Balandžio 2–8 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 3, 1–12; 2 Pt 1, 19; Fil 2, 5–8; Mt 4, 1–12; Iz 9, 1–2; Mt 4, 17–22.

Įsimintina eilutė: „Jis tarė: ‘Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais’“ (Mt 4, 19).

Viena iš didžiausių žmonijos užduočių – tai žinoti mūsų gyvenimo prasmę ir paskirtį, ir žinoti, kaip gyventi. Galų gale, mes negimstame su parašytu vadovu pažastyje, kaip mums gyventi, ar ne?

„Aš nesuvokiau gyvenimo prasmės“, – sakė 17–metis berniukas iš geros šeimos, tapęs receptinių vaistų narkomanu. „Aš vis dar nesuvokiu gyvenimo prasmės, bet aš maniau, kad visi kiti suvokė, kad visi žinojo didelę paslaptį, kuri buvo nežinoma tik man. Maniau, kad visi suvokė, kodėl mes buvome čia, ir kad visi jie slapta buvo kažkur be manęs laimingi“.

Vokiečių rašytojas ir filosofas Polas Feyerabendas (Paul Feyerabend) savo autobiografijoje prisipažino: „Taigi praeina viena diena po kitos ir neaišku, kodėl reikia gyventi“.

Taigi Šventasis Raštas, Evangelija yra pasakojimas apie Jėzų ir ką Jis dėl mūsų padarė. Jėzuje, Jo amžinajame buvime, gimime, gyvenime, mirtyje, tarnystėje danguje, Antrajame atėjime, mes galime rasti atsakymus į aktualiausius gyvenimo klausimus. Šią savaitę mes tyrinėsime Kristaus gyvenimo pradžią ir Jo darbą čia, žemėje, gyvenimą ir darbą, kurie vieninteliai gali suteikti prasmę mūsų pačių gyvenimui ir darbui.

JONAS KRIKŠTYTOJAS IR „TURIMA TIESA“

Mato 3 prasideda Jonu Krikštytoju ir jo pirmuoju liepiamosios nuosakos žodžiu – „atsiverskite“ (Mt 3, 2). Viena vertus, tai santrauka, ką Dievas sakė žmonijai nuo nuopuolio: Atsiverskite, priimkite Mano atleidimą, išsižadėkite savo nuodėmių, ir rasite atpirkimą ir atgaivą savo sieloms.

Tačiau, kad ir kokia visuotinė būtų ši žinia, Jonas taip pat pridūrė „turimą tiesą“ (žr. 2 Pt 1, 12), konkrečią žinią konkretaus laikotarpio žmonėms.

Perskaitykite Mt 3, 2–3. Kokią turimos tiesos žinią Jonas skelbė, kartu ragindamas atsiversti, krikštytis ir išpažinti nuodėmes? Taip pat žr. Mt 3, 6.

Jonas čia taip pat darė kažką, kas vyko per visą Naująjį Testamentą. Jis citavo Senąjį Testamentą. Senojo Testamento pranašystė atgyja Naujajame Testamente: ne vieną kartą, ar Jėzus, ar Paulius, ar Petras, ar Jonas, visi citavo Senąjį Testamentą, kad padėtų patikrinti, paaiškinti ar net įrodyti tai, kas vyko Naujajame Testamente. Tad nestebina, kad Petras, net apaštalo asmeniškai paliudytų stebuklų kontekste pabrėžė „tvirčiausią pranašų žodį“ (2 Pt 1, 19), kalbėdamas apie Jėzaus tarnystę.

Perskaitykite Mt 3, 7–12. Kokią žinią Jonas turėjo vadovams? Nepaisant jo kietų žodžių, kokia čia jiems yra pasiūlyta ir viltis?

Atkreipkite dėmesį, kad visko, ką Jonas skelbė, centras yra Jėzus. Net anuomet svarbiausia buvo Jėzus ir tai, kas Jis yra ir ką Jis padarys. Nors skelbiama yra Evangelija, Jonas taip pat paaiškino, kad bus galutinis atpildas, galutinis kviečių ir pelų atskyrimas, ir kad atskirs Išpranašautasis. Taigi dar daugiau įrodymų, kokia neatsiejama nuo teismo yra Evangelija. Čia taip pat yra pavyzdys, kaip Šventajame Rašte pirmasis ir antrasis Jėzaus atėjimai yra laikomi vienu įvykiu, kaip matome Joną – Kristaus pirmojo atėjimo kontekste – kalbantį ir apie antrąjį atėjimą

KONTRASTAS DYKUMOJE

„Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1).

