POILSIO RITMAI

Rugpjūčio 21–27 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1; Iš 20, 8–11; Iš 16, 14–31; Įst 5, 12–15; Ps 92; Iz 58, 13.

Įsimintina eilutė: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną Jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų.“ (Pr 2, 3)

Kas gali įsivaizduoti kūrimo darbus – šviesa tamsoje, gyvybės kupini vandenynai, skrendantys paukščiai? O antgamtiškas Adomo ir Ievos sukūrimas? Mums nesuvokiama, kaip Dievas tai padarė.

Bet tada, po viso šio aktyvaus kūrimo, Dievas atkreipė dėmesį į kažką kita. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodė įspūdinga, lyginant su nardančiais banginiais ar akinančiomis plunksnomis. Dievas tiesiog padarė dieną, septintą dieną, ir tada padarė ją ypatinga. Dar prieš žmonijai puolant į mūsų pačių sau primestą įtemptą gyvenimą, Dievas padarė ženklą kaip gyvą priemonę atminimui. Dievas norėjo, kad ši diena būtų laikas mums sustoti ir sąmoningai džiaugtis gyvenimu – diena būti, bet nedaryti, švęsti, džiaugtis žolės, oro, laukinės gamtos, vandens, žmonių dovana, o svarbiausia – džiaugtis kiekvienos geros dovanos Kūrėju.

Šis kvietimas tęsis net ir tada, kai pirmoji pora bus išvaryta iš Edeno. Dievas norėjo užtikrinti, kad kvietimas išlaikytų laiko išbandymą, todėl, nuo pat pradžių Jis įaudė jį į patį laiko audinį.

Šią savaitę tyrinėsime nuostabų Dievo kvietimą septintą dieną vėl ir vėl patirti dinamišką poilsį.

I. ĮŽANGA POILSIUI

Dievas buvo pradžioje. Viešpats Dievas tarė ir taip įvyko. Šviesa atskyrė dieną nuo nakties; skliautas, dangus ir vandenys buvo sukurti žodžiu antrą dieną; trečią dieną atsirado sausuma ir augmenija. Dievas suformavo pagrindinę laiko ir geografijos struktūrą, tada per kitas tris dienas Jis ją pripildė. Šviesuliai valdo dangų dieną ir naktį. Skirtingai nuo daugumos senovės kultūrų pasakojimų, biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą aiškiai parodo, kad saulė, mėnulis ar žvaigždės nėra dievybės. Jie pasirodo tik ketvirtą dieną ir yra pavaldūs Kūrėjo žodžiui.

Pasak Mozės, 5 ir 6 dienos (Pr 1, 20–31) yra kupinos gyvybės ir grožio. Paukščiai, žuvys, sausumos gyvūnai – jie visi pripildo Dievo paruoštą aplinką.

1. Ką Dievo įvertinimas sako apie kūriniją? Perskaitykite Pr 1, 1–31.                                                                                                                                                                    

Tai nėra šiaip Dievo sukurta aplinka; tai puiki vieta. Knibždantys padarai pripildo žemę. Kaip ir pasikartojanti graži melodija, po kiekvienos dienos Dievas vis sako, kad tai „gera“.

2. Kuo skiriasi žmonijos sukūrimas nuo likusio sukurto pasaulio? Perskaitykite Pr 1, 26–27 ir Pr 2, 7. 21–24.

Dievas pasilenkia ir ima formuoti molį. Žmonijos sukūrimas pagal Dievo paveikslą yra intymumo ir artumo pamoka. Dievas pasilenkia ir įkvepia Adomui į šnerves gyvybę, ir štai gyva būtybė. Ypatingas Ievos sukūrimas iš Adomo šonkaulio prideda dar vieną svarbų pasaulio sukūrimo savaitės elementą. Santuoka yra dalis Dievo plano žmonijai – šventas pasitikėjimas partneryste tarp ‘iš ir ‘išach, „vyro“ ir „moters“.

Šį kartą, Dievui apžvelgiant viską, ką Jis sukūrė šeštąją dieną, pasikartojantis posakis yra kitoks: „Ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).

Pagalvokite, kaip radikaliai skiriasi biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą nuo to, ko žmonija moko be Dievo Žodžio. Ką tai turėtų mums pasakyti apie priklausymą nuo Dievo Žodžio, kad suprastume tiesą?

II. ĮSAKYMAS ILSĖTIS

Kūrinija buvo „labai gera“, bet ji dar nebaigta. Kūrimas baigėsi Dievo poilsiu ir ypatingu septintosios dienos, sabatos, palaiminimu. „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną Jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų“ (Pr 2, 3).

