Rugpjūčio 24–30 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 2, 42–47; 4, 32–37; Mt 25, 38. 40; Apd 9, 36; 2 Kor 8, 7–15; Rom 12; Jok 2, 1–9.

Įsimintina eilutė: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27).

Tekstas, žinomas kaip didysis pavedimas (Mt 28, 18–20), yra vienas žinomiausių Rašte, bent jau krikščionims. Šie tekstai, įkvėpę įvairioms misijoms ir evangelizaciniams sumanymams, dažnai nusakomi kaip mūsų misija. Tiesą sakant, įkvėpti šių eilučių, krikščionys iškeliavo į visą pasaulį, kad būtų paskelbta Evangelija, ir kartais jiems tai labai daug kainavo.

Ką gi Jėzus liepė veikti? Padaryti mokiniais, krikštyti ir mokyti žmones „laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 20). Ir jau tyrinėjome, kad itin daug Jėzaus įsakymų yra susiję su rūpinimusi turinčiaisiais poreikių, kenčiančiais, negalinčiais pasirūpinti savimi. Todėl turime prisiminti, kad šie paliepimai pirmiesiems Jėzaus mokiniams buvo ne nauja užduotis, kažkas, ko jie anksčiau nebuvo girdėję ir matę, bet buvo tos misijos tęsinys, kurią Jėzus jau vykdė tarp jų. Taigi ši Jėzaus mokymo pusė yra aiškiai matoma naujosios bažnyčios bendruomenės gyvenime, kaip dalis didžiojo pavedimo įvykdymo.

NAUJA BENDRUOMENĖ

Po Jėzaus užžengimo ir Šventosios Dvasios atėjimo per Sekmines, tikinčiųjų bendruomenė sparčiai augo ir subūrė ankstyvąją bažnyčią, naują bendruomenę tarp Jėzaus sekėjų, kuriai iš pradžių vadovavo Jo pirmieji mokiniai. Tačiau ši nauja bendruomenė buvo sudaryta ne tik iš jų; vietoj to ji buvo pastatyta ant Jėzaus mokymo ir tarnystės, ji taip pat kilo iš ilgos žydų raštų ir pranašų istorijos.

Perskaitykite Apd 2, 42–47 ir Apd 4, 32–37. Ką esminio įžvelgiate ankstyvosios bažnyčios bendruomenės aprašymuose?

Nors atrodo, kad izraelitams visiškai nepavyko įgyvendinti teisingos ir dosnios visuomenės principo, ankstyvoji bažnytinė bendruomenė rimtai pritarė nurodymui, kad „tarp jūsų neturi būti elgetų“ (Įst 15, 4). Viena iš praktinių jų tikėjimo išraiškų buvo dalijimasis medžiaginiais ištekliais – net parduodant žemę ir prisidedant prie iždo (žr. Apd 4, 34–5, 2) – patenkinant tikinčiųjų poreikius, taip pat būnant palaiminimu jaunai bendruomenei, ypač per tarnavimą gydant (žr. Apd 3, 1–11; 5, 12–16).

Vis dėlto tai nebuvo utopinė bendruomenė. Daugėjant tikinčiųjų, padidėjo įtampa dėl šių išteklių administravimo, ypač dėl kasdienio našlių aprūpinimo maistu (žr. Apd 6, 1). Mokiniai, būdami gabūs grupės vadovai, dėmesį norėjo skirti Evangelijos skelbimui. Norint išspręsti susidariusią padėtį, reikėjo atlikti tam tikrą perorganizavimą.

Todėl buvo paskirti septyni žmonės praktiniams bažnyčios bendruomenės reikalams. Tai galbūt buvo pirmasis skirtingų tarnysčių ir gebėjimų pripažinimas bažnyčioje; tuo pačiu metu jis parodė praktinės tarnystės svarbą bažnyčios gyvenimui ir liudijimui. „Tų pačių pasišventimo bei teisingumo principų, kuriais vadovai turėjo vadovautis, dirbdami su Dievo žmonėmis Mozės ir Dovydo laikais, laikėsi ir tie, kuriems buvo pavesta rūpintis naujai organizuota, skelbiančia Evangeliją Dievo bažnyčia“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 72 p.).

Pasistenkite įsivaizduoti, ką reiškė būti tos ankstyvos bendruomenės dalimi. Kaip šiandien galime atspindėti tuos pačius principus?

TABITOS TARNYSTĖ IR LIUDIJIMAS

Bažnyčia pradėjo plėstis, kaip Jėzus numatė: „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), – nauji tikintieji tęsė Jėzaus tikėjimą ir tarnystę. Tarp jų Jopėje buvo Tabita. Akivaizdu, kad ji rimtai atsižvelgė į Jėzaus nurodymą, jog aprengiant nuogą asmenį, tai padaroma pačiam Jėzui (žr. Mt 25, 38. 40).

