Liepos 22–28 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 3, 1–14; Rom 1, 2; 4, 3; Pr 15, 6; 12, 1–3; Kun 17, 11; 2 Kor 5, 21.

Įsimintina eilutė: „Kristus mus atpirko iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.“ (Gal 3, 13)

Berniukas padarė mažą valtį, gražiai ją nudažė ir sutvarkė. Vieną dieną kažkas ją pavogė, ir jis labai nuliūdo. Kartą eidamas pro lombardą jis pamatė savo valtį. Džiaugdamasis jis įbėgo į vidų ir pasakė: „Tai mano valtis.“ „Ne, – tarė pardavėjas, – ji mano, nes aš ją nupirkau.“ „Gerai, – pasakė berniukas, – bet ji mano, nes aš ją padariau.“ „Gerai, – tarė pardavėjas, – jei sumokėsi man du dolerius, galėsi ją pasiimti.“ Berniukas neturėjo dviejų dolerių. Jis apskritai neturėjo pinigų. Tačiau jis vis tiek nusprendė atgauti valtį. Jis šienavo žolę, atlikinėjo įvairius ūkio darbus ir netrukus sutaupė reikiamą pinigų sumą.

Jis įbėgo į parduotuvę ir pasakė: „aš noriu savo valties.“ Jis sumokėjo ir atgavo valtį. Laikydamas valtį savo rankose jis bučiavo ją ir sakė: „Tu man brangi, aš myliu tave. Tu mano. Tu dukart mano. Aš padariau tave, ir dabar išpirkau.“

Taip yra ir su mumis. Dievas sukūrė mus, bet mes patekome į velnio lombardą. Tada Jėzus atėjo ir atpirko mus už baisią kainą – sumokėdamas ne sidabru ir auksu, bet savo brangiu krauju. Mes esame Viešpaties, nes Jis mus sukūrė ir atpirko.“ (William Moses Tidwell, Pointed Ilustrations (Kansas City, Mo.: Beacon Hill Press, 1951) 97 p.)

NEPROTINGI GALATAI

Perskaitykite Gal 3, 1–5. Apibendrinkite, ką Paulius jiems sakė. Kokia prasme mums gali iškilti grėsmė pakliūti į tuos pačius dvasinius spąstus, pradėti teisingai, o tada įpulti į Įstatymo raidės prisilaikymą?

Keliais šiuolaikiniais vertimais buvo mėginta nustatyti Pauliaus žodžių reikšmę 1 eilutėje apie „neprotingus“ galatus. Pauliaus čia pavartotas graikų kalbos žodis yra dar stipresnis. Tai – anoetoi, kylantis iš žodžio protas (nous). Pažodžiui pastarasis nusako „neturinčius proto“. Galatai nemąstė. Paulius tuo nebaigia; kadangi jie taip kvailai elgiasi, jis teiraujasi: „Kas apkerėjo jus?“ Jo pasirinkti žodžiai čia gali netgi pasakyti, kad jų būklę iš esmės čia nulėmė velnias (2 Kor 4, 4).

Dėl galatų atsimetimo nuo Evangelijos Paulių glumino tai, kad jie žinojo, jog išgelbėjimas glūdi Kristaus kryžiuje. Tai nebuvo kažkas, ką jie galėjo praleisti. Gal 3, 1 yra pavartotas žodis „nupieštas“. Pastarasis buvo vartojamas apibūdinti visus viešus skelbimus. Paulius sako, kad kryžius buvo tokia centrinė jo skelbimo dalis, kad galatai turėjo, tiesą sakant, protu pamatyti nukryžiuotąjį Kristų (1 Kor 1, 23; 2, 2). Tam tikra prasme, jis sako, kad savo elgesiu jie nusigręžė nuo kryžiaus.

