PRIEVAIZDO SAVYBĖS

Vasario 3–9 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 11, 8–12; Rom 4, 13. 18–21; Mt 6, 24; Hbr 9, 14; 1 Jn 5, 2–3; Lk 16, 10–12.

Įsimintina eilutė: „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais. O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi“ (1 Kor 4, 1–2).

Prievaizdai yra žinomi dėl savo savybių arba jų skiriamųjų bruožų, kaip mažmenininkai yra žinomi dėl savo logotipo ar prekinio ženklo. Iš tiesų, daugelis žmonių tapo garsūs dėl to, kad virto rinkoje paklausiu prekiniu ženklu.

Krikščionies prievaizdo skiriamasis bruožas arba savybė – tai Kristaus meilės atspindys per santykius, kuriuos jis turi su Juo. Mums gyvenant ir praktikuojant Kristaus savybes, mūsų gyvenimas atskleis mūsų savybes. Mūsų savybės – tai Jo savybės; mūsų tapatybė susijungia su Jo (1 Kor 6, 17).

Šią savaitę tyrinėsime išskirtines Dievo prievaizdų charakterio savybes. Pastarosios įkvepia mus laukti Jėzaus sugrįžimo ir atlikti mums kaip ištikimiems prievaizdams patikėtą Jo tiesos darbą. Kiekviena savybė apibūdina gilėjančius santykius, kuriuos mes galime turėti su Tuo, kuris atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę. Kuo daugiau tyrinėjamos šios savybės, tuo giliau jos įsišaknys mūsų gyvenime. Dievo meilės charakteris, su visa jo varomąja jėga, taps mūsų išskirtine savybe ir turės įtakos kiekvienai mūsų gyvenimo pusei, šiandien ir amžinai.

IŠTIKIMYBĖ

„O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi“ (1 Kor 4, 2). Kovoti ir laimėti „gerąją tikėjimo kovą“ (1 Tim 6, 12) yra itin svarbu ištikimam prievaizdui. Dievas yra „ištikimas“ ir mes turime tokiais tapti per Jo darbą mumyse. Būti ištikimam reiškia laikytis to, ką mes žinome esant teisinga, ypač dvasinių kovų įkarštyje.

Dvasinių kovų tarp gėrio ir blogio, gero ir pikto tikrai bus. Tai yra tikėjimo kovos dalis.  Sprendimas, išskiriantis prievaizdą kiekvienoje aplinkybėje, yra apsisprendimas būti ištikimam. Jei jums patinka turtas, būtinai likite ištikimi Dievui ir ką Jis sako apie meilės pinigams pavojus. Jei trokštate išgarsėti, likite ištikimi tam, ką Dievo Žodis sako apie nuolankumą. Jei kovojate su geidulingomis mintimis, likite ištikimi šventumo pažadams. Jei norite galios, likite ištikimi tam, ką Dievas sako apie tarnavimą visiems. Apsisprendimas būti ištikimam ar neištikimam dažnai priimamas akimirksniu, net jei padariniai gali būti amžini.

Perskaitykite Hbr 11, 8–12. 17–19 ir Rom 4, 13. 18–21. Ko šios eilutės mus moko apie ištikimybę?

Hebrajų kalboje „ištikimas“ reiškia pasitikintis. Ta pati hebrajiško žodžio šaknis yra žodyje „amen“, o tai iš tikrųjų reiškia būti „tvirtu“ arba „kietu“. Ištikimybė reiškia, kad mes buvome išmėginti ir išbandyti, ir likome tvirtai pasišventę Dievo planui.

Ruošdamasis kalbėti imperatoriaus akivaizdoje, reformatorius Martynas Liuteris „skaitė Dievo Žodį, peržvelgė savo raštus, ir stengėsi pateikti savo atsakymą tinkama forma. […] Jis laikėsi artimai Šventojo Rašto… ir jaudindamasis padėjo savo kairę ranką ant Šventojo Žodžio, o dešinę ranką iškėlė į dangų ir prisiekė likti ištikimas Evangelijai ir laisvai išpažinti savo tikėjimą, net jei jam tektų užantspauduoti savo liudijimą savo krauju.“ (J. H. Merle d‘Aubigné, History of Reformation (New York: American Tract Society, 1846), vol. 2, book 7, 260 p.)

