Vasario 11–17 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 15, 1–11; Gal 5, 22; 1 Kor 13; Rom 14, 17; Ef 5, 9; Mt 5, 5.

Įsimintina eilutė: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra Įstatymo.“ (Gal 5, 22–23)

Dvasios vaisius – tai tikroji krikščioniško gyvenimo esmė. Nors apaštalas Paulius išvardijo devynis skirtingus šio vaisiaus aspektus, vis dėlto vaisius yra vienas ir turi pasireikšti visas. Dvasios vaisius mums nepasako, ką žmogus galėtų padaryti dėl Dievo per dvasines dovanas ir talentus. Greičiau, vaisius parodo, kaip žmogus gyvena dėl Dievo. Vaisius pasako, kas asmuo yra. Visos dorybės, išvardintos Gal 5, 22–23, yra Jėzuje Kristuje. Tad Dvasios vaisius yra Jėzaus Kristaus gyvenimas mumyse, įmanomas Šventosios Dvasios galia.

Dvasios vaisius – tai ne kažkas, ką mes pasiekiame grynai žmogiškomis pastangomis. Įmanoma išsiugdyti ir parodyti kai kurias iš šių vertybių savo valia. Bet tai ne tas pat, ką Šventoji Dvasia padaro mumyse. Tai, ką mes išsiugdome patys, yra tarsi vaškinis vaisius, lyginant su Dvasios vaisiumi. Vaškinis vaisius yra dirbtinis. Iš tolo jis atrodo gražiai, bet skonis yra nesulyginamas su tikru vaisiumi. Tikras vaisius nepagaminamas. Jis išauga iš santykių. Kai Šventoji Dvasia sujungia mus su Jėzumi, per Jo rašytinį Žodį, Jo savybės pradeda pasireikšti mūsų gyvenime.

VAISINGUMO BŪKLĖ

Perskaitykite Jn 15, 1–11. Kodėl vaisių įmanoma duoti tik iš gyvų santykių su Jėzumi, vynmedžiu? Kodėl pasilikti Jėzuje yra itin svarbu? Kaip mes Jame pasiliekame?

Pirmoji paslaptis tikro krikščioniško vaisiaus davimui – tai pasilikimas Kristuje. Nuo Jo atsiskyrę, mes negalime duoti tikro dvasinio vaisiaus. Dvasios vaisius nėra mums primetamas iš išorės, tai – Kristaus gyvenimo mumyse rezultatas. Jn 15, 1–11 Jėzus mums sako, kad vaisių davimas yra Kristaus, vynmedžio, gyvenimo rezultatas, tekantis tikinčiųjų šakomis. Vaisiaus augimas yra Dievo darbas per Jėzų Kristų.

Tikinčiojo pareiga – tai pasilikimas Kristuje. Kristui pasiliekant mūsų mintyse, Jis taps matomas mūsų elgesyje. Jėzus gyvena savo gyvenimą mumyse. Kristaus nugyventas gyvenimas pasikartos mumyse ta prasme, kad mes atspindėsime Jo charakterį.

Dvasios vaisius – tai Jėzaus charakteris, Šventosios Dvasios subrandintas Kristaus sekėjuose. Kai Kristus gyvena mumyse, mes gyvename Dvasia, ir nepasiduodame kūno geismams. (Gal 5, 16)

Jėzaus žodžiais: „Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs – gerų.“ (Mt 7, 17–18)

Geras vaisius – tai natūralus mūsų pasilikimo ir santykių su Jėzumi per Šventąją Dvasią padarinys. Mums bendradarbiaujant su Dvasia, kai jaučiame vidinius paraginimus savo širdyje, Dvasios vaisius tampa akivaizdus mūsų gyvenime. Mūsų charakteris bus pakeistas siekiant atspindėti Jėzaus Kristaus charakterį mūsų žodžiais, elgesiu ir net mintimis. Šventoji Dvasia suteiks mums galią gyventi pergalingai ir ugdytis vertybes, būdingas Dievo vaikams.

2 Tim 3, 5 apaštalas Paulius aprašė žmones, kurie „dedasi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos“. Kuo skiriasi religinis gyvenimas ir Šventosios Dvasios kupinas gyvenimas? Kaip mums žinoti, kokį gyvenimą mes gyvename?

MEILĖS VAISIUS

Perskaitykite Gal 5, 22 ir 1 Kor 13. Kodėl meilė yra pirmasis ir svarbiausias Dvasios vaisiaus aspektas? Kaip meilė paveikia visas šias šių vaisių puses?

