Rugsėjo 21–27 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 2, 14–16; Iš 32, 1–14; 1 Pt 2, 12; Fil 2, 15; Ef 2, 19; Hbr 10, 23–25.

Įsimintina eilutė: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris yra davęs pažadus; sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Hbr 10, 23–24).

Siekdami įvykdyti krikščionišką misiją, neturėtume nuvertinti bažnyčios potencialo kaip organizuotos tikinčiųjų bendruomenės. Mes jau atkreipėme dėmesį į iššūkius, su kuriais gali tekti susidurti norint išspręsti neteisybės ir skurdo problemas. Bet bendradarbiaudami su tikinčiaisiais tikėjimo bendruomenėje mes galime būti palaiminimas aplinkiniams.

Pagunda yra ta, kad mums susibūrus kaip bažnyčiai mus išblaško pačios bažnyčios išlaikymas ir mes pamirštame, kad bažnyčia turi tarnaujanti pasauliui, kuriame Dievas ją įkūrė. Kaip bažnyčios kūnui, mums nedera nepaisyti aplink mus esančių kančių ir blogio. Jei tai buvo svarbu Kristui, tai turi būti svarbu ir mums. Mes turime būti ištikimi pavedimui skelbti Evangeliją, ir kartu su šiuo skelbimu tenka darbas padėti engiamiems, alkaniems, nuogiems ir bejėgiams.

Kartu kaip bažnyčios bendruomenė ir organizacija esame Kristaus kūnas (žr. 1 Kor 12, 12–20). Todėl mes, kaip bendruomenė, turėtume daryti tą patį, ką darė Jėzus, rūpintis, kaip tai darė Jėzus, ir būti Jėzaus rankomis, kojomis, balsu ir širdimi šiandieniniame pasaulyje.

POKYČIŲ ATSTOVAI

Pirmuose Apaštalų darbų knygos skyriuose matėme, kaip pirmieji krikščionys sukūrė kitokią bendruomenę, rūpindamiesi turinčiaisiais poreikių ir drauge stengdamiesi laimėti tuos, kurie nepriklausė bendruomenei, teikdami jiems reikiamą pagalbą ir kviesdami juos prisijungti prie to, ką Dievas tarp jų darė.

Pridurdamas prie Jėzaus palyginimo apie druską ir šviesą, Paulius naudoja daugybę metaforų, kad nusakytų bažnyčios veiksmus pasaulyje. Be kita ko, gyvenančiuosius kaip Dievo tauta jis apibūdina kaip auką (žr. Rom 12, 1), kaip Kristaus kūną (žr. 1 Kor 12, 12–20), kaip pasiuntinius (žr. 2 Kor 5, 18–20) ir kaip malonų kvapą (žr. 2 Kor 2, 14–16). Kiekvienas iš šių simbolių nusako Dievo karalystės atstovų ar pasiuntinių vaidmenį net ir dabar, netgi didžiosios kovos nuniokotame pasaulyje.

Apžvelkite visų šių „atstovų“ apibūdinimus. Kuris iš jų tinkamiausiai nusako, kaip norėtumėte atstovauti Dievui ir Jo keliams jūsų bendruomenėje, ir kodėl?

Su kiekvienu iš šių simbolių yra susijęs veiksmas, ne kaip priemonė įtikti Dievui, bet kaip jau Dievo per Kristaus auką priimtų žmonių, kurie atsiliepė į Dievo meilę ir malonę, būdami Jo atstovai palaužtame ir mirštančiame pasaulyje.

Tačiau jie taip pat gali būti įžvelgti dar gilesniu lygmeniu: kadangi Dievo meilė ir malonė yra Dievo karalystės esmė, mums elgiantis tokiu būdu, atspindint kitiems meilę ir malonę, mes įgyvendiname šią amžiną karalystę ir esame jos dalis, net ir dabar.

Tarptautinėje teisėje ambasada laikoma jos atstovaujamos tautos dalimi, netgi fiziškai įsteigta užsienio valstybėje, galbūt toli nuo tautos. Panašiai, Dievo karalystės įgyvendinimas leidžia pažvelgti į tą amžiną tikrovę čia ir dabar, pajausti galutinį blogio sunaikinimą. Ir taip darydami, kaip Kristaus pasiuntiniai, kaip Kristaus atstovai, mes galime patirti Jo meilės ir teisingumo realybę savo gyvenime, bažnyčioje ir gyvenime tų, kuriems siekiame tarnauti.

Perskaitykite 2 Kor 2, 16. Kuo skiriasi dveji malonūs kvapai ir kaip mes galime žinoti, kuris iš jų esame?

