Gegužės 21–27 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mok 9, 10; Mt 18, 1–4; Mt 18, 21–35; 19, 16–30; Gal 3, 21–22; Mt 19, 27.

Įsimintina eilutė: „Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: ‘Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?’“ (Mt 18, 1)

Mes, žmonės, esame mus supančios aplinkos ir kultūros produktas. Minėti dalykai formuoja mūsų vertybes, įsitikinimus ir pažiūras. Nesvarbu, ar žmogus užaugo didmiestyje, ar kaime be švaraus vandens, nėra jokio skirtumo: kultūra, aplinka, kurioje jūs užaugote, didžia dalimi padarė jus tokius, kokie jūs esate. Ir net visiškai pakeitus aplinką, tos aplinkos, kurioje jūs užaugote, padaryta įtaka išliks jumyse iki kapo.

Deja, iki tam tikro laipsnio, dauguma mūsų aplinkų ir kultūrų prieštarauja Dievo karalystės principams. Pasaulis, galų gale, yra puolęs pasaulis, ir jo vertybės, moralė ir papročiai dažnai atspindi tą puolusią būklę. O ką dar jie gali atspindėti? Tačiau mums tai itin sunku pastebėti, nes mes esame pasinėrę į savo kultūrą ir aplinką.

Dievo darbas mūsų širdyse yra, be kita ko, kreipti mus ir mūsų vertybes, moralę ir standartus link Dievo karalystės. Šią savaitę tyrinėsime, kaip minėtos vertybės, moralė ir standartai dažnai labai skiriasi nuo tos aplinkos, kurioje mes gimstame ir esame užauginami. Mokiniams teko tai išmokti; taip pat ir mums.

NUOLANKUMO DIDYBĖ

Kas nesiekia didybės? Tai yra, kas nenori būti didis ar daryti didžius dalykus? Šis noras ne visada atsiranda iš savanaudiškumo, savojo „aš“ ar arogancijos. Tiesiog galima pasiekti puikiausių rezultatų, kad ir kokia būtų jūsų veikla, tikintis, jog galbūt tai, ką jūs darote, net gali atnešti palaiminimus kitiems (taip pat žr. Mok 9, 10).

Tačiau problema iškyla mėginant apibrėžti „didybę“. Kaip mūsų žmogiškam puolusiam protui lengva suvokti tai, kas labai skiriasi nuo Dievo nuostatos.

Perskaitykite Mt 18, 1–4. Pasak Jėzaus, kas yra tikroji didybė ir kaip mes ją suprantame, kad pastarąją galėtume taikyti mūsų pačių gyvenime?

Norėdamas apibrėžti tikrąją didybę, Jėzus pasišaukė vaiką ir pasakė, kad „kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (4 eilutė). Jėzus nekalbėjo apie tapimą puikiu pamokslininku arba verslininku, ar net puikiu filantropu. Didybė, Dievo akyse, yra tai, kas mes esame viduje, o ne ką mes darome išorėje, nors, be abejo, tai, kas viduje, turės įtakos tam, ką mes darome išorėje.

Atkreipkite dėmesį, Jėzus apibrėžė didybę taip, kaip dauguma žmonių pasaulyje to nedaro. Galų gale, kas vieną dieną pabudęs nusprendžia, kad didybė, kurios jis nori gyvenime, tai –pasidaryti mažu, kaip vaikelis? Mums atrodo keista siekti kažko panašaus, bet tik todėl, kad mes esame sutepti pasaulio principų, idėjų, sampratų.

Ką reiškia pasidaryti mažu, kaip vaikelis? Vienas iš nuolankumo rodiklių yra paklusnumas, Dievo Žodį laikant aukščiau mūsų pačių valios. Jei savo gyvenime esate klaidingame kelyje, tai todėl, kad esate savo kelyje. Sprendimas yra paprastas: nusižeminti ir grįžti į Dievo kelią per paklusnumą Jo Žodžiui. Jei Adomas ir Ieva būtų buvę nuolankūs, jie nebūtų nusidėję. Įdomu, kad gyvybės medis ir gero bei pikto pažinimo medis buvo sodo viduryje. Dažnai gyvenimas ir sunaikinimas nėra toli vienas nuo kito. Skirtumą lemia nuolankumas.

Kokių yra kai kurių kitų nusistatymų ir idėjų, kurių mes laikomės tik dėl mūsų ryšio su pasauliu, prieštaraujančių Dievo Žodžiui nusistatymų ir idėjų? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.

ATLEIDIMO DIDYBĖ

Vienas iš blogiausių nuopuolio padarinių pastebimas tarpasmeniniuose santykiuose. Nuo Adomo, kaltinusio Ievą už savo nuodėmę (Pr 3, 12), iki šiandienių laikų, žmonija buvo sunaikinta ir degradavo dėl konfliktų tarp asmenų. Deja, konfliktų būna ne tik pasaulyje, bet ir bažnyčioje.

