Gegužės 22–28 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 2–3; Iš 20, 11; Iš 16; Hbr 4, 1–4; Iš 31, 12–17; Įst 5, 14.

Įsimintina eilutė: „Todėl izraelitai laikysis šabo, švęsdami šabą per visas savo kartas kaip amžiną Sandorą.“ (Iš 31, 16)

Septintosios dienos sabata yra tarsi vinis, kuri – stukt! – nenutrūkstamu pastovumu kiekvieną savaitę sugrąžina mus į viso to, kas esame ar galime būti, pamatą. Mes tokie užsiėmę, bėgiojame pirmyn ir atgal, leidžiame pinigus, uždirbame pinigus, einame šen, einame ten, einame visur, o paskui – stukt! – sabata vėl grąžina mus prie pamato, pradžios taško, nes mums viskas tampa prasminga tik todėl, kad Dievas apskritai sukūrė viską ir mus.

Su nepaliaujamu pastovumu ir be jokių išimčių sabata tyliai pasirodo horizonte ir kiekvienoje mūsų gyvenimo srityje. Ji mums primena, kad kiekviena sritis priklauso mūsų Kūrėjui, kuris mus čia įkurdino, kuris „pradžioje“ sukūrė dangų ir žemę, kas išlieka nenuginčijamu viso krikščioniškojo tikėjimo pagrindu, kurio – „stukt!“ – nepaneigiamu ir nepalenkiamu ženklu yra septintos dienos sabata.

Šią savaitę mes tyrinėsime šį ženklą Sinajaus Sandoros kontekste.

Savaitė trumpai: Kur sabatos ištakos? Kas patvirtina, kad sabata buvo iki Sinajaus? Kas daro sabatą tinkamu Sandoros ženklu?

I. IŠTAKOS

Kaip dažnai girdime sakant – „senoji žydų sabata“. Vis dėlto Šventasis Raštas aiškiai sako, kad sabata buvo dar prieš žydų tautos atsiradimą. Jos ištakos matomos pačioje pasaulio sukūrimo savaitėje.

1. Perskaitykite Pr 2, 2–3 ir Iš 20, 11. Pasak šių aiškių ir nedviprasmiškų eilučių, kur yra sabatos ištakos?

Nors Pr 2, 2–3 „septintoji diena“ nėra įvardijama sabata (pirmasis toks įvardijimas užrašytas Iš 16, 26. 29), tai aišku iš pateiktos frazės – „septintą dieną Jis ilsėjosi“ (Pr 2, 2). Žodis „ilsėjosi“ (hebrajiškai – šabat) yra susijęs su daiktavardžiu sabata (hebrajiškai – šabat). „Žodis sabata nevartojamas [Pr 2, 2–3], tačiau neabejotina, jog autorius omenyje turėjo tai, kad Dievas septintąją dieną palaimino ir pašventino kaip sabatą.“ (G. F. Waterman, The Zondervan Pictorial Encyclopedia of the Bible (Grand Rapids, MI: Zondervan Publishing House, 1975), 5 t., p.183) Akivaizdu, kad Pr 2, 2–3 moko dangiškos sabatos kilmės ir įsteigimo kaip palaimintos dienos visai žmonijai.

Perskaitykite Mk 2, 27. Jėzus sako, kad sabata buvo padaryta, gryna šio žodžio prasme, „žmogui“, turint omeny visą žmoniją, o ne tik žydus.

2. Kodėl pats Dievas ilsėjosi septintą dieną? Ar Jam to reikėjo? Kokiam dar tikslui galėjo pasitarnauti Jo poilsis?

Nors kai kurie komentatoriai teigia, kad Dievui po pasaulio sukūrimo reikėjo fizinio poilsio, tikrasis Dievo poilsio tikslas buvo pateikti dangaus pavyzdį žmonijai. Žmonija taip pat turi dirbti šešias dienas, o po to ilsėtis septintą dieną – sabatą. Teologas Karlas Bartas (Karl Barth) teigė, kad Dievo poilsis pasaulio sukūrimo pabaigoje buvo „malonės Sandoros“, į kurią žmonija buvo pakviesta „ilsėtis su Juo, dalis… dalyvaujant [Dievo] poilsyje.“ (Church Dogmatics, vol. 3, part 1 (Edinburgh, Scotland: T&T Clark Ltd., 1958), p.98)

Dievas iš meilės pakvietė vyrą ir moterį kitą dieną po jų sukūrimo pabūti drauge, užmegzti artimą bendrystę su Tuo, pagal kurio atvaizdą jie buvo padaryti. Ta bendrystė turėjo trukti amžinai. Nuo žmonijos nuopuolio ji kas savaitę siūlo gyventi su Gelbėtoju.

