Kovo 3–9 d.

Šios svaitės tyrinėjimui skaitykite: Kol 1, 16–18; Hbr 4, 14–16; 3 Jn 3; Pr 6, 13–18; Apr 14, 6–12; 1 Pt 1, 15–16.

Įsimintina eilutė: „Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui“ (1 Tes 4, 7).

Dėl prievaizdavimo gylio ir pločio lengva pasiklysti bendrame kontekste, įklimpti liestinėse ir apstulbti nuo prievaizdavimo didumo. Prievaizdavimas yra ir paprastas, ir sudėtingas dalykas, todėl jo lengva nesuprasti. Tačiau nei krikščionys, nei Bažnyčia negali be jo būti arba funkcionuoti. Būti krikščioniu, reiškia būti ir geru prievaizdu.

„Tai ne teorija, nei tai filosofija, bet veikianti programa. Tai amžinas krikščioniško gyvenimo dėsnis… Jis būtinas tinkamam gyvenimo supratimui ir gyvybiškai svarbus tikram religiniam patyrimui. Tai nėra tik pritarimas protu, bet valios aktas ir aiškus, lemiamas potvarkis, paliečiantis visą gyvenimą.“ (LeRoy E. Froom, Stewardship in Its Larger Aspects (Mountain View: Calif., Pacific Press Publishing Association, 1929), 5 p.)

Kokie yra keletas pagrindinių principų, susijusių su tuo, ką reiškia būti krikščioniu prievaizdu? Šią savaitę mes gilinsimės į daugiau vaidmenų, kuriuos prievaizdavimas atlieka krikščionių gyvenime. Mes tai darysime per įdomią analogiją – vežimo ratą.

KRISTUS – CENTRAS

Jėzus yra svarbiausia asmenybė visame Rašte (Jn 5, 39), ir mes turime pamatyti savo santykį su Juo. Jis sumokėjo kainą už nuodėmę ir paaukojo savo gyvybę „kaip išpirką už daugelį“ (Mk 10, 45). Jėzui atiduota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18), ir viskas yra atiduota į Jo rankas (Jn 13, 3). Jo vardas yra kilniausias iš visų vardų, ir vieną dieną „Jo vardui priklaups kiekvienas kelis“ (Fil 2, 9–11).

„Jėzus yra gyvasis visko centras.“ (E. Vait, „Evangelism“, 186 p.)

Kristus yra mūsų prievaizdavimo širdis ir mūsų jėgų šaltinis. Dėka Jo vertai gyvename, o tai visiems parodo, kad Jis yra mūsų gyvenimo dėmesio centras. Paulius patyrė daug išmėginimų, tačiau kad ir kur jis buvo, kad ir kas jam nutiko, jis turėjo vieną prioritetą gyvenime: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21).

Perskaitykite Kol 1, 16–18, Rom 8, 21 ir 2 Kor 5, 17. Ką šios eilutės mums pasako apie tai, koks centrinis mums yra Jėzus?

Nėra nuoširdaus prievaizdavimo, jei Kristus mums nėra centras (Gal 2, 20). Jis yra tos palaimintosios vilties (Tit 2, 13) centras, ir „Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 17). Kaip ašis yra rato centras ir išlaiko vežimo svorį, Kristus yra prievaizdo gyvenimo centras. Kaip tvirta ašis užtikrina stabilumą ir leidžia ratams suktis, taip pat ir Jėzus yra tvirtas ir nejudantis mūsų krikščioniškosios būties centras (Hbr 13, 8). Jo įtaka turėtų paveikti viską, ką mes galvojame ir darome. Visos prievaizdavimo pusės sukasi aplink Kristų ir Jis yra prievaizdavimo centras.

„Nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Prievaizdavimo centras nėra tuščiaviduris, bet pripildytas gyvojo Kristaus, kuris darbuojasi mumyse ir formuoja mūsų charakterį dabar ir amžinybei, tikrove.

Viena yra sakyti, kad Jėzus yra mūsų gyvenimo šerdis, bet kas kita yra gyventi taip, kai Jis iš tikrųjų yra gyvenimo šerdis. Kaip jūs galite būti užtikrinti, kad Jėzus iš tikrųjų gyvena jumyse, kaip Jis pažadėjo, jei mes Jį įsileisime?

