Vasario 4–10 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 1, 14–16; Iz 6, 3; Hbr 12, 14; 1 Kor 6, 11; 1 Tim 1, 8; Ps 15, 1–2.

Įsimintina eilutė: „Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.“ (1 Tes 5, 23)

Lengva tapti nejautriems Dievo šventumui ir pernelyg negalvoti apie Dievo apreikštą neapykantą nuodėmei ir blogiui.
Tačiau Rašte šventumas yra labai svarbi tema. Šventumo siekimas, tampant mylinčiais ir tyrais kaip Jėzus, kiekvienam krikščioniui turėtų būti prioritetas. Mes deramai baisimės „aš šventesnis už tave“ požiūriu. Bet tuo pačiu metu mes galime lengvai pamiršti, ką reiškia gyventi tyrą ir pašvęstą gyvenimą.
Dievo meilė ir Jo šventumas yra neatsiejami. Be šventumo Dievo meilė patektų į sentimentalumo pavojų; be meilės Dievo šventumas būtų griežtas ir nepasiekiamas. Abu, t.y. Dievo meilė ir šventumas yra pamatiniai Jo prigimčiai.
Šventoji Dvasia yra neperskiriamai susijusi su mūsų siekimu šventumo. Galų gale, Ji vadinasi Šventoji Dvasia ir Ji yra „šventumo Dvasia“. (Rom 1, 4) Tai mums primena, kad Dievas yra šventas, ir didžiausias Jo troškimas – tai padaryti nusidėjėlius pagal savo šventumo paveikslą.
Šią savaitę atidžiau tyrinėsime, ką reiškia būti šventiems ir gyventi šventai.

DIEVO ŠVENTUMAS

Perskaitykite 1 Pt 1, 14–16. Kodėl didžiausia paskata šventumui yra paties Dievo tikrovė? Kas jus skatina gyventi šventai? Ką tai reiškia, kad Dievas yra šventas?
Populiaru pabrėžti Dievo meilę nepaisant Jo šventumo. Nors Dievas yra meilė, Rašte šventumo mintis dažniau susijusi su Dievo vardu, nei kažkokiu kitu atributu. (Ps 89, 19; Iz 40, 25; Jer 51, 5; Ez 39, 7; Apr 4, 8). Šventumas nusako Jo prigimties tyrumą ir moralinį tobulumą. Dievo šventumas reiškia, kad Jis yra visiškai geras ir Jame visiškai nėra pikto. Dievo šventumas yra visų kitų Jo savybių tobulumas.
Jei Dievas būtų visagalis, visažinantis (turintis tobulą ir visišką pažinimą) ir galintis būti vienu metu visur, bet nebūtų šventas, Jis būtų tokia jėga, kurios mes pagrįstai bijotume. Vietoj to, Jis yra Dievas, kurį mes turime mylėti.
Jo galia yra šventa. Jo gailestingumas yra šventas. Jo išmintis yra šventa ir Jo meilė yra šventa. Šia prasme šventumas yra artimas dieviškas žodis viskam, nes pastarasis yra susijęs su Dievo prigimtimi. Neigti švento Dievo buvimo tyrumą yra, ko gero, blogiau, nei neigti Jo egzistenciją. Pastarasis neigimas nepritaria Jo egzistavimui, o ankstesnysis daro Jį atstumiančiu, net pasibjaurėtinu dievu.
Dievo šventumas reiškia, kad Jis yra atskirtas nuo nuodėmės ir visiškai atsidavęs siekti gero, kuriam Jis atstovauja savyje. Kitaip tariant, šventumas yra susijęs su santykių ir moraline kokybe. Šventumas apima atskyrimą nuo nuodėmės ir visišką pasišventimą Dievo šlovei.
Iz 6, 3 ir Apr 4, 8, Dievas apibūdinamas – Šventas, šventas, šventas. Rašiusieji Bibliją, norėdami pabrėžti tai, kas yra svarbu, pakartodavo žodį, kad atkreiptų mūsų dėmesį į tai, kas pakartojama. Jėzus atkreipia mūsų dėmesį į tai, kas yra svarbu, pakartojant žodį – „iš tiesų“ (Jn 5, 24; 6, 47 ir t.t.) arba „Jeruzale“ (Mt 23, 37), arba „Morta“. (Lk 10, 41) Iš visų Jo atributų tris kartus iš eilės yra paminėtas tik Dievo šventumas. Tai rodo kažką labai svarbus. Dievo prigimtis iš tiesų yra šventa. Jis yra tyras ir geras.

