Gegužės 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 18, 11; Jer 31, 25; Mt 11, 28; Ps 127; Pat 22, 6; 1 Sam 3, 10–14; Fil 3, 13.
Įsimintina eilutė: „Vaikai iš tikrųjų – Viešpaties dovana, o įsčių vaisius – palaiminimas“ (Ps 127, 3).
Gimimai yra tokie įprasti ir dažni, kad mes ne visada branginame šį stebuklą. Įsivaizduokite, ką turėjo jausti Ieva, laikydama Kainą savo rankose. Pokyčius, kuriuos ji patyrė savo augančiame kūne per tuos mėnesius, didžiulį skausmą gimdant, o tada pamatė šį mažą vaiką, tokį panašų į juos, tačiau tokį bejėgį. Ką turėjo patirti Sara, būdama 90-ties, nevaisingo amžiaus, mąstydama apie savo sūnų Izaoką; tardama jo vardą ji turbūt kaskart juokėsi. Kas žino, kiek laiko meldusi sūnaus, Ona laikė Samuelį ir sakė: „Dėl šito berniuko aš meldžiausi. Viešpats suteikė, ko prašiau“ (1 Sam 1, 27). Nuostabą Marijos širdyje, jai dar būnant jauna mergaite, myluojant savo sūnų, Dievo Sūnų, su nuostaba ir baime.
Tuo pačiu metu ne kiekvienam tenka tėvystės privilegija ir atsakomybė. Šią savaitę mes skirsime laiko tyrinėdami tėvystės etapą su pastarojo iššūkiais, baimėmis, pasitenkinimu ir džiaugsmu.
BEVAIKĖ TĖVYSTĖ
Perskaitykite Pr 18, 11; 30, 1; 1 Sam 1, 1–8 ir Lk 1, 7. Ką šie žmonės turėjo bendro? Kaip Dievas atsiliepė į jų troškimus?
Vaikai yra palaiminimas. Bet dėl kažkokios priežasties Dievas ne visuomet visus palaimina vaikais. Kai kurie tikisi ir meldžia šeimos, ir Dievas maloniai patenkina jų prašymą, kartais ganėtinai stebuklingai, kaip Saros atveju; kiti, tokie pat ištvermingi savo maldomis Dievo sosto akivaizdoje, susilaukia tik kurtinančios tylos. Kiekvieną kartą matant draugus, šlovinančius Dievą už nėštumą ir besidžiaugiančius savo kūdikiais, žaizda gilėja, kai jie mato savo tuščią lizdą. Net tokie nekalti klausimai, kaip: „Kiek turite vaikų?“, – skaudžiai primena neturintiems vaikų apie nepriklausymą išskirtinių klubui, net jei jie norėtų prisijungti.
Išgyvenusieji tokį patyrimą turėtų žinoti, kad Dievas supranta jų liūdesį. Psalmistas skelbia apie Dievą: „Tu sužymėjai mano klajones, tad supilk mano ašaras į savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos Tavo knygoje?“ (Ps 56, 9) Nors atrodo, kad Jis tyli: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai Jo bijančiųjų“ (Ps 103, 13).
Tuo tarpu kiti žmonės dėl įvairių priežasčių gali tiesiog apsispręsti neturėti vaikų. Galima suprasti, kad tokiame pasaulyje, kupiname kančių, skausmo, pikto ir galimų nelaimių, kai kurie gali apsispręsti neatvesti į šį pasaulį daugiau žmonių. Kai kuriais atvejais žmonės gali nuspręsti įsivaikinti, užuot turėję savų vaikų; tokiu būdu jie gali auginti jau čia esančius vaikus, dažnai suteikiant jiems galimybę gyventi daug geriau.
Mūsų pasaulis yra sudėtinga vieta, ir mes greičiausiai pateksime į įvairiausias aplinkybes, susijusias su vaikų turėjimu ar neturėjimu. Nesvarbu, kokiose aplinkybėse mes atsidursime dėl vaikų, mes galime gyventi užtikrinti dėl Dievo meilės mums ir Jo troškimo dėl mūsų gerovės. Tuo pačiu metu taip pat turėtume visada prisiminti būti jautrūs tiems žmonėms, kurie dėl tam tikrų priežasčių neturi vaikų.
Jėzus niekada neturėjo savo vaikų. Ko tai mus gali, jei gali, pamokyti?
VIENIŠA TĖVYSTĖ
Vienas reiškinys, su kuriuo pasaulis susiduria, yra vieniši tėvai, dažnai, bet ne visada, vienišos mamos.
