Liepos 27–rugpjūčio 2 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Sam 8, 10–18; Am 5, 10–15; Mch 6, 8; Pr 19, 1–13; Ez 16, 49; Iz 1, 15–23.

Įsimintina eilutė: „Žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).

Senojo Testamento pranašai yra vieni iš įdomiausių Rašto asmenybių. Jų garsus balsas, drąsi žinia, sielvartas, rūstavimas ir pasipiktinimas, kartais ir jų žinios pademonstravimas padarė juos tokiais žmonėmis, kurių negalima nepaisyti, net jei šalia jų galėjo būti nepatogu.

Pirmiausia siųsti Izraeliui ir Judui, jie ragino išrinktą tautą grįžti prie jų pašaukimo Dieve. Izraelitai ir jų vadovai pernelyg lengvai pasiduodavo aplinkinių tautų stabams ir gyvensenai. Nedėkinga pranašų užduotis buvo raginti juos atgailauti, kartais primenant jiems Dievo meilę ir Jo pastangas vardan jų praeityje, o kartais ir įspėti dėl padarinių, jei jie tols nuo Dievo.

Taip pat tyrinėsime, kad tarp nuodėmių ir blogybių, dėl kurių pranašai įspėjo vadovus ir tautą, viena iš didžiausių nuodėmių buvo vargšų, turinčiųjų poreikių, bejėgių priespauda. Taip, nederėjo garbinti stabų; taip, nederėjo laikytis netikrų religinių papročių; bet silpnųjų ir vargšų išnaudodamas taip pat buvo vertas pasmerkimo.

PASIKARTOJANTIS RAGINIMAS TEISINGUMUI

Nepaisant aiškaus ir išsamaus Dievo plano Izraeliui, ši tauta retai įgyvendindavo savo pašaukimą. Vos kelioms kartoms praėjus po jų įkurdinimo krašte, jie paprašė Samuelio, pranašo ir teisėjo, paskirti karalių, kuris valdytų tautą: „kaip yra visose tautose“ (1 Sam 8, 5).

Perskaitykite 1 Sam 8, 10–18. Koks buvo Samuelio įspėjimas tautai dėl jų su karaliumi susijusio prašymo?

Samuelis tai laikė žingsniu supanašėjimui su kitomis tautomis. Kai Samuelis stengėsi patarti pirmajam karaliui Sauliui, jo pranašystė gana greitai pradėjo pildytis. Net Izraelio karalystei klestint, Dovydas ir Saliamonas neišvengė su galios pertekliumi susijusių pagundų ir korupcijos.

Visų Izraelio ir Judo karalių laikais viena iš Dievo reakcijų buvo siųsti pranašus Jo valiai išreikšti ir priminti izraelitams ir vadovams apie jiems Dievo duotas pareigas pamirštiems jų visuomenės nariams.

Žydų pranašų raštuose matome tęstinį ir pasikartojantį raginimą gyventi teisingai ir elgtis teisiai visuomenėje. Susidūrę su Izraelio ir jo vadovų nenuoseklumu, pranašai buvo nuolatinis ir skubus nebyliųjų balsas, ypač tų, kuriems buvo pakenkta dėl to, jog Izraelis nesilaikė Dievo valios.

Apmąstydamas Senojo Testamento pranašų aistrą, Abraham Joshua Heschel priešpriešina mūsų pasitenkinimą su skubiais raginimais teisingumui: „Tai, kas baugino pranašus, yra kasdieniniai įvykiai visame pasaulyje… Jų kvapą gniaužiantis nekantrumas dėl neteisybės mums gali pasirodyti kaip isterija. Mes patys nuolat liudijame neteisybės veiksmus, veidmainystės apraiškas, melą, pasipiktinimą, kančią, bet mes retai tuo piktinamės ar pernelyg dėl to jaudinamės. Pranašams net maža neteisybė virsdavo kosminio dydžio“ (The Prophets (New York: Jewish Publication Society of America, 1962), 3 p.).

Šie pranašai mums leidžia pažvelgti į Dievo širdį ir protą. Kalbėdami Dievo vardu, jie gali padėti mums pamatyti mūsų pasaulio neteisybę ir kančias per Dievo ašarų kupinas akis. Tačiau šis uolumas taip pat ragina veikti, darbuotis su Dievu palengvinant aplinkinių priespaudą ir liūdesį.

Kokiais būdais, kurie gali pakenkti mums ir kitiems, mes kartais siekiame būti kaip visos tautos?

