Spalio29– lapkričio 4 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 119, 65–72; Job 2, 11–13; Job 4, 1–21; Rom 3, 19–20; 1 Kor 3, 19; Hbr 12, 5; Mt 7, 1.

Įsimintina eilutė: „Argi gali žmogus būti teisesnis už Dievą? Argi gali mirtingasis būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?“ (Job 4, 17)

Praėjusią savaitę pabrėžėme savęs pamatymo Jobo vietoje svarbą, kiek tai yra įmanoma. Tam tikra prasme, tai neturėtų būti itin sunku, nes mes visi esame patyrę, bent iki tam tikro laipsnio, kančią, kuri dažnai atrodė visiškai beprasmė ir tikrai neatrodė teisinga.

Nors toliau tyrinėjant turėtume stengtis toliau save įsivaizduoti Jobo vietoje, taip pat būtina atrasti kitų žmonių šiame pasakojime, kurie atėjo gedėti ir liūdėti su Jobu, požiūrį.

Nors ir tai neturėtų būti itin sunku. Kas iš mūsų nesusidūrė su kenčiančiais? Kas nesistengė nuraminti kitus jų skausme ir netektyje? Kas nežino, ką reiškia stengtis rasti tinkamų žodžių tiems, kurių sielvartas veria ir mūsų pačių širdį?

Tiesą sakant, didelė Jobo knygos dalis yra patriarcho pokalbis su šiais žmonėmis, visiems jiems mėginant įprasminti tai, kas labai dažnai atrodo beprasmiška: begalinės žmogiškosios kančios ir tragedija mylinčio, galingo ir rūpestingo Dievo sukurtame pasaulyje.

DIDIEJI KLAUSIMAI

Jobo knygoje daugiausia veiksmo yra pirmuose dviejuose skyriuose. Uždanga tarp dangaus ir žemės čia atitraukiama, ir mums leidžiama žvilgtelti į tą tikrovės pusę, kuri kitu atveju liktų nuo mūsų paslėpta. Kad ir kiek mūsų teleskopai gali žvelgti tolyn į kosmosą, jie nė iš tolo neatskleidė mums to, kas mums buvo apreikšta šioje knygoje, parašytoje prieš tūkstančius metų dykumoje, kuri, labiausiai tikėtina, yra šiandienėje Saudo Arabijoje. Jobo knyga taip pat parodo, kaip glaudžiai susijusi yra dvasinė karalystė, Dievo ir angelų karalystė, su gamtiniu pasauliu, žeme ir mumis.

Po pirmųjų dviejų skyrių, daug Jobo knygos skyrių susideda iš to, kas televizijoje vadinama „kalbančiomis galvomis“; tai yra, tik dialogo. Šiuo atveju kalbančios galvos – tai Jobas ir vyrai, susirinkę aptarti sunkius gyvenimo klausimus: teologijos, skausmo, filosofijos, tikėjimo, gyvenimo ir mirties.

Ir kodėl gi neapsvarsčius visko, kas Jobui nutiko? Juk labai lengva įsitraukti į kasdienybę, įsitraukti į kasdienio gyvenimo rūpesčius ir pamiršti didelius ir svarbius klausimus. Juk niekas kitas mūsų taip nepažadina iš dvasinio letargo miego ir nepaskatina mūsų klausti svarbių klausimų, kaip nelaimė, ar mūsų, ar kitų žmonių.

Perskaitykite Ps 119, 65–72. Ką psalmistas sako?

Psalmistas sugebėjo įžvelgti į gera išėjusius išmėginimus, kurie jį vargino. Kartais išbandymai gali būti užslėpti palaiminimai, sugrąžinantys arba apskritai pirmą kartą atvedantys mus pas Viešpatį. Kas negirdėjo pasakojimų, kai gyvenime ištinka krizė, ir žmogus tik tada grįžta pas Dievą arba Jam pirmą kartą atsiduoda? Kartais išmėginimai, kad ir kokie baisūs ir tragiški, gali būti panaudoti geru tikslu, kurį mes pamatome bėgant laikui. Kitais atvejais išmėginimai atrodo savavališki ir beprasmiai.

