Kovo 11–17 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 7, 51; Hbr 10, 24–25; Ef 4, 25–5, 2; 1 Tes 5, 19–21; Mk 3, 28–29.

Įsimintina eilutė: „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.“ (Ef 4, 30)

Šventoji Dvasia turi išskirtinį sugebėjimą vesti nusidėjėlius į jų tikros nuodėmingos būklės suvokimą. Dvasia taip pat pažadina mumyse norą priimti Jėzų ir Jo atleidimą už mūsų nuodėmes. Šventoji Dvasia turi neprilygstamą galią padaryti mus nugalėtojais ir įgalinti mus atspindėti gražų Jėzaus charakterį.

Tuo pačiu metu, menki nusidėjėliai gali priešintis šiai galingai ir stipriai Šventajai Dvasiai. Ji neverčia mus kažką daryti.

Nuodėmė itin vilioja ir patraukia. Vis dėlto ji yra labai apgaulinga ir veda į mirtį. Ji yra visiškai priešinga Dievui ir Jo tyram šventumui bei gėriui. Atspindėdama šį dievišką šventumą, Šventoji Dvasia priešinasi bet kokiai nuodėmės formai ir Dvasia labai liūdi, kai mes nusidedame ir nenorime nuodėmės išsižadėti. Nors Šventoji Dvasia yra galinga, Jos teigiamas poveikis gali būti nuslopintas ir mes galime Jai priešintis, kai nesiliaujame gyventi nuodėmingai. Evangelija net mums sako, kad yra viena nuodėmė, kuri negali būti atleista – tai piktžodžiavimas Dvasiai. (Mt 12, 31–32)

Šią savaitę tyrinėsime tas Rašto vietas, kurios yra susijusios su Šventosios Dvasios liūdinimu, gesinimu, priešinimusi Dvasiai ir su neatleistina nuodėme.

PRIEŠINIMASIS ŠVENTAJAI DVASIAI

Perskaitykite Apd 7, 51. Koks įspėjimas čia užrašytas, ir kaip pastarasis taikytinas net mums šiandien?

Šventajame Rašte yra paminėtos kelios konkrečios nuodėmės Šventajai Dvasiai. Daugelis šių nuodėmių yra susijusios su individualiu lygiu. Tačiau yra ir kolektyvinė pusė, kaip pasakyta Apd 7, 51. Steponas pažymėjo, kad jo kaltintojai yra kietasprandžiai, kaip maištingi izraelitai, garbinę aukso veršį. (Iš 33, 3) Jie priešinosi Šventajai Dvasiai, nes atsisakė klausytis, ką Šventoji Dvasia per Dievo pranašus įkvėptų jiems į širdį. Toks priešinimasis Dievui ir Jo planui galiausiai lėmė tai, kad kai kurie atmetė Viešpatį Jėzų Kristų. Užuot sekę Jėzų, išorinį garbinimą jie padarė pakaitalu paklusnumui gyvajam Dievo Žodžiui.

Stebina tai, kad trapūs žmonės, sukurti ir išlaikomi Dievo, sugeba atsispirti Šventosios Dvasios darbui ir galiausiai Dievo malonei. Nors galingas, Dievas neverčia Jį priimti, nepaisydamas mūsų laisvos valios. Jis gerbia mūsų sprendimus.

Galų gale, jei Dievas norėtų priversti mus paklusti, kodėl Jis to nepadarė Edene su Adomu ir Ieva, išvengiant pasaulinės nuodėmės krizės? Dievas sukūrė mus laisvus, galinčius priimti moralinius sprendimus, kad galėtume arba gyventi, arba mirti, daryti arba gera, arba pikta. Kokia šventa ir brangi dovana, suteikta kiekvienam iš mūsų.

