Vasario 16–22 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 12; Pr 3, 15; Iz 14, 12–15; Dan 7, 23–25; 2 Tes 2, 8–12; Apr 13, 13–14; 19, 20.

Įsimintina eilutė: „Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti“ (Apr 12, 11).

Apreiškimo 12 prasideda su paskutiniaisiais laikais susijusi knygos dalis. Pirmojoje šios knygos dalyje apibūdinama dvasinė bažnyčios kova priešiškame pasaulyje krikščioniškos eros laikotarpiu, o antroje dalyje dėmesys skiriamas įvykiams, vedantiems prie Antrojo atėjimo ir Dievo karalystės.

12 skyriaus tikslas yra suteikti mums bendrą vaizdą, susijusį su paskutine pasaulio istorijos krize. Šis skyrius pasako mums, kad paskutiniųjų laikų įvykiai yra besitęsiančios kovos tarp Kristaus ir šėtono dalis.

Apreiškimo knygoje šėtonas yra didžiausias Dievo ir Jo tautos priešas. Jo būtis yra tikra, ir jis atsakingas už visą blogį ir maištavimą visatoje. Jis žino, jog jo paskutinę galimybę laimėti prieš Dievą lemia pergalė paskutiniame mūšyje. Taigi jis sutelkia visas pastangas ruošiantis šiam įvykiui.

Apreiškimo 12 regėjimas buvo skirtas užtikrinti Dievo tautą, kad šėtonas yra nugalėtas priešas. Tas pats Kristus, nugalėjęs šėtoną savo žemiškos tarnystės laikotarpiu, ant kryžiaus ir po Jo užžengimo, taip pat nugalės jį pabaigoje. Todėl vienintelė viltis Dievo tautai paskutiniaisiais laikais yra Kristus.

MOTERIS IR SLIBINAS

Perskaitykite Apr 12, 1–4. Jonas regėjo du didžius simbolinius ženklus, iš kurių pirmasis yra nėščia moteris. Kas yra moteris ir ko moko šios eilutės?

Moterimi Rašte simbolizuojama Dievo tauta (2 Kor 11, 2): skaisti moteris simbolizuoja ištikimuosius tikinčiuosius, tuo tarpu ištvirkėlė – atsimetusius tikinčiuosius. Prieš Kryžių, moteris Apreiškimo 12 pirmiausia simbolizuoja Senojo Testamento laikų Izraelį, per kurį Mesijas atėjo į pasaulį (Apr 12, 1–5); 13–17 eilutėse ji simbolizuoja krikščionių bažnyčią.

Ši moteris nusakoma kaip apsisiautusi saule ir tvirtai stovinti ant mėnulio. Saulė Rašte gali simbolizuoti Kristaus (Mt 17, 2; Apr 1, 16) ir Jo tautos šlovę (Mt 13, 43). Mėnulis, atspindintis saulę, nurodo į Senojo Testamento Evangelijos pažadus.

Kitas Jono regėtas simbolis buvo baisus ugniaspalvis slibinas. Jis vėliau įvardytas kaip velnias ir šėtonas, senoji gyvatė (Apr 12, 9). Tekstas sako, kad jis uodega nušlavė trečdalį žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Uodega simbolizuoja apgaulės įrankį (Iz 9, 14–15; Apr 9, 10). Nupuolęs iš savo išaukštintos padėties danguje (Iz 14, 12–15), šėtonas sugebėjo suvilioti daugybę dangaus angelų, kurie tapo piktomis dvasiomis (2 Pt 2, 4; Jud 6) ir susivienijo prieš Dievą bei Jo išgelbėjimo darbą per visą didžiosios kovos istoriją.

Perskaitykite Apr 12, 1–5. Slibinas įvardytas – „senoji gyvatė“ (žr. Apr 12, 9). Koks yra ryšys tarp Pr 3, 15 ir senosios gyvatės vaizdavimo, siekiančios sunaikinti moters palikuonį?

Nuo pat pradžių šėtonas laukė Mesijo – gimsiančio kūdikio, kad jį prarytų. Visas vaizdas baigiamas trumpomis scenomis: Mesijas pagaliau gimsta, slibinas Jo neprarijo, o „kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto“ (Apr 12, 5).

Pasak Apr 12, 11, kaip Dievo tauta gali įveikti šėtoną jos gyvenime? Kaip Jėzaus pergalė prieš šėtoną guodžia jus jūsų dvasinėje kovoje su nuodėme?