Perskaitykite Tabitos ir jos tarnystės apibūdinimą Apd 9, 36. Kaip jūsų gyvenimas ir tarnystė gali būti panašiai apibūdinti? Kaip norėtumėte būti apibūdinti?

Atrodo, Tabitos tarnystė buvo tokia, kad jos apibūdinimas – „mokinė“ (žr. Apd 9, 36), jos ištikimybė, energija ir dėmesys kitiems buvo pripažįstami ne tik jos gimtajame mieste.

Petras lankėsi šalia esančiame mieste Lydoje, o Jopės gyventojai paprašė jo atvykti dėl netikėtos Tabitos mirties (žr. Apd 9, 37–41). Atvykusį į Jopę, Petrą pasitiko daug žmonių, kuriems Tabita padėjo savo tarnavimu neturtingiesiems. Jie parodė jam drabužius, kuriuos ji buvo pasiuvusi, ir neabejotinai jam daug papasakojo apie tai, kaip ji padėjo jiems ir kitiems.

Tada Petras meldėsi už Tabitą ir Dievas ją prikėlė gyvenimui ir, žinoma, nėra jokios garantijos, kad gyvenimas visada bus geras tiems, kurie pasišventė tarnauti kitiems. Galų gale Tabita jau patyrė ligą ir mirtį, o Steponas, vienas iš pirmųjų diakonų, paskirtas tarnauti našlėms bažnyčioje, taip pat tapo pirmuoju kankiniu (žr. Apd 7, 54–60). Gyvenimas tarnaujant nėra lygus kelias; kartais jis gali būti netgi itin nelygus.

Tačiau šiame pasakojime Dievas panaudojo Jo meilės ir galios pripažinimą tiek Tabitos gyvenime, tiek jos mirtyje, kad padarytų didelę įtaką Jopės žmonėms: „Žinia apie įvykį pasklido visoje Jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį“ (Apd 9, 42).

Jei jūs mirtumėte, ar jūsų indėlis būtų apverkiamas, ar jo būtų ilgimasi, kaip Tabitos tarnystės? Kaip mes galime pagerinti tarnystės palikimą? Kokius praktinius įgūdžius – kaip Tabitos įgūdžiai siuvant drabužius – galėtumėte panaudoti tarnaudami kitiems?

AUKOJIMAS KAIP DALIJIMASIS

Po atsivertimo apaštalas Paulius ėmėsi misijos paskelbti Evangeliją pagonių pasauliui. Sėkmė, kurią Dievas jam užtikrino, iškėlė svarbių klausimų apie santykį tarp naujo krikščioniško tikėjimo žydiškų šaknų ir Jėzų įtikėjusių pagonių sekėjų. Žydų ir įtikėjusių Kristų pagonių vadovų taryba susitiko Jeruzalėje aptarti šį klausimą ir ieškoti Dievo vedimo dėl šių sudėtingų klausimų. Susirinkimas ir jo rezultatai aprašyti Apaštalų darbų 15.

Vis dėlto Pauliaus šio susitikimo pateiktoje ataskaitoje Galatams 2 jis priduria dar vieną svarbią nurodymų, kuriuos jis gavo iš Jeruzalės tarybos dėl tolesnės tarnystės pagonims, detalę: „tik turėjome prisiminti jų vargšus, o aš ir stengiausi tai daryti“ (Gal 2, 10).

Paulius ir toliau asmeniškai skyrė tam dėmesį (žr., pvz., Apd 20, 35) per visą savo tarnystę. Kaip ir ankstyvoji Jeruzalės bažnyčia, Paulius išplėtė krikščionių bendruomenės viziją, apimdamas visus tikinčiuosius.

Perskaitykite 2 Kor 8, 7–15. Kaip Paulius susieja Evangeliją ir dosnų aukojimą?

Paulius taip pat atkreipė dėmesį į dvi Senojo Testamento nuorodas, ragindamas tikinčiuosius dosnumui ir rūpinimuisi tikinčiaisiais sunkiomis aplinkybėmis. Kaip pavyzdį aukojimui ir dalijimuisi tarp platesnės bažnyčios bendruomenės jis paminėjo pasakojimą apie Dievo dosnumą duodant izraelitams dykumoje manos (žr. 2 Kor 8, 15). 2 Kor 9, 9 jis taip pat citavo Ps 112, 9: „Jis dosniai duoda beturčiams, niekada neišsenka Jo dosnumas“.