Perskaitykite Mt 18, 15–35. Ką Jėzus čia mums pasakė? Tačiau kodėl mes dažnai nesilaikome Jo žodžių mums?

Nemeluokime sau, lengviau skųstis dėl jo už kažkieno nugaros, nei eiti tiesiai pas konkretų asmenį ir spręsti iškilusią problemą. Būtent todėl mes nenorime to daryti, nors Viešpaties pasakyta, kad tai daryti reikia. Jėzus mus moko eiti tiesiai pas mus įskaudinusį žmogų ir bandyti atkurti santykius. Jei žmogus į tai nereaguoja, yra papildomi nurodymai.

„Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Pažvelkite čia į kontekstą; pastarasis yra susijęs su drausme ir kito asmens atkūrimu. (Mes šią eilutę esame linkę taikyti plačiau.)

Jėzus sakė, kad mažai grupei mėginant atkurti tikintįjį, Šventoji Dvasia yra šalia. Tai gražus atpirkimo darbas. Pastarasis prasideda nuolankiai darant tai, kas teisinga ir tiesiogiai kalbant su žmogumi, kuris jums pakenkė. Tai irgi būtų didybės pavyzdys tuose, kurie tai daro.

Dar kartą perskaitykite Mt 18, 21–35. Kokią esminę mintį Jėzus pasakė?

Kai Jėzus pasakė atleisti „iki septyniasdešimt septynių kartų“, Jis iš tikrųjų turėjo omeny, kad mes niekada nenustotume atleidę žmogui. Jėzus rimtai paisė atleidimo būtinybės, ne tik dėl naudos kitiems, bet mums patiems. Atkreipkite dėmesį, kokį stiprų palyginimą Jis pasakė perteikdamas Savo mintį. Mums gali būti atleista daugybė dalykų; tokia yra Evangelijos esmė – atleidimas (žr. Iš 32, 32; Apd 5, 31; Kol 1, 14), bet jei mes neatleisime kitiems, kaip mums buvo Dievo atleista, mums gali tekti skaudžios pasekmės.

Tad kodėl, tuomet, itin svarbu apmąstyti Kryžių, atleidimą, kuris mums buvo suteiktas dėl Kryžiaus? Jei Dievas tai padarė dėl jūsų, jei jums atleisti prireikė Kryžiaus, kaip jūs galite išmokti atleisti kitiems, kad ir koks neįmanomas galėtų dabar pasirodyti šis atleidimas?

SIELOS STABAI

Perskaitykite Mt 19, 16–30. Kaip Naujojo Testamento krikščionims, kaip mums šiandien suprasti šį pasakojimą? Ko iš pastarojo galime pasimokyti?

Nors mums apie šį žmogų pasakyta mažai, galime įžvelgti keletą svarbių dalykų. Jis buvo turtingas, didikas (žr. Lk 18, 18), ir, matyt, labai skrupulingai laikėsi Dievo Įstatymo. Taip pat akivaizdu, kad jis jautė, jog jo gyvenime kažko trūko. Tai šiek tiek primena Martyną Liuterį; nors išorėje jis atrodė kaip pamaldus vienuolis, viduje jis buvo nepatenkintas savo dvasiniu gyvenimu ir abejojo išganymo užtikrintumu. Abiem atvejais, jie jautė, kad didelės prarajos tarp jų ir Dievo neįmanoma užpildyti išoriniais darbais.

„Šis didikas itin vertino savo teisumą. Jis nenumanė turįs kokių nors ydų, bet vis dėlto nebuvo patenkintas. Jis troško kažko, ko neturėjo. Gal Jėzus galėtų jį palaiminti kaip tuos mažus vaikus ir taip numaldyti jo sielos troškulį?“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 478 p.).

Kai kurie žmonės gali teigti, kad šiame pasakojime Jėzus mokė, jog mums amžinasis gyvenimas suteikiamas dėl mūsų gerų darbų. Juk Mt 19, 17 užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Jei tai būtų vienintelė eilutė šia tema, tuomet čia būtų galima įžvelgti argumentą. Bet per daug kitų eilučių, ypač Pauliaus laiškuose, moko, kad Įstatymas negali išgelbėti, o nukreipia dėmesį į mūsų išganymo poreikį (žr. Rom 3, 28; Gal 3, 21–22; Rom 7, 7). Veikiausiai, Jėzus mėgino šiam žmogų parodyti jo paties poreikį, viršijusį tai, ką jis darė. Galų gale, jei vien Įstatymo laikymasis galėtų užtikrinti išganymą, tuomet didikas jau būtų išgelbėtas, nes jis skrupulingai laikėsi įsakymų. Evangelija turi įsiskverbti į širdį, kad pataikytų tiesiai į sielos stabus, ir kad ir į ką mes būtume įsikibę, kas yra kliūtis mūsų santykiams su Dievu, turi išnykti. Šiuo atveju, tai buvo didiko pinigai. Jėzus pabrėžė, kaip sunku turtuoliui būti išgelbėtam; tačiau netrukus po šio pokalbio, Lukas užrašė gražų pasakojimą, kaip būtent tai ir įvyko (žr. Lk 19, 1–10).