Perskaitykite Apr 2, 10. Ką žodžiai apie buvimą ištikimam „iki mirties“ turėtų mums reikšti mūsų kasdieniniame ėjime su Viešpačiu?

IŠTIKIMYBĖ

„Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Ko ši eilutė moko mus apie ypatingą ištikimybės Dievui svarbą?

Kadangi Dievo vardas „Pavydulingasis“ (Iš 34, 14), tai turėtų mus akivaizdžiai paraginti ištikimybei. Ištikimybė „Pavydulingajam“ Dievui yra ištikimybė meilėje. Tikėjimo kovoje ištikimybė padeda apibrėžti, kas mes esame ir paragina mus kovoti.

Mūsų ištikimybė yra svarbu Dievui (1 Kar 8, 61). Tai nėra sutartis, kurioje bandoma numatyti kiekvieną galimą atvejį; nė tai tik taisyklių sąrašas. Tai, greičiau, matoma mūsų asmeninių įsitikinimų, tikėjimo ir pasišventimo išraiška.

Perskaitykite 1 Met 28, 9. Ko ši eilutė moko mus apie ištikimybės svarbą?

Kur yra ištikimybė, ten lieka ir išdavystės galimybė. Ištikimybė, kaip meilė, turi būti pasiūlyta laisvai, kitu atveju tai netikra ištikimybė. Kartais fronto linijoje kariai yra priversti likti ir kovoti, priešingu atveju juos nušautų karininkai. Šie vyrai gali atlikti savo pareigą, bet tai nebūtinai yra iš ištikimybės. Tai ne tokia ištikimybė, kurios iš mūsų tikisi Dievas.

Pažvelkite į Jobą. Jis nenumatė katastrofiškų įvykių, kurie galėtų sunaikinti šeimos turtą ir jo sveikatą. Jis galėjo išsižadėti tikėjimo, meilės ir pasišventimo, bet patriarcho ištikimybė Dievui buvo tvirtas moralės apsisprendimas. Sąžiningas ir nebijantis šlovinti Dievą viešai, jis ištarė garsius žodžius: „Nors Jis ir gali mane užmušti, pasitikiu Juo“ (Job 13, 15). Jobo ištikimybė nelaimės akivaizdoje yra ištikimybės esmė, ir pastaroji puikiausiai iliustruoja ištikimus prievaizdus.

Paklauskite savęs: Kiek ištikimas aš esu Viešpačiui, kuris mirė už mane? Kaip galėčiau geriau atskleisti šią ištikimybę?

RAMI SĄŽINĖ

Mes galime turėti daug nuostabių dalykų. Sveikatą, meilę, draugus, šeimą, visa tai yra palaiminimai. Bet galbūt vienas iš svarbiausių dalykų – tai rami sąžinė.

Perskaitykite Hbr 10, 19–22 ir 1 Tim 4, 1–2. Ką reiškia turėti „nešvarią sąžinę“ ir „apvalytą sąžinę“?

Mūsų sąžinė veikia kaip vidinis mūsų išorinio gyvenimo stebėtojas. Sąžinė turi susijungti su aukštu ir tobulu matu – Dievo Įstatymu. Dievas įrašė savo Įstatymą Adomo širdyje, bet nuodėmė jį beveik išnaikino ne tik Adome, bet ir jo palikuonyse. Išliko tik Įstatymo dalys. „Jie [pagonys] parodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2, 15). Jėzus pasiekė pergalę ten, kur Adomas pralaimėjo, nes Jis Dievo Įstatymą turėjo „širdyje“ (Ps 40, 9).

Pasak Pauliaus, koks yra vienintelis sprendimas neapvalytai sąžinei? Hbr 9, 14.

„Būtina patekti į voratinkliais apregztą sąžinės spintą. Sielos langai turi būti užverti žemės link ir plačiai atverti dangaus link, kad ryškūs teisumo saulės šviesos spinduliai galėtų laisvai patekti… Protas turi būti švarus ir tyras, kad galėtų skirti gera ir pikta.“ (E. Vait, „Mind, Character, and Personality, 1 t., 327 p.) Kai Dievo Įstatymas yra įrašytas tikinčiojo širdyje (Hbr 8, 10), ir tikėjimu tikintysis stengiasi laikytis šio Įstatymo, tikėtinas rezultatas – tai rami sąžinė.