Tada Paulius priešpriešina esamą galatų patyrimą pirmam kartui, kai jie atėjo pas Kristų. Jis tai daro klausdamas jų kelių retorinių klausimų. Kaip jie gavo Šventąją Dvasią, t.y., kaip jie pirmą kartą tapo krikščionimis? Ir šiek tiek kitokia prasme: Kodėl Dievas davė Šventąją Dvasią? Ar todėl, kad jie padarė kažką ir to nusipelnė? Tikrai ne! Vietoj to, taip buvo, nes jie įtikėjo gerąją žinią apie tai, ką Kristus jau dėl jų atliko. Jiems pradėjus taip gerai, kas privertė juos galvoti, kad dabar jie turėjo pasikliauti savo elgesiu?

Kaip dažnai, jei taip nutinka, jūs pagalvojate, kad jums ganėtinai gerai sekasi. Aš gana tvirtas krikščionis, aš nedarau to ar ano… ir tada, net nesąmoningai, pagalvojate, kad kažkaip esate pakankamai geras, kad būtumėte išgelbėtas? Kas čia yra negerai?

ĮTVIRTINTA ŠVENTAJAME RAŠTE

Iki šiol Laiške galatams Paulius gynė savo nuteisinimo tik tikėjimu Evangeliją atsižvelgdamas į susitarimą su apaštalais Jeruzalėje (Gal 2, 1–10) ir pačių galatų patyrimą (Gal 3, 1–5). Pradedant Gal 3, 6, Paulius dabar atsigręžia į Rašto liudijimą galutiniam ir visiškam jo Evangelijos patvirtinimui. Tiesą sakant, Gal 3, 6–4, 31 sudarytas iš laipsniškų argumentų, įsišaknijusių Šventajame Rašte.

Ką Paulius turi galvoje, rašydamas apie „Šventąjį Raštą“ Gal 3, 6–8? Sugretinkite su Rom 1, 2; 4, 3; 9, 17.

Svarbu prisiminti, kad tuo metu, kai Paulius rašė Laišką galatams, „Naujojo Testamento“ nebuvo. Paulius buvo anksčiausias Naujojo Testamento rašytojas. Morkaus evangelija yra turbūt anksčiausia iš keturių evangelijų, bet ji greičiausiai nebuvo parašyta iki Pauliaus mirties (65 po Kristaus), t.y. apytiksliai penkiolika metų po Pauliaus Laiško galatams. Tad, kai Paulius nurodo į Raštą, jis galvoje turi tik Senąjį Testamentą.

Senojo Testamento Raštai atliko svarbų vaidmenį Pauliaus mokyme. Jis į juos žiūrėjo ne kaip į negyvus tekstus, bet kaip į autoritetingą ir gyvą Dievo Žodį. 2 Tim 3, 16 jis rašo: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas“. Žodis „įkvėptas“ yra išverstas iš teopneustos. Pirmoji šio žodžio dalis (Teo) reiškia – „Dievas“, o antroji dalis reiškia „įkvėpė“. Paulius naudojo Raštą, kad parodytų, jog Jėzus yra žadėtasis Mesijas (Rom 1, 2), jog pamokytų krikščioniško gyvenimo (Rom 13, 8–10) ir kad įrodytų jo mokymo pagrįstumą (Gal 3, 8–9).

Sunku tiksliai nustatyti, kiek šimtų kartų Paulius cituoja Senąjį Testamentą, bet citatų randama visuose jo laiškuose, išskyrus jo trumpiausius laiškus, Titui ir Filemonui.

Atidžiai perskaitykite Gal 3, 6–14. Įvardykite ištraukas, kurias Paulius cituoja iš Senojo Testamento nurodytose eilutėse. Ką tai pasako apie Senojo Testamento autoritetingumą anuomet?

Ar jūs kartais nepagalvojate, kad viena Rašto dalis yra daugiau „įkvėpta“, nei kita? Atsižvelgiant į Pauliaus teiginį 2 Tim 3,16, kas gresia einant šiuo keliu?

LAIKOMI TEISIAIS

Jūsų manymu, kodėl, žvelgdamas į Raštą, Paulius pirmiausia nurodo į Abraomą, kad patvirtintų savo Evangelijos žinią? Gal 3, 6.

