Sausio 21–27 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 16, 13–14; Rom 8, 14–16; Rom 15, 13; Jn 14, 6; Jn 17, 17; Rom 5, 5.

Įsimintina eilutė: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26)

Kadangi Šventoji Dvasia Rašte kartais nusakoma beasmeniais žodžiais, pavyzdžiui, vėjas arba ugnis, kai kurie padarė išvadą, kad Dvasia yra beasmenė, tam tikra dieviška galia. Jų nuomone, mus įgalinanti Dvasia labiau panaši į elektros srovę, o ne Asmenį. Bet klausimas yra ne tai, ar kai kuriomis eilutėmis galima nurodyti į daugiau beasmenę Šventosios Dvasios veiklą ar įtaką. Klausimas, ar yra daug Rašto vietų, patvirtinančių Dvasios asmenį?

Yra eilučių, ir mes turime į jas atsižvelgti, kad susidarytume išsamesnį vaizdą, kas yra Šventoji Dvasia.

Šią savaitę mes daugiau sužinosime apie Šventosios Dvasios asmenį, kaip parašyta Šventajame Rašte. Ši tiesa padės mums geriau suprasti dieviškąjį Dievo Dvasios vaidmenį mūsų gyvenime. Ir tai padės mums giliau suprasti tikėjimo Šventosios Dvasios asmeniu svarbą mūsų dvasiniam gyvenimui. Tik teisingai mąstydami apie Dvasią mes galime atsilyginti Jai priklausančia meile, pagarba, pasitikėjimu ir paklusnumu.

JĖZAUS APIBŪDINIMAS ŠVENTOSIOS DVASIOS

Perskaitykite Jn 16, 13–14; Jn 15, 26–27; ir Jn 14, 17. 26. Kokias išskirtines savybes Jėzus priskyrė Šventajai Dvasiai šiose eilutėse? Ką tai reiškia jums, kad Jėzus apibūdina Šventąją Dvasią kaip Pagalbininką arba Globėją (parakletos)?

Pasak Jėzaus, Šventoji Dvasia veda, kalba, girdi, praneša ir šlovina. (Jn 16, 13–14) Šventoji Dvasia taip pat mus moko ir mums primena. (Jn 14, 26) Dvasia yra mumyse, (Jn 14, 17) Ji liudija (Jn 15, 26–27) ir parodo. (Jn 16, 8) Tai labiau primena savarankišką asmenį nei beasmenę jėgą.

Perskaitykite Jn 14, 16–18. Kaip Jėzaus pažadas išsipildys? Kaip mokiniai nepalikti našlaičiais?

Jėzus rūpinasi savo sekėjais. Jis nepaliks savo mokinių našlaičiais. Jis pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią. Jėzus čia konkrečiai sako, kad Jis atsiųs „Globėją“. Čia Jėzaus pavartoti žodžiai yra reikšmingi. Jis pažadėjo atsiųsti dar vieną padėjėją. Ne kitokį. Graikų kalboje žodis „kitą“ – tai allos. Naujojo Testamento graikų kalboje allos reiškia, kad Kristus atsiųs kitą Globėją, kuris skiriasi skaitmeniu, bet yra to paties pobūdžio, tai yra toks, kuris yra panašus į Jį patį. Kitaip tariant, Jėzus pažadėjo panašų į save, tokį, kuris užims Jo vietą, kuris ir toliau atliks Jo darbą mumyse, ir kuris yra Jo atstovas.

Šis Šventosios Dvasios darbas yra Pagalbininko arba Globėjo darbas. Rašte čia pavartotas graikų kalbos žodis parakletos, (Jn 14, 16) nusakantis ką nors, ko prašoma paremti, padėti, kažką, kas pašaukiamas mums į pagalbą. Lygiai taip, kaip Jėzus buvo žmogus, Šventoji Dvasia taip pat yra asmuo. Šią idėją palaiko tai, kad Šventajai Dvasiai dažnai priskiriamos asmens savybės. (Jn 14, 26; 15, 26; Apd 15, 28, Rom 8, 26, 1 Kor 12, 11; 1 Tim 4, 1)

Kodėl daug labiau guodžia žinojimas, kad Šventoji Dvasia yra asmuo, o ne vien tik jėga?