Jei jus kada nors slėgė nerami sąžinė, jūs žinote, kaip tai gali būti baisu, kaip ji gali nuolat kelti nerimą, neleisdama jums pajausti palengvėjimo. Kaip dėmesio sutelkimas į Jėzų ir Jo mirtį ant kryžiaus dėl jūsų ir jūsų nuodėmių padeda jums išsilaisvinti nuo kaltos sąžinės prakeiksmo?

PAKLUSNUMAS

Abelis nuolankiai atsiklaupė prie savo aukuro, laikydamas avinėlio atnašą, kaip įsakė Dievas. Kainas, atvirkščiai, įtūžęs atsiklaupė prie savo aukuro su vaisiais. Abu atnašavo, tačiau tik vienas brolis pakluso Dievo įsakymui. Papjautas avinėlis buvo priimtas, tačiau žemės pirmienos buvo atmestos. Abu broliai suprato atnašos prasmę ir su pastarąja susijusius nurodymus, bet tik vienas pakluso tam, ką Viešpats buvo įsakęs (Pr 4, 1–5).

„Abelio mirtis buvo padarinys Kaino atsisakymo priimti Dievo planą paklusnumo mokykloje, būti išgelbėtam Jėzaus Kristaus krauju, atnašaujamai aukai nurodant į Kristų. Kainas atsisakė kraujo praliejimo, simbolizuojančio Kristaus kraują, kuris turėjo būti pralietas už pasaulį.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 6, 1109 p.)

Paklusnumas prasideda prote. Paklusnumas apima subtilų procesą protu sutinkant vykdyti įsakymus iš aukštesnės institucijos. Paklusnumas kyla iš santykių su autoritetu ir noru jam paklusti. Santykių su Dievu atveju, mūsų paklusnumas yra savanoriškas, iš meilės atliktas veiksmas, formuojantis mūsų elgesį pagal moralinius įsipareigojimus. Paklusnumas Dievui turi būti toks pat apibrėžtas, kaip Jo įsakymas, neatsižvelgiant į tai, ką mes apie įsakymą galvojame ar kokio jo pageidautume. Kaino atvejis – tai puikus pavyzdys, kaip žmogus daro kažką savaip, o ne taip, kaip liepa Dievas.

Perskaitykite 1 Jn 5, 2–3 ir Rom 1, 5; 10, 16–17. Ko šios eilutės moko mus apie tai, ką paklusnumas reiškia krikščioniui, kuris yra išgelbėtas tikėjimu, be Įstatymo darbų?

Mes paklūstame ne tam, kad būtume išgelbėti; mes paklūstame, nes jau esame išgelbėti. Paklusnumas – tai praktiška moralinio tikėjimo išraiška. Samuelis sakė Sauliui: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas – už avinų taukus“ (1 Sam 15, 22).

Ką Samuelis turėjo omenyje, sakydamas: „klusnumas geriau už kruviną auką“? Ką tai turėtų pasakyti mums, krikščionims, kad padėtų mums nepatekti į klaidingas nuvertintos malonės Evangelijos pinkles?

PATIKIMAS

Perskaitykite Lk 16, 10–12. Ko tai mus moko apie patikimumą? Kodėl ši savybė yra itin svarbi ištikimam prievaizdui?

Šis patikimumo principas yra pastebimas visame Rašte. Pavyzdžiui, viename pasakojime keturiems vyriausiems vartininkams levitams buvo patikėta saugoti Senojo Testamento šventyklą naktį. Jie turėjo saugoti kambarius, pilnus turtų, raktus ir kas rytą juos atidaryti (1 Met 9, 26–27). Ši užduotis buvo jiems patikėta, nes jie buvo laikomi patikimais.

Būti patikimam – tai gero prievaizdo savybė. Tai reiškia, kad patikimi prievaizdai supranta gilią jų vaidmens reikšmę; jie supranta, kad Dievas yra ištikimas ir jie sieks būti tokie pat (Įst 32, 4; 1 Kar 8, 56).

Pasitikėjimas reiškia brandžių charakterio savybių rinkinį. Tai aukščiausio lygio charakteris ir kompetencija, kuriuos žmogus gali pasiekti stebėtojų akyse. Atspindėti Dievo charakterį reiškia, kad jūs darote tai, ką sakote padarysią, nepriklausomai nuo aplinkybių ar žmonių, kurie spaudžia jus elgtis kitaip (2 Kar 12, 16).