Sabata yra neatsiejama pasaulio sukūrimo dalis. Tiesą sakant, sabata yra kūrinijos kulminacija. Dievas padaro poilsį ir erdvę bendruomenei, kur žmonija (anuomet Adomo ir Ievos šeima) gali sustabdyti kasdienę veiklą ir ilsėtis kartu su savo Kūrėju.

Deja, į šį pasaulį atėjusi nuodėmė viską pakeitė. Nebėra tiesioginės bendrystės su Dievu. Vietoj to, skausmingas gimdymas, triūsas, trapūs, sutrikę santykiai ir taip toliau – mums visiems puikiai žinoma vargų šiame puolusiame pasaulyje litanija. Ir vis tiek, net ir tokiomis aplinkybėmis išlieka Dievo sabata, nenykstantis mūsų sukūrimo simbolis, taip pat mūsų atkūrimo viltis ir pažadas. Jei prieš nuodėmę reikėjo sabatos poilsio, juolab po jos.

Po daugelio metų, kai Dievas išlaisvino savo vaikus iš vergovės Egipte, Jis vėl jiems priminė šią ypatingą dieną.

3. Perskaitykite Iš 20, 8–11. Ko tai mus moko apie sabatos, pastarąją siejant su kūrimu, svarbą?

Šiuo įsakymu Dievas kviečia prisiminti mūsų kilmę. Priešingai nei daugelis mano, mes nesame atsitiktiniai šaltų, nerūpestingų ir aklų jėgų produktai. Priešingai, mes esame kūriniai, padaryti pagal Dievo paveikslą. Mes buvome sutverti bendrystei su Dievu. Nesvarbu, kad su izraelitais buvo elgiamasi kaip su vergais, kurių vertė menka. Kiekvieną sabatą ypatingu būdu jie buvo kviečiami prisiminti, kad jie iš tikrųjų yra kūriniai, sukurti pagal paties Dievo paveikslą.

„O kadangi sabata skirta pasaulio sukūrimui atminti, ji yra Kristaus meilės bei galios ženklas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 251)

Pagalvokite, kokia svarbi yra pasaulio sukūrimo per šešias dienas doktrina. Galų gale, koks kitas mokymas yra toks svarbus, kad Dievas įsakė, jog kiekvieną savaitę be išimties skirtume septintąją savo gyvenimo dalį tam, kad Jį atmintume? Ką vien tai turėtų pasakyti apie tikrosios savo kilmės, kaip parašyta Pradžios knygoje, atminimo svarbą?

III. NAUJOS APLINKYBĖS

Po 40 metų klaidžiojimo dykumoje užaugo nauja karta, turinti neaiškių prisiminimų, jei jų apskritai buvo, apie Egiptą. Jų gyvenimo patirtis labai skyrėsi nuo jų tėvų patirties. Ši nauja karta matė pasikartojančią tėvų tikėjimo stoką, todėl jiems taip pat teko klajoti dykumoje, išmirus jų tėvų kartai.

Jiems teko privilegija turėti šventyklą stovyklos centre ir jie regėjo debesies stulpą virš padangtės, parodantį Dievo artumą. Debesiui pajudėjus, jie žinojo, kad laikas krautis daiktus ir sekti paskui. Šis debesis, dieną teikęs pavėsį, o naktį – šviesą ir šilumą, nuolat priminė Dievo meilę ir rūpestį jais.

4. Kas jiems asmeniškai priminė sabatos poilsį? Perskaitykite Iš 16, 14–31. ______________

Priešingai paplitusiai teologijai, šios eilutės įrodo, kad septintoji diena – sabata buvo duota anksčiau už Įstatymą Sinajuje.

Kas čia vyko?

Specialus Dievo parūpintas maistas kasdien priminė tai, kad Kūrėjas palaiko savo kūriniją. Dievas labai apčiuopiamai pasirūpino jų poreikiais. Kiekvieną dieną įvykdavo stebuklas, maistui pasirodant ir išnykstant kartu su saule. Kai kas nors mėgindavo kaupti kitai dienai, jis sugesdavo ir dvokdavo; vis dėlto kiekvieną penktadienį jo užteko dvigubai porcijai, o sabatai skirtas likutis stebuklingai išsilaikydavo šviežias.

Dabar Izraelis turėjo šventyklos apeigas ir visus įsakus bei nuostatus, užrašytus Kunigų ir Skaičių knygose. Vis dėlto pasenęs Mozė sukvietė visus ir pakartojo jų istoriją bei Dievo duotus įstatus (žr. Įst 5, 6–22).