Meilė tinkamai veda ir vainikuoja įvairias Dvasios vaisiaus charakteristikas ir persmelkia visą vaisių. Tam tikra prasme visos kitos išvardytos savybės gali būti laikomos meilės pusėmis. Kadangi Dievas yra meilė, (1 Jn 4, 8) didžiausia krikščionių dorybė yra meilė. (1 Kor 13, 13) Dievo meilė yra viso gėrio pagrindas ir šaltinis. Dievo meilė yra mums išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią. (Rom 5, 5) Meilė yra įrodymas, kad mes esame Dievo vaikai.

Ši meilė – tai kur kas daugiau, nei žmogiškoji meilė. Ji negali būti sukurta žmogiškomis pastangomis. Ji ateina kaip pasilikimo Kristuje rezultatas. Tokia meilė yra dosni ir nepelnyta. Ji vienintelė turi galią pakeisti. Savo stipria, bet romia prigimtimi, dieviška meilė veda nusidėjėlį į atgailą ir paskatina trokšti kažko geresnio. Meilė turi galią suvienyti net tuos, kurie anksčiau buvo priešai. (Lk 6, 27–28; Rom 5, 8) Taigi iš mūsų meilės vienas kitam pasaulis pažins, kad krikščionys iš tiesų yra Jėzaus Kristaus mokiniai. (Jn 13, 35) Meilės vaisius taip pat paskatins krikščionis parodyti aplinkiniams supratimą ir jautrumą.

Įdomu tai, kad pagrindinis meilės apibūdinimas 1 Korintiečiams 13 užrašytas tarp 12 ir 14 skyrių. Šie du skyriai yra susiję su Dvasios dovanomis. Tačiau 13 skyrius yra susijęs su meile – Dvasios vaisiumi. Nors aukštesnės dovanos be meilės yra niekas. Dvasios dovanos be Dvasios vaisiaus yra bejėgės ir nenulemia Dievo numatyto palaiminimo. Tačiau meilė – tai klijai, sulipdantys visas kitas Dvasios vaisiaus dorybes į vieningą visumą ir suteikia tikrumą viskam, ką mes darome.

Kur jūsų gyvenime trūksta meilės? Paprašykite Šventosios Dvasios pripildyti jus meile kitiems žmonėms, su kuriais susiduriate kasdien. Atminkite, kad Dievas ir mus myli per kitus žmones. Kaip jūs galite parodyti kitiems meilę? Kaip meilė paveikia kitas dorybes, paminėtas su Dvasios vaisiumi?

DŽIAUGSMAS, RAMYBĖ IR KANTRYBĖ

Rom 14, 17 parašyta: „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“ Džiaugsmas – tai meilės reakcija į Dievo palaiminimus ir Jo didį gailestingumą ir atlaidumą.

Žmogiškasis džiaugsmas dažnai yra orientuotas į žemiškus dalykus ir yra paveikiamas mus supančių sąlygų. Tačiau Dvasios vaisiuje įsišaknijęs džiaugsmas didžiausią dėmesį skiria Dievui ir tam, ką Jis dėl mūsų padarė. Šiam džiaugsmui neturi įtakos supančios sąlygos. Kaip Dievo tauta, mes turime būti džiaugsmingi. Tai nereiškia, kad mes turime visą laiką šypsotis, nors draugiška šypsena išreiškia daug. Mūsų pasitikėjimas Dievu suteiks mums daugybę priežasčių neapsakomai džiaugtis tuo, ką Jis padarė dėl mūsų ir mumyse. Dvasinis džiaugsmas yra aktyvaus tikėjimo rezultatas.

Perskaitykite Jn 14, 27 ir Rom 14, 17. Kaip ramybė yra susijusi su Šventosios Dvasios darbu?

Ramybė yra labiau ilgalaikė nei džiaugsmas. Ramybė ateina kaip mūsų nuteisinimo tikėjimu Viešpatyje Jėzuje Kristuje rezultatas. (Rom 5, 1) Kai mes esame taikoje su Dievu, Šventoji Dvasia darys mus taikius ir kantrius kitų atžvilgiu. Ramybės Dievui būnant su mumis (Fil 4, 9) per Šventąją Dvasią, mes nebūsime vaidingi ir kerštingi kitų atžvilgiu. Vietoj to, kiek nuo mūsų priklauso sieksime gyventi taikoje su visais. (Rom 12, 18)

Perskaitykite 2 Pt 3, 9. Kaip kantrybė atspindi Dievo charakterį?