Kaip jums žvelgiant atgal į praeities išmėginimus pavyko pamatyti, kaip tai išėjo į gera? Ką darote dėl tų išmėginimų, kurie neatnešė nieko gero?

AR KAS KADA, BŪDAMAS NEKALTAS, PRAŽUVO?

Perskaitykite Job 2, 11–13. Ką šios eilutės mums pasako apie tai, kaip Jobo draugai suvokė jo aplinkybes?

Išgirdę apie tai, kas Jobui nutiko, šie vyrai surengė su juo „susitikimą“; (Job 2,11) tai yra, jie suplanavo kartu atvykti ir pamatyti savo draugą. Eilutės perteikia mintį, kad vaizdas juos pribloškė, ir jie kartu pradėjo su juo gedėti. Pasak teksto, jie tylėjo, netarė nė žodžio. Galų gale, ką galima pasakyti žmogui, ištiktam Jobo aplinkybių? Tačiau, Jobui pirmam prakalbus, jam pradėjus savo skundą, šie vyrai nestokojo žodžių.

Perskaitykite Job 4, 1–11. Kokia yra Elifazo žodžių Jobui esmė?

Galbūt šie Elifazo žodžiai tiktų knygos apie patarimus sielvartaujantiems įžangai. Pirmasis skyrius galėtų vadintis – „Ko nesakyti sielvartaujančiai sielai.“ Nors akivaizdu, kad šie vyrai užjautė Jobą, užuojauta buvo ribota. Atrodo, kad Elifazui teologinis tyrumas buvo svarbiau nei elementari paguoda. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors priėjęs prie žmogaus, kuris kentėtų taip, kaip Jobas, ir, iš esmės, sakytų: Na, turbūt to nusipelnei, nes Dievas yra teisus, ir taip kenčia tik nedorėliai.

Net manant, kad Jobo atveju aplinkybės buvo būtent tokios, kuo jam pasitarnautų tokie žodžiai? Tarkime, greitai važiavęs vairuotojas pateko į automobilio avariją ir neteko visos savo šeimos. Ar galite įsivaizduoti, kad kažkas prie jo iš karto prieitų ir jam sielvartaujant pasakytų: „Dievas tave baudžia už greičio viršijimą“? Bėda su Elifazo žodžiais – tai ne tik abejotina teologija; svarbesnis klausimas yra jo nejautrumas Jobui ir viskam, ką jis išgyveno.

Pagalvokite apie metą, kai žmonės guodė jus, jums kenčiant netektį ir skausmą. Ką jie sakė? Kaip jie kalbėjo? Ko jūs išmokote iš to patyrimo, kas jums galėtų padėti, kai jums teks paguosti kažką kitą?

ŽMOGUS IR JO KŪRĖJAS

Savo pirmaisiais žodžiais Elifazas tikrai nelaimėtų jokio apdovanojimo už taktiškumą ir atjautą. Iš esmės jis sakė, kad Jobui buvo lengva mokyti ir guosti kitus, kai patriarchui viskas klostėsi gerai. Bet dabar, kai jį ištiko blogis, jis „neteko kantrybės“. Tačiau taip neturėtų būti. Dievas yra teisingas, tad mus ištinkančio blogio nusipelnėme.

Perskaitykite Job 4, 12–21. Kokių kitų argumentų Elifazas pateikė Jobui?

Čia galima pažvelgti į daug įdomių dalykų, įskaitant tai, kaip šie vyrai suprato Dievo prigimtį ir Jo charakterį, net prieš Izraelio tautos atsiradimą. Visa ši knyga mums parodo, kad, tiesą sakant, ir kiti, o ne tik patriarchai ir galiausiai izraelitai kažką žinojo apie Viešpatį. Čia, iš tiesų, mes matome, kaip Elifazas siekė apginti Dievo charakterį.

Elifazo mintys, kilusios iš „nakties regėjimų“, daugeliu atžvilgių buvo labai tvirta teologija. (žr. Ps 103, 14; Iz 64, 7; Rom 3, 19–20) Mes, žmonės, esame molis, esame labai laikini, ir mes galime būti sutraiškyti lengviau negu kandys. Ir, žinoma, koks vyras ar moteris gali būti teisesnis už Dievą?