ŠĖTONO IŠMETIMAS IŠ DANGAUS

Perskaitykite Apr 12, 7–9, apie kovą danguje. Koks buvo šios kovos pobūdis, dėl kurios šėtonas buvo išmestas iš dangaus?

Didžiosios kovos pradžioje šėtonas buvo išmestas iš dangaus, kai jis sukilo prieš Dievo valdžią. Jis norėjo užimti sostą danguje ir prilygti „Aukščiausiajam“ (Iz 14, 12–15). Jis atvirai maištavo prieš Dievą, bet buvo nugalėtas ir išmestas žemėn. Suviliojęs pirmąją žmonių porą, jis uzurpavo valdžią šiame pasaulyje (Lk 4, 6). Kaip šio pasaulio kunigaikštis (Jn 12, 31) jis galėjo dalyvauti dangaus sueigoje kaip žemės atstovas (Job 1, 6–12). Tačiau po išmetimo šėtonas ir jo puolę angelai buvo įkalinti žemėje, kol sulauks bausmės (2 Pt 2, 4; Jud 6).

Tuo metu mirdamas Jėzus išgelbėjo tai, kas buvo pražuvę, ir visatai apreiškė tikrąjį šėtono charakterį. „Šėtonas suprato, kad jo kaukė nuplėšta. Nenusidėję angelai ir dangiškoji Visata perprato jo kėslus. Jis pasirodė esąs žudikas. Praliejęs Dievo Sūnaus kraują jis neteko dangiškų būtybių palankumo. Taigi jo veikimas buvo suvaržytas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 708 p.). Prieš visą visatą žemės valdymas buvo perduotas iš šėtono Jėzui, ir Jis buvo paskelbtas teisėtu žemės valdovu (Ef 1, 20–22; 1 Pt 3, 22).

Tada šėtonas ir jo bendrininkai buvo visiškai išmesti iš dangaus. Jėzus pranašavo šį įvykį sakydamas: „Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jn 12, 31).

Taip nuteisus šėtoną atėjo „mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia“ (Apr 12, 10). Iki tos dienos piktasis vis dar turi ribotą galią kenkti Dievo tautai žemėje, „žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apr 12, 12). Nors jam laiko likę mažai, jis daro viską, ką gali, kad sukeltų skausmą, kančią ir siaubą žemėje.

Ko Apr 12, 11 moko apie vienintelį būdą mums apsiginti nuo velnio?

KOVA ŽEMĖJE

Perskaitykite Apr 12, 13–14. Kadangi buvo išmestas iš dangaus, šėtonas pratęsė savo puolimą prieš bažnyčią pranašiškų 1260 dienų laikotarpiu. Kaip tuo metu Dievas rūpinosi bažnyčia?

„Šėtono kaip brolių kaltintojo iš dangaus išmetimas buvo atliktas didžio Kristaus darbo paaukojant savo gyvybę. Nepaisant nuolatinės šėtono priešpriešos, atpirkimo planas buvo vykdomas… Žinodamas, kad jo užgrobta karalystė galiausiai bus iš jo atimta, šėtonas nusprendė negailėti pastangų ir pražudyti kuo daugiau pagal Dievo paveikslą sukurtų gyvybių. Jis nekentė žmogaus, nes Kristus jam parodė itin atlaidžią meilę ir gailestingumą, tad piktasis nusprendė panaudoti visokeriopą klastą žmogaus atžvilgiu, kad tik jis pražūtų; savo tikslo šėtonas siekė dar didesnėmis jėgomis dėl savo beviltiškų aplinkybių“ (E. G. White, The Spirit of Prophecy, vol. 3, 194 p.).

Neabejotina, šėtonas tęsia savo veiklą žemėje, išliedamas savo rūstybę prieš didžios Kristaus meilės žemėje sulaukusią bažnyčią. Tačiau dangaus apsaugą bažnyčia surado dykumoje pranašiškuoju 1260 dienų laikotarpiu, laukdama Kristaus sugrįžimo.

Šėtono persekiojimo laikotarpis Apreiškimo 12 minimas du kartus – 1260 dienų (Apr 12, 6) ir laikotarpio, dviejų laikotarpių ir pusės laikotarpio kontekste (Apr 12, 14). Jie abu nurodo į mažojo rago, paminėto Dan 7, 23–25, veiklą. Rašte pranašiškos dienos simbolizuoja metus. Istorinis laikotarpis, geriausiai atitinkantis šį pranašišką laikotarpį, yra 538–1798 m. po Kristaus, kada Romos bažnyčia, kaip bažnytinė galia, dominavo Vakarų pasaulyje, kol Prancūzijos revoliucijos įvykiai atvedė prie engiančios Romos galios pabaigos, bent jau laikinai.

