Balandžio 4–10 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 1, 19–21; 2 Tim 3, 16–17; Įst 18, 18; Iš 17, 14; Jn 1, 14; Hbr 11, 3. 6

Įsimintina eilutė: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13).

Nuo mūsų požiūrio ir supratimo, susijusio su Šventojo Rašto kilme ir prigimtimi, priklauso Biblijos vaidmuo mūsų gyvenimui ir apskritai bažnyčiai. Tai, kaip mes aiškiname Bibliją, labai paveikia mūsų supratimą, susijusį su apreiškimo ir įkvėpimo procesu. Norint teisingai suprasti Šventąjį Raštą, pirmiausia turime leisti Biblijai nustatyti pagrindus, kaip su ja elgtis. Mes negalime mokytis matematikos naudodamiesi moksliniais biologijos ar sociologijos metodais. Negalime mokytis fizikos tais pačiais įrankiais, kurie naudojami tyrinėjant istoriją. Panašiai biblinės dvasinės tiesos nebus pažintos ir teisingai suprantamos, jei naudosimės ateistiniais metodais, kurie prie Biblijos prieina taip, tarsi Dievo nebūtų. Vietoj to Rašto aiškinimas turi rimtai paistyti dangiškosios – žmogiškosios Dievo Žodžio pusės. Taigi tinkamam Šventojo Rašto aiškinimui būtina tai, kad mes prie Biblijos artintumės tikėjimu, o ne metodologiniu skepticizmu ar abejonėmis.

Šią savaitę pažvelgsime į kai kurias pamatines Rašto kilmės ir prigimties puses, turinčias daryti įtaką tam, kaip mes jį aiškinime ir suprantame.

I. DIEVIŠKASIS RAŠTO APREIŠKIMAS

1. Perskaitykite 2 Pt 1, 19–21. Kaip Petras išreiškia savo įsitikinimą dėl Rašto pranašiškos žinios kilmės?

Raštas nėra panašus į jokią kitą knygą. Pasak apaštalo Petro, Šventosios Dvasios paakinti žmonės perdavė žinią iš Dievo. Jie jos nesugalvojo. Vietoj to, kad būtų gudriai išgalvotos pasakos (2 Pt 1, 16), Rašto pranašiškoji žinia yra dangiškos kilmės, todėl ji yra teisinga ir patikima. „Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 21). Dievas darbavosi apreiškimo procese, atskleisdamas savo valią išsirinktiems žmonėms.

Tiesioginis žodinis bendravimas tarp Dievo ir konkrečių žmonių yra neišvengiamas Rašto faktas. Štai kodėl Raštas turi ypatingą, dievišką galią, ir mes turime atsižvelgti į šį dangaus elementą, aiškindami Raštus. Kadangi mūsų šventasis Dievas yra galutinis Rašto autorius, Biblija yra vadinama šventaisiais Raštais (Rom 1, 2; 2 Tim 3, 15).

Jie buvo suteikti ir praktiniais tikslais. Raštas yra „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).

Mums taip pat reikia Šventosios Dvasios pagalbos, kad galėtume pritaikyti savo gyvenimui tai, ką Dievas atskleidė savo Žodyje. Pasak apaštalo Petro, apreikšto Dievo Žodžio aiškinimas nėra mūsų pačių nuomonių klausimas. Mums reikia Dievo Žodžio ir Šventosios Dvasios, kad teisingai suprastume Rašto reikšmę.

Šventasis Raštas taip pat sako: „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams“ (Am 3, 7). Rašto žodis – apreiškimas (įvairios jo formos) išreiškia mintį, kad tai, kas anksčiau buvo paslėpta, dabar yra atskleista ar apreikšta, todėl yra žinoma ir akivaizdu. Mums žmonėms reikia tokio atskleidimo ar apreiškimo, nes esame nuodėmingos būtybės, atskirtos nuo Dievo dėl mūsų nuodėmių, todėl esame priklausomos nuo Jo, kad pažintume Jo valią.

Sunku paklusti Raštui netgi tada, kai tikime jo dangiška kilme. Kas atsitiktų, jei pradėtume nepasitikėti ar netgi abejoti jo dangiška kilme?