Kita vertus, jo žodžiai buvo nuvalkioti ir ne vietoje. Jobui aktualu buvo ne tai, ar jis buvo teisesnis už Dievą. Jobas skundėsi ne dėl to. Patriarchas daugiausia kalbėjo apie tai, koks jis apverktinas, kiek jis kentėjo, o ne apie tai, kad jis kažkaip buvo teisesnis už Dievą.

Tačiau atrodo, kad būtent tai Elifazas įžvelgė Jobo žodžiuose. Galų gale, jei Dievas yra teisus, o blogis ištinka tik tuos, kurie sėja blogį, tuomet Jobas turėjo padaryti kažką, dėl ko jis nusipelnė to, kas jį ištiko. Tada Jobo skundai būtų nepagrįsti. Norėdamas apginti Dievą, Elifazas pradėjo Jobą mokyti. Be, jo manymu, turimos bendros išminties, Elifazas taip pat turėjo kažką kita: kažkokį antgamtinį apreiškimą, patvirtinantį jo poziciją. Tačiau bėda ta, kad jo pozicija yra ne vietoje.

Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo apie tai, kaip, net jei esame teisūs dėl tam tikros pozicijos, pastarąją mes galime išreikšti ne naudingiausiu ir negelbėjančiu būdu?

ĮLEIDĘS ŠAKNIS KVAILASIS

5 skyriuje Elifazas toliau dėstė savo argumentus. Pastarieji beveik nesiskyrė nuo to, ką jis pasakė ankstesniame skyriuje: bloga atsitinka tik blogiems žmonėms. Įsivaizduokite, kaip dėl to turėjo jaustis Jobas, žinojęs, kad taip negali būti ir kad jis nenusipelnė esamų aplinkybių.

Tačiau čia yra bėda: ne viskas, ką Elifazas čia sakė, yra neteisinga. Priešingai, daug tų pačių minčių atsispindi kitose Rašto vietose. Kaip šios eilutės atspindi jausmus, išreikštus Jobo 5?

Ps 37, 10 Pat 26, 2 Lk 1, 52 1 Kor 3, 19 Ps 34, 5 Hbr 12, 5 Oz 6, 1 Ps 33, 19

SKUBĖJIMAS TEISTI

Nemažai to, ką Elifazas pasakė Jobui, buvo tiesa. Tai yra, Elifazas išsakė daug svarių minčių, kurias mes Rašte randame išreikštas vėliau. Tačiau jo atsakymai Jobui buvo kažkuo siaubingi. Didžiausia problema buvo ne tiek tai, ką jis pasakė; didesnė problema buvo kontekstas, kuriame jis kalbėjo. Tai, ką jis norėjo pasakyti, jo išreikštos tiesos tiesiog nebuvo taikytinos toms konkrečioms aplinkybėms (žiūrėkite kitos savaitės temą).

Mūsų pasaulis yra sudėtinga vieta. Lengva pažvelgti į aplinkybes, o tada pasakyti keletą klišių ar net keletą Šventojo Rašto eilučių, kurios, jūsų nuomone, yra taikytinos. Galbūt taip ir nutinka. Tačiau dažniau būna priešingai. Perskaitykite šiuos E. Vait žodžius apie tai, kaip mes dažnai patys sau prisikalbame tai, kas mums nutinka. „Jokios kitos tiesos Biblija neišdėsto taip aiškiai, kaip šios: tai, ką mes darome, yra vaisius to, kas mes esame. Gyvenimo patirtys didžia dalimi yra mūsų minčių ir poelgių vaisius.“ (Ugdymas, 168 p.)

Tai gili ir svarbi tiesa. Tačiau, ar galite įsivaizduoti geranorišką šventąjį, prieinantį prie ko nors, ką ištiko panašios į Jobą aplinkybės, ir perskaitantį tam žmogui šią E. Vait ištrauką? (Deja, kai kuriais atvejais mes tai galime įsivaizduoti.) Argi ne verčiau geranoriškam šventajam paisyti šio patarimo? „Daugelis galvoja atstovaują Dievo teisumui, nors jie visiškai nesugeba atstovauti Jo švelnumui ir didžiai meilei. Dažnai tie, kuriuos jie pasitinka su kietumu ir griežtumu, patiria gundymo įtampą. Šėtonas imasi su šiomis sielomis, ir šiurkštūs, nejautrūs žodžiai jas atgraso ir paskatina jas tapti gundytojo galios auka.“ (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 163 p.)