Kantrybė nėra paplitusi savybė. Kantrybė reiškia aplinkinių ar aplinkybių pakentimą, net kai ne viskas klostosi sklandžiai. Vis dėlto net ir išmėginimuose mes esame ne vieni. Dievas mus palaiko per savo Šventąją Dvasią ir ugdo kantrybę, kuri yra būdinga tikintiesiems paskutiniaisiais laikais. (Apr 14, 12) Tik siekiantieji verto tikslo gali būti kantrūs.

Džiaugsmas, ramybė ir kantrybė. Kiek šio vaisiaus savo gyvenime patiriate? Kuriose iš šių sričių jumyse būtina atlikti daugiau darbo?

MALONUMAS, GERUMAS IR IŠTIKIMYBĖ

Perskaitykite 1 Kor 13, 4. Kodėl nuoširdus gerumas žmones itin žavi? Kur matote Dievo gerumą Jo santykiuose su žmonija?

Žodis – „gerumas“ dažnai vartojamas apibūdinant Dievo santykius su savo tauta. Gerumas taip pat nusako mūsų santykius su aplinkiniais jų nesėkmėse. Dievas galėtų ganėtinai griežtai reaguoti į mūsų klaidas. Visgi Jis su mumis elgiasi taip, kaip mylintis tėvas su vaiku. (Oz 11, 1–4) Galbūt niekas taip neverčia suabejoti mūsų krikščionišku liudijimu ir tarnavimu nei nemalonumas. Juk būti maloniu nieko nekainuoja, bet malonumas gali atverti duris į kito žmogaus širdį. Nepaisant to, kokie griežti mes turime būti bardami, mums nedera tapti nemaloniais mūsų santykiuose su kitais, nepaisant kitų žmonių trūkumų ir problemų. Maloningas pabarimas turbūt yra didžiausias kilnaus charakterio ženklas.

Perskaitykite Ef 5, 9. Kas lydi gerumą šioje eilutėje?

Gerumas – tai veiksni meilė. Gerumas, išaugantis kaip Dvasios vaisius, taip pat apima darbus ir gerus poelgius. Praktiškai meilė yra parodoma gerumo darbais. Kai mumyse gyvena Šventoji Dvasia, iš mūsų žmonėms, su kuriais mes susiduriame, liesis teigiamas gerumo srautas.

Perskaitykite Gal 5, 22. Kodėl mūsų krikščioniškame ėjime su Dievu svarbu būti patikimiems ir ištikimiems?

Čia svarbu yra charakterio ir elgesio ištikimybė, kylanti iš Šventosios Dvasios. Ištikimybė reiškia patikimumą. Tie, kurie yra ištikimi, vykdo tai, ką pažada. Ištikimybė taip pat yra Jėzaus Kristaus, kuris yra pavadintas Ištikimuoju Liudytoju, (Apr 1, 5) ir Dievo Tėvo, kuris įvyko savo pažadus ir yra ištikimas tame, ką Jis daro, (1 Kor 1, 9; 10, 13; 1 Tes 5, 24; 2 Tes 3, 3) savybė. Ištikimybe mes atspindime Dievo paveikslą mūsų gyvenime. „Dievui svarbu ne mūsų pasiekti dideli rezultatai, tačiau mus veikti paskatinantys motyvai. Gerumas ir ištikimybė Jam brangesni nei atliktas didelis darbas.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 2 t., 510 p.)

ROMUMAS IR SUSIVALDYMAS

Perskaitykite Gal 5, 23; Mt 5, 5. Kodėl nuolankumas, arba romumas yra itin svarbu Kristaus vadovavimui?

Nuolankumas, arba romumas nereiškia silpnumo. Tai nėra bailumas ar vadovavimo stoka. Priešingai, Mozė buvo vadinamas kukliausiu žemėje; (Sk 12, 3) tačiau jis buvo galingas Dievo tautos vadovas. Romūs žmonės nėra audringi, vaidingi ar savanaudiškai agresyvūs. Vietoj to, jie tarnauja romia dvasia. Romumas gali būti vidinio tikėjimo ir pasikliovimo ne savimi, bet Dievo mumyse veikiančia galia išraiška. Dažnai garsiai šaukiantys, audringi ir kategoriški žmonės tiesiog slepia nesaugumą ir baimę.

Perskaitykite Gal 5, 23 ir Pat 16, 32. Koks ištinka vargas, kai mes nesivaldome? Kokių sulaukiame palaiminimų, jei susivaldome ir susitvardome?

