Vasario 18–24 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 12, 4–7. 11; Ef 4, 7; 1 Kor 12, 14–31; Rom 12, 3–8; 1 Jn 4, 1–3.

Įsimintina eilutė: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame.“ (1 Kor 12, 4–6)

Ilgam išvykdamas į tolimą verslo kelionę, tėvas pavedė savo sūnui prižiūrėti namus ir atlikti vieną konkrečią užduotį. Bet sūnus greitai suprato, kad jo tėvas nepaliko jam reikalingų priemonių bei įrankių užduočiai įvykdyti. Nusivylęs, jis nieko negalėjo padaryti.

Jėzui palikus mokinius ir užžengus būti su savo dangiškuoju Tėvu, Jis pavedė jiems tam tikrą užduotį – skelbti pasauliui Evangeliją. Bet Jėzus nepaliko savo mokinių neaprūpintų. Tai, ką Jis jiems liepė atlikti, tam Jis juos ir įgalino, bet Jo vardu ir Šventosios Dvasios galia bei padedant Šventajai Dvasiai. 1 Kor 1, 4–7 Paulius dėkojo, „kad Kristuje Jėzuje Dievas suteikė jums savo malonę, nes per Jį praturtėjote visu kuo… todėl jums,.. nestinga jokios malonės dovanos.“ Dvasinės dovanos per Šventąją Dvasią Kristuje suteikiamos tam, kad būtų statoma Jo Bažnyčia.

Šią savaitę mes tyrinėsime apie Šventąją Dvasią, kaip vienintelį nuostabių Dievo dovanų davėją, ir įsigilinsime į skirtumą tarp Dvasios vaisiaus ir Dvasios dovanų.

DVASIOS VAISIUS IR DVASINĖS DOVANOS

Dvasios vaisiaus ir dvasinių dovanų Autorius yra tas pats Asmuo. Tačiau vaisius ir dovanos nėra tas pat. Niekam neprivalu parodyti dvasinę dovaną, bet kiekvienas turėtų parodyti Dvasios vaisių. Dvasinės dovanos nebūtinai liudija apie dvasingumą, priešingai Dvasios vaisiui. Nors vaisius yra vienas, dovanų yra daug, ir kai kurios dovanos yra svarbesnės už kitas.

Perskaitykite 1 Kor 12, 4–7. 11. Kokia čia yra Pauliaus mokymo esmė?

Nors visos Dvasios vaisiaus pusės yra Dievo sukurtos būti matomomis Jo sekėjų gyvenime, ne kiekvienas tikintysis turi tokią pat dovaną ar dovanas. Nėra įsakymo visiems turėti vieną konkrečią dovaną, pavyzdžiui, kalbėjimą kalbomis. Dievas pats suteikia tikintiesiems įvairių dovanų, kaip Jis mano esant reikalinga. Dvasios dovanos yra skirtos tam, kad mes galėtume tarnauti kitiems ir ugdyti Kristaus kūną, Jo Bažnyčią. Šios dovanos nėra skirtos mūsų malonumui ir šlovei. Jos duotos Dievo darbo pažangai.

Todėl dvasinės dovanos be Dvasios vaisiaus yra bevertės. Įdomu tai, kad dvasinių dovanų kontekste dažnai minima meilė. Iškart po 1 Kor 12 yra užrašytas himnas meilei, 13 skyriuje. Po Ef 4, 11–13 seka 15 ir 16 eilutės su nuoroda į meilę. Po Rom 12, 3–8, kur paminėtos dvasinės dovanos, kalbama ir apie meilę. (žr. Rom 12, 9–10)

Galų gale, dovanos yra iš malonės; tai – meilės dovanos. Jos duotos iš meilės ir tarnauja Dievo meile laimint kitus žmones. Mylėdami kitus, mes jiems atskleisime Dievo meilę. Mylintis ir visažinis Dievas suteikia galimybę atlikti tai, ką Jis pavedė savo tautai daryti. Gal todėl meilė yra didžiausia dovana. (1 Kor 13, 13)

Kodėl meilė yra esminė viskam, ką mes, krikščionys, darome? Kaip meilė, tam tikra prasme, „įgalina“ mūsų liudijimą?

DIEVAS – VIENINTELIS DVASINIŲ DOVANŲ DAVĖJAS

Ne mes nusprendžiame, kokias dovanos turėti. Graikų kalbos žodis Dvasios dovanos – tai charismata, malonės dovanos, suteiktos paties Dievo. Mes jų nepelnome savo statusu, padėtimi, garbe, išsilavinimu ar savo dvasine veikla. Šios dovanos laisvai duodamos iš meilės, kad mes galėtume įvykdyti mums Dievo paskirtą užduotį.