II. ĮKVĖPIMO PROCESAS

Kadangi Dievas naudoja kalbą, atskleisdamas savo valią žmogui, dievišką apreiškimą galima užrašyti. Tačiau, kaip jau tyrinėjome, Raštas yra Dievo tiesos apreiškimo rezultatas per Šventosios Dvasios darbą, kuri perduoda ir saugo Jo žinią per žmogiškuosius įrankius. Būtent todėl galime tikėtis esminės vienovės, matomos visame Rašte nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo knygos (pvz., palyginkite Pr 3, 14–15 ir Apr 12, 17).

2. Perskaitykite 2 Pt 1, 21; 2 Tim 3, 16 ir Įst 18, 18. Ką šios eilutės sako apie Šventojo Rašto įkvėpimą?

Visas Raštas yra Dievo įkvėptas, net jei ne visos dalys yra vienodai įkvepiančios skaityti ar net nebūtinai pritaikytinos mums šiandien (pvz., dalys, susijusios su hebrajų šventėmis, yra įkvėptos, nors mes neprivalome jų laikytis šiandien). Vis dėlto turime mokytis iš viso Rašto, net ir iš tų dalių, kurias ne itin lengva skaityti ir suprasti arba kurios nėra konkrečiai taikytinos mums dabar.

Be to, ne viskas Rašte buvo tiesiogiai arba antgamtiškai apreikšta. Kartais Dievas naudojo rašiusiuosius Bibliją, kurie kruopščiai ištyrė įvykius arba naudojo kitus prieinamus dokumentus (žr. Joz 10, 13; Lk 1, 1–3), kad praneštų Jo žinią.

Net ir tokiu atveju, visas Raštas yra įkvėptas (2 Tim 3, 16). Būtent todėl Paulius teigia, kad „visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4).

„Biblija savo autoriumi nurodo Dievą, nors ją užrašė žmonių rankos. Įvairus atskirų knygų stilius atskleidžia būdingus kelių šios relikvijos rašytojų bruožus. Visos atskleistos tiesos ‘yra Dievo įkvėptos‘ (2 Tim 3, 16), tačiau jas išreiškia žmonių žodžiai“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 7 p.).

Šiandien yra Rašto tyrinėtojų, neigiančių daugybės Rašto dalių dangiškąją autorystę, net iki tokio lygio, kada daug esminių mokymų – pasaulio sukūrimas, išėjimas, prisikėlimas – yra neigiami. Kodėl mums itin svarbu neatidaryti šių durų, net ir šiek tiek? Galų gale, ar mums teisti Dievo Žodį?

III. RAŠYTINIS DIEVO ŽODIS

3. „Tada Viešpats tarė Mozei: ‘Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius Aš sudariau Sandorą su tavimi ir su Izraeliu“ (Iš 34, 27). Kodėl Viešpats liepė Mozei užrašyti šiuos žodžius, užuot liepęs juos tik pakartoti? Koks yra akivaizdus rašytinio Žodžio privalumas?

Dievas, kuris kalba ir sukūrė žmonių kalbą, leidžia išrinktajai tautai patikimai perduoti dangaus apreikštas tiesas ir įkvėptas mintis. Todėl nestebina tai, kad Dievas anksti įsakė rašiusiems Bibliją įamžinti Jo nurodymus ir apreiškimus.

4. Ko šios eilutės moko apie rašytinį Apreiškimą?

Iš 17, 14; 24, 4                                                                                                                                                           

Joz 24, 26                                                                                                                                                       

Jer 30, 2                                                                                                                                                         

Apr 1, 11. 19; 21, 5; 22, 18–19                                                                                                                                 

Kodėl Dievas įsakė, kad Jo apreiškimas ir įkvėpta žinia būtų užrašyti? Akivaizdus atsakymas yra tas, kad mes jų nepamirštume. Rašytiniai Biblijos žodžiai yra nuolatinis atskaitos taškas, nurodantis mums į Dievą ir Jo valią. Rašytinį dokumentą paprastai galima geriau išsaugoti ir jis yra daug patikimesnis nei žodinė žinia, kurią kaskart reikia pranešti iš naujo. Rašytinis Žodis, kurį galima kopijuoti daug kartų, taip pat gali būti prieinamas daug daugiau žmonių nei kalbėjimo atveju. Galiausiai vienu metu galime kalbėti su ribotu žmonių skaičiumi, bet tai, kas yra užrašyta, gali būti skaitoma daugybės skaitytojų daugelyje skirtingų vietų, žemynų ir tai netgi gali būti palaiminimas daugybei kartų. Iš tiesų, jei žmonės negali skaityti patys, rašytinį dokumentą jiems gali skaityti kiti.