Nors kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo paties sprendimus, mums taip pat tenka kolektyvinė atsakomybė: turime padrąsinti vienas kitą būti ištikimiems, paklusti Dievo Žodžiui ir likti Jėzaus Artume. (Hbr 10, 24–25) Šiandien mes priešinamės Šventajai Dvasiai, kai priešinamės Dievo Žodžiui ir nepaisome Jo pranašų žinios.

Lengva žvelgti į senovės Izraelį ir juos teisti bei kritikuoti dėl visų jų klaidų. O mūsų pačių nederami sprendimai? Ar norėtumėte, kad jie būtų paviešinti, kaip senovės Izraelio klaidos?

Kaip mes galime padėti kitiems mylėti ir daryti gerus darbus? Kokia jums tenka atsakomybė dėl meilės ir gerų darbų kituose?

ŠVENTOSIOS DVASIOS LIŪDINIMAS. 1 dalis

Perskaitykite Ef 4, 30. Čia Paulius vartojo liepiamąją nuosaką ir įspėjo mus neliūdinti Šventosios Dvasios. Ką reiškia liūdinti Šventąją Dvasią?

Šventoji Dvasia yra Asmuo, o ne dieviška jėga. Todėl Dvasią galima nuliūdinti. Bet kaip mes tai padarome? Galbūt reikėtų prisiminti, kad viena iš Šventosios Dvasios užduočių – tai padėti pamatyti nuodėmę. (Jn 16, 8) Dvasia veda mus pas Jėzų, kuris atleidžia mūsų nuodėmes ir pašventina mus. Galų gale, Dievo Dvasia vadinama „šventa“. Tai reiškia, kad Ji nekenčia nuodėmės. Tačiau Ji džiaugiasi, kai mes esame paklusnūs Dievui visame kame ir galvojame bei kalbame tai, kas yra tyra ir šventa. Kita vertus, tai taip pat reiškia, kad Dvasia nuliūsta, kai mes puoselėjame tai, kas yra neverta mūsų dangiškojo pašaukimo. Bet koks mūsų nusistatymas daryti nuodėmę arba sumenkinti nuodėmės piktumą nuliūdina Dvasią. Liūdinti Šventąją Dvasią – tai rimtas dalykas.

Pauliaus žodžių kontekstas Ef 4, 30 dėl Šventosios Dvasios liūdinimo yra susijęs su asmens gyvensena prieš atsivertimą ir po atsivertimo. Kaip nauji kūriniai Kristuje, mes turime būti kantrūs, švelnūs, pakantūs vieni kitiems, mylintys ir uoliai sergėti Dvasios vienybę taikos ryšiu. (Ef 4, 2–3) Atnaujinti Dvasia (Ef 4, 23) priklausome Kristui, mūsų naujai galvai, (Ef 4, 15), todėl mes nevaikštome pasiduodami proto menkystei, kaip tai daro pagonys. (Ef 4, 17) Vietoj to gyvename taip, kaip patinka Dievui. (Ef 4, 24–31)

Skirdami vietos šiose 4 skyriaus eilutėse paminėtiems neigiamiems dalykams mūsų širdyse ir kai jie pasireiškia mūsų žodžiais ir darbais, tada Dvasia yra liūdinama. Liūdinti Šventąją Dvasią reiškia paniekinti Jos šventą buvimą ir Jos gyvenimą keičiančią jėgą, nes mes ir toliau sąmoningai nusidedame.

Šventoji Dvasia nėra abejinga tam, kaip mes gyvename. Perskaitykite Ef 4, 25–31 ir sudarykite sąrašą konkretaus moralinio elgesio, kuris liūdina Šventąją Dvasią. Kodėl šie dalykai liūdina Šventąją Dvasią?

ŠVENTOSIOS DVASIOS LIŪDINIMAS. 2 dalis

Tai, kad Šventąją Dvasią galima nuliūdinti, reiškia, jog Dievas nėra abejingas mums ir tam, ką mes darome. Dievą paveikia tai, ką mes nusprendžiame ir kaip mes gyvename.

