra revoliucinis pokytis. Anksčiau Dievas leido kunigais tarnauti tik Aarono palikuonims, o jiems padėti galėjo tik kiti Levio giminės nariai. Pagonys negalėjo tiesiogine prasme tapti Aarono ar Levio palikuonimis, tačiau Dievas leido kai kuriems eiti šias pareigas, kurios anksčiau buvo uždraustos net daugumai žydų.

Perskaitykite 1 Pt 2, 9–10. Kam Petras rašo? Ką jis sako? Kokią žinią jis turi kiekvienam iš mūsų, šventos tautos nariams šiandien? Ar mums sekasi geriau nei pirminei tautai (Iš 19, 6)?

IV. TIKĖJIMO BENDRUOMENĖ (Iz 66, 21)

Izraelitai buvo „kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 6) su konkrečiais kunigais, paskirtais, kad jiems būtų garbinimo vadovais. Tačiau ateityje kai kurie pagonys taps garbinimo vadovais (Iz 66, 21).

8. Kaip šis pokytis paveiktų atsinaujinusią tikėjimo bendruomenę? Mt 28, 19; Apd 26, 20; Gal 3, 28; Kol 3, 11; 1 Tim 3, 16.

Dievo „naujoje pasaulio tvarkoje“ pagonys ne tik prisijungs prie Dievo tautos, jie bus lygiaverčiai partneriai su žydais vieningoje tikėjimo bendruomenėje, kuri bus „karališkoji kunigystė“. Todėl skirtumas tarp žydų ir pagonių taps iš esmės nereikšmingas.

9. Kada išsipildė ši Izaijo pranašystė?

Paulius, misionierius pagonims, skelbė: „Nebėra nei žydo, nei graiko… visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 28–29).

Tapimas pažado paveldėtojais ir išaukštinta „karališka kunigyste“ nebuvo dingstis išpuikusiam elitarizmui (išskirtinumui), bet pavedimas prisijungti prie žydų garsinant „šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9; plg. Iz 66, 19).

Pagonių pakėlimas nesuteikė žydams teisės murmėti, kad Dievas nesąžiningas, jog suteikia jiems tą patį atlygį. Tai taip pat nesuteikė pagonims teisės nepagarbiai elgtis su savo broliais ir seserimis žydais, kaip anksčiau pasamdyti darbuotojai neturėtų su panieka žiūrėti į pasamdytuosius vėliau (žr. Mt 20, 1–16). Pirmiausia žydams buvo patikėti „Dievo žodžiai“ (Rom 3, 2), kaip Dievo apreiškimo kanalas. Paulius rašė pagonims: „Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave“ (Rom 11, 17–18).

Kodėl kryžiaus ir paliepimo skelbti Evangeliją šviesoje bet koks dvasinis, etninis ar net politinis elitarizmas (išskirtinumas) yra itin pasibjaurėtinas Dievui? Atidžiai pagalvokite apie save; ar jaučiate dvasinį ar etninį pranašumą? Jei taip, atgailaukite!

V. „TAIP GYVUOS TAVO GIMINĖ IR TAVO VARDAS“ (Iz 66, 22–24)

10. Perskaitykite Iz 66, 22. Ką mums sako ši eilutė? Kokią viltį čia galime rasti?

Vienas nuostabiausių Izaijo knygos pažadų yra užrašytas Iz 66, 22. Atidžiai jį perskaitykite. Naujajame danguje ir naujojoje žemėje mūsų giminė ir vardas išliks amžiams. Nebereikės ištrynimo, naikinimo, įskiepijimo ar išrovimo. Mums čia pažadėtas amžinasis gyvenimas naujame pasaulyje – pasaulyje be nuodėmės, be mirties, be kančios, naujas dangus ir nauja žemė, galutinis ir visiškas mūsų krikščioniškojo tikėjimo išsipildymas, to, ką Kristus atliko dėl mūsų ant kryžiaus.