AMOSAS

„Aš nebuvau nei pranašas, nei pranašo sūnus, aš buvau kerdžius ir šilkmedžio vaisių brandintojas. Viešpats paėmė mane, kai ganiau kaimenę, ir Viešpats man įsakė: ‘Eik ir pranašauk Izraeliui, Mano tautai!‘“ (Am 7, 14–15)

Amosas ganėtinai atvirai pripažino, kad jam trūksta kvalifikacijos būti pranašu, tačiau pristatydamas savo žinią Izraeliui jis rodo akivaizdų gebėjimą sutelkti savo klausytojų dėmesį į tai, ką jis nori jiems pasakyti.

Jis pradeda populiariu pastebėjimu, išvardydamas aplinkines tautas – Siriją, filistinus, Finikiją, Edomą, Amoną ir Moabą – ir išsamiai išdėstydamas jų nusikaltimus, smurtą ir žiaurumus, dėl kurių Dievas juos nubaus (žr. Am 1, 3 – 2, 3). Lengva įsivaizduoti, kad izraelitai pritarė šiems kaltinimams priešų atžvilgiu, ypač kai daugelis šių tautų nusikaltimų buvo nukreipti prieš izraelitus.

Tada Amosas krypsta šiek tiek arčiau namų, skelbdamas Dievo teismą Judui, Izraelio pietiniam kaimynui, kuris anuomet buvo atskira karalystė. Kalbėdamas Dievo vardu, Amosas nurodo į tai, kad jie atmeta Dievą, nepaklūsta Jo įsakymams ir kad jiems dėl to teks bausmės (žr. Am 2, 4–5). Vėlgi, mes galime įsivaizduoti, kad šiaurinėje karalystėje gyvenantys žmonės pritarė, kai Amosas atkreipė dėmesį į piktnaudžiavimą tų, kurie gyveno aplink juos.

Bet tada Amosas uždega savo auditoriją. Likusioje knygos dalyje jis kalba apie Izraelio blogį, stabmeldystę, neteisybę ir pakartotines nesėkmes Dievo akyse.

Perskaitykite Am 3, 9–11; 4, 1–2; 5, 10–15; 8, 4–6. Dėl kokių nuodėmių jis įspėja?

Nors Amoso kalba nėra diplomatiška, ir jis įspėjo dėl prakeiksmo, jo žinia yra pagardinta prašymu grįžti pas Dievą. Tai apims jų teisingumo jausmo atnaujinimą ir rūpinimąsi tarp jų esančiais vargšais: „Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas – lyg nuolat tekanti upė“ (Am 5, 24). Paskutinės kelios Amoso pranašystės eilutės nurodo į būsimą Dievo tautos atkūrimą (žr. Am 9, 11–15): „Jų giliausio atsimetimo ir didžiausio poreikio valandą Dievo žinia jiems buvo susijusi su atleidimu ir viltimi“ (E. G. White, Prophets and Kings, 283 p.).

Ar yra metas, kai turime būti pasirengę kalbėti griežtai, kad ištaisytume neteisybę? Kaip mums nuspręsti, kada tokia kalba yra priderama?

MICHĖJAS

„Žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).

Kokiais būdais jūs dabar galite įgyvendinti šiuos žodžius?

Mch 6, 8 yra galbūt viena iš žinomiausių Šventojo Rašto eilučių. Tačiau, kaip ir daugelis eilučių, kurias mes padarome šūkiais ar rašome plakatuose, turbūt mes esame mažiau susipažinę ir su šios eilutės kontekstu nei pripažintume.

Perskaitykite Mch 2, 8–11; 3, 8–12. Ką tauta darė, ką Michėjas pasmerkė?

Ahazo karaliavimo Jude laikotarpiu Dievo tauta istoriškai ir dvasiškai nusirito į naujas žemumas. Stabmeldystė augo ir daugėjo su ja susijusių blogų papročių. Tuo pačiu metu, kaip pažymėjo ir kiti šio laikmečio pranašai, vargšai ir toliau buvo išnaudojami ir plėšiami.

Michėjas yra toks pat prakeiksmą skelbęs pranašas, kaip jo amžininkai. Dauguma jo knygos pirmųjų trijų skyrių išreiškia Dievo pyktį ir liūdesį dėl Jo tautos daromo blogio, taip pat artėjančio sunaikinimo.

Tačiau Dievas nepaliko savo tautos. Net griežti balsai ir pranašų žinia buvo Dievo susirūpinimo savo tauta ženklas. Jis ją įspėjo, nes mylėjo ir rūpinosi ja. Jis norėjo jai atleisti ir ją atkurti. Jis nepyksta amžinai (žr. Mch 7, 18–20).