Įsivaizduokite šias aplinkybes iš paties šėtono pozicijos. Dangiškoji, išaukštinta Esybė, kurią piktasis pažinojo kaip Dievo Sūnų, dabar nusižemino – tapo žmogumi – kad išgelbėtų žmoniją. Tai buvo tas pats Jėzus, prieš kurį jis kovojo danguje ir kuris išmetė jį ir jo angelus (žr. Apr 12, 7–9). Bet kas dabar buvo šis Jėzus? – Išsekęs vienišas žmogus atšiaurioje dykumoje be akivaizdžios paramos? Na dabar Jėzus tikrai būtų lengvas grobis šėtono apgavystėms.

„Kai šėtonas ir Dievo Sūnus pirmą kartą susirėmė kovoje, Kristus vadovavo dangaus pulkams; o velnias, maišto danguje vadas, buvo numestas į Žemę. Dabar jie buvo akivaizdžiai apsikeitę vaidmenimis, todėl velnias siekė maksimaliai išnaudoti savo tariamą privalumą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 98p.).

Koks kontrastas: nors Liuciferis kadaise siekė „prilygti Aukščiausiajam“ (Iz 14, 14), Jėzus apiplėšė pats Save išsižadėdamas dangiškos šlovės. Čia, šiame viename įvykyje, mes galime pamatyti didžiulį skirtumą tarp savanaudiškumo ir nesavanaudiškumo; pamatyti didžiulį skirtumą tarp to, ką daro šventumas ir ką – nuodėmė.

Palyginkite Iz 14, 12–14 su Fil 2, 5–8. Ką tai mums pasako apie skirtumą tarp Jėzaus ir šėtono charakterio?

Įsivaizduokite, kaip angelai, pažinoję Jėzų Jo dangiškoje šlovėje, turėjo suprasti, kas vyko, kaip šie du priešai dabar stovėjo tokioje kovos akistatoje, kurios jiedu niekada nebuvo patyrę anksčiau. Nors mūsų pranašumas tas, kad mes žinome, kaip aplinkybės išsirutuliojo, angelai – išties tai visas dangus – to nežinojo; tad jie turėjo stebėti šią kovą apstulbę ir sukaustyti dėmesio.

Šėtonas save išaukštino. Jėzus nusižemino, net iki mirties. Ko galime pasimokyti iš šios galingos kovos, ir kaip mes galime pritaikyti šią svarbią tiesą sau? Kaip tai turėtų paveikti, kai mes priimame tam tikrus sprendimus, ypač tuos, kurie susiję su mūsų ego?

 GUNDYMAS

Perskaitykite Mt 4, 1–12. Kas čia nutiko per šį gundymą? Kodėl Jėzus turėjo tai patirti? Kuo šis pasakojimas susijęs su išgelbėjimu? Kaip Jėzus ištvėrė tokį stiprų gundymą tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, ir ką tai turėtų mums pasakyti apie gundymų ištvėrimą?

Mt 4, 1 prasideda, atrodo, keista mintimi: būti velnio gundomu Jėzų į dykumą nuvedė Dvasia. Mes turime melstis, kad nepakliūtume į velnio pagundą. „Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13). Kodėl, tuomet, Šventoji Dvasia nuvedė Jėzų šiuo keliu?

Atsakymas yra ankstesniame skyriuje, kai Jėzus atėjo pas Joną krikštytis. Matydamas Jono nenorą, Jėzus sakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15). Visa, kas reikalinga teisumui, tai yra, kad būtų tobulas žmonijos pavyzdys ir atstovas, Jėzus turėjo būti pakrikštytas, nors Jis buvo be nuodėmės.

Gundymo metu dykumoje Jėzus turėjo patirti tą patį, ką patyrė Adomas. Jis turėjo įveikti gundymą, kurio nuo Adomo laikų mums visiems nepavyksta nugalėti. Tai padarydamas, „Kristus turėjo atpirkti Adomo nesėkmę“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 96 p.), tik Jis tai padarė skirtingomis nei Adomo aplinkybėmis.

Šia pergale Jėzus parodė, kad mes niekada neturėtume pateisinti nuodėmės, kad pastarajai nėra priežasties, ir kad gundomi mes neturime pulti, bet tikėjimu ir paklusnumu galime pasiekti pergalę. Kaip parašyta: „Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų“ (Jok 4, 7–8).

Kaip šis pasakojimas, galingai mums parodantis, kad nėra pateisinimo mūsų nuodėmėms, padaro mums Kristaus teisumo poreikį itin svarbiu? Įsivaizduokite, jei mes turėtume pasikliauti savo pačių teisumu, neturėdami nuteisinimo už mūsų nuodėmes! Kokią viltį turėtume?