Kaip mums būtų baisu, ir pagrįstai baisu, jei mūsų visagalis Dievas ir Kūrėjas nebūtų šventas ir mylintis? Ką jūsų atsakymas pasako apie tai, kodėl mes turėtume būti itin dėkingi, kad Dievas yra būtent toks, koks Jis yra?

ŠVENTUMO PRIGIMTIS

„Juo arčiau jūs prieisite prie Jėzaus, juo daugiau pamatysite savo klaidų. Jūsų regėjimas taps aštresnis, ir jūsų silpnybės išryškės, sugretintos su Jo tobulumu. Tačiau akivaizdu, kad šėtono iliuzijos nebeteks galios jums, kad jus sups gaivinanti Dievo Dvasios jėga“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 66 p.).

Perskaitykite Ef 1, 4; 5, 25–27 ir Hbr 12, 14. Koks yra Dievo tikslas visiems Jo žmonėms ir Bažnyčiai?
Šventumas yra Dievo dovana ir įsakymas. Todėl turėtume melsti šventumo ir siekti jį kasdien parodyti. Šventumas yra Dvasios vaisius, parodomas mūsų gyvenime, kai mes Dvasia vaikštome su Kristumi kiekvieną dieną. (Gal 5, 16. 22. 25) Trumpai sakant, šventumas – tai būti tokiems, kaip Kristus. Tai reiškia priklausyti Jėzui ir gyventi kaip Jo vaikui, paklūstant iš meilės, pasišvenčiant ir vis labiau panašėjant į Jo atvaizdą. Pagrindinė reikšmė, sietina su šventumu – tai būti atskirtiems, atidėtiems specialiam tikslui ir tarnybai dėl Dievo. Kita vertus, šventumas taip pat reiškia vidinę moralinę ir dvasinę savybę, t.y. buvimą teisiu ir tyru Dievo akivaizdoje. Būtini abu šie aspektai.
Naujajame Testamente tikintieji vadinami šventais dėl savo išskirtinio santykio su Jėzumi, išskiriančio juos konkrečiam tikslui. Šventumas nepadaro jų etiškai nepriekaištingų ir be nuodėmės, bet pakeičia juos taip, kad jie gali pradėti gyventi tyrai ir šventai (palyginkite su 1 Kor 1, 2, kur Paulius vadina korintiečius šventais, nors jie nėra be nuodėmės ir nepriekaištingi). Tikintieji yra raginami siekti šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. (Hbr 12, 14) Dievo priėmimas kiekvieno tikinčiojo yra tobulas nuo pat pradžių, tačiau mūsų augimas šventume yra visą gyvenimą trunkantis procesas, kuris visada turi būti tęsiamas tiek, kad mes vis labiau keistumės į nepriekaištingą to, kuris mus išgelbėjo, paveikslą.

Yra įtampa tarp buvimo šventais ir šventumo siekimo. Kaip šventumo siekimas bus kitoks, jei mes žinosime, kad jau priklausome Dievui, ir kad mes esame Jame priimtini dėl Jėzaus aukos vardan mūsų?

PAŠVENTINIMO VEIKĖJAS

Ką 1 Kor 6, 11; Tit 3, 5 ir Hbr 13, 12 pasako apie pašventinimą?
Mūsų pašventinimas pasiekiamas tikėjimu, (Hbr 11, 6) per Šventosios Dvasios galią. (2 Tes 2, 13; 1 Pt 1, 2) Apaštalas Paulius rašė: „bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ (1 Kor 6, 11) Jėzus mumyse visą gyvenimą atlieka augimą šventume, subrandindamas mumyse Dvasios vaisių. Mūsų pasikeitimas panašėjant į Jį ateina iš „Viešpaties, kuris yra Dvasia“. (2 Kor 3, 18)

Perskaitykite Gal 5, 16–17. Ką Paulius mums pasakė šiose eilutėse?
Kiekviename tikinčiajame vyksta kova. Įtampa, su kuria mes visi susiduriame, kyla iš to, kad nuodėmė gyvena mumyse. (Rom 7, 20) Apaštalas Paulius žinojo apie šią kovą, kai gyvenimo pabaigoje pareiškė: „nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“ (Fil 3, 13–14)