Perskaitykite Ef 4, 25–5, 2. Kas mums čia liepta daryti ir kuo skirtųsi mūsų gyvenimas, jei mes laikytumės šių biblinių paliepimų?

Kalbant teigiamai, mes džiuginame Šventąją Dvasią, kai kalbame tiesą meilėje; kai mus piktina nuodėmė, bet rūstaudami nenusidedame; kai mes darbuojamės savo rankomis ir panaudojame savo darbo vaisius padėdami stokojantiems; kai kalbame tai, kas ugdo ir duoda malonę klausytojams; kai esame malonūs, gailestingi ir atlaidūs.

Jei laikome save krikščionimis, tačiau gyvename taip, tarsi Kristus niekada nebūtų atėjęs ir mūsų gyvenimo nepaveikia Jo įtaka ir meilė, tada mes liūdiname Šventąją Dvasią. Jei mes išpažįstame, kad tikime tiesą, bet mūsų elgesys prieštarauja mūsų išpažinimui, mes nuliūdiname Šventąją Dvasią. Jei stokojame moralinio principingumo, taip pat liūdiname Dvasią.

Evangelizacinės pastangos neturi būti atskirtos nuo etiško elgesio. Jei mes gyvename taip, kad kiti supranta, jog mes tikrai esame Dievo vaikai ir atspindime Jėzų, Dievo širdžiai mes suteikiame džiaugsmo.

Perskaitykite Ef 4, 3–4. 15–16. 32. Ką šios eilutės pasako apie kolektyvinę gyvenimo Dvasioje pusę? Kaip Dvasios kupinas gyvenimas atsiskleidžia bendraujant su kitais tikinčiaisiais?

Įdomu tai, kad Efeziečiams 4 taip pat yra išskirtinė kolektyvinė pusė. Vienybės mintis yra paminėta keletą kartų. Pauliui rūpėjo, kad mes išlaikytume Dvasios vienybę, nes mes gyvename Dievo gyvenimą vieni kitų (Ef 4, 32) kontekste. Mūsų tarpusavio santykiai bažnyčioje, stengiantis sergėti „Dvasios vienybę taikos ryšiu“, (Ef 4, 3) yra labai svarbu, kad neliūdintume Dvasios. Tai, kaip mes elgiamės vieni su kitais bažnyčioje, kuri yra Šventosios Dvasios (1 Kor 3, 16–17) šventykla, išties rūpi Dievui. Mūsų nusistatymas vienas kito atžvilgiu Kristaus kūne yra itin svarbu Dievo Dvasiai.

Gerai, kad žinome tiesą, trijų angelų žinią, (Apr 14, 6–12) bet paklauskite savęs: Kaip jūs elgiatės su kitais, ypač tais, kurie yra jums pavaldūs arba tais, kurie negali jums būti kažkuo naudingi? Tai yra, jie neturi ką jums pasiūlyti mainais.

GESINTI ŠVENTĄJĄ DVASIĄ

Perskaitykite 1 Tes 5, 19–21. Kaip Šventoji Dvasia gali būti gesinama?

Žodis „negesinkite“ yra susijęs su ugnies idėja. Ta pati graikiško žodžio šaknis yra pavartota 1 Tes 5, 19 ir Ef 6, 16. Tai rodo, kad Šventoji Dvasia yra kažkuo susijusi su ugnimi, kurią mes galime užgesinti. Reiktų prisiminti, kad Šventoji Dvasia dėl mūsų daro du svarbius dalykus: suteikia mums žinių apie nuodėmę ir suteikia mums galią įveikti nuodėmę. Abu yra susiję su pašventinimu.