ŠVENTOSIOS DVASIOS ASMENS PUSĖS. 1 dalis

Jums skaitant pateiktas eilutes, paklauskite savęs, ar pastarosios labiau kalba apie beasmenę jėgą, ar apie dievišką Asmenį. Rom 8, 14–16. 27; Rom 15, 30; 1 Kor 2, 10; Apd 8, 29; 10, 19–20; 28, 25.

Ar beasmenė jėga gali mus užtarti? Ar beasmenė dvasia ar jėga gali mums kažką apreikšti apie Dievą? Ar beasmenė įtaka gali kalbėti? Visi šie Rašto pareiškimai yra daug prasmingesni, jei Šventoji Dvasia yra asmuo, o ne kažkokia beasmenė jėga.

Perskaitykite pateiktas eilutes. Kokios asmeninės savybės yra čia priskiriamos Šventajai Dvasiai? Ef 4, 30; Apd 5, 3. 9; 1 Kor 12, 11; Rom 15, 30.

Išskirtiniai asmens bruožai – tai pažinimas (ar suvokimas), jausmai ir valia. Nuliūdinti galima tik asmenį. Tik asmenį galima apgauti ir jam meluoti. Tik asmuo turi galimybę nuspręsti kažką daryti taip, kaip jam patinka. Valia turbūt yra viena iš labiausiai išskirtinių asmens savybių. Ir tik asmuo gali mylėti. Juk nėra abstrakčios ir beasmenės tikros meilės formos. Meilė ateina su labai asmenišku prisilietimu. Šios asmens savybės rodo, kad Šventoji Dvasia yra sąmoninga, savarankiška, valinga ir apsprendžianti esybė, galinti mylėti. Dvasia nėra neaiški emanacija (išsiliejimas) ar beasmenė esmė. Šventoji Dvasia yra taip asmeniškai apibūdinta, nes pats Dievas yra asmeniškas.

„Šventoji Dvasia yra asmenybė, priešingu atveju Dvasia negalėtų liudyti mūsų dvasiai ir mūsų dvasia, kad esame Dievo vaikai. Dvasia taip pat turi būti dieviškas asmuo, kitaip Dvasia negalėtų ištirti paslapčių, kurios yra Dievo gelmėse.“ (E. Vait, Evangelism, 617 p.)

Kaip Rašto požiūris, kad Šventoji Dvasia turi asmens savybes, paveikia mūsų santykius su Dvasia? Kas būtų kitaip, jei Šventoji Dvasia būtų tik beasmenė jėga, o ne pats Dievas?

ŠVENTOSIOS DVASIOS ASMENS PUSĖS. 2 dalis

Iššūkis, su kuriuo susiduriame stengdamiesi suvokti Šventąją Dvasią yra tas, kad Dievą Tėvą mes galime įsivaizduoti šiek tiek apčiuopiamu būdu. Daugelis taip pat yra susidarę konkretų Jėzaus paveikslą, nes Jis yra aprašytas Evangelijose. Jis prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį ir pasirodė mums žmogaus pavidalu.

Tačiau Šventoji Dvasia yra pateikiama visiškai kitaip. Dvasia iš pažiūros yra neapčiuopiama, daug sunkiau suvokiama nei Tėvas ir Sūnus.

Todėl kai kurie daro išvadą, kad Šventoji Dvasia yra tik beasmenė jėga. Tačiau tai, ką mes iki šiol tyrinėjome, tikrai nepritaria tokiai minčiai dėl Šventosios Dvasios prigimties. Tiesą sakant, Rašte yra teiginių, kurie būtų beprasmiai, jei Šventoji Dvasia būtų tik beasmenė jėga arba (dieviška) galia.

Atidžiai perskaitykite pateiktas eilutes ir pagalvokite, ar pastarosios turėtų prasmę, jei jose Šventoji Dvasia būtų pervadinta beasmeniu žodžiu „jėga“? Kodėl šios eilutės turi prasmę tik tada, jei Šventoji Dvasia iš tiesų yra Asmuo? Rom 15, 13; 1 Kor 2, 4

Apaštalų teiginys, kad „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ (Apd 15, 28) būtų absurdiškas, jei Šventoji Dvasia būtų tik jėga ar beasmenė įtaka. Vietoj to šis teiginys nusako kitą asmenį, kaip Tėvas ir Sūnus yra asmenys.

Be to, kaip tikintieji galėtų būtų pakrikštyti „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,“ (Mt 28, 19) jei pirmieji du paminėtieji yra asmenys, tačiau trečiasis – ne? Ne itin logiška. Vietoj to, visi trys jie paminimi kaip dalis to paties vieno vardo, kuriuo mes esame pakrikštyti. Taigi Šventoji Dvasia čia apsireikšta kaip esanti tame pačiame lygyje su Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi.