Toks yra gerai žinomos „formulės“ kontekstas – elgtis teisingai, mylėti gailestingai, vaikščioti nuolankiai. Tai gali atrodyti paprasta, tačiau gyventi tokiu tikėjimu praktiškai yra daug sudėtingiau, ypač kai toks elgesys, atrodo, nepritampa visuomenėje. Kai kiti gauna naudos iš neteisybės, tyčiojimosi iš gailestingumo ir elgiasi išpuikusiai, elgtis teisingai, mylėti gailestingumą ir vaikščioti nuolankiai reikalauja drąsos ir ištvermės. Tačiau mes to nedarome vieni; taip elgdamiesi mes einame su mūsų Dievu.

Kuo susiję teisingumo vykdymas, gailestingumo mylėjimas ir nuolankus vaikščiojimas su Dievui?

EZECHIELIS

Jei paklaustumėme grupės krikščionių apie „Sodomos nuodėmes“, daugelis turbūt pradėtų kalbėti apie jos seksualines nuodėmes ir kitas prievartos formas. Galų gale, Pr 19, 1–13 nusakyta serganti ir iškrypusi visuomenė, daugiau nei subrendusi sunaikinimui.

Tačiau įdomu tai, kad atsakymas yra kur kas sudėtingesnis. Apsvarstykite Ezechielio žodžius: „Išties tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui“ (Ez 16, 49). Nors akivaizdu, kad Viešpats neketino pamiršti kitų mieste paplitusių ištvirkimo formų, Ezechielio dėmesys buvo skiriamas ekonominei neteisybei ir nepakankamam rūpinimuisi turinčiaisiais poreikių.

Ar gali būti, kad Dievo akyse šios ekonominės nuodėmės buvo tokios pat blogos, kaip seksualinės?

Pranašavusio po Amoso, Michėjo ir Izaijo, ankstyvos Ezechielio pranašystės primena įspėjimą dėl artėjančio sunaikinimo. Tačiau, kai Jeruzalė atiteko babiloniečiams, o žmonės buvo paimti į nelaisvę, Ezechielio dėmesys labiau nukreipiamas į Dievo pažadus atkurti.

Perskaitykite Ez 34, 2–4. 7–16. Palyginkite Dievo įvertinimą korumpuotų Izraelio vadovų su Jo ganymu. Kaip jų elgimasis su silpniausiomis „avimis“ priešingas Jo metodams?

Nors jie buvo tokie blogi, kad net palygintini su Sodoma, Viešpats vis dar stengėsi juos laimėti, kad nukreiptų juos nuo jų nedorybės. Atnaujintame Dievo sumanyme dėl savo tautos ji grįš į savo kraštą, Jeruzalė ir šventykla bus atstatytos. Dievo duotos šventės vėl bus švenčiamos, o žemė vėl bus padalijama vienodai tarp žmonių kaip paveldas (žr. Ez 47, 13 – 48, 29). Atrodo, akivaizdu, kad Dievas norėjo, jog planas Jo tautai, pirmiausia pateiktas Mozei ir Izraelio tautai po jos išgelbėjimo iš Egipto, bus atnaujintas, kai tauta sugrįš iš nelaisvės. Tai apima rūpestį silpniausiais visuomenės nariais, taip pat tais, kurie gali būti laikomi pašaliniais.

Kaip jums svarbu tai, kad mūsų Dievas suteikia antrą galimybę, netgi savo tautai, kuri nuklydo, nors turėjo galimybę priimti geresnius sprendimus?

IZAIJAS

Perskaitykite Iz 1, 15–23; 3, 13–15; 5, 7–8. Kaip jūs apibūdintumėte pranašo reakciją į tai, ką jis pastebėjo aplink save visuomenėje?

Įžanginis Izaijo pamokslas – pirmi penki skyriai – yra kandi kritika apie tokią visuomenę, kokia tapo Dievo tauta, įspėjimai dėl artėjančio teismo, reaguojant į tai, kad jie atmetė Dievą, toliau elgėsi nedorai ir viltis, jei tauta sugrįš pas Dievą ir pertvarkys savo gyvenimą bei visuomenę. Bet galbūt stipriausia emocija, pasireiškianti jo žodžiais, yra sielvarto pojūtis. Remdamasis savo supratimu, koks yra Dievas ir ko Jis nori savo tautai, pranašas gedi ir aprauda tai, kas buvo prarasta, daugybę pamirštų žmonių, kurie kenčia, ir pranašauja artėjantį tautos teismą.