Pasibaigus pranašiškam moters laikotarpiui dykumoje, šėtonas surengia naują išpuolį, kad sunaikintų Dievo bažnyčią. Slibinas iš savo nasrų paleido upę lyg vandenį, kad sunaikintų moterį. Rašte potvynis dažnai yra persekiojimo simbolis (Iz 59, 19). Tą akimirką draugiška žemė sugėrė upę ir išgelbėjo moterį, suteikdama jai saugų prieglobstį.

Pagalvokite, kiek truko persekiojimas, 1260 metų. Ką tai turėtų mums pasakyti apie mūsų ribotą supratimą, kodėl tokie dalykai kaip Kristaus sugrįžimas, atrodo, užtrunka itin ilgai, bent jau mūsų požiūriu?

KOVA PRIEŠ LIKUTĮ

Perskaitykite Apr 12, 17. Prieš ką šėtonas kovoja paskutiniaisiais laikais?

Žodis „kitais“ arba likutis nusako tuos, kurie liko ištikimi Dievui, kai dauguma atsimetė (1 Kar 19, 18; Apr 2, 24). Paskutiniaisiais laikais, daugumai pasaulio žmonių pasirinkus šėtono pusę, bus tokių, kurie liks ištikimi Kristui ir kurie patirs didžiausią šėtono įniršį.

Kokios yra dvi likučio savybės Apr 12, 17? Kaip žmogus gali būti užtikrintas, kad priklauso paskutiniųjų laikų Dievo likučiui?

Paskutiniaisiais laikais likutis laikosi Dievo įsakymų. Apreiškimo 13 rodo, kad pirmoji dekalogo dalis bus esminė paskutiniųjų laikų kovoje. Keturi pirmieji įsakymai yra susiję su garbinimu. Paskutiniosios krizės pagrindinis klausimas – kas turi būti garbinamas? Nors žmonės pasaulyje apsispręs garbinti žvėries ženklą, likutis garbins Dievą Kūrėją (Apr 14, 7), o ketvirtasis įsakymas konkrečiai nurodo į Dievą kaip mūsų Kūrėją, o tai viena iš priežasčių, dėl kurios mes tikime, kad šis įsakymas atliks pagrindinį vaidmenį paskutiniosios krizės metu.

Antroji likučio savybė paskutiniaisiais laikais yra ta, kad jie laikosi „Jėzaus liudijimo“ (Apr 19, 10), ta pati eilutė paaiškina, kad tai yra „pranašystės dvasia“. Jono dienomis posakis „pranašystės dvasia“ reiškė pranašystės dovaną. Posakis „Jėzaus liudijimas“ reiškia Jėzų liudijant per pranašystės dovaną, kaip Jis tai darė per Joną (Apr 1, 2). Apreiškimo knyga rodo, kad paskutiniaisiais laikais Dievo tauta turės pranašišką dovana, kad vestų juos tais sunkiais laikais, nes šėtonas stengsis ją suvedžioti ir sunaikinti. Mums, adventistams, ši dovana buvo suteikta per E. Vait tarnystę ir raštus.

Kokias nuostabias įžvalgas, suteiktas per pranašystės dvasią, pastebite jūs? Kokia mums tenka atsakomybė su šia dovana, asmeniškai ir kaip bažnyčiai?

ŠĖTONO STRATEGIJA PASKUTINIAISIAIS LAIKAIS

Apr 12, 17 žymi perėjimą šėtono strategijoje, jam bandant laimėti pasaulio žmones ir net apgauti ištikimus Kristaus sekėjus. Per krikščionišką istoriją piktasis bandė užkirsti kelią Dievo išganymo darbui, daugiausia prievarta ir persekiojimu. Istorija rodo, kad ši strategija ne visiškai pasiteisino. Tačiau ruošdamasis galutiniam išpuoliui prieš likutį paskutiniaisiais laikais, prie prievartos strategijos šėtonas prideda ir didelį klastos elementą. Toks šėtono strategijos pakeitimas atitinka dėmesio nukreipimą nuo istorinio paskutiniesiems laikams.

