Kovo 4–10 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 15, 7; Mt 7, 7; Ps 66, 18; Jok 1, 6–8; 1 Jn 5, 14–15; Apd 2, 38.

Įsimintina eilutė: „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad Ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.“ (Rom 8, 26–27)

Tikras dvasingumas ir malda žengia koja kojon. Nėra tikro dvasinio gyvenimo be gyvybingos maldos. Po atgailos būtinybės, galbūt vienas iš didžiausių ir aktualiausių poreikių – tai mūsų įprotis melstis. Gera žinia yra ta, kad net mūsų maldose mes nesame palikti be Šventosios Dvasios pagalbos. Malda mus priartina prie Dievo; Ji pakylėja mus prie Jo Artumo. Tikėjimo malda leidžia mums gyventi reaguojant į Dievo pažadų gausą. Mūsų gyvenimas yra pakeistas, kai mes meldžiame Dievo Jo Žodyje pažadėtų palaiminimų įvykdymo. Dievas gali pateikti visus mūsų poreikius „iš savo turtų gausos.“ (Fil 4, 19) Tikra malda ir nuoširdus dvasingumas visada išlaiko Dievą mūsų dėmesio centre, ir abu yra įsišakniję Jo rašytiniame Žodyje.

Mums nereikia grįsti mūsų dvasinio gyvenimo nepatikimu patyrimu ir subjektyviais jausmais, nei mūsų maldose dėmesį sutelkti į įtarimą sukeliančią kontempliaciją (mistinis pažinimas) ir meditaciją (apmąstymas, pasineriant į savo mintis). Atvirkščiai, mūsų dvasingumas turi būti pagrįstas Raštu ir Dievo valios, apreikštos Jo Žodyje, laikymusi. Būtent Šventoji Dvasia pažadina mumyse norą ieškoti Dievo Artumo maldoje ir pakylėti vieniems kitus mūsų prašymuose.

DIEVUI PATINKANTI MALDA

Nors apvilktos pamaldumo apsiaustu, daug maldų yra pagrįstos abejotinais motyvais. Mes galime melsti, kad būtų pasigailėta kieno nors gyvybės, nes mums nepatinka vienatvė. Mes galime melsti sėkmės Dievo darbe, nes mes jame atliekame svarbų vaidmenį. Mes galime melsti asmens atsivertimo, nes tada mūsų gyvenimas būtų lengvesnis. Dažnai mūsų maldų centru yra mūsų troškimai, o ne tai, ko nori Dievas. Dievui patinkančios maldos dėmesio centru yra kažkas kitas.

Perskaitykite Jn 15, 7. Kodėl mūsų maldoms svarbu tai, kad mes pasiliktume Jėzuje ir Jo žodžiai pasiliktų mumyse? Kuo skirsis mūsų maldos dėmesio centras, jei mes nepasiliksime Jėzuje?

Pirmiausia ieškoti Dievo ir mėgautis Jo draugija yra svarbiau nei visa kita, ką Jis gali mums duoti. Jei Dievas mūsų gyvenime yra svarbiausia, mes trokšime daryti tai, ko Jis nori; Jo mintys formuos mūsų troškimus. Dievui esant maldos centru, pradėsime melstis Jo požiūriu. Pamatysime visą mūsų gyvenimą Jo akimis. Tai kilnina maldą.

Mes Dievui labai rūpime. Jis trokšta būti visose mūsų gyvenimo pusėse: rūpesčiuose, baimėse, troškimuose, viltyse, noruose, sėkmėje, džiaugsme, nesėkmėje, visur. Mes galime kalbėti apie šiuos dalykus su Juo kaip su geru draugu. Mes į viską pažvelgsime Jo akimis.

Malda nepakeičia Dievo; ji pakeičia mus, nes mes ateiname į gyvenimą keičiantį Dievo Artumą.

„Malda – tai širdies atvėrimas Dievui kaip draugui. Ji reikalinga ne tam, kad Dievas sužinotų, kokie mes esame, bet, kad mes galėtume Jį priimti. Malda priartina ne Dievą prie mūsų, bet mus pakelia prie Dievo.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 91 p.)

Kokia galinga ištrauka! Joje pasakyta itin daug to, ką malda padaro mums ir dėl mūsų. Tik malda mums leidžia priimti malonę, galią ir Dievo Artumą mūsų gyvenime. Kas nėra tam tikru metu patyręs, kaip malda gali priartinti mus prie Dievo?

Pagalvokite apie savo maldas: tai yra, ko jūs meldžiate, kada ir kodėl meldžiatės ir pan. Ką jūsų maldos pasako apie jūsų dvasinę būklę ir jūsų santykius su Dievu? Ką jums galbūt reikia pakeisti?