ZABULONO IR NAFTALIO ŽEMĖS

Mt 4, 12 parašyta apie Jono įkalinimą, pabaigusį jo tarnystę. Šiuo metu „oficialiai“ prasidėjo Jėzaus tarnavimas. Tekste nepasakyta, kodėl Jėzui išgirdus apie Joną Jis nuvyko į Galilėją, tik parašyta, kad Jis pasitraukė (taip pat žr. Mk 1, 14–16; Lk 4, 14). Galbūt, Jonui tebeskelbiant, Jėzus norėjo išlikti mažiau pastebimas, kad neatsirastų varžymosi? Mt 4, 12 pavartotas graikų kalbos veiksmažodis dažnai nusako pavojaus išvengimą. Taigi išmintingas Jėzus galbūt siekė išvengti problemų.

Perskaitykite Mt 4, 13–16 (taip pat žr. Iz 9, 1–2) apie Jėzaus apsistojimą Zabulono ir Naftalio žemėse. Kas šiose eilutėse pasakyta apie Jėzaus tarnystę?

Zabulonas ir Naftalis buvo du Jokūbo sūnūs (žr. Pr 35, 23–26), o jų palikuonys sudarė dvi iš giminų, kurios galiausiai įsikūrė gražiame Šiaurės regione.

Deja, šios dvi giminės buvo tarp 10 išsižadėjusių savo tikėjimo Dievu ir pasirinkusių pasaulio dalykus. Daug Senojo Testamento pranašų peikė šias šiaurėje gyvenusias gimines už jų nuodėmingumą, supasaulėjimą ir blogį, kurios ilgainiui buvo asirų užkariautos ir išbarstytos po visą anuomet žinomą pasaulį. Taip pagonys apsigyveno Izraelyje, o Galilėjos gyventojai susimaišė, o pati vietovė tapo sutrikusia ir tamsia. Garsiausias Galilėjos pranašas Jona kažką turėtų mums pasakyti apie jų pasišventimą.

Kad ir kokios buvo bėdos Galilėjoje, Izaijo knygoje yra tokia graži pranašystė apie Zabulono ir Naftalio žemes: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4, 16). Kitaip tariant, čia, kur poreikis buvo itin didelis, kur žmonės buvo laikomi grubūs, atsilikę, neišauklėti, tarp jų gyveno ir tarnavo Jėzus. Kad ir koks išaukštintas Jis galėjo būti, mes matome Jėzaus pasiruošimą nusižeminti dėl kitų labo. Čia taip pat dar matome pavyzdį, koks esminis Jėzaus tarnystei buvo Senasis Testamentas.

Kaip mes galime išvengti pagundos laikyti žmones nevertais mūsų pastangų jiems tarnauti ir liudyti? Kuo toks nusistatymas yra negeras?

ŽVEJŲ PAŠAUKIMAS

„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ (Mt 4, 17) Kaip ir Jonas, Savo tarnystę Jėzus pradėjo raginimu atsiversti. Kaip ir Jonas, Jis žinojo apie puolusią žmonijos būklę ir būtinybę visiems žmonėms atsiversti ir pažinti Dievą. Tad nestebina tai, kad Jis pirmiausia viešai skelbė, bent jau kaip parašyta Mato evangelijoje, atsivertimą.

Perskaitykite Mt 4, 17–22. Kas šiose eilutėse parašyta apie Jėzaus pašaukimo mūsų gyvenime visumą?

Čia, pamirštame Galilėjos krašte, buvo nedidelė keturių jaunų vyrų žvejų partnerystė – po du brolius. Šie vyrai, matyt, ieškojo Dievo, nes kai kurie iš jų tam tikrą laiką sekė Joną Krikštytoją. Tačiau jų nuostabai, Jonas Krikštytojas nurodė jiems į kitą jauną vyrą iš jų apylinkių.

Šie vyrai kreipėsi į Jėzų iš Nazareto ir pasiprašė su Juo leisti laiką (žr. Jn 1). Toje kultūroje taip buvo priimta: vyrai kreipdavosi į rabiną ir paprašydavo leisti jį sekti. Bet šis rabinas pats priėmė galutinį sprendimą, kas bus Jo mokiniai. Rabinui pasiūlius būti Jo mokiniu, tai būdavo labai jaudinanti akimirka.