Vait įžvalgiai pažymėjo, kad „yra trys gyvi dangiškojo trejeto asmenys… Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.“ (E. Vait, Evangelism, 615 p.) Ji taip pat labai aiškiai pasisakė dėl Šventosios Dvasios asmens buvimo.

TIESOS DVASIA

Perskaitykite Jn 14, 6; 17, 17. Kokia yra tiesos reikšmė šiose eilutėse?

Jono Evangelijoje žodis „tiesa“ yra esminis terminas. Mūsų šiuolaikinis tiesos supratimas dažnai yra labai abstraktus ir teorinis. Vakaruose tiesa buvo grindžiama graikų filosofija. Tačiau Rašte, ypač Evangelijoje pagal Joną, tiesai tenka gana asmeniška ir konkreti reikšmė: Jėzus yra tiesa. (Jn 14, 6) Nors rašytinis Dievo Žodis yra tiesa, (palyginkite su Jn 17, 17; Ps 119, 142) aukščiausiu būdu Dievo tiesa apsireiškia Jėzaus Kristaus asmenyje. Tikras Dievo pažinimas mums suteiktas Jėzuje, apie kurį Raštai liudija, nes Dievas apsireiškė per Jį.

Perskaitykite Jn 15, 26; 16, 13. Kokia funkcija Šventajai Dvasiai tenka kaip Tiesos Dvasiai?

Jn 16, 13 mums parašyta, kad Tiesos Dvasia ves mus į tiesos pilnatvę. Dvasia tai daro nukreipdama į Jėzų Kristų ir padėdama mums prisiminti, ką Jėzus sakė (Jn 15, 26) ir atliko dėl mūsų. Tiesa, į kurią Šventoji Dvasia mus veda, yra labai asmeniška: ji išaukština Jėzų ir veda mus į gyvus ir ištikimus santykius su Juo. Kai Jėzus kalbėjosi su samariete, Jis sakė, kad Dievas turi būti garbinamas dvasia ir tiesa. (Jn 4, 24) Mums prašant Šventosios Dvasios vedimo, Dvasia nuves mus pas Jėzų, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. (Jn 14, 6)

Rašte tiesa nėra abstraktus dalykas ar teorija, kaip, pavyzdžiui, dažnai būna filosofijoje. Tiesa apima gilų asmeninį ir ištikimą ryšį su mūsų Kūrėju ir Atpirkėju, kuris yra pavadintas „ištikimu Dievu.“ (palyginkite su Įst 32, 4; Ps 31, 6) Tad Šventoji Dvasia yra deramai vadinama „Tiesos Dvasia“, (Jn 14, 17; 16, 13) kuri yra siunčiama mums nuo Dievo Tėvo, (Jn 15, 26) nurodant ne tik Jos asmeninį charakterį, bet ir Jos dieviškumą.

Apie tiesą mes esame linkę manyti, pavyzdžiui, loginės sampratos, vadinamos modus ponens, rėmuose. „Jei A, tada B. A, todėl B“. Ir neabejotina, jog tai, ką mes laikome tiesa, mes suvokiame kaip teiginį. Tačiau, kaip suprasti tiesos kaip asmens idėją? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.

KODĖL TAI SVARBU?

Šventosios Dvasios asmens klausimas yra labai svarbus, ir pastarasis turi labai praktinę reikšmę. „Jeigu Dvasia yra dieviškas asmuo, o mes apie Ją galvojame kaip apie beasmenę įtaką, mes atimame iš dieviško asmens Jam priklausančią pagarbą, garbę ir meilę.“ (LeRoy Edvin Froom, The Comming of the Comforter, 40 p.)

Jei apie Šventąją Dvasią mes manome tik kaip apie paslaptingą dievišką jėgą, tuomet galvosime: Kaip aš galiu turėti daugiau Šventosios Dvasios? Bet jei mes manome apie Šventąją Dvasią kaip apie dievišką Asmenį, klausime: Kaip Šventoji Dvasia gali turėti daugiau manęs? Lemiama mintis: Ar norite turėti Šventąją Dvasią, ar norite, kad Šventoji Dvasia turėtų jus? Ar jūs priešinatės Dvasios įtakai, ar esate pasiruošę sekti Dvasią džiaugsmingai paklūstant? (žr. Rom 8, 12–14; Gal 5, 18–24) Ar norite naudoti Šventąją Dvasią atsižvelgiant į savo planus, ar esate priklausomi nuo Jos taip, kad Ji gali padėti jums tapti labiau panašiems į Jėzų Kristų ir daryti tai, ką Jis yra jums sumanęs? Ar jūs rimtai paisote to, „kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo“ (1 Kor 6, 19) ir ar esate pasiruošę šlovinti Dievą savo gyvenimu?