Perskaitykite Ef 4, 7. Mes dažnai galvojame, kad dvasines dovanas duoda Šventoji Dvasia. Apaštalas Paulius su dovanų davimu taip pat susiejo Jėzų Kristų. Kaip Jėzus dalyvauja dovanų davime?

Paulius sako, kad Kristaus malonė užtikrino teisę mums duoti dovanų. Bet jas Bažnyčios nariams paskirsto Šventoji Dvasia. Priėmusieji Jėzų Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją ir tikintieji Juo bus apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis, „kaip Jai patinka“. (1 Kor 12, 11) Dovanų dalijimas yra tik Dievo sprendimas.

Įgimtas gebėjimas savaime nėra dvasinė dovana. Dvasinės dovanos – tai ne tas pat, kas įgimti talentai, kuriuos žmogus galėjo išsiugdyti uoliai mokydamasis. Daug nekrikščionių yra palaiminti tokiais apvaizdos talentais. Nors kiekvienas geras davinys ir tobula dovana galiausiai ateina iš Dievo, (Jok 1, 17) Jis nusprendė aprūpinti tikinčiuosius ypatingomis dovanomis, kad laimintų kitų krikščionių gyvenimą ir ugdytų savo Bažnyčią. Dievas gali panaudoti ir įgimtą talentą šiam tikslui, kai žmogus pripažįsta, kad net ir toks talentas galiausiai ateina iš Dievo ir tada malda bei nuolankumu skiria šį talentą Viešpaties darbui.

Ką Paulius rašė skaitytojams 1 Kor 12, 14–31 apie dovanų suteikimą? Kodėl ši samprata yra itin svarbi suprantant dvasinių dovanų funkciją Bažnyčioje?

Dovanas pagal savo išmintį ir valią suteikia Šventoji Dvasia. Kadangi Dvasia mus myli ir geriausiai žino, kaip mes galime tarnauti Dievui efektyviausiai, nereikia pavydėti kitiems jų dovanos. Pavydėti kitos dovanos – tai nedėkingumo Dievui ir abejojimo Jo išmintimi suteikiant dovanas ženklas.

Kokias dovanas Dievas suteikė jūsų bažnyčios nariams? Kokią žinią galite įžvelgti tame, kad skirtingiems žmonėms teko skirtingos dovanos?

DVASINIŲ DOVANŲ TIKSLAS

 Perskaitykite Rom 12, 3–8 ir Ef 4, 8–12. Koks yra Dievo mums suteiktų dvasinių dovanų tikslas?

Akivaizdu, kad dvasinės dovanos buvo mums suteiktos tarnavimui, o ne mūsų pašventinimui. Dovanos – tai ne stebuklingos gudrybės, patenkinančios mūsų smalsumą, nei tai priešnuodis nuoboduliui. Mes dažnai galvojame apie Šventosios Dvasios dovanas, kaip apie mūsų dvasinių poreikių patenkinimą arba įgalinimą vaikščioti su Dievu. Tuomet Šventosios Dvasios dovanas laikysime daugiau orientuotas į krikščionis, o ne į Kristų. Tada dovanos bus labiau orientuotos į mus, o ne į Dievą. Mums bandant susigrąžinti į Dievą orientuotą dvasinių dovanų sampratą suprasime, kad Dievas dovanas duoda dangiškų tikslų įvykdymui: jos suteiktos plėsti Bažnyčios vienybę ir ugdyti Bažnyčią. (Ef 4, 12–16) Dovanos yra skirtos vykdyti dangišką Bažnyčiai pavestą tarnystę. (Ef 4, 11–12) Ir galiausiai, dovanos yra skirtos Dievui pašlovinti. (1 Pt 4, 10–11)

Štai todėl dovanos niekada nėra duodamos mūsų pasitenkinimui. Jos turi ugdyti kitus. (1 Pt 4, 10; 1 Kor 14, 12. 26) Jos yra skirtos dvasinei naudai ir visos Bažnyčios ugdymui. Tragedija, kai Dievo dovanomis, turinčiomis paskatinti Bažnyčioje vienybę, yra piktnaudžiaujama taip, kad būtų išaukštinti tik tam tikri asmenys. Kai tai nutinka, asmenys yra nepelnytai sureikšminami. Tai savo ruožtu paskatina susiskaldymą ir pasidalijimą.

