Kovo 24–30 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Tim 3, 1–9; Ez 14, 14; Fil 4, 4–13; Pat 3, 5; 1 Pt 2, 11–12; Mt 7, 23; 25, 21.

Įsimintina eilutė: Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną (1 Pt 2, 12).

Prievaizdai turėtų gyventi kaip tarnaujantys Dievui liudytojai, o tai reiškia, kad turėtume daryti didelę įtaką aplinkiniams, gerą įtaką.

Tad mūsų istorija neturėtų būti atskirta nuo mus supančio pasaulio. Vietoj to, mums teko garbė atspindėti geresnį gyvenimo būdą tiems, kurie nežino, kas mums suteikta. Prievaizdavimas – tai klestėjimas paisant Dievo pašaukimo gyventi maldingai. Dievas duoda mums sugebėjimą gyventi kitaip, nepanašiai į jokią kitą gyvenseną žemėje (2 Kor 6, 17), o tai aplinkiniai turėtų pastebėti ir net apie tai paklausti. Tad mums pasakyta: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15).

Šioje paskutinėje temoje apžvelgsime asmeninę naudą, dvasinius rezultatus, pasiteisinusius rezultatus, mūsų įtaką ir pasitenkinimą prievaizdo gyvenime, žinant, kad svarbiausia – tai „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27).

PRIEVAIZDAVIMAS IR MALDINGUMAS

Maldingumas yra plati tema. Maldingi žmonės gyvena šventai (Tit 1, 1), panašėja į Kristų su ištikimumu ir Jam patinkančiu elgesiu (Ps 4, 4; Tit 2, 12). Maldingumas yra tikro tikėjimo įrodymas ir sulaukia amžinojo gyvenimo pažado. Jokia filosofija, turtas, šlovė, galia ar kilmė nesiūlo tokio pažado.

Perskaitykite 2 Tim 3, 1–9. Dėl ko Paulius čia įspėja, kas yra tiesiogiai susiję su ištikimo prievaizdo gyvenimu?

Jobo knygoje aprašytas patriarcho charakteris ir elgesys. Tai parodo, kaip pasireiškia maldingas gyvenimas, net ir per kančias. Tai taip pat parodo, kiek šėtonas nekenčia tokio gyvenimo. Netgi Dievas pripažįsta, kad niekas neprilygo Jobui tikėjimu ir gyvensena (Job 2, 3).

„Kadaise Uco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (Job 1, 1). Tad čia matome žmogų, kurio tikėjimas buvo ne tik žodžių ar religinių apeigų išraiška, nors ir tai buvo Jobo gyvenimo dalis (Job 1, 5). Jo dievobaimingumas pasireiškė visame maldingame gyvenime, net ir per siaubingus išbandymus. Buvimas maldingu nereiškia, kad esame nepriekaištingi, o tik tai, kad mes atspindime tobulumą asmeninėje mūsų srityje.

Perskaitykite Ez 14, 14. Ką ši eilutė sako, kas paliudija apie šių vyrų charakterį? Kas jiems bendro, kas turėtų būti pastebima ir mumyse?

Prievaizdavimas iš tikrųjų yra maldingas gyvenimas. Ištikimi prievaizdai yra ne tik išoriškai pamaldūs. Jie iš tikrųjų yra pamaldūs, ir tai atsiskleidžia jų gyvensenoje, elgesyje su tuo, ką jų Dievas jiems patikėjo. Jų tikėjimas išreiškiamas ne tik tuo, ką jie daro, bet ir tuo, ko jie nedaro.

PASITENKINIMAS

„Suprantama, aš visai nemanau skųstis stoka, nes išmokau būti patenkintas savo būkle“ (Fil 4, 11). Jei mes norime būti patenkinti bet kokia savo būkle, iš kur galiausiai toks pasitenkinimas turi ateiti?

Rašydamas Timotiejui Paulius apibūdina nemalonią žmonių grupę, „manančių, jog maldingumas esąs pasipelnymo šaltinis“ (1 Tim 6, 5). Ar už šį gali šiandien būti geresnis „prekybininkų“ iš televizijos apibūdinimas? Jie uždirba daug pinigų, sakydami žiūrovams, kad jei šie bus ištikimi (o ištikimybė apima pagalbą jų tarnystei), tuomet ir žiūrovai praturtės? Turto lyginimas su ištikimybe yra tik dar viena materializmo apraiška, bet apdengta krikščionybe.