Perskaitykite Rom 5, 5 ir Ef 2, 18–19. Kaip Šventoji Dvasia ir Dievo meilė susijusios? Kokią įtaką tai turi jums asmeniškai ir bažnyčiai?

Tik asmenys gali sąmoningai apsispręsti bendradarbiauti vienas su kitu. Mes esame kviečiami dirbti kartu su Šventąja Dvasia, kol Ji veda ir pakeičia mus asmeniškai ir bendrai, kaip Dievo Bažnyčią. Jei mes nepriimsime Šventosios Dvasios kaip vieno iš Dievybės Asmens, mums bus lengviau Jos nepaisyti, užsikimšti savo ausis Jos kvietimui ir užkietinti savo širdis Jos gyvenimą keičiančiai įtakai. Ir kadangi mes esame puolusios ir nuodėmės sugadintos būtybės, kurioms reikia keičiančios Dievo malonės, mums nederėtų nepaisyti Šventosios Dvasios raginimo mūsų gyvenime. Priešingai, mes turime labiau Jai atsiduoti. Tad pripažįstant, kad Šventoji Dvasia yra dieviškas Asmuo, kuris nori mus panaudoti, Dievas stovi mūsų krikščioniškojo patyrimo centre.

„Mes negalime naudotis Šventąja Dvasia. Tai Dvasia naudojasi mumis.“ (Su meile iš Dangaus, 625 p.) Jūsų manymu, ką E. Vait turėjo omenyje? Kaip Šventoji Dvasia gali mumis naudotis? (žr. Fil 2, 13)

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 621–625 p.; Evangelism, 613–617 p.

„Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: ‘Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.’“ (Mato 28, 18–20) Atkreipkite dėmesį, Jėzui davus jiems pašaukimą ir darbą, Jis liepė krikštyti mokinius vardan (vienaskaita) Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Jis nepasakė „vardais“ Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, bet „vardan“ (graikiškai – onoma). Tai galingesnis trivienės mūsų vieno Dievo prigimties įrodymas („Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS.“ [Įst 6, 4]) Šią savaitę jau tyrinėjome, niekas neabejoja Tėvo ir Sūnaus asmenimis; tad kodėl reikėtų abejoti Šventosios Dvasios asmeniu ir asmeniškumu? Pasak Rašto, mes turime mylintį, rūpestingą ir guodžiantį paties Dievo Artumą, veikiantį mumyse ir per mus. Tokia yra Šventoji Dvasia ir būtent tai Ji ir daro. Ir kiek maloniau žinoti, kad šis pasiliekantis Artumas yra Asmuo, kaip Tėvas ir Jėzus. Taip, tai suvokti visiškai – sunku. Bet, na ir kas? Jei mums nesuvokiama, pavyzdžiui, paprastos šviesos ar vėjo prigimtis, juolab mums iki galo bus nesuvokiama pačios Šventosios Dvasios prigimtis?

Klausimai aptarimui:

Klasėje aptarkite atsakymus į penktos dalies klausimą apie tai, kad tiesa yra asmuo, Jėzus Kristus. Ką tai reiškia? Kodėl Jėzus yra Tiesa? Kaip mes suprantame tokią „tiesą“, užuot pastarąją laikius principais ar teiginiais?

E. Vait rašė: „Privalome suvokti, kad Šventoji Dvasia, kuri yra toks pat asmuo kaip ir Dievas, vaikščioja šia žeme.“ (Evangelism, 616 p.) Ką tai mums pasako apie Šventosios Dvasios tikrovę ir artumą?

Dar kartą apžvelkite kai kurias šią savaitę jau tyrinėtas Šventosios Dvasios savybes. Kurios iš jų jus ypač guodžia? Kuri iš jų jums yra svarbiausia? Klasėje pasidalykite, kurias savybes ir kodėl išsirinkote.

Kas jums yra suprantamiau, beasmenė jėga ar asmuo? Kuo jūsų atsakymas yra reikšmingas?