Kartais apie vienišus tėvus mes galvojame kaip apie tuos, kurie susilaukė nesantuokinio vaiko. Tačiau taip būna ne visada. Hagara buvo priversta susilaukti vaiko su Abraomu, o paskui ji buvo priversta iškeliauti su savo vaiku (Pr 16, 3–4; 21, 17). Batšeba pastojo dėl įtakingo vyro seksualinio nesivaldymo (2 Sam 11, 4–5). Elijas buvo nusiųstas į kaimą, kuris vadinosi Sareptas, kad padėtų motinai našlei (1 Kar 17, 9). Tuo metu, kai Jėzus pradėjo tarnystę, Juozapas, Jo įtėvis, mirė, palikdamas Mariją našle ir vieniša mama. „Mirtis atskyrė ją nuo Juozapo, kuris irgi žinojo Jėzaus gimimo paslaptį. Dabar nebebuvo žmogaus, kuriam ji būtų galėjusi patikėti savo viltis ir nuogąstavimus. Pastarieji du mėnesiai buvo labai sunkūs“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 124 p.).
Būti vieninteliu iš tėvų yra galbūt vienas iš sunkiausių darbų, kuris gali tekti žmogui. Daugelis susiduria su sunkumais, pavyzdžiui, valdydamas savo finansus sprendžiant su kitu tėvu ar tiesiog turėdamas laiko tik sau, ar laiko su Dievu turėjimu, ir nerimaudami, ar jie kada nors vėl bus mylimi.
Kokius pažadus kiekvienas, įskaitant vienišus tėvus, gali įžvelgti šiuose tekstuose: Jer 31, 25; Mt 11, 28; Jer 29, 11; Jer 32, 27; Pat 3, 5–6; Iz 43, 1–2.
Mes, bažnyčia, privalome padėti vienišiems tėvams. Jokūbas rašė: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27). Galima būtų pridurti: „taip pat ir vienišais tėvais jų sielvarte“. Pagalba, kurią galime pasiūlyti, nebūtinai turi būti tik finansinė. Mes galime leisti jiems atsikvėpti, paimdami jų vaikus, kad jie galėtų atlikti kitus darbus, atsipalaiduoti, melstis ir tyrinėti Dievo Žodį. Mes galime tarnauti kaip mokytojai jų vaikams arba padėti suremontuoti daiktus jų namuose. Mes galime būti Dievo rankos įvairiais būdais padėdami vienišiems tėvams.
Neteisiant jų dėl to, kaip jie atsidūrė tokiose aplinkybėse, ką konkrečiai galite daryti, kad padrąsintumėte ir padėtumėte vienišiems tėvams?
TĖVYSTĖS DŽIAUGSMAS IR ATSAKOMYBĖ
Perskaitykite Ps 127. Kokia yra šios trumpos psalmės pagrindinė žinia? Kokius svarbius principus turėtume įžvelgti sau ir tam, kaip mes gyvename?
Norint paruošti mėgstamą patiekalą, reikia paisyti recepto. Įdėjus visas reikalingas sudėtines dalis ir atlikus visus veiksmus, dažniausiai bus pasiektas pageidaujamas rezultatas. Tačiau tėvystė nepanaši į gaminimą. Jokie vaikai nėra vienodi, ir net darant viską, kas buvo atlikta su kitais vaikais, jie gali užaugti skirtingi. Tai gali būti susiję su jų lytimi ar jų gimimu, temperamentu ar daugybe kitų priežasčių. Dievas sumanė, kad tėvai auklėtų ir mokytų savo vaikus mylėti ir paklusti Jam (Įst 6, 4–9; Ps 78, 5–7). Dievas nurodė tėvams: „kuriuo keliu eiti, mokyk dar jaunuolį“ (Pat 22, 6), o ne sklandyti virš vaikų, kad jie niekada nepriimtų netikusių sprendimų.
Nors norime, kad mūsų meilūs, bejėgiai mažyliai užaugtų ir taptų savarankiški, sėkmingi suaugę žmonės, mūsų galutinė atsakomybė yra, kad jie pažintų, mylėtų ir tarnautų Jėzui Kristui. Tėvai gali laikytis Įst 6 plano vaikų dvasiniam ugdymui. Yra keturi svarbūs žingsniai: pripažinti, kad „Viešpats yra mūsų Dievas“ (Įst 6, 4), mylėti Jį „visa širdimi“ (Įst 6, 5), paimti „į širdį Jo Žodį“ (Įst 6, 6) ir dalytis su savo vaikais tuo, ką mes apie Jį žinome (Įst 6, 20–23).
