Kovo 28 – balandžio 3 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 32, 45–47; Pr 49, 8–12; Iz 53, 3–7; 1 Kor 15, 3–5. 51–55; Rom 12, 2.

Įsimintina eilutė: „Tavo Žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105).

Sudarytas iš 66 knygų ir parašytas daugiau nei per 1500 metų laikotarpį trijuose žemynuose (Azijoje, Afrikoje ir Europoje) daugiau nei keturiasdešimties autorių, Raštas yra unikalus. Nėra kitos tokios šventos ar religinės knygos. Ir tai nestebina. Galų gale, tai – Dievo Žodis.

Nuo pirmųjų keturių šimtmečių po Kristaus yra išlikę daugiau kaip 24600 Naujojo Testamento rankraščių. Iš Platono originalių rankraščių yra išlikę septyni, Herodoto – aštuoni, Homero Iliados šiek tiek daugiau nei 263 išlikę egzemplioriai. Taigi mes turime galingus patvirtinančius įrodymus dėl Naujojo Testamento teksto patikimumo.

Raštas buvo pirmoji žinoma verčiama knyga Vakaruose, spausdinta presu, ir pirmoji knyga išversta į daugybę kalbų. Ją šiandien gali skaityti 95 proc. žemės gyventojų.

Raštas taip pat yra unikalus savo turiniu ir žinia, kuri pagrindinį dėmesį skiria atperkamiesiems Dievo veiksmams istorijoje. Ši istorija yra susipynusi su pranašyste, numatančia Dievo planų ir Jo amžinosios karalystės ateitį. Tai yra gyvas Dievo Žodis, nes ta pati Dievo Dvasia, kuri įkvėpė Šventąjį Raštą (2 Tim 3, 16–17), žada tikinčiuosius šiandien vesti į tiesos pilnatvę (Jn 14, 16–17; Jn 15, 26; Jn 16, 13).

I. GYVAS DIEVO ŽODIS

Dažnai paskutiniai asmens ištarti žodžiai yra svarbiausi. Mozė, pirmųjų penkių pamatinių Rašto knygų autorius, prieš savo mirtį sugiedojo tautai giesmę (Įst 31, 30; 32, 1–43).

1. Perskaitykite Įst 32, 45–47. Kaip Mozė apibūdina Dievo Žodį ir jo galią hebrajų gyvenimui, jiems įžengiant į pažadėtąjį kraštą?

Tarp paskutinių Mozės žodžių yra stiprus raginimas. Nukreipdamas jų širdis į žodžius, kuriuos Dievas jiems pasakė per jį, Mozė norėjo pabrėžti tautai, kad ji dėmesį turėtų sutelkti į Dievą ir Jo valią tautos gyvenimui. Mokydama šių žodžių savo vaikus, kiekviena karta perduotų Dievo išganymo planą. Atkreipkite dėmesį, kad tauta negalėjo pasirinkti žodžių, bet turėjo paklusti ir laikytis „visų šio Įstatymo žodžių“ (Įst 32, 46).

Žemės istorijos pabaigoje Dievas turės žmonių, kurie liks ištikimi visam Raštui, o tai reiškia Dievo įsakymų laikymąsi ir Jėzaus tikėjimą (Apr 12, 17). Šie žmonės liks ištikimi Rašto mokymui, nes jis ne tik užtikrina geresnį gyvenimą žemėje, bet ir amžinąjį likimą Jėzaus mums ruošiamuose namuose (Jn 14, 1–3).

2. Perskaitykite Jn 1, 1–5, 14; Jn 14, 6. Ko šios eilutės mus moko apie Jėzų ir amžinąjį gyvenimą? Kaip Žodis, tapęs kūnu, yra susijęs su Rašto apreiškimu ir įkvėpimu?

Jėzus yra viso Rašto dėmesys ir tikslas. Jo kaip Mesijo apsireiškimas kūne buvo Senojo Testamento pažadų įvykdymas. Kadangi Jis gyveno, mirė ir vėl yra gyvas, Raštai yra ne tik patvirtinti, bet, dar geriau, patvirtintas ir visiškai naujo amžinojo gyvenimo pažadas.

Dar kartą perskaitykite Įst 32, 47. Kaip jūs patyrėte tiesą, kad paklusnumas Dievo Žodžiui yra „ne tušti žodžiai“? Kodėl tikėjimas Dievu ir paklusnumas Jo Žodžiui niekada nėra tuščias?

II. KAS IR KUR PARAŠĖ BIBLIJĄ?

Autorių įvairovė, jų vieta ir istorija suteikia unikalų liudijimą, kad Dievas darbuojasi perduodamas istoriją ir Jo žinią skirtingų kultūrų žmonėms ir skirtingoms auditorijoms.