Perskaitykite Hbr 12, 1–2. Kokią tikėjimo kovą mes turime kovoti prieš nuodėmę?
Kova, kurią mes esame pašaukti kovoti, – tai žiūrėti „į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“. (Hbr 12, 2) Mūsų religijoje mes dažnai būname pernelyg egocentriški. Mes per daug dėmesio skiriame mūsų pergalėms ir pralaimėjimams, užuot dėmesį skyrę Dievui, kuris vienintelis gali suteikti mums pergalę prieš nuodėmę. Kai Šventoji Dvasia padeda mums žiūrėti į Jėzų, neturėsime jokio noro nusidėti ir viskas, kas mus itin lengvai įpainioja, atsitrauks. (Hbr 12, 1) Bet kai mes dėmesį sutelkiame į savo nuodėmes ir trūkumus, mes žiūrime į save, o ne Jėzų. Tai lengvai priveda prie pralaimėjimo, nes, žiūrėdami į savo nesėkmes, mes galime itin greitai netekti drąsos. Tačiau žiūrėdami į Jėzų mes būsime padrąsinti ir galėsime gyventi pergalingai.
Jei kas nors jūsų paklaustų: „Kaip aš galiu gauti man Rašte pažadėtą pergalę prieš nuodėmę?“, – ką jūs atsakytumėte ir kodėl? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje sabatoje.

ŠVENTUMO MATAS – TAI DIEVO ĮSTATYMAS

Mes žinome, kad Dievas pašaukė mus laikytis Jo Įstatymo. Tačiau kyla klausimas, kodėl mes turėtume laikytis Jo Įstatymo, jei pastarasis negali mūsų išgelbėti? Atsakymas randamas šventumo idėjoje.

Perskaitykite Rom 7, 12 ir 1 Tim 1, 8. Kokiais požymiais Paulius apibūdino Įstatymą? Kaip Įstatymas atspindi Dievo charakterį?
Įstatymas yra šventas, teisingas ir geras. Šie trys požymiai tinkamai apibūdina tik patį Dievą. Tad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška.
Gyventi kupiną Dvasios gyvenimą reiškia, kad mes gyvename pagal Dievo Įstatymą. Įstatymas yra nekintantis Jo šventas matas. Ir pastarasis nesikeičia, kaip nesikeičia pats Dievas. Jėzus patvirtino, kad Įstatymas bus ne panaikintas, bet visiškai įvykdytas. (Mt 5, 17–19) Laikytis Įstatymo – tai ne Įstatymo raidės prisilaikymas; tai – ištikimybė. Įstatymas mūsų neišgelbėja. Jis negali to padaryti. Įstatymas niekada nėra mūsų kelias į išganymą. Greičiau Įstatymas yra išgelbėtųjų kelias. Įstatymas, taip sakant, yra batai, kuriais apsiavusi mūsų meilė save išreiškia. Todėl Jėzus galėjo užtikrintai pasakyti: „kadangi neteisybė įsigalės, daugelio meilė atšals“. (Mt 24, 12) Meilės mažėja, kai Įstatymas nebebranginamas.

Perskaitykite Rom 13, 10 ir Mt 22, 37–40. Kodėl meilė – tai Įstatymo vykdymas?
Nors šventumo matas – tai Dievo Įstatymas, Jo šventumo šerdis – tai meilė. Pastaroji yra atsakas į Dievo išgelbėjimo darbus, pasireiškiantis ištikimybe. Negalite būti geru Jėzaus mokiniu, nebūdamas sąžiningu ir mylinčiu Įstatymo vykdytoju. Nors įmanoma laikytis Įstatymo raidės be meilės, neįmanoma parodyti tikrąją meilę nesilaikant Įstatymo. Tikra meilė trokšta būti ištikima. Meilė nepanaikina Įstatymo. Meilė jį įvykdo.

Kodėl Įstatymas yra Dievo meilės išraiška mums? Kaip meilė ir paklusnumas susiję?