TARNŲ LIKUTIS

Likučio tapatybė Rašto pranašystėje apibrėžta Apr 12, 17: tie, „kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (taip pat žr. Apr 14, 12). Bibliniame pasakojime šios savybės pažymi Dievo tautą vėlesniuose žemės istorijos etapuose. Tačiau Rašto pasakojimuose yra pavyzdžių, kaip toks likutis veikia ir ypač kaip tokie žmonės tarnauja kitiems.

Mozės pavyzdys šiuo atžvilgiu yra bauginantis. Perskaitykite Iš 32, 1–14. Koks yra palyginimas tarp Mozės šiame pasakojime ir likučio, aprašyto Apr 12, 17?

Užsirūstinęs ant Izraelio tautos, Dievas grasino ją sunaikinti ir perduoti Abraomui duotus pažadus, kad jo palikuonys taps didele tauta, Mozei ir jo šeimai (žr. Iš 32, 10).

Bet Mozė to nenorėjo. Vietoj to, Mozė išdrįso ginčytis su Dievu, teigdamas, kad dėl tokio Viešpaties elgesio, kaip Jis grasino pasielgti, Jis atrodytų blogai (žr. Iš 32, 11–13). Tuomet Mozė tęsia ir pateikia savo bylą Dievui.

Mozė stengėsi vesti šią tautą per dykumą. Ji skundėsi ir murmėjo beveik nuo tos akimirkos, kai jis išvedė ją į laisvę. Ir vis dėlto Mozė sakė Dievui: „Bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“ (Iš 32, 32) Mozė buvo pasiruošęs atsisakyti amžinybės, kad išgelbėtų tuos, su kuriais jis dalijosi kelione.

Koks galingas pasiaukojimo pavyzdys vardan tų, kurie to nenusipelno! Ir koks galingas viso išganymo plano simbolis!

„Kai Mozė užtarė Izraelį, jo drovumą nustelbė gilus dėmesys ir meilė tiems, kuriems per jį Dievas tiek daug buvo padaręs. Viešpats išklausė jo meldimo ir patenkino nesavanaudišką prašymą. Dievas išbandė savo tarną, jo ištikimybę ir meilę tiems klystantiems, nedėkingiems žmonėms. Mozė kilniai išlaikė tą išmėginimą. Jo rūpinimasis Izraeliu nebuvo savanaudiškas. Jam Dievo išrinktosios tautos gerovė buvo brangesnė už asmeninę garbę, už privilegiją tapti galingos tautos tėvu. Dievą patenkino jo ištikimybė, atviraširdiškumas ir dorumas, ir jam, kaip ištikimam ganytojui, Jis patikėjo labai svarbią užduotį – nuvesti Izraelį į Pažadėtąją žemę“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 251 p.).

Ką ši ištrauka mums pasako apie tai, kaip, kiek įmanoma, turėtume kovoti su paklydimu aplink mus?

SIELŲ LAIMĖJIMAS

Kartais atrodo, kad bažnyčios diskusijos įstringa akivaizdžiame poreikyje rinktis, ar dėmesį sutelkti į socialinį darbą, ar į Evangelijos skelbimą, ar į labdarą, ar į liudijimą, ar į teisingumą, ar į evangelizaciją. Tačiau geriau suvokus kiekvieną iš šių sąvokų ir stebint Jėzaus tarnavimą, skirtumas išaiškėja ir suprantame, kad Evangelijos skelbimas ir siekimas padėti kitiems yra glaudžiai susiję.

Viename iš žinomiausių E. Vait teiginių ji tai paaiškino taip: „Tik Kristaus metodas užtikrins sėkmę stengiantis laimėti žmones. Gelbėtojas buvo kartu su žmonėmis kaip trokštantis jiems gero. Jis parodė savo užuojautą jiems, rūpinosi jų poreikiais ir laimėjo jų pasitikėjimą. Tada Jis juos pakviesdavo: ‘Sek Mane‘… Būtina padėti vargšams, pasirūpinti ligoniais, paguosti sielvartaujančiuosius ir liūdinčius, mokyti neišmanančiuosius, patarti nepatyrusiems. Mes turime verkti su verkiančiaisiais ir džiaugtis su besidžiaugiančiais“ (E. G. White, The Ministry of Healing, 143 p.).

Tyrinėjome, jog šie du karalystės darbai – teisingumas ir evangelizacija – buvo glaudžiai susiję ne tik Jėzaus tarnystėje, bet ir pirmame Jėzaus paliepime savo mokiniams: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 7–8) Trumpai tariant, vienas iš geriausių būdų laimėti aplinkinius mūsų žinia yra pasirūpinimas jų poreikiais.

Perskaitykite 1 Pt 2, 12 ir Fil 2, 15. Ką Petras ir Paulius sako apie liudijančią Dievo tautos gerų darbų galią?