Judaizme Abraomas buvo centrinė asmenybė. Jis buvo ne tik žydų tėvas, bet žydai Pauliaus laikais šį patriarchą taip pat laikė tikro žydo pavyzdžiu. Daugelis ne tik tikėjo, kad išskirtinė jo savybė buvo jo paklusnumas, bet kad Dievas laikė Abraomą teisiu dėl šio paklusnumo. Juk Abraomas paliko savo gimtą kraštą ir šeimą, jis buvo apipjaustytas ir netgi buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Dievo įsakymu. Tai – paklusnumas! Primygtinai laikydamiesi apipjaustymo, Pauliaus oponentai tikrai ginčijosi šiame kontekste.

Tačiau Paulius atsako tuo pačiu ir nurodo į Abraomą, devynis kartus Laiške galatams, kaip į tikėjimo, o ne Įstatymo darbų laikymosi pavyzdį.

Apsvarstykite Pauliaus pacituotą Pr 15, 6. Ką reiškia, ką jis sako apie tai, kad Abraomo tikėjimas buvo jam „įskaitytas teisumu“? (Taip pat žr. Rom 4, 3–6. 8–11. 22–24.)

Kadangi žodis nuteisinimas – tai metafora, paimta iš juridinio pasaulio, žodis įskaityta taip pat yra metafora, paimta iš verslo srities. Šis žodis gali reikšti „paskolą“ arba „kažko įskaitymą į sąskaitą“. Šis žodis, susijęs su Abraomu, yra pavartotas net tik Gal 3, 6, bet 11 kartų ryšium su patriarchu. Kai kuriuose Rašto vertimuose šis žodis verčiamas į – įskaityta, laikyta arba priskirta.

Pasak Pauliaus metaforos, į mūsų sąskaitas yra įskaitytas teisumas. Tačiau iškyla klausimas, kokiu pagrindu Dievas laiko mus teisiais? Pagrindas tikrai negali būti mūsų paklusnumas, nepaisant to, ką teigė Pauliaus oponentai. Nesvarbu, ką jie sakė apie Abraomo paklusnumą, Šventasis Raštas sako, kad Abraomas Dievo buvo laikomas teisiu dėl patriarcho tikėjimo.

Raštas aiškiai sako: Abraomo paklusnumas nebuvo jo nuteisinimo pagrindas; vietoj to, paklusnumas – tai rezultatas. Patriarchas nedarė to, ką jis darė, kad būtų nuteisintas; jis tai darė, nes jis jau buvo nuteisintas. Nuteisinimas veda į paklusnumą, o ne atvirkščiai.

Apmąstykite, ką tai reiškia, kad jūs esate nuteisinti ne tuo, ką darote, bet tik tuo, ką Kristus atliko dėl jūsų. Kodėl tai yra itin gera žinia? Kaip jūs galite išmokti šią tiesą padaryti sava, t.y., tikėti, kad ši tiesa yra skirta jums asmeniškai, nepaisant jūsų patiriamų sunkumų, praeities ir net dabarties?

EVANGELIJA SENAJAME TESTAMENTE

„Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos.“ (Gal 3, 8) Paulius rašo, kad Abraomui ne tik buvo paskelbta Evangelija, bet ją paskelbė Dievas; taip, tai turi būti tikra Evangelija. Bet kada Dievas paskelbė Abraomui Evangeliją? Pauliaus pacituota Pr 12, 3 parodo, kad apaštalas turi omenyje Dievo su Abraomu sudarytą Sandorą, kai Jis pašaukė patriarchą Pr 12, 1–3.

Perskaitykite Pr 12, 1–3. Ką šios eilutės mums pasako apie šios Dievo su Abraomu sudarytos Sandoros prigimtį?

Dievo Sandoros su Abraomu pagrindas – tai Dievo pažadai patriarchui. Dievas pasakė Abraomui keturis kartus – „Aš“. Dievo pažadai Abraomui yra nuostabūs, nes jie yra visiškai vienpusiai. Visus pažadus davė Dievas; Abraomas nieko nepažadėjo. Tai priešinga tam, kaip dauguma žmonių bando susieti save su Dievu. Paprastai mes pasižadame Jam tarnauti, jei tik Jis padarys kažką mums mainais. Bet tai – Įstatymo raidės laikymasis. Dievas nieko neprašė Abraomo pažadėti, bet priimti Jo pažadus tikėjimu. Žinoma, tai nebuvo lengva užduotis, nes Abraomas turėjo išmokti visiškai pasitikėti Dievu, o ne savimi (žr. Pradžios 22). Tad Abraomo pašaukimas parodo, kas yra išgelbėjimo tikėjimu esmė.