Per Dievo Žodį Dvasia mums pasako, ką mes turime žinoti, kad gyventume šventai, ir per savo vidinę galią Ji leidžia mums pakeisti mūsų gyvenimą pagal pažinimą. Vienas iš būdų, kaip mes galime išvengti Dvasios gesinimo – tai neniekinti pranašavimų. (1 Tes 5, 20) Paulius mokė tesalonikiečius neniekinti pranašavimų, tačiau apaštalas taip pat ragino viską ištirti. (1 Tes 5, 21) Nors mes turime būti atviri Dvasiai savo bendruomeniškame gyvenime ir neturėtume gesinti Šventosios Dvasios darbo, mes taip pat turime tirti, nes klaidinantys mokymai ir netikri pranašai toliau kenkia bažnyčiai.

Ne visos dvasios yra nepiktybinės. Tačiau Dvasios įkvėptas Dievo Žodis yra žibintas mūsų žingsniams ir šviesa mūsų takui. (Ps 119, 105) Turime matą, kuriuo galime patikrinti net naujus pranašavimus. Rašto laikais toks žibintas turėjo dagtį, teikdavusį šviesą vaikščiojantiems naktį. Raštas mums pasako, kaip elgtis „pagal Dvasią“. (Gal 5, 25) Tai padarome atsiduodami Dievo Žodžio mokymui ir paklusdami Šventosios Dvasios raginimams, kaip Ji mums nurodo gyventi.

Daug išpažįstančiųjų tikintys, kad Raštas yra Dievo Žodis, jį aiškina taip, kad Raštas netenka tikro autoriteto, ir dėl to jie netenka galios savo gyvenime. Be to, kai mes niekiname Dievo Žodį ir elgiamės su juo nepagarbiai ar nepritaikome jo mokymo sau, mes gesiname šį žibintą, kuris yra duotas mus vesti mūsų kelyje ir raginti mūsų sąžinę daryti gerus darbus.

Perskaitykite 1 Tes 4, 7–8. Ką reiškia būti pašauktiems šventėjimui? Kokiose jūsų gyvenimo srityse jums reikėtų pasidomėti, ar jūs išties šventėjate?

PIKTŽODŽIAVIMAS ŠVENTAJAI DVASIAI

Perskaitykite Mk 3, 28–29; Lk 12, 10; Mt 12, 31–32. Jei kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus atleisti, kas negali būti atleista?

Galbūt jokia kita nuodėmė nesukėlė didesnio sąmyšio ir skausmo tarp krikščionių ir nebuvo taip nesuprasta, kaip piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai. Kai kurie galvoja, kad Jėzus turėjo omenyje kai kurias konkrečias nuodėmes, kurios ypač liūdina. Gerai darome sau primindami, kad vis dėlto visos nuodėmės Dievui yra bjaurios, nors kai kurių nuodėmių padariniai gali būti drastiškesni nei kitų. Bet ką Jėzus turėjo galvoje, kalbėdamas apie neatleistiną nuodėme?

Tiesą sakant, nė viena iš šių eilučių nekalba, kad ši nuodėmė negali būti atleista; ji nebus atleista. Prisiminkime, Šventosios Dvasios darbas – tai vesti nusidėjėlius, kad jie suvoktų savo nuodėmes ir trokštų priimti Jėzų, kuris vienintelis atleidžia nuodėmes. Tad piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai turi būti suprantamas kaip apgalvotas ir nuolatinis gelbstinčio Jėzaus darbo išsižadėjimas. Tai įvyksta, kai žmogus sąmoningai ir atkakliai priešinasi Dvasios liudijimui apie Kristų, Jo išgelbėjimą ir malonę.

Jėzus nekalbėjo apie kokių nors kelių šmeižikiškų žodžių pasakymą. Šventajai Dvasiai piktžodžiaujama tik nuolatinio netikėjimo ir atviro priešiškumo Jėzui kontekste. Piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai – tai ne vienkartinis epizodas; tai – ryžtingas gyvenimo būdas.

„Užuot priėmę pateiktus įrodymus, užuot pripažinę Kristaus darbuose dangaus dovaną, jie laikėsi savo nedorų tikslų ir sakė, kad Jis šį nuostabų darbą atliko per velnią. Tai buvo nuodėmė Šventajai Dvasiai.“ (E. Vait, „Loma Linda Messages“, 156 p.)