Jei kas nors jūsų paklaustų, kuo sabatos laikymasis buvo naudingas jūsų santykiams su Viešpačiu, ką atsakytumėte?

II. SABATA PRIEŠ SINAJŲ

„Jis tarė jiems: ‘Štai Viešpaties įsakymas: Rytoj – iškilminga poilsio diena, šventas Viešpaties šabas. Kiek turite kepti, kepkite, kiek turite virti, virkite, o kas lieka, atsidėkite į šalį ir palaikykite rytojui.’“ (Iš 16, 23)

3. Perskaitykite Išėjimo 16, pasakojimą apie maną, duotą Izraeliui dykumoje prieš Sinajų. Atkreipkite dėmesį, ką atskleidžia šis pasakojimas:

1. Kiekvieną dieną buvo galima surinkti tik įprastą manos dalį, tačiau šeštą dieną turėjo būti surenkama dviguba porcija.

2. Sabatą mana nebuvo teikiama.

3. Papildoma sabatai reikalinga dalis buvo išsaugoma po šeštos dienos nesugedusi, o visomis kitomis dienomis mana sugesdavo.

4. Ką šis pasakojimas atskleidžia apie sabatos šventumą prieš Įstatymo paskelbimą Sinajuje? (žr. Iš 16, 23–28.)

„Tiesą sakant, sabatos ir septintosios dienos sutapatinimas, teiginys, kad Viešpats sabatą davė izraelitams, ir įrašas, kad tauta, Dievo įsakymu, ilsėjosi septintą dieną, visa neabejotinai nurodo į pirmykštį [po pasaulio sukūrimo] sabatos įsteigimą.“ (G. F. Waterman, „The Zondervan Pictorial Encyclopedia of the Bible“, 5 t., p.184)

5. Išėjimo 16 apie sabatą parašyta daug daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pažvelkite, ko šis skyrius mus moko:

1. Kuri diena yra pasirengimo sabatai diena?

2. Kuri savaitės diena yra sabata?

3. Iš kur atsirado sabata?

4. Kokia turėtų būti sabata?

5. Ar sabata yra pasninko diena?

6. Ar sabata yra ištikimybės Dievui išmėginimas?

Kaip jūsų su sabata susijęs supratimas šiandien dera su tuo, ko apie sabatą moko Išėjimo 16?

III. SANDOROS ŽENKLAS

„Todėl izraelitai laikysis šabo, švęsdami šabą per visas savo kartas kaip amžiną Sandorą. Amžinai jis bus ženklas tarp Manęs ir izraelitų, nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, o septintąją dieną atsikvėpė ir ilsėjosi.“ (Iš 31, 16–17)

Šventajame Rašte sabata yra įvardijama kaip „ženklas“ keturis kartus (Iš 31, 13. 17; Ez 20, 12. 20). „Ženklas“ nėra „simbolis“ to daikto, kurį jis paprastai atspindi, primena ar kuriam atstovauja, nes abiem būdingos panašios savybės (pavyzdžiui, kumščio simbolis dažnai reiškia „galią“ arba „jėgą“). Rašte sabata  kaip „ženklas“ reiškė išorinę žymę, objektą ar sąlygą, skirtą perteikti išskirtinę žinią. Niekas pačiame ženkle jo nesiejo su Sandora. Sabata buvo Sandoros ženklas „tarp Manęs ir jūsų per visas jūsų kartas“ (Iš 31, 13) tik todėl, kad Dievas taip pasakė.

6. Kodėl Viešpats naudojo sabatą kaip Sandoros ženklą? Kas sabatos dieną daro deramu gelbstinčių santykių su Dievu simboliu? Prisimenant esminę Sandoros pusę, jog mes išgelbėjami malone, kad darbai negali mūsų išgelbėti, kodėl pati sabata yra itin geras tokių santykių simbolis? (žr. Pr 2, 3; Hbr 4, 1–4.)

Sabata kaip malonės Sandoros ženklas žavi tuo, kad žydai šimtmečius sabatą laikė mesijinio atpirkimo ženklu. Išganymo Mesijuje pranašystę jie matė per sabatą. Kadangi suprantame, jog atpirkimas ateina tik iš malonės, ir todėl, kad Sandorą suprantame kaip malonės Sandorą, išaiškėja ryšys tarp sabatos, atpirkimo ir Sandoros (žr. Įst 5, 13–15). Taigi, priešingai įprastai nuomonei, sabata yra gelbstinčios Dievo malonės ženklas; tai nėra išganymo darbais ženklas.