Iš tiesų, kaip dažnai nutinka, čia vyko daug daugiau nei Elifazas ir visi kiti, įskaitant Jobą, suprato. Tad Elifazo skubėjimas teisti, net su visa jo teisinga teologija, vargu ar buvo teisingas dalykas, atsižvelgiant į aplinkybes.

Kodėl visada turėtume prisiminti šias eilutes, bet ypač tuo atveju, kai reikalą turime su tais, kurie, mūsų žiniomis, nusidėjo? Mt 7, 1–2; Rom 2, 1–3; 1 Kor 4, 5.

Net jei Elifazas būtų buvęs teisus, ir Jobą šios kančios būtų ištikę pelnytai, Elifazo žodžiai buvo neatsargūs ir pasakyti netinkamu laiku. Jobas stovėjo kaip visos žmonijos simbolis, nes mes visi buvome didžiosios kovos ištikti, ir mes visi nuo jos nukentėjome. Ir mums visiems, tam tikru momentu, reikėjo užuojautos ir atjautos, o ne pamokslavimo. Žinoma, pamokslavimui yra laikas ir vieta. Bet kai žmogus sėdi pelenuose, kai jo gyvenimas subyrėjęs, vaikai numirę, o jo kūnas nusėtas žaizdų, tuomet pamokslauti ne laikas.

Tolesniam tyrinėjimui: Kaip matėme, Elifazas kažkiek atjautė Jobą. Tik kad jo atjauta buvo antroje vietoje, nes jam svarbiausia buvo apginti Dievo charakterį. Galų gale, Jobas siaubingai kentėjo, o Dievas yra teisus; todėl Jobas turbūt kažką padarė ir nusipelnė to, kas jam nutiko. Dievo teisingumui būtent tai yra svarbiausia, nusprendė Elifazas. Tad skųsdamasis Jobas buvo neteisus.

Žinoma, Dievas yra teisus. Bet tai nereiškia, kad mes automatiškai matysime Jo teisingumą apsireiškiant visose šio puolusio pasaulio aplinkybėse. Taip nebūna. Teisingumas ir teismas bus, bet nebūtinai dabar. (Apr 20, 12) Gyvenimo tikėjimu dalis – tai pasikliovimas Dievu, kad teisingumas, kurio čia dabar itin trūksta, vieną dieną apsireikš.

Elifazo elgesys kažkiek atspindi kai kurių Rašto aiškintojų ir fariziejų nusistatymą Jėzaus atžvilgiu. Jie taip norėjo būti „ištikimi“ ir religingi, kad, užuot džiaugęsi dėl išgydytų ligonių ir dėl to, kad baigėsi jų kančios, jie pyko ant Viešpaties. (žr. Mato 12) Kad ir kokie konkretūs buvo šie Kristaus žodžiai, principas yra vienas – mes, mylintieji Dievą, pavyduliaujantieji Dievo pavyduliavimu, visada turime prisiminti: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mt 23, 23)

Klausimai aptarimui:

Kaip atskirti, kada žmogui reikia užuojautos ir atjautos, ir kada – pamokymo, o gal net pabarimo? Kodėl apskritai geriau klysti užjaučiant ir atjaučiant, kai reikalą turime su kenčiančiais, net dėl jų pačių nuodėmių ir klaidų?

Dar kartą perskaitykite Elifazo žodžius Jobo 4 ir 5 skyriuose. Kokiomis aplinkybėmis šie žodžiai būtų tikę labiau nei čia?

Tarkime, jūs buvote Jobo draugas ir atvykote jo pamatyti, kai jis sėdėjo pelenuose. Ką ir kodėl būtumėte jam sakęs? Jei jūs būtumėte jo vietoje, ką norėtumėte, kad žmonės jums sakytų?