BIBLINĖS MALDOS PAMATAS – PRAŠYTI DIEVO

Perskaitykite Mt 7, 7. Prieš mums kažką gaunant iš Dievo, turime Jo prašyti. Kodėl tai itin svarbu, jei Dievas ir taip viską žino?

Prašymas atskleidžia mūsų troškimą ir išreiškia mūsų pasitikėjimą Dievu. Per maldą mes artinamės prie to, iš kurio sulaukiame paramos ir pagalbos. Prašydami mes taip pat viešai suteikiame Dievui leidimą pradėti veikti dėl mūsų. Dievas nori, kad būtų prašoma. Jis nori, kad mes pateiktume Jam savo maldos prašymus. Jei neprašysime Jo, mes negausime Jo pažadėtų dovanų. Jėzus sakė: „Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ (Lk 11, 9–10)

Perskaitykite Mk 11, 24; 1 Jn 5, 14–15; ir Ps 66, 18. Kodėl joks maldos prašymas Dievui nėra per didelis? Kodėl gera žinoti, kad Dievas yra dosnus ir mielai dalijasi savo gausa? Kokia yra būtina sąlyga, kad Dievas atsilieptų į mūsų maldas?

Mes tikrai galime Dievą prašyti visko. Joks prašymas Jam nėra per menkas ar nesvarbus. Nėra ir per didelio prašymo, kurio Dievas negalėtų įvykdyti. Jis yra visagalis. Tikėjimu mes galime melsti visų Rašto pažadų įvykdymo ir gauti pažadėtą ​​dovaną iš Jo rankų pagal Jo valią. (2 Kor 1, 20)

Tačiau yra keletas sąlygų, kurias būtina įvykdyti, norint gauti tai, ko mes prašome. Jei nesame pasirengę visiškai paklusti Dievui ir jei mūsų prašymai atspindi tik mūsų savanaudiškus ir nuodėmingus troškimus, Dievas neatsilieps į mūsų maldas. (žr. Iz 59, 1–2) Svarbi mūsų maldų įvykdymo sąlyga – tai mūsų noras sekti Dievo valią ir būti paklusniems. „Visos Jo [Dievo] dovanos yra pažadėtos tik tuo atveju, jei bus vykdoma paklusnumo sąlyga.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 118 p.) Žinant, kad Dievas yra dosnus, mes galime drąsiai pas Jį ateiti. „Viešpats nėra pašlovinamas vangių prašymų, parodančių, kad nieko nesitikima. Jis trokšta, kad kiekvienas tikintysis artintųsi prie malonės sosto su nuoširdumu ir užtikrintumu“ (E. Vait, „Signs of the Times, Rugpjūčio 7, 1901).

BIBLINĖS MALDOS PAMATAS – TIKĖTI

Perskaitykite Mk 11, 24. Be to, kad reikia prašyti, ką dar Jėzus paminėjo apie maldą?

Tik prašyti nepakanka. Yra dar vienas svarbus dalykas, būtinas mūsų maldai – tai tikėjimas. Laiške hebrajams parašyta, kad „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui.“ (Hbr 11, 6) Mums atsiklaupus prieš Dievą ir atsivertus Raštą, kuriame yra daugiau nei trys tūkstančiai pažadų, ir tada paprašius Dievą su mažo vaiko paprastumu, kad mums būtų įvykdyti Jo pažadai, mes privalome tikėti, kad Jis padarys tai, kas yra mums geriausia, Jo laiku.

Perskaitykite Jok 1, 6–8. Kaip šiose eilutėse apibūdintas žmogus, kuriam trūksta tikėjimo? Kodėl tikėjimas yra būtinas, norint gauti pažadėtas dovanas?

Jei mes artinamės prie Dievo, privalome tikėti, kad Jis yra ir kad Jis apdovanos Jo ieškančiuosius. Įtakingą maldą turi lydėti tikėjimas ne tik dėl to, kad Dievas gali atsiliepti, bet Jis tai padarys pagal savo dieviškąją valią.

Rašte tikėjimas yra susijęs su pasikliovimu. Mes galime pasikliauti tik žinodami, kad kitas asmuo yra patikimas. Abejodami, kad Dievas įvykdys duotus pažadus, mes dvejojame ir negalime tikėtis, jog apskritai ką nors iš Jo gausime. Tikėti reiškia pasikliauti Dievo Žodžiu. Tai reiškia, kad mes esame priklausomi nuo Dievo ir Jo pažadų, net jei mūsų jausmai mums diktuoja kitaip. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ (Hbr 11, 1) Tikėjimas tvirtai laikosi Dievo pažadų, nes mes pasitikime tuo, ką Jis pasakė. (Hbr 11, 11) Tikėjimas žino – „neįmanoma, kad Dievas meluotų.“ (Hbr 6, 18) Dievas yra tas pats vakar ir šiandien, ir per amžius. (Hbr 13, 8) Tikėjimas žino, kad „Dievui nėra negalimų dalykų.“ (Lk 1, 37)

Tikėjimas atveria duris į dangiškų lobių namus. Per Šventąją Dvasią Dievas paliečia vyrų ir moterų širdis pasitikėti Dievo Žodžiu ir per tikėjimą mūsų maldos išjudina visagalybės ranką.