Daug žmonių užaugo manydami, kad mokiniai su Jėzumi pirmą kartą susitiko, kai Jis juos pasišaukė būdamas prie ežero. Bet iš Jn 1 – 5 mes žinome, kad šie vyrai su Jėzumi jau praleido metus, matyt susitikdami kartkartėmis.

„Jėzus pasirinko nemokytus žvejus, kadangi jie nieko nežinojo apie savo meto tradicijas ir klaidingus papročius. Jie buvo iš prigimties gabūs, nuolankūs ir norintys mokytis – tokius žmones Jis galėjo lavinti Savo darbui. Gyvenimo kasdienybėje galima sutikti daug žmonių, kurie kantriai atlieka savo įprastinius darbus, nė nenumanydami apie savyje slypinčias galias, kurios atgaivintos gali iškelti juos iki garbingiausių pasaulio žmonių. Kad būtų pažadinti šie snaudžiantys gebėjimai, turi prisilytėti įgudusi ranka. Kaip tik tokius žmones Jėzus pašaukė tapti Savo bendradarbiais; jiems Jis suteikė bendravimo su Juo privalumą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 219 p.).

Tolesniam tyrinėjimui: Vienas mieste pasirodęs evangelistas taip skelbė apie susitikimus: „Ateikite ir pamatykite, kaip pamokslininkas išplėš lapą iš Šventojo Rašto!“ Tai, be abejo, pritraukė minią. Tada, atsistojęs prieš susirinkusiuosius, jis atvertė Šventąjį Raštą, ir, jų nuostabai, išplėšė lapą. „Šis lapas“, – sakė jis, „niekada čia nepriklausė. Tai atskiriantis Senąjį ir Naująjį Testamentus lapas“. Kad ir ką pamanytume apie tokį spektaklį, pamokslininko mintis buvo gera. Šios dvi knygos iš tikrųjų yra viena knyga. Senasis Testamentas yra cituojamas visame Naujajame Testamente. Naujajame Testamente užrašyti įvykiai yra paaiškinti ir pagrįsti tiek paties Jėzaus, tiek rašiusiųjų Naująjį Testamentą, nurodant į Senąjį Testamentą. Kaip dažnai, viena ar kita forma, Jėzus pasakė, kad turi išsipildyti tai, kas pasakyta Raštuose? Ar pats Jėzus, kuris ne kartą nurodė į Senojo Testamento raštus (žr. Jn 5, 39; Lk 24, 27; Mt 22, 29; Jn 13, 18), ar Paulius, visada citavęs Senąjį Testamentą (Rom 4, 3; 11, 8; Gal 4, 27), iki Apreiškimo knygos, su maždaug 550 Senojo Testamento užuominų, Naujasis Testamentas nuolat susieja save su Senuoju Testamentu. Senasis ir Naujasis Testamentai yra rašytiniai Dievo apreiškimai žmonijai dėl išganymo plano. Nors neabejotina, kad kai kurios Senojo Testamento dalys, pavyzdžiui, aukojimas, nebėra krikščionims privalomos, negalime padaryti klaidos laikydami Senąjį Testamentą menkesniu Naujojo Testamento atžvilgiu. Šventasis Raštas yra sudarytas iš abiejų Testamentų ir iš jų abiejų mes mokomės esminių tiesų apie Dievą ir išganymo planą.

Klausimai aptarimui:

1. Mes tyrinėjome, kaip įvairiais būdais šėtonas gundė Jėzų ir kaip kiekvienu atveju Jėzus netapo šių gundymų ir apgavysčių auka. Taip pat atkreipkite dėmesį, koks esminis čia buvo Dievo Žodis. Nors Jėzus pats buvo Viešpats, dabar „nuodėmingo kūno pavidalu“ (Rom 8, 3) Jis naudojosi Raštais kaip apsaugos priemonėmis nuo velnio gundymų. Jei pats Jėzus turėjo tai padaryti, ką tai turėtų pasakyti apie esminį ir lemiamą Šventojo Rašto vaidmenį mūsų gyvenimui, ypač kai mes kovojame su gundymais? Nors, iš principo, mes galime žinoti apie Šventojo Rašto panaudojimą mūsų kovoje su gundymais, kaip mes tai padarome praktiškai? Kokie yra kai kurie būdai, kaip mes galime pasinaudoti Šventuoju Raštu, kad pastarasis padėtų mums atlaikyti mus ištinkančius užpuolimus?

 

2. Kodėl nusižeminimas yra itin svarbus krikščioniškas bruožas? Kaip mes galime išmokti būti ir likti nuolankūs? Kokį vaidmenį turėtų atlikti kryžius, kad padėtų mums šioje itin svarbioje srityje?