Ši nauja karta pagaliau buvo pasirengusi įžengti į Pažadėtąjį kraštą. Izraeliui netrukus teks patirti vadovų pasikeitimą, o pasenęs Mozė norėjo užtikrinti, kad ši karta prisimintų, kas jie buvo ir kokia buvo jų misija. Jis nenorėjo, kad jie kartotų savo tėvų klaidas. Taigi jis kartojo Dievo įstatus. Pakartojami ir Dešimt įsakymų, kad ši karta, atsidūrusi prie Kanaano slenksčio, nepamirštų.

Mūsų asmeniniam patyrimui, Jėzaus antrasis atėjimas vyks vos už kelių akimirkų po mūsų mirties. Vadinasi, Jo sugrįžimas visada yra čia pat, galbūt net arčiau, nei mes galime įsivaizduoti.

 Kaip sabatos laikymasis mums primena ne tik tai, ką Dievas padarė dėl mūsų, bet ir tai, ką Jis padarys dėl mūsų sugrįžęs?

IV. DAR VIENA PRIEŽASTIS POILSIUI

Izraelis įkūrė stovyklą rytinėje Jordano pusėje. Izraelitai buvo užėmę Bašano karaliaus ir dviejų amoritų karalių žemes. Dar kartą, šią lemiamą akimirką Mozė sukvietė Izraelį ir priminė, kad Sinajuje sudaryta Sandora buvo skirta ne tik jų tėvams, bet ir jiems. Tada jis pakartoja Dešimt įsakymų, dar kartą jų naudai.

5. Palyginkite Iš 20, 8–11 ir Įst 5, 12–15. Kuo skiriasi sabatos įsakymas šiose eilutėse?                                                                                                                                                                

Iš 20, 8 įsakymas prasideda žodžiu „atmink“. Įst 5, 12 žodžiu – „laikysiesi“. Žodis „atmink“ užrašytas šiek tiek vėliau pačiame įsakyme (Įst 5, 15). Šioje eilutėje izraelitams liepta atminti, kad jie buvo vergai. Nors ši karta užaugo laisva, jie visi būtų gimę vergijoje, jei ne stebuklingas išgelbėjimas. Sabatos įsakymas turėjo jiems priminti, kad tas pats Dievas, kuris buvo aktyvus pasakojime apie pasaulio sukūrimą, taip pat aktyviai veikė juos išlaisvindamas: „Kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka“ (Įst 5, 15).

Ši tiesa dera tuometinėms izraelitų aplinkybėms, antrą kartą stovintiems prie Pažadėtojo krašto sienos, praėjus maždaug keturiasdešimt metų po to, kai pirmoji karta taip apgailėtinai nuvylė. Jie buvo bejėgiai užkariaudami šį kraštą, kaip ir jų protėviai pabėgti iš Egipto. Jiems reikėjo šio Dievo, kuris veiktų „galingai pakelta ranka“.

Sabatą netrukus papildys dar viena pusė. Kadangi Dievas yra išlaisvinimo Dievas, Izraelis turi laikytis sabatos dienos (Įst 5, 15).

Žinoma, pasaulio sukūrimas nėra toli nuo sabatos įsakymo, net Pakartoto Įstatymo 5, nepaisant skirtingos paskatos. Tam tikra prasme Izraelio išlaisvinimas iš Egipto yra naujojo kūrimo atspirties taškas, primenantis pasakojimą apie pasaulio sukūrimą Pradžios knygoje. Izraelis, kaip išlaisvinta tauta, yra naujas Dievo kūrinys (taip pat žr., pavyzdžiui, Iz 43, 15).

Kadangi Išėjimas laikomas laisvės nuo nuodėmės, tai yra atpirkimo, simboliu, sabatoje galime rasti ir kūrimo, ir atpirkimo simbolį. Taigi sabata labai realiai nurodo į Jėzų, mūsų Kūrėją ir Atpirkėją.

Perskaitykite Jn 1, 1–13. Ko šios eilutės mus moko apie Jėzų kaip mūsų Kūrėją ir Atpirkėją?

V. SABATOS LAIKYMASIS

Dievas liepė savo tautai laikytis sabatos. Kartu su įsakymais nežudysi ir nevogsi yra įsakymas atminti sabatą, nors Raštas mums nesako konkrečiai, kaip tiksliai jos laikytis.

6. Kokia turėtų būti aplinka, kurią mes kuriame ir kurios siekiame sabatą? žr. Ps 92 ir Iz 58, 13.                                                                                                                                                                   

Kadangi sabatos laikymasis reiškia sukūrimo ir atpirkimo šventimą, jos atmosfera turėtų būti džiaugsmo ir žavesio Viešpatyje, o ne niūri.

