Kovo 13–19 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 59; Iz 59, 15–21; Iz 60, 1–2; Iz 61; Iz 61, 2.

Įsimintina eilutė: „Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio.“ (Iz 60, 3)

„Mes turime mokytis Kristaus mokykloje. Tik Jo teisumas gali suteikti mums teisę net į vieną iš malonės Sandoros palaiminimų. Ilgai troškome ir bandėme gauti šiuos palaiminimus, tačiau jų negavome, nes puoselėjome mintį, jog galėtume ką nors padaryti, kad jų nusipelnytume. Nenusisukome nuo savęs, tikėdami, kad Jėzus yra gyvas Gelbėtojas. Negalime galvoti, kad mūsų pačių malonė ir nuopelnai mus išgelbės; Kristaus malonė yra vienintelė mūsų išganymo viltis. Per savo pranašą Viešpats žada: ‘Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes Jis labai atlaidus’ (Iz 55, 7). Turime tikėti akivaizdžiu pažadu ir nepriimti jausmų vietoje tikėjimo. Visiškai pasikliaudami Dievu ir pasitikėdami Jėzaus kaip nuodėmes atleidžiančio Gelbėtojo nuopelnais gausime visą pageidaujamą pagalbą“ (E. Vait, „Faith and Works“, p. 36).

Šią savaitę daugiau pamatysime šios nuostabios tiesos, atskleistos pranašo Izaijo raštuose.

I. NUODĖMĖS PADARINIAI (Izaijo 59)

Iz 58, 3 žmonės klausė Dievo: „Kodėl mes pasninkaujame, o Tu nematai? Kodėl mes darome atgailą, o Tu nepastebi?“

Iz 59, 1, priešingai, išreiškia kitą teiginį, pavyzdžiui: „Viešpaties ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti, nei Jo ausis apkurtusi, kad neišgirstų.“ Izaijas atsako, kad Dievas gali išgelbėti ir išgirsti (Iz 59, 1). Tačiau tai, kad Jis to nedaro, yra visai kitas klausimas.

1. Perskaitykite Iz 59, 2. Kokia čia užrašyta žinia yra atsakymas Iz 59, 1?

Dievas „nekreipia“ dėmesio į savo tautą ne todėl, kad to trokšta, bet todėl, kad „jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo“ (Iz 59, 2). Čia yra vienas akivaizdžiausių Rašto teiginių, susijusių su nuodėmės poveikiu dangaus ir žmogaus santykiams. Likusioje Izaijo 59 dalyje išsamiai aptariama ši mintis, akivaizdžiai pasireiškianti per visą žmonijos istoriją – nuodėmė gali sugadinti mūsų ryšį su Viešpačiu ir taip nuvesti mus į amžiną pražūtį – ne todėl, kad nuodėmė atitolina Dievą nuo mūsų, bet todėl, kad ji atitolina mus nuo Dievo.

2. Perskaitykite Pr 3, 8. Kaip šis pavyzdys atskleidžia ankstesnėje pastraipoje išreikštą principą?

Nuodėmė pirmiausia yra Dievo atstūmimas, nusigręžimas nuo Jo. Nusidėjimo aktas iš tikrųjų priklauso tik nuo savęs paties ne tik todėl, kad tokiu poelgiu nusigręžiama nuo Dievo, bet ir dėl to, jog dėl tokio poelgio nusidėjėlis dar labiau nusigręžia nuo Viešpaties. Nuodėmė atskiria mus nuo Dievo ne todėl, kad Dievas neištiesia nusidėjėliui rankos (juk beveik visas Raštas yra ne kas kita, o pasakojimas, kaip Dievas siekia išgelbėti nusidėjėlius), bet todėl, kad nuodėmė verčia mus atmesti Jo dangišką pasiūlymą. Štai kodėl itin svarbu, kad mes netoleruotume jokios nuodėmės savo gyvenime.

Kaip jūs patyrėte tikrovę, kad nuodėmė lemia atsiribojimą nuo Dievo? Koks, jūsų pačių patyrimu, yra vienintelis sprendimas šiai problemai?

II. KAM ATLEISTA? (Iz 59, 15–21)

Izaijo 59 pateikia stulbinantį nuodėmės problemos vaizdą. Laimei, Raštas taip pat pateikia Atpirkimo viltį.

Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą – kiek iš mūsų nusidėjome? Raštas nedviprasmiškai sako – visi. Taigi atpirkimas negali būti grindžiamas nuodėmės stoka; jis turi būti pagrįstas atleidimu (Jer 31, 34). Paulius pritaria. Visi nusidėjo (Rom 3, 9–20. 23); taigi remiantis tuo čia negali būti jokio skirtumo (Rom 3, 22). Nuteisintieji gali būti laikomi teisiais tik todėl, kad per Kristaus auką jie gauna Dievo teisumo dovaną tikėjimu.

2. Perskaitykite Rom 3, 21–24. Ką šios eilutės pasako apie tai, kaip mes esame išgelbėti? Kokią viltį jos turėtų suteikti mums teisme?