Platesniu Dievo gerosios žinios supratimu, evangelizacija nėra prasminga nesant uolumui dėl žmonių. Tokios eilutės kaip 1 Jn 3, 16–18 ir Jok 2, 16 pabrėžė prieštaravimą tarp Evangelijos skelbimo be jos įgyvendinimo. Geriausiu atveju evangelizacija – su išgelbėjimu, atsivertimu, pasikeitimu ir visapusiška Dievo meile susijusios geros žinios ir vilties atnešimas – yra teisingumo išraiška.

Evangelizacija ir teisingumo troškimas kyla iš Dievo meilės pražuvusiems, palaužtiems ir įskaudintiems žmonėms pripažinimo, meilės, kuri taip pat auga mūsų širdyse pagal Dievo įtaką mūsų gyvenime. Nesirenkame vieno ar kito darbo; vietoj to mes bendradarbiaujame su Dievu bendradarbiaudami su žmonėmis, rūpindamiesi tikrais jų poreikiais ir naudodami visus Dievo mums patikėtus išteklius.

Kaip mes galime užtikrinti, kad, darydami gerus darbus kitiems, mes taip pat nepamirštame skelbti gerosios išgelbėjimo žinios?

MALONĖ BAŽNYČIOJE

Jobo knygos pradžioje Dievas nurodo į Jobą ir jo ištikimybę Jam kaip Dievo gerumo Jo santykiuose su puolusia žmonija parodymą (žr. Job 1, 8). Stebina tai, kad Dievas leidžia savo reputacijai priklausyti nuo to, kaip Jo tauta gyvena žemėje. Tačiau Paulius išplėtė šį Dievo tikėjimą kai kuriais savo „šventaisiais“, įtraukdamas bažnyčios bendruomenę: „kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis“ (Ef 3, 10).

Perskaitykite Ef 2, 19. Jūsų manymu, ką įtraukia mintis apibūdinti bažnyčios bendruomenę kaip Dievo „namiškius“? Kaip šis apibūdinimas turėtų paveikti organizuotos bažnyčios veikimą?

Bet kurioje bendruomenėje ar organizacijoje, kaip pastarosios elgiasi su savo nariais, atsispindi pagrindinės tokios grupės vertybės. Bažnyčiai kaip Dievo namiškiams, Kristaus kūnui ir Dvasios bendruomenei tenka aukščiausias pašaukimas: „nes Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas. Kaip visose šventųjų bendruomenėse“ (1 Kor 14, 33).

Teisingumo, malonės ir meilės vertybės, kaip parodo Dievo teisingumas, malonė ir meilė, turėtų valdyti viską, kas vyksta bažnyčioje. Pradedant vietinės bažnyčios bendruomenėmis iki pasaulinės bažnyčios organizacijos, šie principai turėtų būti vedlys bažnyčios vadovams, jiems vadovaujant, priimant sprendimus ir rūpinantis „mažiausiais“ bažnyčios bendruomenėje. Jais taip pat derėtų vadovautis sprendžiant ginčus, kurie kartais kyla tarp narių. Jei mes negalime elgtis sąžiningai ir oriai su jais, kaip mes tai darysime su kitais?

Ten, kur bažnyčios organizacija įdarbina žmones, ji turėtų būti dosnus darbdavys, pirmiausia brangindama žmones ir priešindamasi nesąžiningam elgesiui su nariais. Bažnyčios turėtų būti saugi vieta, visiems bažnyčios nariams darant tai, kas įmanoma, kad apsaugotų pažeidžiamus. Ir, kaip ankstyvojoje bažnyčioje, nariai turėtų būti ypač pasirengę aukoti padedant tiems bažnyčios „šeimoje“, kurie kenčia, arba kurie turi poreikių.

Jėzus tai įsakė, kad tikėjimo bendruomenė ne tik pasikeistų, bet ir parodytų jų tikėjimo tikrovę stebintiems: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).

DRĄSINKITE VIENI KITUS DARYTI GERUS DARBUS

Tarnauti Viešpačiui gali būti sunku ir atimti drąsą, net jei esame vedami geriausių motyvų ir ketinimų, net tikint, kad esame Dievo ir gėrio pusėje. Mūsų pasaulio liūdesys ir skausmas yra tikri. Tai viena iš priežasčių, kodėl mums reikia bažnyčios bendruomenės. Jėzus parodė šios palaikančios bendruomenės pavyzdį su savo mokiniais. Jis retai siųsdavo žmones vienus, o jei siųsdavo po vieną, jie vėl sugrįždavo pasidalyti savo pasakojimais ir atnaujinti jėgas bei drąsą.