Jei jūs būtumėte turtuolio vietoje, ir Jėzus jūsų paklaustų to paties, jūsų manymu, ką Jis pasakytų jums? Apmąstykite savo atsakymo pasekmes.

KAS MUMS IŠ TO?

Kas nutiko iškart po įvykio su didiku? „Tada Petras Jį paklausė: ‘Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai?’“ (Mt 19, 27)

Tekste nepasakyta, dėl ko kilo šis klausimas, tačiau pastarasis lengvai gali būti tiesioginis atsakas į turtuolio pasišalinimą nuo Jėzaus. Atrodė, kad Petras, skirtingai nei šis didikas ir kiti, kurie atmetė Jėzų arba buvo su Juo tik trumpai, o tada pasišalino, norėjo pasakyti, jog jis ir kiti mokiniai dėl Jėzaus paliko viską. Jie Jam liko ištikimi, nepaisant didelės asmeninės kainos. Todėl jis ir klausė, kas mums iš to?

Mums šiandien šis klausimas gali atrodyti kaip dar vienas ženklas, kad mokiniai buvo kietaširdžiai ir dvasinių reikalų neišmanėliai (ir iki tam tikro laipsnio tai yra tiesa). Kita vertus, kodėl gi nepaklausus Petro klausimo? Kodėl jam neturėtų būti įdomu, kas jam bus už tai, kad sekė Jėzų?

Juk gyvenimas čia yra sunkus, net tiems, kurie gyvena puikiai. Mus visus gali ištikti traumos, nusivylimas, skausmas dėl mūsų puolusios būties. 1800-aisiais italų intelektualas Džakomas Leopardis rašė apie didžiausią žmonių liūdesį, teigdamas, kad „kol žmogus jaučia gyvenimą, jis taip pat jaučia nepasitenkinimą ir skausmą“.

Gyvenimas dažnai yra kova, ir šiame pasaulyje gera ne visada išsilygina su pikta. Tad Petro klausimas yra suprantamas. Kadangi gyvenimas yra sunkus, kuo mums naudinga sekti Jėzų? Ko turėtume tikėtis iš tokio pasišventimo, kurio Jėzus iš mūsų paprašė?

Ką Jėzus atsakė į šį klausimą? (žr. Mt 19, 28–20, 16)

Atkreipkite dėmesį, Jėzus nepeikė Petro dėl savanaudiškumo ar panašiai. Pirmiausia, Jis jam davė labai paprastą atsakymą ir tada pasakė palyginimą apie darbininkus ir jų atlyginimą. Nors per šimtmečius buvo daug diskutuojama dėl to, ką šis palyginimas reiškia, pagrindinė mintis yra aiški: iš Jėzaus gausime tai, ką Jis mums pažadėjo.

Jei kas nors jūsų paklaustų: „Ką aš gausiu už tarnavimą Jėzui?“, – ką jūs atsakytumėte?

„GALIME“

Norint tinkamai įvertinti šiandienos pasakojimą apie Jokūbą ir Joną (ir jų motiną) Mt 20, 20–27, pirmiau perskaitykite Lk 9, 51–56. Tai nutiko, kai Jėzus ir Jo mokiniai išsiruošė į Jeruzalę, vos kelios dienos iki Jokūbas ir Jonas paklausė, ar jie gali Jėzaus karalystėje sėdėti Jo kairėje ir dešinėje.

Perskaitykite Mt 20, 20–27. Ką Lk 9, 51–56 pasako apie tai, kaip Jokūbas ir Jonas buvo pasiruošę Jėzaus karalystėje sėdėti Jo kairėje ir dešinėje?

Jokūbas ir Jonas, griaustinio sūnūs, vis dar akivaizdžiai labiau nerimavo dėl savo pačių ateities, nei dėl juos supančių žmonių išganymo, net po to, kai jie buvo išsiųsti evangelizuoti į apylinkes. Savaip, ši istorija yra šiek tiek panaši į tą, kurią mes tyrinėjome ankstesnėje dalyje, apie Petro klausimą, kas jiems bus už tai, kad jie seka Jėzų.