Izaijas laikosi šio modelio per savo pranašišką tarnystę. Jis primygtinai ragina tautą prisiminti, ką Dievas dėl jų padarė. Jis taip pat siūlo šiai tautai viltį, ką Dievas nori dėl jos padaryti ateityje. Taigi dabar jie turėtų ieškoti Viešpaties, nes šie atnaujinti santykiai su Juo apima atgailą dėl dabartinių jų nusikaltimų ir jų pasikeitimo, susijusio su tuo, kaip jie elgiasi su kitais.

Izaijo 58 ir 59 skyriuose pranašas konkrečiai grįžta prie susirūpinimo teisingumu. Jis vėl apibūdina visuomenę, kurioje „teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta įeiti“ (Iz 59, 14). Tačiau jis taip pat tvirtina, kad Dievas tai žino ir kad Dievas gelbės savo tautą – „ateis kaip atpirkėjas“ (Iz 59, 20).

Visoje Izaijo knygoje didelė pranašo dėmesio dalis skiriama skelbti Mesijo atėjimą, kuris galų gale atkurs Dievo karalystę žemėje ir su savimi atsineš teisingumą, gailestingumą, išgydymą ir atkūrimą.

Perskaitykite Iz 9, 5–6; 11, 1–5; 42, 1–7; 53, 4–6. Kaip šios pranašystės atitinka jūsų supratimą dėl Jėzaus gyvenimo, tarnystės ir mirties? Ką šios pranašystės leidžia suprasti apie Jo atėjimo į šį pasaulį tikslą?

Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, Prophets and Kings, 279–292 p.; 303–310 p.

„Prieš akivaizdžią anuometinę priespaudą, neteisybę, nepaprastą prabangą ir ekstravaganciją, nepadorų puotavimą ir girtavimą, didžiulį pasileidimą ir ištvirkimą jų pranašai kėlė savo balsus; bet jie protestavo ir pasmerkė nuodėmę veltui“ (E. G. White, Prophets and Kings, 282 p.).

Izaijui „ateitis atrodė ypač nuvilianti dėl tautos socialinių sąlygų. Dėl naudos troškimo žmonės gaudavo vis daugiau namų ir laukų… Teisingumas buvo iškraipytas, o vargšams nebuvo rodomas gailestis… Net teisėjai, kurių pareiga buvo apsaugoti bejėgius, užsikimšdavo ausis vargšų ir neturtingųjų, našlių ir našlaičių raudoms… Tad nestebina, kad tokiomis aplinkybėmis, paskutiniaisiais Uzijo karaliavimo metais, pašauktas skelbti Judui Dievo įspėjimus ir priekaištus, Izaijas vengė šios atsakomybės. Jis gerai žinojo, kad susidurs su priešprieša“ (E. G. White, Prophets and Kings 306 p.).

„Šie paprasti pranašų žodžiai… turėtų būti priimti kaip Dievo balsas kiekvienai sielai. Neturėtume praleisti galimybės daryti gailestingumo darbus, progų švelniam numatymui ir krikščioniško maloningumo naštų slegiamiems ir engiamiems“ (E. G. White, Prophets and Kings, 327 p.).

Klausimai aptarimui:

Pranašystės funkcija mes dažnai laikome ateities numatymą. Kaip Senojo Testamento pranašų dėmesio skyrimas pasauliui, kuriame jie gyveno, keičia jūsų supratimą dėl pranašo vaidmens?

Pranašų gyvenimas ir žinia rodo, kaip sunku ir pavojinga gali būti pastovėti už tiesą. Jūsų manymu, kodėl jie darė tai, ką jie darė, ir kalbėjo taip, kaip jie kalbėjo?

Pranašų raštuose Dievas, atrodo, pakaitomis pyksta ir išreiškia gilų susirūpinimą dėl savo tautos. Kaip jūs suderinate šias dvi Dievo charakterio puses?

Santrauka: Senojo Testamento pranašai buvo uolūs, dažnai pikti ir nusiminę Dievo kelio ir valios gynėjai Jo tautai. Atspindėdamas išreikštą paties Dievo susirūpinimą, šis uolumas taip pat neapsiėjo be didelio dėmesio teisingumui vargšams ir engiamiems. Pranašai pakartotinai ragina grįžti pas Dievą, įskaitant neteisingumo panaikinimą, ką Dievas taip pat pažadėjo padaryti savo pranašystėse dėl geresnės Jo tautos ateities.