Kai kurie klysta darydami išvadą, kad Raštas moko dviejų išganymo kelių. Teigiama, kad Senojo Testamento laikais išganymas buvo grindžiamas įsakymų laikymusi; kadangi tai nebuvo labai veiksnu, Dievas panaikino Įstatymą ir padarė išgelbėjimą galimą tikėjimu. Tai visiškai neatitinka tiesos. Gal 1, 7 Paulius rašė, kad yra tik viena Evangelija.

Kokių kitų išganymo tik tikėjimu pavyzdžių galite rasti Senajame Testamente? žr., pavyzdžiui, Kun 17, 11; Ps 32, 1–5; 2 Sam 12, 1–13; Zch 3, 1–4.

Mes dažnai girdime frazę – „pigi malonė“. Tačiau tai neteisingas posakis. Malonė nėra pigi, ji nieko nekainuoja (bent jau mums). Bet mes ją sugadiname galvodami, kad mes prie malonės galime kažką pridėti savo darbais arba galvodami, kad mes galime malonę panaudoti kaip dingstį nuodėmei. Jūsų patyrimu, į kurią iš šių dviejų pusių esate labiau linkę, ir kaip jūs galite liautis?

ATPIRKTI IŠ PRAKEIKIMO (Gal 3, 9–14)

Neabejotina, kad Pauliaus oponentai buvo priblokšti jo drąsių žodžių Gal 3, 10. Jie tikrai nemanė esantys prakeikti; priešingai, jie tikėjosi būti palaiminti dėl jų paklusnumo. Tačiau Paulius nedviprasmiškai parašė: „Visiems, kurie remiasi Įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų dalykų, surašytų Įstatymo knygoje, ir jų nevykdo“.

Paulius priešpriešina du visiškai skirtingus pasirinkimus: Išgelbėjimą tikėjimu ir išgelbėjimą darbais. Sandoros palaiminimai ir prakeikimai Pakartoto Įstatymo 27 ir 28 buvo aiškūs. Paklususiesiems – palaiminimai, nepaklususiems – prakeikimai. Tai reiškia, jei žmogus nori remtis paklusnumu Įstatymui, kad būtų priimtinas Dievui, tuomet būtina laikytis viso Įstatymo. Mes neturime laisvės pasirinkti, ko mes norime laikytis; nei derėtų manyti, kad Dievas yra pasiruošęs pamiršti keletą čia ir ten padarytų klaidų. Arba viskas, arba nieko.

Tad, aišku, kad tai bloga žinia ne tik pagonims, bet ir Pauliaus oponentams, kurie prisilaikė Įstatymo raidės, nes „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.“ (Rom 3, 23) Kad ir kaip mes stengtumės būti geri, Įstatymas gali tik pasmerkti mus kaip Įstatymo laužytojus.

Kaip Kristus išgelbėjo mus iš Įstatymo prakeikimo? Perskaitykite Gal 3, 13; 2 Kor 5, 21.

Paulius pateikia dar vieną metaforą, paaiškindamas, ką Dievas padarė dėl mūsų Kristuje. Žodis atpirkti reiškia – susigrąžinti sumokant kainą. Šis žodis buvo vartojamas nusakant už įkaitus sumokėtą išpirką arba kainą, sumokėtą už vergų išlaisvinimą. Kadangi atlygis už nuodėmę – mirtis, prakeikimas, už nesugebėjimą laikytis Įstatymo, dažnai buvo mirties nuosprendis. Už mūsų išgelbėjimą sumokėta išpirka nebuvo nereikšminga; tai Dievui kainavo Jo Sūnaus gyvybę (Jn 3, 16). Jėzus mus atpirko iš prakeikimo, prisiimdamas mūsų nuodėmes (1 Kor 6, 20; 7, 23). Jis savo noru sau prisiėmė mūsų prakeikimą ir dėl mūsų patyrė visą nuodėmės bausmę (2 Kor 5, 21).