Atidžiai perskaitykite Jėzaus atsakymą čia. „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu?“ (Mt 20, 22) Kitaip tariant, susitapatinimas su Jėzaus ateities šlove reiškia, pirma, susitapatinimą su Jo kančia ir mirtimi, kažkas, ko jie nenumatė ir nebuvo tam pasiruošę. Tai, kad jie iš karto atsakė: „Galime“ (Mt 20, 22), – rodo, kad jie nežinojo, dėl ko Jis juos perspėjo. Vėliau jie suprato.

Čia pateiktas įdomus kontrastas, apie kurį mes turime pamąstyti patys. Kaip ankstesnėje dalyje tyrinėjome, mums jau pažadėti nuostabūs dalykai, net amžinasis gyvenimas (Mt 19, 29), jei mes seksime Jėzų. Tuo pačiu metu, Šventasis Raštas taip pat aiškiai moko, kad šiame pasaulyje Jėzaus sekimas turi kainą, kartais net labai didelę. Pats Jėzus vėliau pasakė Petrui, kad jis mirs kankinio mirtimi (žr. Jn 21, 18–19). Daug tikinčiųjų per visą istoriją, ir net šiandien, sumokėjo didelę kainą už tai, kad sekė Jėzų. Tiesą sakant, būtų išmintinga savęs paklausti, ar viskas gerai su mūsų ėjimu su Viešpačiu, jei sekdami Viešpatį mes iš tiesų nesumokėjome didelės kainos. Kad ir kiek tai kainuotų, kaina – ne per didelė.

Ką Kristaus sekimas kainavo jums? Įdėmiai pamąstykite apie savo atsakymo reikšmę.

Tolesniam tyrinėjimui: Per šimtmečius kai kurie žmonės ginčijosi dėl taip vadinamo „prigimtinio įstatymo“ naudos. Nors pastarasis pasireiškia daugybe formų, mintis yra ta, kad gamtos pasaulyje mes galime įžvelgti moralinius principus, kurie gali padėti reguliuoti mūsų elgseną. Tam tikra prasme, kaip krikščionys, kurie tiki, kad gamta yra Dievo „Antroji knyga“, mes galime pripažinti, kad tokioje mintyje yra šiek tiek tiesos. Pavyzdžiui, žr. Pauliaus žodžius Rom 1, 18–32 apie tai, ką žmonės turėtų suvokti apie Dievą iš kūrinijos. Tuo pačiu metu, taip pat negalima pamiršti, kad tai puolęs pasaulis, ir mes pastarąjį suvokiame puolusiu, sugedusiu protu. Todėl neturėtų stebinti tai, kad iš gamtos įmanoma išmokti netinkamų moralės principų. Pavyzdžiui, vienas iš didžiausių mirtingųjų senovės protų, graikų filosofas Aristotelis, pasisakė už vergiją, atsižvelgdamas į asmeninį gamtos suvokimą. Jis gamtoje matė dvi žmonių klases, iš kurių viena buvo „prastesnė kitos atžvilgiu… kaip… žvėrys žmogui“. Tad šiems „gyvenimas vergijoje yra naudingesnis“. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip pasaulietiški principai, vertybės ir idėjos prieštarauja Dievo karalystės principams, todėl, nepaisant to, kad ir kur mes gimėme ir užaugome, turime tyrinėti Dievo Žodį ir pastarajame įžvelgti moralę, vertybes ir principus, kuriais derėtų vadovautis mūsų gyvenime. Niekas kita nėra savaime patikima.

Klausimai aptarimui:

Jėzus mokė mus atleisti visiems, kurie mums pakenkia. Įskaitant mūsų pačių šeimą. Pagalvokite apie artimus jums žmones, kurie jums pakenkė. Nors randai gali išlikti visam laikui, kaip pasiekti tašką, kai sugebėsite atleisti?

Klasėje aptarkite savo atsakymą į pirmos dalies klausimus apie mūsų visuomenės ir Šventojo Rašto vertybes. Kaip mums, krikščionims, įveikti šiuos skirtumus?

Labiau įsigilinkite į šią didingą mintį – pasidaryti mažiems, kaip vaikelis. Ką tai reiškia mums, krikščionims?

Kaip septintosios dienos adventistai, tikime paklusnumu Dievo Įstatymui, Dešimčiai įsakymų, ir teisingai darome. Tačiau ko turėtų pamokyti pasakojimas apie didiką ir apie tai, kad ir koks svarbus būtų išorinis paklusnumas Dievo Įstatymui, to nepakanka, ir kad tikra krikščionybė, įskaitant paklusnumą Dievo Įstatymui, apima daugiau?