Įst 6 toliau dėstomi du svarbūs principai. Pirmasis – „mokyti kartojant“ (Įst 6, 7). Mokymas nurodo į formalųjį ugdymą, o kartojimas reiškia neformalų mokymą. Abiem atvejais Rašto tiesos perdavimas vyksta tėvų ir vaikų santykių kontekste. Formalus mokymas gali vykti šeimos pamaldų metu, kai mes su vaikais tyrinėjame Dievo Žodį. Neformalus mokymas vyksta savaime, kasdieniame gyvenime, ir yra dar svarbesnis. Kasdieniai įvykiai gali tapti veiksmingomis priemonėmis Rašto tiesoms perteikti (Pr 18, 19). Antrasis principas – „prisirišti – užsirašyti“ (Įst 6, 8–9). Dvasinė tiesa turi būti „surišta“ su mūsų elgesiu (ranka) ir nusistatymu (kakta), ir turi būti įrašyta mūsų privačiame (durų stakta) ir viešame (vartai) gyvenime. Ji turi pereiti iš mūsų širdžių į namus ir iš mūsų namų į pasaulį.
TĖVYSTĖ – MOKINIŲ DARYMAS
Perskaitykite Pr 18, 18–19 ir 1 Sam 3, 10–14. Palyginkite šiuos tėvus. Kokie buvo jų auklėjimo būdo rezultatai?
Tėvams tenka atsakomybė padaryti savo vaikus mokiniais, kad jie taptų Jėzaus mokiniais. Kai kurie tėvai mano, kad fizinės bausmės taikymas yra geriausias būdas mokyti ir taisyti savo vaikus, kuo labiau bausi, tuo geriau (Pat 22, 15; 23, 13; 29, 15). Tokiais tekstais buvo piktnaudžiaujama, verčiant vaikus visiškai paklusti, tačiau tai taip pat dažnai privesdavo prie maištavimo prieš tėvus ir Dievą.
Raštas tėvus moko auklėti su meile (Ef 6, 4; Kol 3, 21) ir teisingumu (Ps 78, 5; Pat 22, 6; Iz 38, 19; Jl 1, 3). Tėvai turi pasirūpinti savo vaikais (2 Kor 12, 14) ir rodyti gerą pavyzdį, kuriuo jie galėtų sekti (Pr 18, 19; Iš 13, 8; Tit 2, 2). Mums liepta gerai rūpintis mūsų namais (1 Tim 3, 4–5. 12) ir drausminti savo vaikus (Pat 29, 15. 17), tuo pat metu atspindint Dievo meilę (Iz 66, 13; Ps 103, 13; Lk 11, 11).
Deja, Rašte yra pasakojimų apie nevykusią tėvystę. Izaokas ir Rebeka turėjo numylėtinius, Ezavą ir Jokūbą (Pr 25, 28), o Jokūbas vėliau parodė tokį patį nusistatymą Juozapo atžvilgiu (Pr 37, 3). Elis, nors ir buvo religinis vadovas, nesugebėjo sudrausti savo vaikų (1 Sam 3, 10–14). Samuelis, kurį taip pat išauklėjo Elis, taip pat buvo nevykęs tėvas (1 Sam 8, 1–6). Karalius Dovydas, svetimavęs ir įsakęs nužudyti, mokė savo vaikus, kurie sekė jo pavyzdžiu. Karalius Manasas aukojo savo vaikus demonams (2 Kar 21, 1–9), kaip ir karalius Ahazas (2 Kar 16, 2–4).
Laimei, Šventajame Rašte taip pat yra keli geros tėvystės pavyzdžiai. Mordechajas buvo nuostabus įtėvis Hadasai, karalienei Esterai (Es 2, 7), o Jobas nuolat meldėsi už savo vaikus (Job 1, 4–5). Visuose šiuose pavyzdžiuose, geruose ir bloguose, galime įžvelgti su auklėjimu susijusių pamokų.
Ko galime pasimokyti iš biblinių tėvystės pavyzdžių? Kaip galime pasinaudoti kai kuriais iš šių principų mūsų santykiuose su tais, kurie nėra mūsų vaikai?
KOVA UŽ SAVO VAIKĄ PALAIDŪNĄ
Perskaitykite Pat 22, 6. Kaip jūs suprantate šį tekstą? Ar tai – garantija, pažadas ar tikimybė?
Kartais tėvai daro viską, ką privalo – skiria laiko mokydami savo vaikus deramų dalykų, gyvena laikydamiesi duoto Dievo pažinimo, siunčia juos į geras mokyklas, nuolat lanko bažnyčią, dalyvauja su jais misijose, tačiau jie vis tiek nukrypsta nuo tikėjimo, kurio buvo mokomi. Skausmas yra nepakeliamas, ir susirūpinimas dėl jų išgelbėjimo neleidžia nė akimirkai nurimti. Dėl to nebūtinai yra kalti tėvai. Vaikai turi savo protą ir galiausiai yra patys atskaitingi Dievui už savo elgesį.