Kas jums padeda augti tikėjime? Kokia Jėzaus pusė padeda jums pasitikėti Jo noru ir gebėjimu padėti jums, kai jums reikia pagalbos?

BIBLINĖS MALDOS PAMATAS – MELSTI DIEVO PAŽADŲ ĮVYKDYMO

Visas tikėjimas bus nenaudingas, jei mes neįgysime tų dalykų, dėl kurių meldėmės.

Perskaitykite 1 Jn 5, 14–15. Dėl kokios priežasties mes galime būti tikri, kad Dievas mus išklauso ir kad turėsime tai, ko iš Jo prašome?

Trečia biblinės maldos pusė – tai priėmimas. Prašant Dievo ir tikint Jo pažadais, turime įgyti tai, ką Jis pažadėjo. Mes įgyjame Dievo pažadus atsidėkodami Dievui už tai, ką iš Jo gavome. Tad pažadai yra pritaikyti mūsų širdžiai. E. Vait rašė: „Galime prašyti bet kokios Jo pažadėtos dovanos. Paskui turime tikėti, kad gavome ir padėkoti Dievui už tai.“ (E. Vait Ugdymas, 301 p.)

Lk 8, 11 Jėzus palygino Dievo Žodį su sėkla. Kaip visa obelis yra obuolio sėkloje, Dievo dovana yra Jo pažaduose. Mums meldžiant pažadų įvykdymo ir dėkojant Dievui už tai, mes jau turime Jo pažadėtą dovaną. Gauname pažadėtą ​​dovaną tikėjimu dar prieš mums ją pajaučiant ar pamatant.

Lozoriaus prikėlimo pavyzdys Jono 11 moko, kad Jėzus taip meldėsi. Šiomis aplinkybėmis Jėzus žinojo Dievo valią. Jn 11, 11 sako, kad Jis buvo pasirengęs vykdyti Dievo valią ir kad Jis buvo paklusnus. Jn 11, 39–41 skaitome, kad Jėzus padėkojo Tėvui iš anksto už tai, kad Jis prikels Lozorių, nors Lozorius vis dar buvo kape. Jėzui padėkojus, Jis sulaukė savo prašymo įvykdymo. Kaip Dievo vaikai, turime gyventi Dievo pažadais, o ne jo paaiškinimais. Nors mes paaiškinti galime ne viską, mes galime pasikliauti Jo pažadais.

„Viešpats sako: ‘Šaukis Manęs vargo dieną.‘ (Ps 50, 15) Jis kviečia mus pateikti Jam savo sunkumus ir išsakyti reikmes, kad pajustume dieviškosios pagalbos galią. Jis liepia mums nuolatos melstis. Kai tik kyla sunkumai, mes turime pateikti Jam nuoširdžius, karštus prašymus. Savo atkakliomis maldomis mes įrodome savo pasitikėjimą Dievu. Mūsų dangiškąjį Tėvą sujaudina mūsų maldavimai, jei meldžiamės nuoširdžiai suvokdami maldos poreikį.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 147 p.)

Kodėl itin svarbu visada viską pavesti Dievui maldoje?

MELSTI ŠVENTOSIOS DVASIOS

Perskaitykite Ef 3, 16 ir Apd 2, 38. Ką šios eilutės pasako apie Šventosios Dvasios gavimą mūsų gyvenime?

Yra daug dalykų, kurių mes galime melsti, bet yra vienas didelis poreikis šiais pavojingais laikais – tai Šventosios Dvasios dovana. Tai yra didžiausia dovana, kurią Jėzus gali duoti. Suteikdamas Šventąją Dvasią, Dievas negalėjo žmonėms duoti daugiau. Prie šios dovanos nieko neįmanoma pridurti (ką galima pridurti prie paties Dieviškumo?). Per Dvasią ir Jos darbą mūsų gyvenime visais mūsų poreikiais yra pasirūpinta. Šventosios Dvasios palaiminimas savo ruožtu atneš visus kitus palaiminimus.

Vis dėlto yra viena esminė kliūtis – tai mes patys, nes mes dažnai esame nepasiruošę gauti Šventąją Dvasią.