Danielių laikė patikimu dviejų pasaulio karalysčių monarchai. Jo viso gyvenimo reputacija kaip patikimo patarėjo, kuris be baimės parodė išmintį ir sakė tiesą karaliams, buvo tiesioginė priešingybė rūmų žyniams ir magams. Patikimumas – tai etikos vainikas; pastarasis iškelia ir parodo jūsų moralinius principus gryniausioje formoje. Ši prievaizdo savybė neatsiranda per naktį, bet ateina laikui bėgant, būnant ištikimu net smulkmenose.

Kiti pastebi mūsų patikimumą. Jie gerbia mus ir priklauso nuo mūsų, nes žino, kad mes nesame pernelyg lengvai patraukiami ir nepriklausome nuo nuomonių, užgaidų ar pataikavimo. Tad būti patikimam reiškia charakterio parodymą kiekvienoje pareigoje, tenkančioje žemėje, kur mes pasiruošiame danguj. „Mes turime būti ištikimi, patikimi Kristaus karalystės tarnai, kad tie, kurie yra išmintingi pasaulio akimis, galėtų iš tiesų pamatyti dangaus karalystės piliečių turtus, gerumą, gailestingumą, jautrumą ir maloningumą.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 190 p.)

Pagalvokite apie žmogų, kurį jūs asmeniškai laikote patikimu. Ko jūs galite išmokti iš šio žmogaus, kas ir jums padėtų būti labiau patikimu?

Tolesniam tyrinėjimui: Kitas gero prievaizdo ženklas – tai asmeninė atskaitomybė.

„Šėtonas visada siekė nukreipti žmonių mintis nuo Jėzaus į žmogų ir sunaikinti asmeninę atskaitomybę. Šėtonui šis sumanymas nepavyko, kai jis gundė Dievo Sūnų; bet piktajam pasisekė labiau, kai jis atėjo pas puolusį žmogų. Krikščionybė sugedo.“ (Ellen G. White, Early Writings, 213 p.)

Kristui esant mūsų asmenybės centre, esame atviri Jo vedimui. Kaip rezultatas, mūsų gyvenime pasireikš tikėjimas, ištikimybė, paklusnumas, rami sąžinė, patikimumas ir asmeninė atskaitomybė. Tad, kaip prievaizdai, būdami Dievo rankose esame nepriekaištingi (Ps 139, 23–24).

Asmeninė atskaitomybė yra svarbus biblinis principas. Žemėje Jėzus buvo asmeniškai atskaitingas Tėvui (Jn 8, 28). Mes esame atsakingi už kiekvieną tuščią žodį (Mt 12, 36). „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ (Lk 12, 48). Didžiausia grėsmė asmeninei atsakomybei – tai polinkis perkelti asmeninę atskaitomybę kažkam kitam. „Tegul visi turi omenyje, kad mums patikėta naudotis ne mūsų pačių nuosavybe. Jeigu taip būtų, mes galėtume veikti savo nuožiūra; mes galėtume perkelti atsakomybę kitiems ir palikti savo prievaizdavimą jiems. Tačiau taip negali būti, nes Viešpats padarė mus individualiais prievaizdais.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 7 t., 177 p.)

Klausimai aptarimui:

Apžvelkite visas skirtingas prievaizdo savybes, kurias mes tyrinėjome šią savaitę: asmeninė atskaitomybė, patikimumas, paklusnumas, ištikimybė, rami sąžinė ir lojalumas. Kaip jos susijusios tarpusavyje? Kaip aplaidumas vienoje srityje privestų prie aplaidumo kitoje srityje? Arba, kaip gali tvirtas nusistatymas vienoje srityje privesti prie to paties ir kitoje srityje?

Giliau apmąstykite, kaip Evangelijos pažadai gali padėti tiems, kuriuos verčia nerimauti sąžinė. Kokių pažadų įvykdymo jie gali melsti?

Ištikimybės sampratą mes dažnai laikome savaime gera. Bet ar taip yra visada? Kaip galima būti ištikimam kažkam, kas nėra gerai? Tada, kodėl ištikimybės samprata visada turi būti suvokiama konkrečiame kontekste, siekiant suprasti, ar ištikimybė yra gera, ar nepriderama?

Leave a Comment

Your email address will not be published.