3. Ką šios eilutės pasako apie rašiusiuosius Bibliją ir jų istoriją? (Iš 2, 10; Am 7, 14; Jer 1, 1–6; Dan 6, 1–5; Mt 9, 9; Fil 3, 3–6; Apr 1, 9).

Bibliją rašė įvairiausi žmonės ir įvairiomis aplinkybėmis. Kai kurie iš jų rašė rūmuose, kiti – kalėjime, kai kurie tremtyje, dar kiti savo misionieriškų kelionių metu dalydamiesi Evangelija. Šie vyrai buvo skirtingo išsilavinimo ir profesijų. Kai kurie, kaip Mozė, turėjo būti karaliai arba, kaip Danielius, turėjo užimti aukštą padėtį. Kiti buvo paprasti piemenys. Kai kurie buvo labai jauni, o kiti ganėtinai seni. Nepaisant šių skirtumų, jiems buvo bendras vienas dalykas – Dievas juos pašaukė, o Šventoji Dvasia įkvėpė užrašyti žinią Jo tautai, nesvarbu, kada ir kur jie begyventų.

Be to, kai kurie rašiusieji buvo įamžintų įvykių liudytojai. Kiti nuodugniai ir asmeniškai ištyrė įvykius arba turimus dokumentus (Joz 10, 13; Lk 1, 1–4). Tačiau visos Rašto dalys yra įkvėptos (2 Tim 3, 16). Todėl Paulius teigia: „O visa, kas… parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4). Žmogiškąją kalbą sukūręs Dievas įgalina pasirinktus žmones patikimai perduoti įkvėptą mintį žmogiškais žodžiais.

„Dievas džiaugėsi galėdamas perteikti savo tiesą pasauliui per žmones, ir Jis pats, per Šventąją Dvasią, įgalino žmones atlikti Jo darbą. Jis vedė protą parinkdamas, ką kalbėti ir ką rašyti. Lobis buvo patikėtas žemiškiems indams, ir vis dėlto jis yra iš dangaus“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., 26 p.).

Tiek daug skirtingų rašytojų įvairiausiuose kontekstuose, tačiau visi jie apreiškia tą patį Dievą. Kaip ši nuostabi tiesa padeda mums užtvirtinti sau Dievo Žodžio patikimumą?

III. RAŠTAS KAIP PRANAŠYSTĖ

Raštas yra unikalus tarp kitų žinomų religinių darbų, nes iki 30 proc. jo turinio sudaro pranašystės ir pranašiškoji literatūra. Pranašysčių įkomponavimas ir jų išsipildymas laiku yra esminiai Rašto pasaulėvaizdžiui, nes Dievas, veikiantis istorijoje, taip pat žino ateitį ir apreiškia ją savo pranašams (Am 3, 7). Raštas yra ne tik gyvas Žodis ar istorinis Žodis – jis ir pranašiškas Žodis.

4. Kaip šios eilutės atskleidžia ateinančio Mesijo detales?

Pr 49, 8–12                                                                

Ps 22, 13–19                                                              

Iz 53, 3–7                                                                   

Dan 9, 2–27                                                               

Mch 5, 2                                                                     

Mal 3, 1                                                                     

Zch 9, 9                                                                      

Senajame Testamente yra bent šešiasdešimt penkios tiesioginės su Mesiju susijusios pranašystės, daug daugiau, jei pridėtume ir tipologiją (tipologija – tai mokslas, kaip Senojo Testamento apeigos, kaip antai atnašos, buvo mažos su Jėzumi susijusios pranašystės). Šios pranašystės susijusios su tokiomis specifinėmis detalėmis, kaip – „skeptras nepaliks Judo“ (Pr 49, 10); Jis gims Betliejuje Jude (Mch 5, 2); Jis bus paniekintas ir atmestas žmonių; sužalotas, neteisingai apkaltintas, bet nepravers burnos, kad apsigintų (Iz 53, 3–7); Jo rankos ir kojos bus pervertos; bus dalijamasi Jo apdaru (Ps 22, 13–19).

Tai, kad šios Senojo Testamento pranašystės išsipildė itin tiksliai Jėzaus gyvenime, mirtyje ir prisikėlime, liudija apie jų dangišką įkvėpimą ir apreiškimą. Tai taip pat rodo, kad Jėzus buvo tas, kuo Jis skelbėsi esąs ir kuo kiti Jį laikė. Jėzus sekė senuosius pranašus, išpranašaudamas savo mirtį ir prisikėlimą (Lk 9, 21–22; Mt 17, 22–23), Jeruzalės žlugimą (Mt 24, 1–2) ir Jo antrąjį atėjimą (Jn 14, 1–3). Taigi Raštas išpranašavo įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą, o šių pranašysčių išsipildymas užtikrina jo patikimumą.