Paulius primygtinai ragino laiško skaitytojus būti sąmoningiems dėl aukojimo, kad jie reguliariai atidėtų dalį savo pajamų, jog aukoti būtų lengva, kai jis ar Titas aplankys jų bažnyčią aukoms surinkti, kad jas nugabentų krikščionims Jeruzalėje. Jis panaudojo vienos bažnyčios pavyzdį paragindamas kitas bažnyčias panašiam dosnumui. Paulius rašė: „Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų klusnumą išpažįstamai Kristaus Evangelijai ir už nuoširdų dosnumą jiems ir visiems kitiems“ (2 Kor 9, 13).

Kaip mes turėtume skirti pirmenybę, kada negalime aukoti visiems tenkantiems užmojams ar poreikiams?

PAULIAUS PATARIMAI GERAM GYVENIMUI IR MYLĖJIMUI

Pauliaus Laiškas romiečiams yra geriausiai žinomas dėl išsamaus didžios išgelbėjimo per tikėjimą Kristaus mirtį doktrinos paaiškinimo. Tačiau po 11 tokio mokymo skyrių pasikeičia kirtis. Paulius pateikia praktinį patarimą, kaip gyventi ir mylėti tinkamai, pagrįstą Dievo malone ir meile, kaip apreikšta Jėzuje ir Evangelijos pasakojime: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą“ (Rom 12, 1). Iš tikrųjų Paulius sako, kad dėl to, ką Dievas dėl mūsų padarė Jėzuje, būtent taip ir turėtume gyventi.

Perskaitykite ir apibendrinkite Romiečiams 12, ypatingą dėmesį atkreipkite į nurodymus mylėti ir rūpintis kitais, ypač turinčiaisiais poreikių.

Tam tikra prasme Romiečiams 12 yra daugybės temų santrauka, kurioms Paulius skiria didesnį dėmesį kituose savo laiškuose. Jis kalba apie įvairius vaidmenis ir dovanas bažnyčioje, įskaitant tarnavimą kitiems, kitų paraginimą ir dosnumą (žr. 3–8 eilutes). Tačiau reikėtų ne tik daryti šiuos dalykus, bet juos daryti gerai, uoliai ir, visų pirma, su meile (žr. 9–11 eilutes).

Paulius praktiškai apibūdina tokio gyvenimo esmę. Jis ragina tikinčiuosius būti kantriais sunkumuose ir persekiojimuose, rūpintis skurstančiaisiais, būti taikdariais, kai tik tai įmanoma – kaip tyrinėjome anksčiau – reaguoti į blogį ir neteisybę maloningai, nugalėti blogį gerumu (žr. Rom 12, 20–21).

Šiame skyriuje išdėstoma, ką reiškia gyventi kaip naujam asmeniui, tarnaujant Dievui asmeniškai ir kaip tikinčiųjų bendruomenės daliai. Paulius sakė šiems naujiems Jėzaus sekėjams, kad jų gyvenimas, prioritetai ir elgesys turėtų pasikeisti, kadangi jie sureagavo į tai, ką Jėzus dėl jų atliko per savo mirtį ant kryžiaus ir dėl amžinojo gyvenimo vilties. Jiems gyvenant engiančioje ir dažnai žiaurioje visuomenėje Romos imperijos širdyje, Paulius jiems liepia gyventi kitaip: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą“ (Rom 12, 2).

Kokio nusistatymo ir papročių pavyzdžių jūs turėtumėte atsisakyti savo bendruomenėje, kad šiandien galėtumėte gyventi ir mylėti kaip Jėzaus sekėjai?

JOKŪBAS „TEISUSIS“

Pasak krikščioniško supratimo, Jokūbas, Jėzaus brolis, arba įbrolis, tapo ankstyvosios Jeruzalės bažnyčios vadovu ir jis buvo Jeruzalės tarybos pirmininkas (žr. Apd 15; Gal 1 ir 2). Jei taip, tikėtina, kad jis yra Rašte išsaugoto Jokūbo laiško autorius.

Anuomet Jokūbas buvo dažnas vardas, tačiau, jei tai tas pats asmuo, jis taip pat galėjo būti bažnyčios vadovas, žinomas kaip Jokūbas „Teisusis“, o tai rodo, kad jis buvo išmintingas vadovas, deramai skyręs svarbią vietą elgesiui su kitais ir rūpinimuisi dažnai pamirštaisiais ar paniekintaisiais. Jo vardu pavadintas laiškas buvo apibūdintas kaip „Naujojo Testamento Patarlių knyga“, kurios tikslas yra praktinis dievobaimingumas ir išmintingas Dievo sekėjų gyvenimas.