Perskaitykite Hbr 10, 23–25. Hbr 10, 25 yra geriausiai žinoma iš šių eilučių, tad kaip dvi ankstesnės eilutės papildo mūsų supratimą apie gerai žinomą eilutę? Kaip mes galime skatinti vieni kitus „mylėti ir daryti gerus darbus“?

Beveik bet kokioje užduotyje, veikloje ar projekte grupė bendradarbiaujančių žmonių gali pasiekti daugiau nei visi individualiai dirbantys žmonės. Tai mums dar kartą primena Bažnyčios kaip Kristaus kūno paveikslą (žr. Rom 12, 3–6), kai visiems mums tenka skirtingi, bet papildantys vaidmenys. Kai mes kiekvienas darome tai, ką sugebame geriausiai, bet tai darome taip, kad mūsų įtaka veiktų išvien, tikėjimu galime pasikliauti, kad mūsų gyvenimas ir darbas lems amžinus pokyčius.

Nors rezultatai yra svarbūs, kai norima daryti tai, kas teisinga – rezultatų esmė yra žmonės ir jų gyvenimas – vis dėlto turime pasitikėti Dievu dėl to, kokie bus rezultatai. Mums siekiant sumažinti skurdą, apsaugoti pažeidžiamus žmones, išlaisvinti engiamus ir kalbėti už neturinčius balso, kartais pastebėsime menką pažangą. Bet mes turime viltį, kad darbuojamės vardan kur kas didesnio ir neišvengiamai pergalingo tikslo: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 9–10; taip pat žr. Hbr 13, 16).

Štai kodėl mes esame pašaukti drąsinti vieni kitus, tiesiogine prasme įkvėpti drąsos. Ištikimas gyvenimas yra ir teikiantis džiaugsmą, ir sunkus. Teisingumo Dievas ir teisingumo bendruomenė yra mūsų didžiausia parama, ir mes kviečiame kitus prisijungti.

Ką pažįstate ar kokių žinote žmonių, kurie nuolat darbuojasi palengvindami kitiems kančias? Kaip galėtumėte padrąsinti tą asmenį ar grupę ir toliau daryti gerus darbus?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 406–413 p.; Welfare Ministry, 81–86 p.

„Darbą, kurį atliko mokiniai, taip pat turime daryti ir mes. Kiekvienas krikščionis turi būti misionierius. Užjausdami turime padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, su nesavanaudišku nuoširdumu siekiant palengvinti kenčiančios žmonijos bėdas… Turime pamaitinti alkanus, aprengti nuogus ir paguosti kenčiančius bei sielvartaujančius. Mes turime tarnauti nusivylusiems ir įkvėpti viltį bevilčiams. Kristaus meilė, pasireiškianti nesavanaudišku tarnavimu, bus veiksnesnė keičiant piktadarį nei kalavijas ar teismas… Dažnai širdį, kurią kietina priekaištas, ištirpdys Kristaus meilė“ (E. G. White, The Ministry of Healing, 104 p.).

„Vergija, kastų sistema, neteisingi išankstiniai rasiniai nusistatymai, vargšų priespauda, vargšų nepaisymas, visa tai laikoma nekrikščioniška ir rimta grėsme žmonijos gerovei, ir blogiu, kurį Kristaus bažnyčiai pavesta jos Viešpaties nugalėti“ (General Conference president A. G. Daniells, speaking of the work of Ellen G. White at her funeral, Life Sketches of Ellen G. White, 473 p.).

Klausimai aptarimui:

Daug žmonių, grupių ir organizacijų siekia sumažinti skurdą pasaulyje. Kokias unikalias stiprybes, įžvalgas ir išteklius gali suteikti Septintosios dienos adventistų bažnyčia?

Ar atsimenate, kai jautėtės padrąsinti ir palaikomi jūsų bažnyčios bendruomenės? Mokantis iš šio patyrimo, kaip jūs galite tą patį padrąsinimą parodyti kitiems?

Kokie kiti dalykai, kaip bažnyčios bendruomenės palaikymas, gali padėti nepailsti „daryti gera“?

Kokius teisingumo ir skurdo mažinimo projektus bei iniciatyvas žinote, kuriuos šiuo metu visame pasaulyje remia Septintosios dienos adventistų bažnyčia? Kaip galėtumėte prisidėti prie šio bažnyčios darbo pusės?

Santrauka: Kaip krikščionys, esame pašaukti tarnauti kitiems, ypač patyrusiems žalą, kenčiantiems ir engiamiems. Ir nors mums tenka asmeninė atsakomybė šioje srityje, kaip bendruomenė, siekianti tarnauti kitiems, mes galime dirbti daug efektyviau, kaip bažnyčios šeima