Kai žmogaus širdis atkakliai priešinasi Dievui ir, tokiu būdu, sąmoningai atsisako atiduoti Jėzui tai, kas Jam priklauso, širdis lieka užkietėjusi ir nepripažįsta Šventosios Dvasios liudijamos tiesos apie Dievo išganančią Jėzaus Kristaus auką. Šios nuodėmės neįmanoma atleisti ne todėl, kad Dievas yra bejėgis arba nenori atleisti, bet dėl ​​to, kad žmogus negali pripažinti savo nuodėmės. Todėl jis nepriima atleidimo Jėzuje. Šis nusistatymas, žinoma, turi amžinus padarinius.

Kaip mes galime būti užtikrinti, kad, nepriklausomai nuo to, ką mes išpažįstame, mes negyvename prieštaraudami Dievui ir nesipriešiname Šventajai Dvasiai? (žr., pvz., 1 Jn 5, 3 ir Rom 8, 14).

Tolesniam tyrinėjimui: Vien tai, kad žmonės su nerimu klausia, ar jie padarė neatleistiną nuodėmę, parodo, jog jie taip nenusidėjo. Priešingu atveju jie dėl to net nesijaudintų. Jų rūpestis yra pakankamas įrodymas, kad, tiesą sakant, jie vis dar yra atviri Dvasios vedimui. Ką žmogus turi daryti, tai prašyti Jėzaus teisumo ir, laikydamasis Jėzaus nuopelnų, žengti pirmyn tikėjime ir paklusnume. Tik uždengti Kristaus teisumo, kuris yra paties Dievo teisumas, (Rom 10, 3) jie gali turėti ramybę ir užtikrintumą, kurio jiems dabar itin trūksta.

Dievas negali atleisti tik tokiam asmeniui, kuris nuolatos atsisako ateiti pas Jėzų atleidimo. „Nusidėjimas piktžodžiaujant Šventajai Dvasiai nenutinka staigiu žodžiu ar poelgiu; tai tvirtas, ryžtingas priešinimasis tiesai ir įrodymams.“ (E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 5., 1093 p.) „Niekam nereikia žiūrėti į nuodėmę Šventajai Dvasiai, kaip į kažką paslaptingo ir neapibrėžto. Nuodėmė Šventai Dvasiai – tai nuolatinis atsisakymas atsiliepti į kvietimą atgailauti.“ (1093 p.)

Klausimai aptarimui:

Jeigu kas nors pas jus ateitų bijodamas, kad padarė neatleistiną nuodėmę, ką jūs pasakytumėte ir kokiomis eilutėmis pasinaudotumėte, siekdami padėti? Kodėl išganymo vien tikėjimu samprata yra itin svarbi padedant kam nors, kas mano esąs beviltiškai pražuvęs?

Mes gesiname Šventąją Dvasią, kai atsisakome elgtis ar kalbėti taip, kaip Ji veda. Kur mums gresia pavojus numalšinti Šventąją Dvasią? Tai yra, kokiose jūsų gyvenimo srityse (jei tokių yra) pastebime save priešinantis Dievo vedimui, ir kaip galite išmokti Jam pasiduoti?

Kartais Dievas leidžia į mūsų gyvenimą ateiti tam tikroms aplinkybėms, kurių mes nemėgstame arba kurių mes nesuprantame. Taip, pavyzdžiui, nutiko Jobui. Kodėl įsižeidimo parodymas gali slopinti Šventosios Dvasios darbą mūsų gyvenime? Kaip mes galime labiau pasitikėti Dievu ir patikėti Jam savo gyvenimą visiškai net sunkiausiu metu?

Kai kurie, bijodami „susitepti“ tuo, ką jie laiko sugedusiomis įtakomis bažnyčioje, atsiskiria nuo Kūno. Kas negerai su šia mintimi ir kodėl tai nėra biblinis pavyzdys krikščionims?