Tiesa ta, kad maldingumas neturi nieko bendra su turtu. Priešingu atveju, kai kurie iš bjauriausiųjų pasaulio žmonių turėtų būti laikomi maldingais dėl to, kad jie yra vieni iš turtingiausių. Vietoj to, Paulius paprieštaravo: „maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi“ (1 Tim 6, 6). Maldingumas su pasitenkinimu bet kokiomis aplinkybėmis yra didžiausias turtas, nes Dievo malonė yra kur kas vertingesnė už finansinę naudą. Tad mes turėtume būti patenkinti maistu ir drabužiu (1 Tim 6, 8). Galiausiai, kad ir kiek turėtume, visada galim turėti daugiau, jei mes linkę taip galvoti.

„Pasitenkinimas bet kokiomis aplinkybėmis yra nuostabus menas, dvasinis slėpinys. To reikia išmokti, ir to reikia mokytis kaip slėpinio… Kristaus pasitenkinimas – tai ta miela, vidinė, romi, maloninga dvasia, kuri bet kokiomis aplinkybėmis laisvai paklūsta ir džiaugiasi išmintingu ir tėvišku Dievo sutvarkymu… Tai indas brangaus tepalo, labai paguodžiančio ir naudingo neramioms širdims, neramiu metu ir aplinkybėmis.“ (Jeremiah Burroughs, The Rare Jewel of Christian Contentment, 1, 3 p.)

Perskaitykite Rom 8, 28; Hbr 13, 5 ir Fil 4, 4–13. Ką mes čia galime įžvelgti, kas galėtų padėti mums gyvenime būti patenkintiems?

PASITIKĖJIMAS

Perskaitykite Pat 3, 5. Kokia čia mums yra esminė žinia, ypač pabaigoje, apie tai, kad „nesiremtume“ vien savo įžvalga? (taip pat žr. Iz 55, 9; 1 Kor 4, 5; 13, 12)

Dievo prievaizdų šūkis ir tikslas – „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga“ (Pat 3, 5).

Žinoma, tai lengviau pasakyti nei padaryti. Dažnai mes protu tikime Dievu ir Jo meile bei rūpesčiu mumis, tačiau nerimaujame dėl to, su kuo susiduriame? Kartais ateitis gali labai gąsdinti, bent jau mūsų pačių vaizduotėje.

Kaip, tada, būdami prievaizdai, mes mokomės pasitikėti Dievu? Pasikliaudami Viešpačiu ir Jam paklusdami viskame, ką darome dabar. Pasitikėjimas yra proto veiksmas, kuris nesunyks, jei juo naudojamasi; priešingai, kuo daugiau pasitikime Viešpačiu, tuo labiau augs mūsų pasitikėjimas. Gyventi kaip ištikimiems prievaizdams yra būdas išreikšti pasitikėjimą Dievu. Šis pasitikėjimas prievaizdui yra pagrindas ir varomoji jėga, ir jis tampa matomu tame, ką mes darome.

„Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu“. Šventajame Rašte žodis „širdimi“ visada yra vartojamas perkeltine prasme. Tai reiškia, kad mūsų sprendimai ateina iš vidinės moralinės asmenybės, kuri sudaro tai, kas mes esame (Mt 22, 37). Tai apima ir mūsų charakterį, motyvus ir ketinimus – pačią mūsų asmenybės esmę.

Lengviau pasitikėti Dievu tuose dalykuose, kurie mums yra nepavaldūs. Šia prasme neturime kito pasirinkimo, o tik pasitikėti Juo. Tačiau tikras pasitikėjimas „visa širdimi“ atsiranda, kai tenka rinktis dėl to, ką galime kontroliuoti, ir kai mūsų pasitikėjimas Dievu prives mus prie to, kad teks pasirinkti viena arba kita.

Apaštalai parodė pasitikėjimą Dievu visa širdimi: „Jie savo prigimtimi buvo tokie pat silpni ir bejėgiai kaip ir tie, kurie šiuo metu yra įsitraukę į tarnavimą, bet jie pasitikėjo Viešpačiu. Jie turėjo turto, bet jis buvo susietas su proto ir sielos kultūra; ir tai gali turėti kiekvienas, kuriam Dievas yra pirmas, paskutinis ir geriausias visame kame.“ (E. G. White, Gospel Workers, 25 p.)