Kaip jūs suprantate, ką reiškia „ilsėtis“ sabatą? Kaip jus ilsitės sabatą? Ką tą dieną darote kitaip, dėl ko ji tampa „ženklu“? Ar jūsų pažįstami, žvelgdami į jūsų gyvenimą, gali pastebėti, kad sabata jums tikrai yra ypatinga diena?

IV. PAŠVENTINIMO ŽENKLAS

„Stenkitės laikytis Mano šabų, nes tai ženklas tarp Manęs ir jūsų per visas jūsų kartas, duotas tam, kad žinotumėte, jog Aš, Viešpats, jus pašventinu.“ (Iš 31, 13)

Išskirtinai turtingos su sabata susijusios eilutės yra Iš 31, 12–17, kuriose užrašyti Viešpaties nurodymai, kaip statyti šventyklą ir organizuoti joje tarnystę (Iš 25, 1 – 31, 11).

Sabatos kaip ženklo – matomo, išorinio ir amžino ženklo tarp Dievo ir Jo tautos – samprata čia išreikšta pirmą kartą. Pačiame tekste yra keletas nuostabių sąvokų, vertų tyrinėjimo. Šiame tekste sujungtos dvi naujos mintys:

1. Sabata – žinojimo ženklas

2. Sabata – pašventinimo ženklas

Apsvarstykite su žinojimu susijusią ženklo pusę. Hebrajams žinojimo samprata apima protinę, santykių ir emocinę sritis. Žinoti nereiškė paprasčiausiai žinoti faktą, ypač, jei kalbama apie asmenį. Tai taip pat reiškė prasmingą santykį su žinomu asmeniu. Taigi pažinti Viešpatį reiškė palaikyti deramus santykius su Juo – tarnauti Jam (1 Met 28, 9), bijoti (Iz 11, 2), tikėti Juo (Iz 43, 10), pasitikėti Juo ir ieškoti (Ps 9, 11), ir šauktis Jo vardo (Jer 10, 25).

6. Perskaitykite kiekvieną ankstesnėje pastraipoje pateiktą eilutę. Kaip jos padeda mums suprasti, ką reiškia pažinti Viešpatį?

Be to, sabata svarbi kaip pašventinimo ženklas. Tai reiškia, kad Viešpats pašventina savo tautą (plg. Kun 20, 8), padarydamas ją šventą (Įst 7, 6).

Pašventinimo procesas yra toks pat atperkančios Dievo meilės darbas, kaip ir gelbėjimo bei atpirkimo darbas. Teisumas (nuteisinimas) ir pašventinimas, abu yra Dievo veiklos: „Aš, Viešpats, jus pašventinu“ (Kun 20, 8). Taigi sabata yra ženklas, suteikiantis su Dievu kaip su Pašventinančiuoju susijusį pažinimą. „Sabata, duota pasauliui kaip Dievo Kūrėjo ženklas, taip pat yra Jo kaip Pašventinančiojo ženklas.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 6 t., p. 350)

Apsvarstykite sabatą ir pašventinimo procesą, t.y. padarymą šventa. Kokį vaidmenį šiame procese atlieka sabatos laikymasis? Kaip Viešpats gali panaudoti mūsų sabatos laikymosi patyrimą, kad pastarasis padėtų mus pašventinti?

V. SABATOS ATMINIMAS

„Atmink ir švęsk šabo dieną.“ (Iš 20, 8)

Sabata buvo ir yra ženklas, kurį žmogus turi atminti. Žodžio atminti vartojimas gali pasitarnauti įvairiai. Pirma, norint ką nors atminti, reikia žvelgti atgal, žvelgti į praeitį. Šiuo atveju sabata nurodo į pasaulio sukūrimą, kurio kulminacija buvo sabatos dienos kaip savaitinio poilsio ir ypatingos bendrystės su Dievu įsteigimas.

Įsakymas atminti taip pat turi reikšmės ir dabarčiai. Mes privalome ne tik atminti sabatą (Iš 20, 8); mes turime jos laikytis ir ją švęsti (žr. Įst 5, 12). Taigi sabata mums svarbi ir dabar, šiandien.