Paskutinis Dvasios vaisiaus aspektas – tai susivaldymas ar susitvardymas. Šioje vietoje mes visi turime būti atsargūs, nes kam, vienoje ar kitoje srityje, nėra kilę sunkumų susivaldyti? Prieš pradedant valdyti miestą, bendruomenę ar bažnyčią, žmogus privalo sugebėti suvaldyti savo dvasią. Tikras susivaldymas susijęs ne tik su maistu ir gėrimu, bet su kiekvienu gyvenimo etapu.

Visi anksčiau paminėti aspektai yra vieno Dvasios vaisiaus dalis. Kai Raštas kalba apie mumyse atliekamą Dievo darbą, etinė šventumo pusė turi pirmenybę prieš charizmatiškąsias dovanas. Tikinčiojo gyvenime išties svarbu yra visapusiškas panašumas į Kristų. Mat Dvasios vaisius yra bendras skiriamasis bruožas visiems tikintiesiems visur, nes jis nulemia apčiuopiamą vienybę Bažnyčioje.

Pagalvokite apie sritis jūsų gyvenime, kuriose būtinas didesnis susivaldymas. Galbūt jūs susivaldote vienoje srityje, bet ne kitoje? Kodėl, Dievo galia, svarbu susivaldyti visose srityse? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.

Tolesniam tyrinėjimui: „Šiuolaikinėje kalboje Gal 5, 22–23 turbūt būtų galima suprasti šitaip: Dvasios vaisius – tai mylinti, mielo būdo, šviesi dvasia ir linksmas temperamentas, ramus protas ir santūrus nusistatymas, pakantumas provokuojančiomis aplinkybėmis ir su sudėtingais žmonėmis, užjaučianti įžvalga ir taktiškas paslaugumas, kilni nuovoka ir didžiadvasiškas dosnumas, ištikimybė ir patikimumas visomis aplinkybėmis, nuolankumas, kuris pamiršta savąjį „aš“ ir džiaugiasi kitais, susivaldymas ir savikontrolė, kurie yra galutinis tobulumo ženklas visuose dalykuose. Šitoks charakteris yra Dvasios vaisius. Viskas yra žodyje vaisius. Pastarasis subręsta ne siekiant, bet pasiliekant; ne nerimaujant, bet pasikliaujant; ne darbais, bet tikėjimu.“ (S. Chadwick, in Arthur Walkington Pink, The Holy Spirit (Bellingham, Wash.: Logos Bible Software, n.d.), 30 skyrius)

„Jei meilė tiesai yra jūsų širdyje, kalbėsite apie tiesą. Jūs kalbėsite apie palaimingą viltį, kurią turite Jėzuje. Jei širdyje turėsite meilę, jūs sieksite pakylėti ir sustiprinti savo brolį švenčiausiame tikėjime. Jei išsprūstų žodis, kenkiantis jūsų draugo ar brolio charakteriui, neskatinkite šio blogio. Tai priešo darbas. Kalbančiajam maloniai priminkite, kad Dievo Žodis tai draudžia.“ (E. Vait, „Ye Shall Receive Power“, 76 p.)

Klausimai aptarimui:

Klasėje aptarkite paskutinį penktos dalies klausimą dėl susivaldymo poreikio. Kodėl, jei esame išgelbėti malone, pergalė prieš nuodėmę yra itin svarbu? Galų gale, argi Evangelija neskelbia nuodėmių atleidimo? Tuo pačiu metu pamąstykite apie Judo charakterį ir ką jam padarė godumas. Ko galime pasimokyti iš jo pavyzdžio apie atsakymą į klausimą dėl pergalės būtinybės? Be to, kaip tai, ką E. Vait čia užrašė, padeda nušviesti pergalės poreikio klausimą? „Viena nevykusi charakterio savybė, vienas nuodėmingo troškimo puoselėjimas, ilgainiui nuslopins visą Evangelijos galią.“ (Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 53 p.)

Kodėl Dvasios vaisius yra svarbiau nei bet kuri Dvasios dovana?

Klasėje garsiai perskaitykite 1 Kor 13 ir aptarkite, ką šis tekstas reiškia. Kodėl Paulius itin didelį dėmesį skyrė meilės poreikiui? Kaip mes galime išmokti mylėti taip, kaip Paulius čia rašė apie meilės parodymą? Kodėl savojo „aš“ mirtis ir pasilikimas Kristuje yra itin svarbu, ypač kai mylime tuos, kurie mums išties nepatinka?