Kai kurie žodžius „jis nenukryps nuo jo net kai pasens“ laiko pažadu, garantija, kad tinkamas auklėjimas visada nulemia jų vaiko išgelbėjimą. Bet Patarlių knygoje mums dažnai pateikiami principai, ir ne visada besąlygiški pažadai. Šioje eilutėje galime įžvelgti tai, kad vaikystėje išmoktos pamokos išliks visą gyvenimą. Kiekvienas vaikas pasiekia amžių, kai jis arba priima savo tėvų paveldą kaip savo, arba jo atsisako. Tie tėvai, kurie rūpinosi savo vaikais ir mokė pamaldumo, yra užtikrinti, kad tai, ko jie mokė savo vaikus, visada išliks su jais, ir net jei jų vaikai kada nukryps, jų širdyse pasėtos sėklos visada ragins juos grįžti namo. Buvimas gerais tėvais yra mūsų apsisprendimas; o kokie jie suaugs – vaikų.
Ką turėtų daryti tėvai, kai vaikas nukrypsta? Paveskite savo vaikus Dievui nuoširdžioje maldoje. Jei kas nors ir supranta jūsų skausmą, tai Dievas, kurio vaikai, milijardai jų, nusigręžė nuo Jo, nepriekaištingo Tėvo. Galite palaikyti savo palaidūnus meile ir malda ir būti pasirengę stovėti šalia jų, kai jie grumsis su Dievu.
Pernelyg nesigėdykite prašyti palaikymo ir maldų, nekaltinkite savęs ir nesutelkite viso dėmesio į palaidūną, pamiršdami likusią šeimą. Palaidūno auginimas gali padalyti jūsų namus; tad susivienykite su savo sutuoktiniu ir nustatykite savo vaikui aiškias ribas. Atminkite, Dievas myli jūsų vaiką labiau nei jūs, žvelkite į šviesesnę ateitį ir pripažinkite, kad jūsų vaikas yra vykstantis Dievo darbas.
Tokiomis aplinkybėmis natūralu save kaltinti. Ir net jei padarėte klaidų, kodėl geriau dėmesį sutelkti į ateitį ir į Dievo pažadus? žr. Fil 3, 13.
Tolesniam tyrinėjimui: „Turėtumėte skirti laiko pasikalbėti ir melstis su savo mažyliais, ir niekas neturėtų sutrukdyti to bendrystės meto su Dievu ir jūsų vaikais. Galite pasakyti savo lankytojams: ‘Dievas davė man atlikti darbą, ir aš neturiu laiko plepalams‘. Turėtumėte jausti, kad jums skirta atlikti darbą esamam laikui ir amžinybei. Svarbiausia jūsų pareiga yra jūsų vaikai“ (E. G. White, Adventist Home, 266 p.).
„Tėvai, pirmąją drausmės pamoką turėtumėte pradėti, kai jūsų vaikai yra tik kūdikiai jūsų rankose. Mokykite juos pavesti savo valią jums. Tai galima padaryti padedant ir parodant tvirtumą. Tėvai turėtų visiškai suvaldyti savo dvasią ir su švelnumu bei tvirtumu palenkti vaiko valią, kol jis nebesitikės nieko kito, išskyrus paklusnumą. Tėvams nepradėjus mokyti deramu metu, jei pirmasis temperamento pasireiškimas nenumalšinamas, vaikai auga užsispyrę, o užsispyrimas auga ir stiprėja kartu su jais“ (E. G. White, Testimonies for the Church, vol. 1, 218 p.).
Klausimai aptarimui:
Ką reiškia būti Dievo „vaiku“? Kaip mes tai suprantame ir kokią paguodą galime tame įžvelgti?
Vienas tėvas, netrukus po jo vaikų gimimo, sakė: „Gimus mano vaikams, per keletą metų aš suvokiau dvi didžias teologines tiesas. Pirmoji – tai laisvos valios tikrovė; antroji – nuodėmingos žmogiškosios prigimties tikrovė“. Kaip maži vaikai galėjo jį išmokyti šių tiesų?
Kada yra tinkamas metas pradėti formuoti vaikų valią? Kaip tai turėtų būti padaryta? Kaip mes galime formuoti savo vaikų valią pagal Dievo planą, kai mes patys ne visiškai pavedėme save Jo valiai?
Daugiau dėmesio skirkite vienišos tėvystės klausimui. Kaip praktiškai bažnyčia bendrai gali padėti vienišiems tėvams ir vaikams, kuriuos jie stengiasi užauginti vieni?
Kaip galima padrąsinti tėvus, kurių vaikai nuklydo nuo tikėjimo?