Svarbu, kad žodis „apgauti“ neužrašytas istorinėje Apreiškimo knygos dalyje (Apreiškimo 4–11). Tačiau jis yra nuolat vartojamas eschatologinėje dalyje (Apreiškimo 12–20), nusakant šėtono veiklą paskutiniaisiais laikais, rengiantis paskutiniam mūšiui. Žodis „suvedžiodavo“ pradeda (Apr 12, 9) ir baigia (Apr 20, 7–10) šėtono veiklos paskutiniaisiais laikais aprašymą Apreiškimo knygoje.

Perskaitykite 2 Tes 2, 8–12 kartu su Apr 13, 13–14 ir Apr 19, 20. Kokia yra klastos esmė paskutiniaisiais laikais?

Apreiškimo 13–20 atskleidžia šėtoną, kuris, stengdamasis laimėti pasaulio ištikimybę, pristato didelę gyvojo Dievo ir Jo išgelbėjimo veiklos klastą. Apreiškimo 13 tarp slibino ir jo dviejų sąjungininkų sudaroma trijų lyga: žvėries iš jūros (Apr 13, 1–10) ir žvėries nuo sausumos (Apr 13, 11–18). Šis šėtoniškasis triumviratas yra priešybė Dievo Trejybei (Apr 1, 4–6). Visą likusią knygos dalį šios šėtoniškos triados nariai yra neatskiriamai vienijami prieš Dievo veiklą pasaulyje, suvedžiojant žmones, kad jie nusisuktų nuo Dievo ir gręžtųsi į šėtoną galutinėje krizėje (Apr 16, 13–14; 19, 20; 20, 10). Apreiškimo knyga rodo, kad klasta paskutiniaisiais laikais bus tokia didelė, jog dauguma žmonių bus suvedžioti.

Du kartus Apreiškimo knyga ragina išminčiai ir dvasinei įžvalgai, kad galėtume atpažinti ir atsilaikyti prieš šėtono klastą paskutiniaisiais laikais (Apr 13, 18; 17, 9). Kokia čia slypi išmintis? Pasak Jok 1, 5, kaip mes galime įgyti šios išminties?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, 449–459 p.

Apreiškimo 12 tikslas visų pirma yra pasakyti Dievo tautai, kad paskutiniųjų laikų įvykiai yra didžiosios kovos tarp Kristaus, šėtono ir jo demoniškų jėgų dalis. Ši knyga ją įspėja, su kuo ji susiduria šiandien ir su kuo susidurs ateityje, t.y. dar labiau patirs gudrų ir įniršusį priešą. Paulius įspėja mus dėl paskutiniųjų laikų: „dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai, ir visokios nedoros apgaulės einantiems į pražūtį už tai, kad atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi“ (2 Tes 2, 9–10).

Apreiškimo knyga ragina mus rimtai paisyti ateities ir mūsų priklausomybę nuo Dievo laikyti prioritetu. Kita vertus, Apreiškimo knyga mus užtikrina, kad nors šėtonas yra stiprus ir patyręs priešas, jis nėra pakankamai stiprus, jog įveiktų Kristų (žr. Apr 12, 8). Dievo tauta viltį gali rasti tik Tame, kuris praeityje nugalėjo šėtoną ir jo demoniškas jėgas. Ir Jis pažadėjo būti su Jo ištikimais sekėjais „per visas dienas, net iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Klausimai aptarimui:

Septintosios dienos adventistai mato save atitinkančius paskutiniųjų laikų likučio savybes. Kokia privilegija! Taip pat – atsakomybė (žr. Lk 12, 48). Kodėl mes turime būti atsargūs ir nemanyti, kad šis vaidmuo garantuoja mums asmeninį išgelbėjimą?

„Mes per daug kalbame apie šėtono galią. Tiesa, šėtonas yra galingas kūrinys; bet dėkui Dievui už galingą Gelbėtoją, kuris išmetė piktąjį iš dangaus. Mes kalbame apie mūsų priešą, mes dėl jo meldžiamės, mes galvojame apie jį; ir jis vis daugiau ir daugiau apima mūsų vaizduotę. O kodėl gi nekalbėjus apie Jėzų? Kodėl negalvojus apie Jo galią ir meilę? Šėtonas džiaugiasi tuo, kad mes išpučiame jo galią. Laikykitės Jėzaus, mąstykite apie Jį ir pamatysite, kad pasikeisite ir tapsite panašūs į Jį“ (E. G. White, Advent Review and Sabbath Herald, 1889 m. kovo 19 d.). Kaip krikščionys išpučia šėtono galią? Kita vertus, kokie kyla pavojai neigiant ne tik šėtono galios, bet ir jo paties buvimo tikrovę?