Kokios yra visos priežastys, dėl kurių jūs tikite Jėzų ir Jo mirtimi dėl mūsų? Pasidalykite jomis klasėje sabatą ir paklauskite – kodėl įrodymai yra labai įtikinami?

IV. ŠVENTASIS RAŠTAS KAIP ISTORIJA

Šventasis Raštas yra unikalus, lyginant su kitomis „šventomis“ knygomis, nes jį sudaro istorija. Tai reiškia, kad Raštas – tai ne tik filosofinės žmogaus mintys (pvz., Konfucijaus ar Budos), bet jame užrašyti Dievo veiksmai istorijoje, kai jais siekiama konkretaus tikslo. Rašto atveju šie tikslai yra: 1) Mesijo pažadas ir 2) Jėzaus antrasis atėjimas. Ši seka yra unikali judėjų – krikščionių tikėjimui, priešingai daugelio kitų pasaulio religijų cikliniam vaizdui nuo senovės Egipto iki šiuolaikinių Rytų religijų.

5. Perskaitykite 1 Kor 15, 3–5. 51–55; Rom 8, 11; 1 Tes 4, 14. Ko šios eilutės mus moko ne tik apie Kristaus prisikėlimo istorinę tiesą, bet ką tai mums reiškia asmeniškai?

Keturių Evangelijų ir Pauliaus liudijimas yra tas, kad Jėzus mirė, buvo palaidotas, prisikėlė iš numirusių ir pasirodė įvairiems žmonėms. Tai patvirtina liudytojai, kurie paguldė Jį kape ir vėliau matė jį tuščią. Liudytojai lietė Jėzų, ir Jis valgė su jais. Marija Magdalena, Marija (Jėzaus motina) ir kitos moterys Jį matė kaip prisikėlusį Kristų. Mokiniai kalbėjosi su Juo pakeliui į Emausą. Jėzus jiems pasirodė pavesti didžią Evangelijos užduotį. Paulius rašė, kad atmetus Rašto liudijimą, mūsų skelbimas ir tikėjimas būtų „tuščias“ (1 Kor 15, 14). Kiti vertimai sako – nulinis arba nenaudingas. Mokiniai sako: „Viešpats tikrai prisikėlė“ (Lk 24, 34). Graikų kalbos terminas – „ontos“ reiškia tai, kas iš tikrųjų įvyko. Jis verčiamas – „tikrai“ arba „iš tikrųjų“. Mokiniai liudija, kad „Viešpats tikrai prisikėlė“.

Kristus taip pat yra visų mirusiųjų „pirmagimis“ (1 Kor 15, 20). Tai, kad Kristus prisikėlė iš mirusiųjų ir šiandien yra gyvas, garantuoja, jog jie taip pat bus prikelti, kaip ir Jis buvo prikeltas. Visi teisieji Kristuje „bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22). Šis terminas reiškia būsimą kūrimo aktą, kai priklausantieji Kristui arba liekantys Jam ištikimi bus prikelti „Jo atėjimo metu“ (1 Kor 15, 23) „gaudžiant paskutiniam trimitui“ (1 Kor 15, 52).

Kodėl prisikėlimo pažadas yra itin svarbus mūsų tikėjimui, ypač todėl, kad, mūsų supratimu, mirusieji miega? Kodėl be jo mūsų tikėjimas iš tikrųjų būtų „tuščias“?

V. KEIČIANTI ŽODŽIO GALIA

6. Perskaitykite 2 Kar 22, 3–20. Kas paskatino karalių Jošiją persiplėšti drabužius? Kaip tai, ką jis sužinojo, pakeitė ne tik jį, bet visą Judą?

621 m. prieš Kristų, kai Jošijui buvo apie 25 metai, vyriausiasis kunigas Hilkijas rado Įstatymo knygą, kuri galėjo būti arba pirmosios penkios Mozės knygos, arba, konkrečiai, Pakartoto Įstatymo knyga. Jo tėvo Amono ir nedoriausio jo senelio Manaso karaliavimo metu šis ritinys buvo prarastas dėl Baalo, Ašeros ir visų dangaus galybių garbinimo (2 Kar 21, 3–9). Kai Jošijas išgirdo sandoros sąlygas, jis persiplėšė drabužius, nes suprato, kiek jis ir jo tauta nuklydo nuo gyvojo Dievo garbinimo. Jis nedelsdamas pradėjo reformaciją visame krašte, nugriaudamas aukštumų alkus ir sunaikindamas stabus svetimiems dievams. Po to liko vienintelė vieta, kur garbinti Jude – Dievo šventykloje Jeruzalėje. Dievo Žodžio suradimas veda prie įsitikinimų, atgailos ir galios keistis. Šis pokytis prasideda Jošiju ir galiausiai išplinta į kitas Judo vietas.