Sabatos atminimas prasideda ne septintą dieną. Kadangi pirmoji sabata buvo pasaulio kūrimo savaitės kulminacija, todėl sabatos dieną turėtume atminti visą savaitę ir planuoti iš anksto atidėti savo savaitinį darbą ir taip sabatą išlaikyti šventą, kai ji ateis. Planuotas pasiruošimas per savaitę, ypač Pasirengimo dieną (Mk 15, 42) arba penktadienį, yra labai svarbus ir džiugina, kai laukiama šios ypatingos dienos.

7. Kokią svarbią sabatos laikymosi pusę išryškina Kun 19, 3? ______________

Sabatos laikymasis reiškia ir mūsų santykių su šeima ir draugais puoselėjimą. Dievas suteikia laiko tikslingam bendravimui su visa šeima, be to, laikymasis apima poilsį net tarnams ir naminiams gyvuliams (žr. Iš 20, 8–11). Sabata ir šeima žengia išvien koja kojon.

Nors poilsis ir šeimos laikas yra svarbūs principai, sabatos laikymasis reiškia ir dalyvavimą bendruomeniškame, tikslingame Dievo garbinime su mūsų bažnyčios šeima. Būdamas žemėje, Jėzus dalyvavo pamaldose ir jas vedė (žr. Kun 23, 3; Lk 4, 16 ir Hbr 10, 25).

Nors mūsų savaitiniai įpročiai ir ritmai gali būti skuboti, vis dėlto giliai širdyje trokštame tikro sabatos poilsio, tikros bendrystės su mūsų Kūrėju. Atmindami nutraukti visas veiklas ir planuodami leisti laiką su Dievu bei puoselėti mūsų santykius, galime įžengti į sabatos ritmą ir poilsį.

Koks buvo jūsų pačių su sabata susijęs patyrimas ir kokių palaiminimų galima patirti laikantis sabatos? Ką dar galite padaryti, kad sabata taptų šventu laiku?

Tolesniam tyrinėjimui: „Dievas davė žmonėms sabatą kaip savo kūrybinės galios paminklą, kad jie galėtų matyti Jį Jo darbuose. Sabata įsako mums įžiūrėti Jo sukurtuose darbuose Kūrėjo šlovę. … Sabatą, dar labiau, nei kitomis dienomis, mes turėtume tyrinėti žinią, kurią Dievas mums parašė gamtoje. … Kai mes priartėjame prie gamtos, Kristaus artumas tampa realus, jis liudija mūsų širdims Jo ramybę ir meilę.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 16)

„Viena iš svarbių priežasčių, kodėl Viešpats išlaisvino Izraelį iš vergijos Egipte, buvo ta, kad jis galėtų laikytis Jo šventos sabatos. … Akivaizdu, kad Mozė ir Aaronas atnaujino su sabatos šventumu susijusį mokymą, nes faraonas jiems skundėsi: ‘Judu norite atleisti juos nuo lažo!’ (Iš 5, 5) Tai rodo, kad Mozė ir Aaronas pradėjo sabatos reformą Egipte. Vis dėlto sabatos laikymasis neturėjo būti jų vergovės Egipte atminimas. Jos laikymasis atmenant pasaulio sukūrimą turėjo apimti džiaugsmingą su išvadavimu iš religinės priespaudos, apsunkinusios sabatos laikymąsi Egipte, susijusį prisiminimą. Lygiai taip pat ir jų išlaisvinimas iš vergijos turėjo amžinai įžiebti jų širdyje švelnumą ir rūpestingumą vargšais ir engiamaisiais, našlaičiais ir našlėmis.“ (E. Vait, „From Eternity Past“, 549 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kai kurie krikščionys, įskaitant net kai kuriuos adventistus, teistinę evoliuciją laiko perspektyviu pasaulio sukūrimo paaiškinimu. Kaip sabata rodo, kad teistinė evoliucija ir Septintosios dienos adventizmas yra nesuderinami? Koks tikslas laikyti septintąją dieną šventą, paminint milijardus metų, ypač kai Dievo Žodis aiškiai sako, kad sabata buvo padaryta šventa po pirmų šešių pasaulio sukūrimo dienų?

2. Kaip reaguojate į argumentą, kad pati diena nėra svarbi, jei tik turime vieną poilsio dieną per savaitę? Arba, kita vertus, kaip reaguoti į teiginį, kad Jėzus yra mūsų sabatos poilsis, todėl nereikia nė vienos dienos laikyti poilsio diena?

3. Kaip sabatos šventimas gali būti laisvės ir išvadavimo priminimas? Kaip užtikrinti, kad ji nebūtų varžanti ir legalistinė (įstatymiška)?

4. Kai kurie teigia, kad Septintosios dienos – sabatos laikymasis yra bandymas pelnyti kelią į dangų. Tačiau, kokia logika slypi už to, kad ilsėdamiesi septintą dieną mes bandome pelnyti kelią į dangų?

Leave a Comment

Your email address will not be published.