Kaip ir Naujojo Testamento Bažnyčios dienomis, mes turime suprasti, kad pirmiausia turime atgailauti ir visiškai pavesti savo gyvenimą Jėzui. Taip, tai mums padaryti leidžia tik Šventosios Dvasios paraginimas.

Tačiau mums sureagavus į Dvasios paraginimą, pirmieji Šventosios Dvasios veikimo mūsų gyvenime vaisiai – tai atgaila už nuodėmes. Nuolankiai ir tikėdami turime išpažinti nuodėmes, kad Jis galėtų apvalyti mus nuo viso neteisumo. Mums reikia suvokti, kokie mes esame puolę ir kad mums itin reikia Dievo ir Jo malonės mūsų gyvenime. Be Jo mes pražuvę, mirę savo nuodėmėse ir pasmerkti amžiams.

Tad nuoširdžiai melsdamiesi mes atitiksime sąlygas, kuriomis Dievas pažadėjo mums suteikti savo Šventąją Dvasią. Tada mums tereiks prašyti Dievo, ir Jis mielai suteiks mums savo Dvasios. „Dangiškasis Tėvas yra labiau linkęs duoti Šventąją Dvasią tiems, kurie Jos prašo, nei žemiškieji tėvai linkę duoti gerų dalykų savo vaikams.“ (E. Vait, „Ye Shall Receive Power“, 284 p.)

Kaip ir su kitais dvasiniais dalykais, Šventosios Dvasios dovana niekada nėra savitikslė. Dvasia suteikiama išaukštinti Jėzų, atkurti Kristaus charakterį mūsų gyvenime ir leisti mums tarnauti kitiems, ugdant Kristaus Bažnyčią. Tad bet koks garbinimas, viešas ar privatus, kuris iškelia Dvasią aukščiau Jėzaus Kristaus, yra nederamas. Nes per Jėzų „galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“ (Ef 2, 18)

Kodėl Šventosios Dvasios dovana yra didžiausia dovana, kurią Jėzus gali mums suteikti? Koks buvo jūsų patyrimas, susijęs su Šventosios Dvasios tikrove jūsų gyvenime? Kuo skirtųsi jūsų gyvenimas be šios dovanos?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Paslėpti lobiai, 112–124 p.; „God has promised“ (Washington D.C.: Review ir Herald, 1982).

Be maldos mes savo gyvenime neturėsime dvasinių jėgų, nes malda sujungia mus su šių jėgų Šaltiniu. Be maldos mes neturėsime gyvybiškai svarbaus ryšio su Dievu. Mes tapsime tuščiais indais, kurie išoriškai atrodo „pamaldūs“, tačiau neturintys jėgos ir pažadėtų dovanų iš aukštybių. Neabejotina, kaip tyrinėjome visą šią savaitę, mums buvo suteikti nuostabūs pažadai, susiję su Dievo atsakymu į maldą. O kaip dėl tų atvejų, kai mes nesulaukiame to, ko meldėme, net kai siekėme pagal Dievo mums duotus gebėjimus atitikti visas sąlygas? „Neišsigąskite, net jei atrodo, kad į jūsų maldas buvo atsiliepta ne iš karto. Viešpats mato, kad malda dažnai yra sumaišyta su žemiškumu. Žmonės meldžia to, kas patenkina jų savanaudiškus troškimus, ir Viešpats nepatenkina jų prašymų taip, kaip jie tikisi. Jis siunčia jiems išmėginimų, veda juos per pažeminimus, kol jie aiškiau suvokia savo poreikius. Jis nesuteikia žmonėms to, kas patenkins jų neprideramus įgeidžius ir kas padarys žmogui žalos, paverčiant jį gėda Dievui. Jis nesuteikia žmonėms to, kas patenkins jų ambicijas ir prisidės prie savęs išaukštinimo. Pas Dievą turime ateiti nuolankia ir atgailaujančia širdimi, viską pavedant Jo šventai valiai.“ (E. Vait, „In Heavenly Places“, 89 p.)

Klausimai aptarimui:

Kaip malda paveikia visą mūsų dvasinę būtį? Tai yra, kokį poveikį malda turi jums, kai jūs meldžiatės? Kaip jūs pasikeitėte po maldos?

Ką sakote žmogui, kuris kažko itin meldė, tačiau neįvyko tai, ko jis tikėjosi melsdamasis, pavyzdžiui, sergančio vaiko išgijimo ar pan.? Kaip mes mokomės pasitikėti Dievu net tokiais atvejais?

Klasėje aptarkite jūsų su malda susijusį patyrimą ir tai, ką malda reiškia jums. Ką jūs sužinojote apie maldą, kas galėtų padėti kitiems, kam galbūt sunku suvokti maldos tikslą?

Kodėl svarbu melstis, net jei mes ne iki galo suvokiame, kaip malda veikia?