Pernelyg dažnai apie dvasines dovanas mes galvojame tik kaip apie gautus gebėjimus ir talentus. Nors talentai yra įtraukti į dvasines dovanas, reikia nepamiršti, kad suteikdama dvasinę dovaną Šventoji Dvasia visada suteikia ir tam tikrą užduotį ar tarnystę, kuri dera su dovana. (1 Pt 4, 10) Tad galima teigti, kad dvasinės dovanos – tai tam tikri Dievo per Šventąją Dvasią antgamtiškai suteikti gebėjimai. Šios dovanos padaro asmenį tinkamą konkrečiai tarnystei, kuri ugdo Bažnyčią. Šiam tikslui pasiekti būtinos įvairios dovanos.

Jūsų manymu, kodėl pagrindinis dovanų tikslas – tai Bažnyčios vienybė? Kaip tikintieji su skirtingomis dovanomis gali Bažnyčioje siekti vienybės? Kas turi įvykti, kad skirtingos dovanos Bažnyčioje taptų palaiminimu, o ne susiskaldymo šaltiniu?

DOVANOS ANUOMET IR DABAR

Perskaitykite 1 Kor 14, 1 ir palyginkite su skirtingais sąrašais 1 Kor 12, 7–11. 27–31; Rom 12, 3–8; Ef 4, 11–12. Ar šios dovanos buvo suteikiamos tik Naujojo Testamento tikintiesiems? Kokių dovanų yra šiandieną?

Kai kurie krikščionys mano, kad Naujajame Testamente paminėtos dvasinės dovanos buvo suteikiamos tik Jėzaus ir apaštalų laikais. Taip manantieji teigia, kad mirus pirmiems apaštalams Bažnyčioje nebeliko ir konkrečių dvasinių dovanų. Grįsdami tokią nuomonę, jie cituoja 1 Kor 13, 10, kur apaštalas Paulius rašė: „kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs.“ Taip, bus laikas, kai dovanų nebebus. Bet tai nutiks tik tada, kai ateis tobulumas, t.y., kai mes nebematysime kaip per tamsų stiklą, bet akis į akį, kai Jėzus vėl ateis. Raštas mums sako, kad dvasinės dovanos suteikiamos Bažnyčios ugdymui. (1 Kor 12, 28) Paulius ragino tikinčiuosius uoliai ieškoti „Dvasios dovanų“. (1 Kor 14, 1) Jos yra būtinos kūno gerovei. Nesant jokių įrodymų, kad Dievas jas panaikino, belieka manyti, kad Jis išlaikys dovanas, kol Bažnyčia baigs savo misiją ir sugrįš Kristus.

Dievo darbas bus baigtas laikų pabaigoje su tokia galia ir jėga, kuri viršys pirmąją. Kol Bažnyčia yra pašaukta paruošti pasaulį Kristaus antrajam atėjimui, Dievas nepaliks Bažnyčios be pagalbos vykdant misiją. Bet šios dovanos niekada nepakeis Rašto, nei užims Rašto vietą. Greičiau jos yra Rašto pažado įvykdymas įgalinti tikinčiuosius ugdyti Kristaus kūną ir paruošti pasaulį greitam Jėzaus atėjimui.

Perskaitykite Ef 4, 11–13, ypač 13 eilutę, kurioje parašyta: „kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.“ Ką tai mums pasako apie dabartinį dovanų poreikį Bažnyčioje?

ŠVENTOJI DVASIA IR DVASIŲ ATPAŽINIMO DOVANA

Perskaitykite 1 Kor 12, 10; 14, 29 ir 1 Jn 4, 1–3. Kodėl dvasių atpažinimo dovana yra svarbi?

Nors Bažnyčioje yra tikrų dvasinių dovanų, Raštas taip pat mus įspėja tikėti ne kiekviena dvasia, bet jas ištirti, ar jos neprieštarauja Raštui, ar jos nuoseklios ir aukština Jėzų kaip Viešpatį. Būtina atpažinti dvasias, (1 Kor 12, 10) nes ne viskas, kas, neva, ateina iš Dievo išties yra iš Dievo. Mes esame įspėti, kad yra demoniškos galios, siekiančios suklaidinti Bažnyčią, ir kad yra šėtoniškų klastų, primenančių tikras Dvasios dovanas, pavyzdžiui, klaidinantys mokymai, pranašystės, regėjimai, suklastota kalbų dovana, okultinės gydančios galios, klaidinantys ženklai, stebuklai ir pan.