ŠVENTYKLOS DOKTRINA

Šventyklos kontekste paprastai negalvojame apie prievaizdavimą. Tačiau šis ryšys yra, nes šventykla yra itin svarbi mūsų tikėjimo sistemai, ir prievaizdavimas yra šios sistemos dalis. „Teisingas [Kristaus] tarnystės dangiškoje šventykloje supratimas yra mūsų tikėjimo pamatas.“ (E. Vait, „Evangelism“, 221 p.) Mums svarbu suprasti prievaizdavimo vaidmenį atsižvelgiant į šią biblinę sampratą.

1 Kar 7, 33 nusakytas vežimo ratas. Mes šventyklos doktriną pavaizduosime kaip rato stebules. Pastarosios užmaunamos ant ašies ir užtikrina besisukančiam ratui didesnį stabilumą. Patyręs mirtį ir pergalingą prisikėlimą (2 Tim 1, 10), Kristus per savo mirtį yra pamatas Jo darbui šventykloje (Hbr 6, 19–20) ir suteikia mūsų tikėjimui stabilumą. Ir būtent šventykloje Jis tarnauja vardan mūsų čia žemėje (žr. Hbr 8, 1–2).

„Laikantis Sola scriptura [tik Raštas] principo, biblinio adventizmo doktrinos sistema kyla iš bendros šventyklos doktrinos.“ (Fernando Canale, Secular Adventism? Exploring the Link Between Lifestyle and Salvation (Lima: Peru, Peruvian Union University, 2013), 104–105 p.)

Ką šie tekstai pasako apie Jėzaus tarnystę šventykloje? 1 Jn 2, 1; Hbr 4, 14–16; Apr 14, 7.

Šventyklos doktrina padeda atskleisti didžią išgelbėjimo ir atpirkimo tiesą, kuri yra visos krikščioniškos teologijos pagrindas. Šventykloje mes matome ne tik Kristaus mirtį už mus, bet ir Jo tarnystę dangiškoje šventykloje. Šventų švenčiausioje taip pat matome Dievo Įstatymo svarbą ir paskutiniojo teismo tikrovę. Viso to centre yra atpirkimo pažadas, mums pasiekiamas per pralietą Jėzaus kraują.

Prievaizdavimo vaidmuo atsispindi gyvenime, įtvirtintame didžioje išgelbėjimo tiesoje, kaip atskleidžia šventyklos doktrina. Kuo giliau mes suvokiame, ką Kristus dėl mūsų atliko ir ką Jis dėl mūsų daro dabar, tuo labiau artėjame prie Kristaus, Jo tarnystės, Jo misijos, Jo mokymo ir Jo ketinimų tiems, kurie laikosi prievaizdavimo principų.

Perskaitykite Hbr 4, 14–16. Ką atrandame mūsų pačių kovoje su nuodėme, savuoju „aš“ ir savanaudiškumu? Kaip mes semiamės stiprybės ir vilties iš to, kas mums pažadėta šiose eilutėse?

Į KRISTŲ SUTELKTOS DOKTRINOS

Šventykla yra labai svarbi todėl, kad čia yra itin galingai apreikšta išgelbėjimo tiesa, kryžiaus reikšmė. Ir visos mūsų doktrinos, vienaip ar kitaip, turi būti susietos su Evangelijos pažadu ir išgelbėjimu. Kaip rato stipinai, kitos doktrinos kyla iš didžiosios išgelbėjimo tiesos tikėjimu į Jėzų.

„Kristaus auka kaip atpirkimas iš nuodėmės yra didžioji tiesa, aplink kurią spiečiasi visos kitos tiesos… Tyrinėjantieji nuostabią Atpirkėjo auką auga malone ir pažinimu.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 5, 1137 p.)

Ką Jėzus norėjo pasakyti, pavadindamas save „tiesa“ Jn 14, 6? Palyginkite su Jn 17, 17. Ką mes turime daryti su tiesa? 3 Jn 3.

Mūsų doktrinos daro įtaką tam, kas mes esame ir kokia kryptimi einame. Doktrinos yra ne tik abstrakčios teologinės idėjos; visos tikros doktrinos yra įtvirtintos Kristuje, ir jos visos turėtų įvairiais būdais veikti mūsų gyvenimą. Tiesą sakant, galima pagrįstai teigti, kad mūsų, kaip septintosios dienos adventistų, tapatybė yra labiau įsišaknijusi mūsų doktrinose nei kažkur kitur. Tad mokymai, kuriuos mes paimame iš Rašto, mus daro septintosios dienos adventistais.