ŠVENTUMO SIEKIMAS

Perskaitykite Ps 15, 1–2; Ef 4, 22–24; 2 Tim 2, 21. Ką šios Rašto vietos pasako mums apie šventumą?
Šventumas yra sąlyga mėgavimuisi bendryste su Dievu. Tai mūsų naudingumo Dievui sąlyga. Mes žinome, kad šis posakis yra tiesa: „Sėsi elgesį, pjausi įprotį; sėsi įprotį, pjausi charakterį.“ Ir mes galime pridurti: „Charakteris yra likimas“.
Vienintelis dalykas, kurį mes pasiimsime į dangų, tai – mūsų charakteris.
Tačiau naujų įpročių ir naujo charakterio formavimas nėra pasišventinimas mūsų pastangomis. Įpročių formavimas yra įprastas būdas, kaip Dvasia mus veda į šventumą. Įpročiai yra itin svarbūs krikščioniškame gyvenime, ypač tie įpročiai, kurie yra susiję su tokiomis Rašto dorybėmis, kaip kantrybė, meilė, ištikimybė, malonumas, gerumas, romumas ir susivaldymas.
Šventajai Dvasiai pripildžius mūsų širdis, mes, be abejo, būsime aktyvūs dėl Dievo. Tačiau pernelyg dažnai mes pamirštame, kad mus pašventina Dievas ir kad Jis pabaigs šį mumyse pradėtą gerą darbą, (Fil 1, 6) Kartais mes esame itin užsiėmę darydami įvairius dalykus dėl Dievo ir pamirštame pasidžiaugti su Juo maldoje. Kai mes esame pernelyg užsiėmę ir nebesimeldžiame, mes iš tikrųjų esame pernelyg užsiėmę būti krikščionimis.
Galbūt mūsų žinios ir sėkmė padarė mus savarankiškais ir savimi pasitikinčiais, kad savo įgūdžius ir programas priimame kaip savaime suprantamus, ir pamirštame, kad be Kristaus ir be Šventosios Dvasios mes nieko negalime pasiekti.
Aktyvumas nėra šventumas. Bus žmonių, kurie galvos, kad jie dėl Viešpaties padarė didžių darbų, tačiau jie išties Juo nesekė. „Daugelis Man sakys, tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!“ (žr. Mt 7, 22–23) Yra didelis skirtumas tarp Dievo pašaukimo ir paskatos kažką daryti dėl Dievo. Pirmiausia, jei mes tyloje neskiriame laiko išgirsti Dievo kvietimą, mums gresia būti savarankiškai uoliems kažką patiems daryti. Tačiau, jei darbas nekyla iš dieviškojo pašaukimo, nebus nei stiprybės, nei galios, nei ramybės, nei ilgalaikio palaiminimo, susijusio su šiuo mūsų darbu. Mūsų didžiausias poreikis – tai mūsų asmeninis šventumas, kokybiškai leidžiant laiką su Dievu, kai girdime Jo balsą ir sulaukiame naujų jėgų iš Jo Žodžio, kaip veda Šventoji Dvasia. Tai suteiks mūsų darbui išskirtinio patikimumo ir įtikinamumo galią.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Paslėpti lobiai, 72–79 p.

Kaip mums pradėti suvokti Dievo šventumą, kai mūsų prigimtis yra puolusi ir sugedusi, o Jo – be kompromisų šventa? Jo šventumas Jį apibrėžia kaip vienintelį ir atskirtą nuo nuodėmės ir mirties pasaulio, kurį mes, žmonės, patiriame. Tačiau čia yra pats nuostabiausias dalykas: Dievas mums siūlo galimybę būti Jo šventumo dalininkais. Būtent tai ir yra dalis Sandoros santykių su Juo. „Kalbėk visai izraelitų bendrijai ir sakyk jiems: ‘Būkite šventi, nes Aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas. ‘“ (Kun 19, 2) Arba, kaip parašyta Laiške hebrajams: „Štai ateis dienos, – sako Viešpats, – ir Aš su Izraelio namais ir su Judo namais sudarysiu naują Sandorą. […] Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, Aš būsiu jiems Dievas, o jie bus Man tauta.“ (Hbr 8, 8. 10) Šiose eilutėse matome ryšį tarp šventumo, Sandoros ir Įstatymo. Mes negalime būti šventi nepaklusdami Dievo Įstatymui, o paklūstame Jo Įstatymui tik jei Jis pats, Šventoji Dvasia, įrašo savo Įstatymą mūsų širdyje ir prote. Kokia mums teko šventa garbė – tapti „Jo šventumo dalininkais“, (Hbr 12, 10) kurį mes išreiškiame iš meilės paklusdami Jo Įstatymui.

Klausimai aptarimui:

Klasėje aptarkite savo atsakymus į trečios dalies pabaigoje esančius klausimus apie tai, ką pasakytumėte, jei kas nors jūsų paklaustų apie tai, kaip sulaukti pergalės pažadų prieš nuodėmę mūsų gyvenime. Ką galėtumėte atsakyti?

Ką reiškia turėti Dievo Įstatymą įrašytą mūsų širdyje ir prote? Kuo tai skiriasi nuo to, kad Įstatymas užrašytas tik akmens plokštėse?

Kai galvojate apie Dievo šventumą, apie ką jūs mąstote? Klasėje išklausykite kiekvieno žmogus pasisakymų apie tai, kokį jie įsivaizduoja Dievo šventumą. Ką Jėzus mums apreiškia apie Dievo šventumą?

Kas yra mūsų šventumo pamatas? Kaip šventumas pasiekiamas?

Anksčiau tyrinėjome: „Įstatymas negali mūsų išgelbėti. Jis niekada to negalėjo. Įstatymas niekada nebuvo kelias į mūsų išganymą. Greičiau – tai išgelbėto asmens kelias.“ Kaip tai padeda mums suprasti Įstatymo vaidmenį pasišventusiems krikščionims, kuriuose darbuojasi Šventoji Dvasia?