Paulius cituoja Įst 21, 23, kaip Rašto įrodymą. Pagal žydų paprotį, žmogui tekdavo Dievo prakeikimas, jei po mirties bausmės kūnas buvo pakabintas ant medžio. Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo laikoma šio prakeikimo pavyzdžiu (Apd 5, 30; 1 Pt 2, 24).

Tad nestebina, kad kryžius buvo kliūtis kai kuriems žydams, kurie negalėjo suvokti minties, jog Mesijas buvo Dievo prakeiktas. Bet būtent toks buvo Dievo planas. Taip, Mesijas prisiėmė prakeikimą, bet pastarasis buvo ne Jo paties, bet mūsų!

Tolesniam tyrinėjimui: „Ant Kristaus, kaip mūsų pakaito ir garanto, buvo užkrautos visų mūsų nedorybės. Jis buvo laikomas nusidėjėliu, kad galėtų atpirkti mus iš Įstatymo pasmerkimo. Jo širdį slėgė visų Adomo palikuonių kaltės. Dievo rūstybė dėl nuodėmės, didžiulis Jo nepasitenkinimas nedorybe pripildė Jo Sūnaus sielą siaubo. Visą savo gyvenimą Kristus skelbė nupuolusiam pasauliui Gerąją naujieną apie savo Tėvo gailestingumą ir atlaidžią meilę. Didžiausių nusidėjėlių išgelbėjimas buvo pagrindinė Jo pamokslų tema. Bet dabar slegiamas neapsakomos kaltės, Jis nebegalėjo matyti sutaikančio Tėvo veido. Užjaučiančio dieviškojo žvilgsnio atsitraukimas nuo Išgelbėtojo šią didžiausio sielvarto valandą pervėrė Jo širdį gėla, kurios žmogus niekada iki galo nesupras. Ši kančia buvo tokia didžiulė, kad fizinių skausmų Jis bemaž nejuto.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 699 p.)

„Dabar Liuteris pradėjo kovoti už tiesą. Jo balsas skambėjo iš sakyklos rimtai ir iškilmingai įspėdamas. Jis nurodė žmonėms atstumiančią nuodėmės prigimtį ir mokė, kad žmogus negali pats vienas sumažinti savo kaltę ar išvengti bausmės. Nusidėjėlį gali išgelbėti tik atgaila Dievui ir tikėjimas Kristumi. Kristaus malonės negalima nusipirkti – tai dovana. Jis patarė žmonėms nepirkti indulgencijų, bet pasitikėti nukryžiuotu Išgelbėtoju.“ (E. Vait, Didžioji kova, 115 p.)

Klausimai aptarimui:

Net ir šiandien mūsų bažnyčioje kai kurie vis dar sunkiai suvokia išgelbėjimą tik tikėjimu, kad Dievo malonė per Kristų išgelbėja mus, neatsižvelgiant į mūsų darbus. Kas slypi po tokiu neryžtingumu priimti šią svarbią tiesą?

Paulius labai stipriai pasisakė dėl išgelbėjimo darbais teologinės klaidos. Ką tai mums pasako apie geros teologijos svarbą? Kodėl mes, kaip bažnyčia, jei reikia, ryžtingai pasisakome, kai pas mus skelbiami klaidingi mokymai?

Santrauka: Krikščioniškame gyvenime nuo pradžios iki pabaigos mūsų išganymo pagrindas – tai tikėjimas tik Kristumi. Būtent dėl ​​Abraomo tikėjimo Dievo pažadais – tai patriarchui buvo įskaityta teisumu, ir kad pati teisumo dovana yra skirta visiems, kurie šiandien dalijasi Abraomo tikėjimu. Vienintelė priežastis, kodėl mes nesame pasmerkti už mūsų klaidas, yra ta, kad Jėzus sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes mirdamas mūsų vietoje.