Jokūbo laiško autorius norėjo priminti skaitytojams krikščionims: „būkite Žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22), – ir kad svarbi yra tyra ir išliekanti Dievo akyse religija, skirta rūpintis vargstančiaisiais, engiamaisiais ir priešintis gadinančiai visuomenės įtakai (žr. Jok 1, 27).

Perskaitykite Jok 2, 1–9; 5, 1–5. Kaip Jokūbo nusistatymas turtingųjų atžvilgiu skiriasi nuo dažno daugumoje visuomenių nusistatymo? Kokie yra konkretūs jo nurodymai, susiję su tuo, kaip bažnyčioje reikia elgtis su turtingais ir vargšais?

Jokūbas teigia, kad linkint kažkam gero, net norint kažkam Dievo palaiminimų, niekas nebus paguostas, jei kažkas šals ir alks. Tikro maisto ir drabužių parūpinimu bus daug naudingiau išreikšti ir parodyti mūsų susirūpinimą, nei visais kilniais jausmais ir gerais norais (žr. Jok 2, 14–16). Jokūbas tai naudoja kaip tikėjimo ir darbų sąveikos pavyzdį mūsų santykių su Dievu kontekste. Jis taip pat pakartoja (Jok 2, 8) tai, ko Jėzus mokė apie artimo kaip savęs paties mylėjimą, parodydamas, kaip šiam įsakymui turi būti paklūstama kasdieniame gyvenime. Jis įgyvendinamas tarnavimu Dievui ir kitiems, ne siekiant pelnyti išgelbėjimą, bet todėl, kad taip išreiškiamas tikras tikėjimas.

Kodėl itin lengva, net nesąmoningai, būti patrauktiems link turtingesnių, o ne vargšų?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Welfare Ministry, 35–41 p.; 66–67 p.; Apaštalų darbai, 249–256 p.

„Išgelbėtojas atidavė savo brangią gyvybę, kad sukurtų Bažnyčią, gebančią pasirūpinti liūdinčiomis, gundomomis sielomis. Tikintieji gali būti neturtingi, neišsilavinę ir nežinomi; tačiau Kristuje jie gali darbuotis savo namuose, kaimynystėje, Bažnyčioje ir net ‘tolimuose kraštuose’, ir jų darbo vaisiai sieks amžinybę“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 595 p.).

„Nesavanaudiškas dosnumas užliejo ankstyvąją Bažnyčią džiaugsmo jūra; mat tikintieji žinojo, kad jų pastangos padeda Evangelijai pasiekti tuos, kurie dar skendi tamsoje. Jų geranoriškumas liudijo, kad Dievo malonę jie gavo ne veltui. Kas galėjo pažadinti tokį dosnumą, jei ne Šventoji Dvasia, apvalanti nuo nuodėmių? Ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų akyse tai buvo malonės stebuklas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 255 p.).

Klausimai aptarimui:

Kaip jūsų bažnyčios bendruomenė gali tapti panašesne į aprašytąją pirmuose Apaštalų darbų knygos skyriuose? Kokius praktinius žingsnius galėtų žengti jūsų bažnyčios vadovybė, kad paragintų bažnyčią eiti šia kryptimi?

Septintosios dienos adventistų bažnyčia visame pasaulyje naudoja kelis šią savaitę tyrinėtus ir aptartus principus, paaiškindama, kaip dešimtinės ir aukos padalijamos skirtingose ​​pasaulio dalyse. Kokie yra tokios pasaulinės išteklių pasidalijimo sistemos pranašumai?

Ar nurodymai, kaip gyventi, apibendrinti, pvz., Romiečiams 12 skyriuje, yra realūs ir praktiški gyvenimui, ar jie veiksnūs „realiame pasaulyje“, o gal jie labiau tinka idealizuotiems „šventųjų“ vitražams?

Jok 5, 1–5 vartojama tvirta kalba, atspindinti griežtus Senojo Testamento pranašų įspėjimus. Kodėl tokia tvirta išraiška yra tinkama ir būtina?

Santrauka: Jėzaus pavedimo ir Šventosios Dvasios jėgos paskatinti mokiniai ir ankstyvieji tikintieji siekė kuo plačiau dalytis Jėzaus žinia ir misija. Remdamasi Jėzaus mokymu ir žydų raštais, ankstyvoji bažnyčia buvo nauja bendruomenė, besidalijanti tuo, ką turėjo, su turinčiaisiais poreikių, tiek savo bendruomenėje, tiek už jos ribų. Savo pavyzdžiu ir mokymu, užrašytu laiškuose šioms bažnyčioms, pirmieji krikščionių vadovai ragino tikinčiuosius būti ištikimais ir tarnauti, ypač turintiems poreikių.