Prievaizdavimo vaidmuo – tai gyventi doktrinų tiesa, kaip apreikšta Jėzuje, ir tai daryti taip, kad teigiamai paveiktų mūsų gyvenimo kokybę. „Jūs juk apie Jį išgirdote ir pagal Jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 21–24).

Šiuose tekstuose mes matome ne tik tai, ką reiškia žinoti tiesą, bet ir ja gyventi. Būti prievaizdais reiškia ne tik tikėti doktrinomis, kad ir kokios teisingos jos būtų; būti prievaizdu reiškia gyventi šiomis tiesomis asmeniškai ir sąveikoje su kitais.

TRIJŲ ANGELŲ ŽINIA

Dievas tik du kartus įspėjo pasaulį dėl artėjančios katastrofos: vieną kartą per Nojų (Pr 6, 13–18; Mt 24, 37), o kitą – per trijų angelų žinią (Apr 14, 6–12). Pastaroji atitraukia uždangą ir unikaliu būdu atskleidžia būsimus pasaulio įvykius. Tai, kaip mes suprantame šią žinią, subrendo laikui bėgant, bet žinia ir misija vis dar yra nuteisinimas tikėjimu Kristų, „trečiojo angelo žinia“ (E. Vait, „Evangelism“, 190 p.). Kitaip tariant, mūsų šių laikų tiesos žinios pagrindas, žinios, kurią mes esame pašaukti skelbti pasauliui, – tai Jėzus ir Jo didi auka dėl mūsų.

Perskaitykite Apr 14, 6–12. Kokia yra šios žinios esmė? Ką angelai skelbia pasauliui? Kokia atsakomybė, susijusi su šia žinia, tenka mums ir kaip čia dera prievaizdavimas?

Septintosios dienos adventistų misija – tai pristatyti trijų angelų žinios tiesą, ruošiantis Kristaus antrajam atėjimui. Žmonėms turi tekti galimybė priimti sprendimą dėl amžinybės. Prievaizdavimo vaidmuo yra bendradarbiavimas su Dievu misijoje (2 Kor 5, 20; 6, 1–4).

„Ypatinga prasme septintosios dienos adventistai pasaulyje buvo paskirti sargybiniais ir šviesos nešėjais. Jiems buvo patikėtas paskutinis perspėjimas dėl žūstančio pasaulio. Jiems šviečia nuostabi šviesa iš Dievo Žodžio. Jiems buvo pavestas ypatingos svarbos darbas – pirmojo, antrojo ir trečiojo angelo žinios skelbimas. Nėra kito tokio itin svarbaus darbo. Jie neturi leisti niekam kitam atitraukti jų dėmesį.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 9 t., 19 p.)

Tas ratlankis yra arti žemės ir simbolizuoja trijų angelų žinios misiją. Jų misija – tai apsaugoti nuo teologinio pasyvumo ir nustato mūsų atsakomybę paskutiniųjų laikų įvykiuose. Mes turime būti šios žinios prievaizdai, skelbiantys ją pasauliui.

Labai paprasta mums, galvojant apie paskutinių laikų įvykius, įstrigti diagramose ir datose. Pastarosios atlieka savo vaidmenį, bet kaip mes, siekdami skelbti šią žinią pasauliui, galime užtikrinti, jog Jėzus ir Jo auka dėl mūsų išlieka priešakyje ir centre?

PRIEVAIZDAVIMAS

Kristus nori, kad mūsų gyvenimas būtų šventas. Jo gyvenimas parodo „šventumą“ ir tai, koks galiausiai turėtų būti prievaizdavimas (Hbr 9, 14). Mes turėtume gyventi taip, kad patiktume Dievui, įskaitant tai, kaip mes valdome viską, kas mums patikėta. Prievaizdavimas yra šio šventumo išraiška.

Palyginkite 1 Pt 1, 15–16 su Hbr 12, 14. Ką reiškia „būti šventiems“ ir „šventumas“? Kaip tai susiję su mūsų prievaizdavimu?

Romėnai suprato, kad vežimo ratas yra tvaresnis, jei ratlankis apdengtas geležies juosta. Amatininkas įkaitindavo metalą ir išplėsdavo juostą, kad ji užsimautų ant ratlankio. Šaltas vanduo ją sutraukdavo, kad tvirtai laikytųsi. Ratui sukantis geležinė juosta liesdavosi su keliu.