IV. PANAŠUMAS TARP KRISTAUS IR RAŠTŲ

5. Perskaitykite Jn 1, 14; Jn 2, 22; Jn 8, 31–32; Jn 17, 17. Kokius panašumus matote tarp Jėzaus, kūnu tapusio Dievo Žodžio ir Raštų, rašytinio Dievo Žodžio?

Tarp Dievo Žodžio, tapusio kūnu (t.y. Jėzaus Kristaus), ir rašytinio Dievo Žodžio yra panašumų. Kaip ir Jėzus antgamtiniu būdu prasidėjo dėka Šventosios Dvasios, tačiau gimė iš moters, Šventojo Rašto kilmė taip pat yra antgamtinė, tačiau jis yra perduotas žmonių.

Jėzus Kristus tapo žmogumi laike ir erdvėje. Jis gyveno konkrečiu laikmečiu, konkrečioje vietoje. Vis dėlto tai nepanaikino Jo dieviškumo, nei padarė Jėzų istoriškai santykiniu. Jis yra vienintelis Atpirkėjas visiems žmonėms visame pasaulyje visais laikais (žr. Apd 4, 12). Taip pat rašytinis Dievo Žodis – Biblija buvo duotas tam tikru laiku ir tam tikroje kultūroje. Kaip ir Jėzus Kristus, Raštas nėra sąlygotas laiko, t.y. apribotas tam tikro laikmečio ir vietos; vietoj to jis galioja visiems žmonėms visame pasaulyje.

Kai Dievas apsireiškė, Jis nužengė iki žmogaus lygmens. Žmogiškoji Jėzaus prigimtis parodė visas žmogiškas silpnybes ir apie 4000 metų degeneracijos padarinius. Tačiau Jis buvo be nuodėmės. Panašiai Rašto kalba yra žmogiškoji kalba, o ne „tobula antžmogiška“ kalba, kuria niekas nekalba arba kurios niekas negali suprasti. Nors visos kalbos turi savų trūkumų, žmonijos Kūrėjas, kuris yra ir žmogiškos kalbos Kūrėjas, puikiai sugeba perduoti savo valią žmonėms patikimu būdu, neklaidindamas mūsų.

Žinoma, kiekvienam palyginimui būdingos savos ribos. Jėzus Kristus ir Šventasis Raštas nėra identiški. Biblija nėra Dievo įsikūnijimas. Dievas nėra knyga. Dievas Jėzuje Kristuje tapo žmogumi. Mes mylime Raštą, nes mes garbiname Gelbėtoją, apreikštą jo puslapiuose.

Raštas yra unikali ir neatskiriama dangaus ir žmogaus sąjunga. E. Vait tai aiškiai suprato rašydama: „Biblija liudija Dievo ir žmogaus vienovę, nes Dievo mintys yra užrašytos žmonių kalba. Tokią vienovę liudijo Kristaus prigimtis, kuris buvo ir Dievo Sūnus, ir Žmogaus Sūnus. Remiantis Biblija, teisinga yra tai, kas pasakyta ir apie Kristų, – ‘tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų‘“ (Jn 1, 14) (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 8 p.).

Kodėl Raštas turi būti mūsų tikėjimo pamatas? Be jo, kur mes būtume?

V. RAŠTO SUPRATIMAS TIKĖJIMU

6. Perskaitykite Hbr 11, 3. 6. Kodėl tikėjimas yra labai svarbus Dievo ir Jo Žodžio supratimui? Kodėl be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui?

Visas tikras mokymasis vyksta tikėjimo kontekste. Besąlygiškas vaiko tikėjimas savo tėvais leidžia jam išmokti naujų dalykų. Pasitikėjimo santykiai skatina vaiką mokytis pagrindinių ir esminių gyvenimo bei meilės pusių. Taigi žinios ir supratimas išauga iš mylinčių ir pasitikinčių santykių.

Geras muzikantas puikiai atlieka muzikinį kūrinį ne tik nepriekaištingai ištobulinęs techninius įgūdžius, padedančius groti instrumentu, bet kai jis parodo meilę muzikai, kompozitoriui ir instrumentui. Panašiai mes Raštą teisingai suprasime tik artindamiesi prie jo su meilės ir tikėjimo dvasia, o ne nusistatę skeptiškai ar metodiškai dvejodami. Apaštalas Paulius rašė: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hbr 11, 6). Taigi Bibliją būtina atsiversti tikint, pripažįstant jos antgamtinę kilmę, o ne matant ją kaip žmogišką knygą.