Tiesa, kad lengviau pasitikėti Dievu dėl mums nepavaldžių dalykų. Bet kaip dėl tų dalykų, kuriuos mes galime kontroliuoti? Kokius sprendimus jums gali tekti priimti, kad jūsų pasitikėjimas Dievu nulemtų, kaip jūs apsisprendžiate?

MŪSŲ ĮTAKA

„Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8). Paulius apibūdina širdies pasikeitimą kaip viešai matomą: „jei vaikščiojame šviesoje“ (1 Jn 1, 7; Iz 30, 21), mūsų kasdieninio prievaizdavimo liudijimas bus įtakinga šviesa tamsiame pasaulyje.

Jėzus sakė: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12). Mes atspindime Dievo šviesą per nuoseklų mūsų charakterį kasdieniu viešu elgesiu.

Kaip mūsų prievaizdavimas parodomas taip, kad teiktų Dievui šlovę? Kokią įtaka mūsų elgesys turi kitiems? Mt 5, 16; Tit 2, 7; 1 Pt 2, 11–12.

Prievaizdavimo esmė yra Dievo turto valdymas, tačiau prievaizdavimas viršija šią atsakomybę. Mūsų prievaizdavimą mato mūsų šeimos, bendruomenės, pasaulis ir visata (1 Kor 4, 9). Prievaizdavimas, įgyvendintas mūsų profesijose, taip pat parodo karalystės principų poveikį mūsų gyvenimui. Tad mes galime daryti įtaką kitiems. Mes atskleidžiame Kristaus gailestingumą ir moralę, kuriems tenka Kūrėjo pritarimas.

Mūsų darbo etika neturi prieštarauti mūsų prievaizdavimo vertybėmis. Mūsų profesija yra viena iš vietų, kurioje matomas teisiojo asmens prievaizdavimas. „Tavo dorumą Jis nušvies kaip dienos šviesą, o tavo teisingumą padarys kaip vidudienį“ (Ps 37, 6). Prievaizdo įtaka netgi darbe ar veikloje nededama į „slėptuvę ar po indu“ (Lk 11, 33), bet yra matoma kaip miestas ant kalno (Mt 5, 14). Taip gyvenant namuose ir darbe, bus paveikiami aplinkinių protai ir širdys.

„Gamtoje viskam tenka paskirtas darbas ir niekas nemurma dėl savo pozicijos. Dvasiniuose dalykuose kiekvienam vyrui ir moteriai tenka sava sritis ir pašaukimas. Palūkanos, kurių Dievas pareikalaus, bus proporcingos patikėtam kapitalo dydžiui, atsižvelgiant į Kristaus dovaną… Dabar yra laikas ir privilegija… parodyti charakterio nuoseklumą, kuris sukurs jums tikrą moralinę vertę. Kristus turi teisę į jūsų tarnystę. Pasiduokite Jam nuoširdžiai.“ (E. G. White, This Day with God, 243 p.)

Kokią įtaką jūsų darbinė etika atskleidžia tiems, su kuriais jūs dirbate, ar tiems, kurie jus mato namie? Kokią žinią jiems siunčiate apie savo tikėjimą?

ŽODŽIAI, KURIUOS NORIME (IR NENORIME) GIRDĖTI

Žemėje mes esame svečiai ir ateiviai, laukiantys dangaus – tobulo, gražaus ir ramaus mūsų galutinės kelionės tikslo (Hbr 11, 13–14). Iki tol turime gyventi čia. Krikščioniškoji pasaulėžiūra, ypač tai, kaip pastaroji atsiskleidusi didžiojoje kovoje, dabar neleidžia neutralumo. Mes gyvename arba Dievui, arba priešui. „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas su Manimi nerenka, tas barsto“ (Mt 12, 30). Kieno pusėje esame paaiškės, kai Jis sugrįš.

Kai Kristus sugrįš, teigusieji, kad Jį seka, išgirs vieną iš dviejų frazių. Kokios jos ir ką kiekviena iš jų reiškia? (Mt 25, 21;Mt 7, 23)

Kristaus žodis: „gerai“, – yra pats maloniausias ir labiausiai tenkinantis prievaizdo ausiai. Dangaus pritarimas mūsų pastangoms valdyti Jo turtus lemtų neapsakomą džiaugsmą ir paskatintų atiduoti visas jėgas, atsižvelgiant į mūsų sugebėjimus, nors žinant, kad mūsų išgelbėjimas yra įsišaknijęs ne mūsų darbuose dėl Kristaus, bet Jo darbuose dėl mūsų (žr. Rom 3, 21; Rom 4, 6).