Geležinė juosta ant rato gali simbolizuoti prievaizdavimo sampratą. Tai tiesos akimirka, kur vyksta trintis tarp mūsų dvasinio gyvenimo ir praktiško gyvenimo. Būtent čia mūsų tikėjimas patiria gyvenimo pakilimus ir nuosmukius per sėkmes ir nesėkmes. Tai vieta, kur mūsų tikėjimas tampa tikras kasdienio gyvenimo aplinkybėse. Prievaizdavimas – tai išorinė pakuotė to, kas mes esame ir ką mes darome. Prievaizdavimas yra liudytojas mūsų elgesiui ir gerai valdomam gyvenimui. Mūsų kasdienis elgesys, atskleidžiantis Kristų, yra lyg geležinė juosta ant rato, kuris liečiasi su keliu.

Elgesys yra galingas ir turi būti valdomas atsižvelgiant į mūsų pasišventimą Kristui. Mes turime gyventi šiuo patikinimu ir pažadu: „Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).

„Sielos pašventinimas Šventosios Dvasios veikimui yra Kristaus prigimties įdiegimas žmonijai. Evangelijos religija yra Kristus gyvenime – gyvas, veiklus principas. Tai Kristaus malonė, atskleista charakteryje ir pasireiškianti gerais darbais. Evangelijos principai negali būti atsieti nuo praktinio gyvenimo. Kiekviena krikščioniška patirtis ir darbo kryptis turi atspindėti Kristaus gyvenimą.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 349 p.)

Pažvelkite į savo kasdienį gyvenimą, kasdienybę. Kaip pastaroji atskleidžia Kristaus tikrovę jumyse, Jį dirbantį jumyse, darantį jus nauju kūriniu? Kokius sąmoningus sprendimus turite priimti, kad pamatytumėte jumyse pasireiškiantį Jo šventumą?

Tolesniam tyrinėjimui: Kartais vežimo rato geležinę juostą reikėdavo pataisyti, nes ji išsitempdavo nuo trinties į kelią. Tam reikėdavo smarkiai kalti geležį. Šis taisymas simbolizuoja prievaizdavimą kaip praktinį pašventinimą. Tai Kristaus nusistatymas, reaguojant į didelę ar mažą gyvenimo sritį, net jei procesas sunkus ir skausmingas. Ar šis procesas būtų susijęs su mūsų, pavyzdžiui, pinigų panaudojimu, šeimos santykiais ar darbu, viskas turi paklusti Kristaus valiai. Kartais, kaip mes visi gerai žinome, to galime išmokti tik per keletą stiprių smūgių.

Nelengva taisyti geležį. Taip pat sunku pasikeisti žmogaus charakteriui. Pagalvokite apie Petro patyrimą. Su Jėzumi jis buvo visur, bet apaštalas nesitikėjo tokių Jėzaus žodžių: „Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 32) Truputėlį vėliau, kai išsigynė Jėzaus, Petras savo gyvenime patyrė pasikeitimą, tačiau tik po labai skausmingos ir sunkios patirties. Tam tikra prasme, jo prievaizdavimas buvo pataisytas. Petras iš naujo atsivertė, ir jo gyvenimas ėjo nauja kryptimi, tačiau tik po kelių stiprių smūgių.

Klausimai aptarimui:

Kuo praktinis pašventinimas susijęs su Jėzaus paliepimu išsižadėti savęs ir nešti savo kryžių (Lk 9, 23)? Kas buvo nukryžiuota? Kaip Gal 6, 14 iliustruoja pašventinimo procesą? Kaip praktinis pašventinimas padeda mums išmokti mąstyti kaip Dievas? 1 Kor 2, 16.

Koks buvo jūsų patyrimas dėl to, kaip skausmingi patyrimai gali galingai pamokyti apie krikščionišką gyvenimą ir sekimą Viešpačiu? Jei yra tokių, kurie apie tai kalbėdami jaustųsi patogiai, tegul jie papasakoja apie šį patyrimą ir tai, ko jie išmoko. Ko mes galime išmokti iš šių patyrimų?

Pagalvokite apie kitas septintosios dienos adventistų išpažįstamas tikėjimo tiesas, ar tai būtų sabata, mirusiųjų būklė, pasaulio sukūrimas, Antrasis atėjimas ir kt. Kaip šios tikėjimo tiesos turėtų paveikti mūsų gyvenimą ir elgesį apskritai?