Septintosios dienos adventistai tai aiškiai išreiškė pirmoje Septintosios dienos adventistų bažnyčios tikėjimo tiesoje, susijusioje su antgamtine Rašto kilme: „Šventasis Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentai, yra užrašytas Dievo Žodis, perduotas per dieviškąjį įkvėpimą. Įkvėpti autoriai kalbėjo ir užrašė, kai jie buvo vedami Šventosios Dvasios. Šiuo Žodžiu Dievas perdavė žmonijai žinią būtiną išgelbėjimui. Šventasis Raštas yra aukščiausias, patikimas ir neklystantis Jo valios apreiškimas. Jis yra charakterio etalonas, patyrimo matas, galutinis mokymų apreiškimas ir patikimas Dievo darbų istorijoje įrašas“ (Ps 119, 105; Pat 30, 5–6; Iz 8, 19–20; Jn 17, 17; 1 Tes 2, 13; 2 Tim 3, 16–17; Hbr 4, 12; 2 Pt 1, 20–21.)

Ką žmonės praranda, kai prie Rašto jie artinasi netikėdami? Kodėl šis tikėjimas nėra aklas? Tai yra, kokios yra pagrįstos priežastys šiam tikėjimui ir kodėl tikėjimas vis dar yra būtinas, kai kalbama apie Rašto tiesas?

Tolesniam tyrinėjimui: Perskaitykite nurodytus puslapius iš dokumento – „Methods of Bible Study“: „2. Presuppositions Arising From the Claims of Scripture“, part a) Origin, and part b) Authority. („Methods of Bible Study“ rasite adresu www.adventistbiblicalresearch.org/materials/bible-interpretation-hermeneutics/methods-bible-study).

Kad ir koks svarbus Raštas yra mūsų tikėjimui, vien tik Raštas mums nebūtų išties dvasiškai vertingas, jei ne Šventosios Dvasios įtaka mūsų širdžiai ir protui, kai skaitome ir tyrinėjame Raštą.

„Dievas atskleidė žmonėms žinias, reikalingas išsigelbėti, savo Žodyje. Šventasis Raštas turi būti priimtas kaip neginčijamas, tikrasis Jo valios apreiškimas. Jis atskleidžia Dievo charakterį, jis yra pamatinių tiesų apreiškėjas ir patyrimo matas… Nors Dievas atskleidė savo valią žmonėms savo Žodyje, bet nesumenkino Šventosios Dvasios vaidmens; Ji nuolat dalyvauja ir vadovauja mūsų darbams. Mūsų Išgelbėtojas taip pat pažadėjo Dvasią, kad per Ją galėtų perduoti Žodį savo tarnams, apšviestų ir padėtų pritaikyti savo mokslą. Dievo Dvasia įkvėpė Bibliją, todėl Jos mokymas niekada neprieštarauja Žodžiui“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 9 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Kodėl Dievas apsireiškia ir atskleidžia savo valią? Kodėl mums reikia apreiškimo?

2. Kaip Dievas apsireiškia? Dievas naudoja įvairias priemones, kad kažką apie save atskleistų. Jis tai daro bendresniu būdu per gamtą, bet konkrečiau – per sapnus (Dan 7, 1); regėjimus (Pr 15, 1); ženklus (1 Kar 18, 24. 38); ir per savo Sūnų Jėzų Kristų (Hbr 1, 1–2). Ar Dievas apsireiškė jums asmeniškai? Pasidalykite savo patyrimu.

3. Kai kurie Rašto tyrinėtojai atmeta daugybę jo mokymų, laikydami juos tik mitais. Tokios tiesos, kaip pasakojimas apie pasaulio sukūrimą, tikrą Adomą ir Ievą, išėjimą ir apie Danielių yra vos keli iš mokymų (iš Senojo Testamento), kurie laikomi nieku, išgalvotomis pasakomis, skirtomis mokyti dvasinių tiesų, pavyzdžiai. Taip nutinka, kai žmonės teisia Dievo Žodį. Ką tai turėtų mums pasakyti apie akivaizdų tokio nusistatymo pavojų?

4. Dievas Rašte atskleidė savo valią galingais būdais. Vis dėlto Dievas nori jūsų pagalbos skelbiant Jo valią ir gerą žinią apie Jo išgelbėjimą Jėzuje Kristuje. Kai žmonės jus stebi, kokį Dievą jie mato jumyse ir jūsų elgesyje?