Galiausiai sabatos atminimas taip pat nurodo mums į ateitį. Asmens, kuris atmena sabatą, laukia daug žadanti, turtinga ir prasminga ateitis su sabatos Viešpačiu. Jis išlieka Sandoros santykiuose, nes pasilieka Viešpatyje. Vėlgi, mums supratus, kad Sandora yra Dievo ir žmonijos santykiai, sabata, kuri gali padėti sustiprinti šiuos santykius, išryškėja.

Iš tikrųjų, prisimindama pasaulio sukūrimą ir jo Kūrėją, Dievo tauta atmena ir maloningus Dievo išgelbėjimo aktus (žr. Įst 5, 14, kur sabata šiame kontekste suvokiama kaip išvadavimo iš Egipto ženklas, galutinio išganymo Dieve simbolis). Sukūrimas ir atkūrimas priklauso vienas nuo kito. Vienas padaro kitą įmanomu. Sabata yra ženklas, pranešantis, kad Dievas yra pasaulio ir mūsų išganymo Kūrėjas.

„Švęsdami Jo sabatą parodome, kad esame Jo tauta. Jo Žodis skelbia, kad sabata yra ženklas, išskiriantis Jo įsakymus vykdančius žmonės. … Tie, kurie laikosi Dievo Įstatymo, bus viena su Juo didžiojoje kovoje, prasidėjusioje danguje tarp šėtono ir Dievo.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 2 knyga, p. 60)

Perskaitykite šią Viešpaties tarnaitės žinią. Kaip sabatos įsakymas daro mus tais išskirtiniais žmonėmis, kurie laikosi įsakymų, galbūt daugiau nei kitų įsakymų laikymasis?

                                                                                                                                                                                                            Tolesniam tyrinėjimui: „E. G. White, The SDA Bible Commentary“, 7 t. p.968–970; „Testimonies for the Church“, 6 t., p.349–351; Patriarchai ir pranašai, p.230–232.

Dešimt įsakymų visapusiškai ir iš esmės apibrėžia santykius tarp Dievo ir žmogaus bei tarp žmogaus ir žmogaus. Dešimties įsakymų centre yra sabatos įsakymas. Taip ypatingai pripažįstamas sabatos Viešpats ir nurodoma į Jo valdžios ir nuosavybės sferą. Atkreipkite dėmesį į šiuos du punktus: (1) Dievybės tapatybė: Jehova (Viešpats), Kūrėjas (Iš 20, 11; Iš 31, 17), užimantis išskirtinę vietą; 2) Jo nuosavybės ir valdžios sfera – dangus ir žemė, jūra ir visa, kas juose“ (Iš 20, 11; plg. Iš 31, 17). Šie du punktai sabatos įsakymui suteikia savybių, būdingų tarptautinių senovės Artimųjų Rytų sutarčių dokumentų antspaudams. Pastarieji paprastai yra sutarties dokumentų centre, juose taip pat įvardijamos (1) dievybės (paprastai pagoniško dievo) tapatybė ir (2) nuosavybės ir valdžios sfera (paprastai apibrėžta geografinė vietovė).

„Dvasios pašventinimas parodo skirtumą tarp tų, kurie paženklinti Dievo antspaudu, ir tų, kurie laikosi netikros poilsio dienos. Prasidėjus išbandymui bus aiškiai parodyta, koks yra žvėries ženklas. Tai – sekmadienio šventimas. … Dievas septintą dieną paskyrė savo sabata [Iš 31, 13. 17–16]. Taigi daromas skirtumas tarp ištikimų ir neištikimų. Tie, kurie nori, kad kaktoje būtų Dievo antspaudas, privalo laikytis ketvirtojo įsakymo – sabatos.“ (E. G. White, The SDA Bible Commentary, 7 t.,p.980)

Klausimai aptarimui:

1. Perskaitykite Kun 19, 30. Atkreipkite dėmesį, kaip ši eilutė sieja šventyklą ir sabatą. Turint omenyje tai, ką mes iki šiol tyrinėjome apie sabatos reikšmę, kodėl toks ryšys yra suprantamas?

2. Paklauskite savęs, ar sabatos laikymasis padėjo sustiprinti jūsų ėjimą su Viešpačiu? Jei ne, ką galite pakeisti?Santrauka: Sabata yra Sandoros ženklas, siekiantis tą laiką, kai bus įgyvendintas išganymo planas. Sabata nurodo į pasaulio sukūrimą ir, kaip malonės Sandoros ženklas, nurodo mums į galutinį atkūrimą, kai Dievas viską padarys nauja.