7. Kaip Raštas mus užtikrina, kad jis turi galią pakeisti mūsų gyvenimą ir parodyti mums kelią į išganymą? Perskaitykite Jn 16, 13; Jn 17, 17; Hbr 4, 12; Rom 12, 2.

Vienas iš galingiausių Rašto galios liudijimų – tai pasikeitęs asmens gyvenimas. Žodžio nesulaiko žmogaus nuodėmingumas ir ydingumas atskleidžiant tikrą mūsų prigimtį ir mūsų būtinybę Gelbėtojo.

Unikali knyga – Raštas, sudarytas istorijos, kupinas pranašysčių ir galios keisti gyvenimą, taip pat turi būti aiškinamas unikaliai. Jis negali būti aiškinamas kaip bet kuri kita knyga, nes gyvas Dievo Žodis turi būti suprantamas gyvo Kristaus šviesoje, kuris pažadėjo atsiųsti savo Dvasią, kad mus „vestų į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Raštas, kaip Dievo tiesos apreiškimas, turi apimti vidinius aiškinimo principus. Pastaruosius galima rasti tyrinėjant, kaip rašiusieji Bibliją naudojo Šventąjį Raštą ir vadovavosi juo, kaip jie leido pačiam Raštui paaiškinti save.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, 514–522 p.; Su meile iš Dangaus, 2011, 616–634 p.

„Dievas atskleidė žmonėms žinias, reikalingas išsigelbėti, savo Žodyje. Šventasis Raštas turi būti priimtas kaip neginčijamas, tikrasis Jo valios apreiškimas. Jis atskleidžia Dievo charakterį, jis yra pamatinių tiesų apreiškėjas ir patyrimo matas“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 8 p.).

Daugelis mirė dėl ištikimybės Dievo Žodžiui ir jo laikymosi. Vienas iš tokių žmonių buvo Anglijos Parapijos tarnautojas dr. Roulandas Teiloras (Rowland Taylor), kuris prieštaravo katalikiškų mišių įvedimui Anglijos parapijoje Kruvinosios Marijos karaliavimo laikotarpiu. Po to, kai buvo išvarytas iš bažnyčios ir išjuoktas dėl Šventojo Rašto laikymosi, jis asmeniškai kreipėsi į Vinčesterio vyskupą, Anglijos kanclerį, bet buvo įkalintas ir galiausiai sudegintas. Prieš pat mirtį 1555 m. jis pasakė: „Gerieji žmonės! Aš jus mokiau tik šventojo Dievo Žodžio ir ko išmokau iš Dievo palaimintos knygos, Šventojo Rašto. Šiandien esu čia, kad tai užantspauduočiau savo krauju“ (John Foxe, The New Foxe’s Book of Martyrs, rewritten and updated by Harold J. Chadwick (North Brunswick, NJ: Bridge-Logos Publishers, 1997), 193 p.). Dr. Teiloras kartojo Psalmę 51 prieš uždegant ugnį, prieš jam mirštant.

Klausimai aptarimui:

1. Kaip pranašystė patvirtina dangišką Rašto kilmę? Kaip šios išsipildžiusios pranašystės gali užtikrini mus mūsų tikėjime?

2. Atsižvelgiant į III dalies pabaigoje pateiktą klausimą, kodėl įrodymai, susiję su Jėzumi kaip Mesiju, yra itin galingi? 3. Jėzus ir apaštalai parodė nesvyruojantį tikėjimą Šventojo Rašto patikimumu ir jo dangiškuoju autoritetu. Pavyzdžiui, kiek kartų Jėzus pats nurodė į Raštus ir kad (dažnai kalbėdamas apie save) turi išsipildyti Raštai? (žr., pvz., Mt 26, 54. 56; Mk 14, 49; Lk 4, 21; Jn 13, 18; Jn 17, 12). Taigi, jei pats Jėzus rimtai paisė Rašto (Jo atveju Senojo Testamento), ypač kalbant apie pranašysčių išsipildymą, tuomet koks turėtų būti ir mūsų nusistatymas Rašto atžvilgiu?