11. Kodėl kartu su sabatomis yra jaunatys, nusakant naują dangų ir naują žemę, kaip parašyta Iz 66, 23?

Nors į šią sudėtingą eilutę galima pažvelgti įvairiais būdais, vienas iš jų yra šis – Dievas sukūrė sabatą anksčiau, nei buvo sukurta atnašavimo sistema (Pr 2, 2–3). Taigi, nors sabata buvo gerbiama apeigų sistemos dalis, ji nėra nuo jų priklausoma. Taigi ji tęsiasi nenutrūkstamai visą atkūrimo periodą naujojoje žemėje. Rašte nėra jokios užuominos, kad jaunatys buvo įstatymu pagrįstos garbinimo dienos, atskirai nuo aukojimo sistemos. Galbūt jos bus garbinimo dienos (bet nebūtinai poilsio dienos kaip, pavyzdžiui, savaitinė sabata) naujojoje žemėje, galbūt susijusios su gyvybės medžio mėnulio ciklu (Apr 22, 2).

Kad ir kokia konkreti būtų Iz 66, 23 reikšmė, esminis dalykas yra tai, kad Dievo tauta garbins Jį visą amžinybę.

12. Kodėl Izaijas pradeda neigiamu išgelbėtų žmonių, žiūrinčių į Dievo sunaikintų maištavusiųjų lavonus, paveikslu (Iz 66, 24)?

Kaip vaizdingą įspėjimą savo laikmečio tautai, Izaijas pateikia kontrastą tarp ištikimų išgyvenusiųjų Babilono naikinimą ir maištavusiųjų, kurie bus sunaikinti. Tai nėra amžinas kankinimas – maištavusieji yra mirę, nužudyti ugnies, sunaikinimo, kuris nebus numalšintas tol, kol atliks savo darbą, kad galėtų prasidėti Jeruzalės atkūrimas.

Izaijo įspėjimas nurodo į paskutinį įvykdymą, pranašaujamą Apreiškimo knygoje: nusidėjėlių ir šėtono sunaikinimas bei mirtis ugnies ežere (Apr 20), po kurio bus „naujas dangus ir nauja žemė“, šventa Nauja Jeruzalė ir nebebus ašarų ar aimanos, „nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 1–4; plg. Iz 65, 17–19), nauja būtis, su amžinu gyvenimu visiems žemės atpirktiesiems.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 573–587.

„Į amžinybę nueinantys metai sukurs vis turtingesnius ir šlovingesnius santykius su Dievu ir Kristumi. Didėjant pažinimui, didės meilė, nuolankumas, pagarba ir laimė. Juo daugiau žmonės pažins Dievą, tuo labiau žavėsis Jo charakteriu. Kai Jėzus atvers jiems atpirkimo lobius ir nuostabius didžiosios kovos su šėtonu pasiekimus, atpirktųjų širdys virpės iš susijaudinimo. Nudžiugę ir susižavėję jie užgros savo auksinėmis arfomis. Ir tada miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai balsų įsilies į galingą šlovinimo chorą. ‘Visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose, skelbė: Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!’ (Apr 5, 13) Didžioji kova baigėsi. Daugiau nebėra nuodėmės ir nusidėjėlių. Visata yra nesutepta. Visa neaprėpiama kūrinija pulsuoja vieningai ir džiaugsmingai. Nuo To, kuris visa sukūrė, į visas beribės erdvės sritis liejasi gyvybės, šviesos ir džiaugsmo srautas. Nuo mažiausio atomo iki didžiausio pasaulio, visi gyvi ir negyvi kūriniai savo tikruoju grožiu ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad Dievas yra meilė“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 586).

Klausimai aptarimui:

1. Kodėl amžinojo gyvenimo pažadas naujajame danguje ir naujojoje žemėje yra esminis mūsų krikščioniškam tikėjimui? Ko naudingas būtų mūsų tikėjimas be šio pažado?

2. Perskaitykite 2 Pt 3, 10–14. Kaip šios eilutės atspindi tą pačią mintį, užrašytą Izaijo 66?

Santrauka: Izaijas pateikia stulbinančios apimties viziją. Dievas ne tik apvalys ir atkurs savo tikinčiųjų bendruomenę, bet ir išplės jos ribas, kad ji apimtų visas tautas. Galiausiai Jo bendruomenės atkūrimas lems planetos Žemės atkūrimą, kur Jo Artumas bus didžiausia Jo tautos paguoda.