Kai kurie tikintys, kad dvasinės dovanos galioja net ir šiandien, ypatingą dėmesį skiria kai kurioms dvasinėms dovanoms ir nepagrįstai pabrėžia konkrečių ženklų ir stebuklų buvimą. Įdomu tai, kad Paulius įvardijo dvasių atskyrimo dovaną vos paminėjęs stebuklingus darbus, pranašavimą, o anksčiau – kalbų dovaną. (1 Kor 12, 10)

Siekiant išlaikyti Bažnyčią tiesoje ir vienybėje ir apsaugoti narius nuo netikrų pranašų ir klaidinančių ženklų bei stebuklų, Dievas Bažnyčiai suteikė dvasių atpažinimo dovaną. Būtini subrendimas, Rašto žinios ir ištikimybė Dievo Žodžiui tikėjimu ir praktika, kad sugebėtume viską tinkamai įvertinti. Dvasių atpažinimo pagrindas turi būti Dievo Žodis. Tik viską išmėgindami Žodžiu mes sužinosime, ar tai, ką mes girdime ar matome, tikrai yra iš Viešpaties, ar iš kažkur kitur.

„Žmogus, pasikliaujantis stebuklais kaip tikėjimo išmėginimu, supras, kad šėtonas per apgavystes gali padaryti stebuklų, kurie atrodys tikri. […] Nešvaistykite veltui dienų ir galimybių, bet ieškokite Viešpaties visa širdimi, protu ir siela. Jei mes nepriimame tiesos su meile, galime būti tarp tų, kurie ieškos šėtono stebuklų šiomis paskutinėmis dienomis, ir jais tikės. Daug keistų dalykų bus parodyti kaip nuostabūs stebuklai, kurie turėtų būti laikomi melo tėvo apgavystėmis. […] Žmonės, pavaldūs piktų dvasių įtakai, darys stebuklus.“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 2t. 52 p.)

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 479–484; 553–561 p.

Kai kurie klausia: „Kodėl mes šiandien nematome tokių pat stebuklų, kaip, pavyzdžiui, stebuklingi išgydymai Rašto laikais?“ Pirmiausia, yra pasakojimų apie stebuklus. Išties, kai kurie žmonės juos matė. Antra, skaitant Raštą galima susidaryti įspūdį, kad stebuklai buvo daromi nuolat. Bet taip yra tik todėl, kad Šventoji Dvasia įkvėpė rašiusiuosius įamžinti įvykius, kurie buvo labai svarbūs kuriantis ankstyvajai Bažnyčiai, o tuos įvykius dažnai lydėjo stebuklai. Galima įsivaizduoti, kad daugeliu atvejų ir didžiąją dalį laiko viskas anuomet buvo taip, kaip ir yra šiandien: žmonės buvo mokomi Dievo Žodžio ir atsiliepė į Šventosios Dvasios raginimus. Pagaliau E. Vait rašė: „Taip, kaip Kristus dirbo skelbdamas Žodį, palengvindamas kančias stebuklingais išgydymais. Bet man paaiškinta, kad mes negalime dabar darbuotis tokiu pat būdu, nes šėtonas pasinaudos savo galia ir darys stebuklus. Šiandien Dievo tarnai negali dirbti darydami stebuklus, nes bus atliekami netikri dangiškais laikomi gydymo darbai. Dėl šios priežasties Viešpats nurodė, kaip Jo tautai vykdyti išgydymo darbą kartu su Žodžio mokymu. Reikia steigti sanatorijas ir su šiomis įstaigomis turi būti susieti darbuotojai, kurie tęs tikrą medicininį misionierišką darbą. Taip sukuriama apsaugojanti įtaka aplink tuos, kurie atvyksta į sanatorijas gydytis.“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 2 t., 54 p.)

Klausimai aptarimui:

Kuo skiriasi Dvasios vaisius ir Dvasios dovanos?

Kaip suprasti, kad dovanas suteikia mylintis ir išmintingas Dievas, jog padėtų mums branginti įvairias dovanas mūsų bažnyčioje?

Kodėl stebuklingi gydymai ir stebuklai patys savaime nėra saugus vadovas tiesai nustatyti? Ko dar reikia?

„Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą.“ (Rom 12, 3) Koks svarbus perspėjimas čia mums užrašytas? Kiek gerai mes turėtume apie save manyti?