Dauguma žmonių mano, kad svarbiausias klausimas teisme yra šis – kas nusidėjo? Bet atsakymo reikalauja ne šis klausimas, nes visi nusidėjo. Vietoj to kyla klausimas – kam atleista? Dievas yra teisus tik nuteisindamas „tą, kuris tiki Jėzų“ (Rom 3, 26). Lemiamas veiksnys teisme yra šis – kas priėmė ir tebepriima atleidimą tikėdamas Jėzų?

Tiesa, kad mes teisiami pagal darbus, bet ne ta prasme, jog darbai mus gelbsti. Jei taip, tada tikėjimas tampa tuščias (Rom 4, 14). Vietoj to mūsų darbai atskleidžia, ar tikrai esame išgelbėti (Jok 2, 18).

3. Kodėl darbai negali mūsų išgelbėti nei dabar, nei teisme? žr. Rom 3, 20. 23.

Geriems darbams ar paklusnumui Įstatymui jau per vėlu, kad kas nors būtų taip atpirktas. Įstatymo tikslas nuodėmingame pasaulyje yra ne išgelbėti, bet parodyti nuodėmę. Vietoj to „tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6), kurią į širdį išlieja Dievo dvasia (Rom 5, 5), rodo, kad žmogus turi gyvą tikėjimą Jėzumi (taip pat žr. Jok 2, 26).

Darbai yra išorinė išraiška, gelbstinčio tikėjimo pasireiškimas žmoguje. Taigi tikrasis krikščioniškas patyrimas yra toks, kai tikėjimas išreiškiamas kasdieniu pasišventimu Viešpačiui, parodomu paklusnumu Įstatymui. Teisme Dievas naudoja darbus kaip įrodymą savo kūriniams, kurie negali skaityti tikėjimo minčių, kaip tai gali Jis. Tačiau atsivertusiam asmeniui teisme reikšmingi yra tik darbai po atsivertimo, kai gyvenime atsiranda Kristus ir Šventoji Dvasia. Gyvenimas nuodėmėje iki atsivertimo jau nuplautas Avinėlio krauju (žr. Rom 6).

III. VISUOTINIS RAGINIMAS (Iz 60, 1–2)

4. Apie ką kalba Iz 60, 1–2? Kokį čia įžvelgiate principą, kuris pastebimas visame Rašte? Kokią viltį jis teikia?

Iz 60, 1–2 mums pateikiamas paveikslas, kaip Dievas išgelbėja savo tautą po tremties, išreikštas vaizdais, kaip Dievas sukuria šviesą iš tamsos ir nurodo į galutinį išganymo įvykdymą per Kristų.

5. Iz 60, 3, prie kieno šviesos ateis tautos ir karaliai?

Hebrajų kalboje šis asmuo yra vienaskaitos moteriškos giminės (taip pat žr. Iz 60, 1–2). Tai turi būti „Sionas“, prilygintas moteriai, minimai ankstesnio skyriaus pabaigoje (Iz 59, 20). Taigi žemės tautos, gaubiamos tamsos, ateis į Sioną. Jas trauks Dievo šlovės šviesa virš jo (Iz 60, 2). „Sionas raginamas ateiti į jam priklausiančią šviesą, o tada stebėti ir reaguoti į tautas, joms buriantis prie tos pačios šviesos“ (J. Alec Motyer, The Prophecy of Isaiah: An Introduction and Commentary, 494 p.). Atkreipkite dėmesį, kad nors Sionas yra Jeruzalė, tačiau daugiau dėmesio skiriama tautai, o ne fizinei miesto vietai.

Likusioje Izaijo 60 dalyje plėtojama 1–3 eilučių tema – pasaulio tautas traukia Jeruzalė, kuri yra palaiminta dėl šlovingo Dievo Artumo joje.

5. Kuo ši pranašystė panaši į Dievo Sandoros pažadą Abraomui? Pr 12, 2–3. Ar jie nesako to paties?

Dievas turėjo visuotinį tikslą, kai pasirinko Abraomą ir jo palikuonis – per Abraomą bus palaimintos visos žemės tautos (Pr 12, 3; Pr 18, 18; Pr 22, 18). Taigi Dievo Sandora su Abraomu buvo galutinai numatyta kaip Sandora su visa žmonija per Abraomą. Per jį ir jo palikuonis Dievas bus apreikštas pasauliui.

Izaijas stengėsi sugrąžinti savo tautą į jos senovinę visuotinę lemtį. Kaip gyvojo Dievo pasiuntiniai, ji buvo atsakinga ne tik už save, bet ir už pasaulį. Ji turėtų priimti svetimtaučius, ieškančius Dievo (taip pat žr. Iz 56, 3–8), nes Jo šventykla bus vadinama „Maldos Namais visoms tautoms“ (Iz 56, 7).

Kaip šiame kontekste suprantate Septintosios dienos adventistų bažnyčios vaidmenį arba, konkrečiau, savo asmeninį vaidmenį šioje bažnyčioje?