Ištikimo prievaizdo gyvenimas yra tikėjimo, kurį jis jau turi, atspindys. Bandymas išsigelbėti darbais matomas žodžiuose tų, kurie norėjo nuteisinti save Dievo akivaizdoje savo darbais (žr. Mt 7, 21–22). Mt 7, 23 parodo, koks iš tikrųjų bevertis yra savas teisumas.

„Atiduodami Viešpačiui tai, kas Jam priklauso, Kristaus sekėjai kaupia lobį, kuris bus įteiktas jiems, kai jie išgirs žodžius: Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus“, 482 p.)

Galų gale prievaizdavimas yra gyvenimas, kai du didžiausi įsakymai, meilė Dievui ir meilė artimui, yra paskata ir varomoji jėga viskam, ką darome.

Kaip gerai jūsų gyvenimas ir jūsų gyvenime atsiskleidžiantis prievaizdavimas atspindi šiuos du didžiausius įsakymus?

Tolesniam tyrinėjimui: „Kristus atėjo į šį pasaulį apreikšti Dievo meilę. Jo sekėjai tęs darbą, kurį Jis pradėjo. Stenkimės padėti ir sustiprinti vienas kitą. Tikrą laimę galime rasti stengdamiesi užtikrinti kitų žmonių gerovę. Žmogus nesidarbuoja prieš savo interesus mylėdamas Dievą ir savo artimą. Kuo nesavanaudiškesnė jo dvasia, tuo laimingesnis jis yra, nes jis įvykdo Dievo jam skirtą tikslą.“ (Ellen G. White, Stewardship Advisers, 24, 25 p.)

„Kur bažnyčioje yra gyvybės, ten yra ir augimas. Taip pat yra nuolatiniai mainai, paėmimas ir išdavimas, priėmimas ir grąžinimas Viešpačiui. Kiekvienam tikrai tikinčiam asmeniui Dievas atneša šviesą ir palaiminimą, o toks tikintysis perduoda kitiems per darbą, kurį jis atlieka dėl Viešpaties. Jam aukojant iš to, ką jis gauna, padidėja jo gebėjimas priimti. Atsiranda vietos šviežiai malonei ir tiesai. Aiškesnė šviesa, didesnis pažinimas yra jo. Nuo šių mainų priklauso bažnyčios gyvenimas ir augimas. Tas, kuris gauna, bet niekada neduoda, netrukus ir nebegauna. Jei iš jo tiesa nesklinda kitiems, jis praranda gebėjimą priimti. Mes turime perduoti dangaus dovanas, jei norime sulaukti šviežių palaiminimų.“ (Ellen G. White, Stewardship Advisers, 36 p.)

Klausimai aptarimui:

Kaip pasitikėjimas Viešpačiu veda į pasitenkinimą? Ko reikia, kad pasitikėtume Dievu visa širdimi intelektualiuoju lygmeniu? 2 Kor 10, 5. Kodėl itin lengva pasakyti, kad „viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28), bet labai sunku tuo patikėti? Tai yra, kodėl mes sakome, kad pasikliaujame Dievu, bet iš tikrųjų pasikliaujame Juo intelektualiuoju lygmeniu, tačiau labai bijome dėl ateities?

Klasėje įsigilinkite į šį klausimą ir palyginkite atsakymus: „dvidešimt penkiais ar mažiau žodžių, kaip jūs apibrėžiate prievaizdavimą?“ Tada paklauskite: „dvidešimt penkiais ar mažiau žodžių, kodėl prievaizdavimas yra svarbi krikščioniško gyvenimo dalis?

Dar kartą perskaitykite Mt 7, 21–23. Kas čia vyksta? Kodėl šie žmonės taip sako? Ką jų žodžiai pasako apie juos? Kaip mes galime užtikrinti, kad net jei siekiame būti geri prievaizdai, net siekdami gyventi tikėdami ir paklusdami, net siekdami daryti gerus darbus Dievo vardu, mes nepasiduodame tokiai pačiai saviapgaulei?

Apie krikščionišką įtaką mes linkę galvoti tik individualiu lygmeniu. Bet kaip dėl jūsų bažnyčios lygmens? Kokią įtaką jūsų bažnyčia turi jūsų apylinkei?