IV. VIEŠPATIES MALONĖS METAI (Iz 61, 2)

6. Kas kalba Iz 61, 1?

Dievo dvasia yra su šiuo pateptu žmogumi, o tai reiškia, kad jis yra arba mesijas, arba Mesijas. Jis turi nešti „gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams“ (Iz 61, 1). Ką tai primena? Palyginkite su Iz 42, 1–7, kur Dievo tarnas aprašytas labai panašiai.

Iz 61, 2 kalba apie „Viešpaties malonės“ metus. Mesijas, pateptasis Karalius iš Dovydo giminės ir Išvaduotojas, skelbia ypatingus dangaus palankumo metus ir, tuo pat metu, laisvę. Palyginkite Kun 25, 10, kur Dievas liepia izraelitams paskelbti laisvę šventais penkiasdešimtaisiais metais: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams“. Tai reiškia, kad asmenys, kurie buvo priversti parduoti savo protėvių žemę ar tapti vergais, kad išgyventų sunkmetį (Kun 25, 25–55), atgaus savo žemę ir laisvę. Kadangi jubiliejaus metai prasidėdavo rago pūtimu Permaldavimo dieną (Kun 25, 9), mes jau minėjome šią eilutę, kalbėdami apie Izaijo 58.

Nors „Viešpaties malonės“ metai Iz 61, 2 yra savotiški jubiliejaus metai, tai nėra tik Kunigų 25 laikymasis. Šiuos metus skelbia Mesijas, Karalius, kai Jis apsireiškia per išlaisvinimo ir atkūrimo tarnystę. Tai primena kai kuriuos senovės Mesopotamijos karalius, kurie skatino socialinį gerumą skelbdami atleidimą nuo skolų pirmaisiais savo karaliavimo metais. Mesijo tarnystė peržengia Kunigų 25 įsakų taikymą. Jis ne tik skelbia „belaisviams laisvę“, bet ir guodžia prislėgtuosius ir visus liūdinčiuosius, atkuria juos (Iz 61, 1–11). Be „Viešpaties malonės metų“, jis skelbia ir „mūsų Dievo atpildo“ dieną (Iz 61, 2).

Kada išsipildė Izaijo pranašystės? Lk 4, 16–21. Kaip Jėzaus tarnystė tai įvykdė? Taip pat paklauskite savęs: mes, be abejo, nesame Jėzus. Bet mes turime rodyti Jį pasauliui. Ką Mesijas daro, kaip parašyta Iz 61, 1–3, ką mes taip pat turėtume daryti, net turėdami ribotas galimybes? Kaip praktiškai mes galime daryti šiuos dalykus?

V. MŪSŲ DIEVO ATPILDO DIENA (Iz 61, 2)

7. Atsižvelgiant į visas geras naujienas, kodėl Mesijas, kaip parašyta Izaijo 61, skelbia Dievo atpildą? Kada išsipildo ši pranašystė?

Būdamas Nazarete, Jėzus, Mesijas, perskaitė Izaijo 61, kad skelbia „Viešpaties malonės“ metus (Iz 61, 2; Lk 4, 19). Tada Jis pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Taigi Jis sąmoningai ir konkrečiai vengė skaityti kitus tos pačios eilutės žodžius: „mūsų Dievo atpildo dienos“ (Iz 61, 2). Kol Jo gerosios žinios, laisvės ir paguodos tarnystė pradėjo išlaisvinti belaisvius iš šėtono tironijos, atpildo diena dar nebuvo atėjusi. Mato 24 (plg. Mk 13; Lk 21) Jis savo mokiniams pasakė, kad Dievo teismas vyks ateityje.

Iš tikrųjų Izaijo 61 „Dievo atpildo“ diena yra „didinga ir baisi Viešpaties diena“ (Jl 3, 4; Mal 3, 23), kuri įvyks, kai Kristus sugrįš išlaisvinti planetos Žemės iš neteisybės, nugalėdamas savo priešus ir išlaisvindamas engiamą Jo tautos likutį (Apr 19; plg. Dan 2, 44–45). Taigi, nors Kristus paskelbė „Viešpaties malonės metų“ pradžią, jų kulminacija yra Jo antrasis atėjimas.

8. Kaip suderinate mylinčio Dievo sampratą su Dievu, kuris taip pat žada atpildą? Ar šios idėjos nesuderinamos? O gal atpildą suprantate kaip Jo meilės apraišką? Jei taip, paaiškinkite?

Nors Jėzus moko mus atsukti kitą skruostą (Mt 5, 39), kitur Jis aiškiai dėstė, kad teisingumas ir bausmė bus įvykdyti (Mt 8, 12). Nors Paulius moko mus „neatsilyginti blogu už bloga“ (1 Tes 5, 15), jis taip pat sakė, kad kai Viešpats „apsireikš iš dangaus liepsnojančioje ugnyje ir atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo“ (2 Tes 1, 8).

Skirtumas, be abejo, yra tas, kad Viešpats savo begaline išmintimi ir gailestingumu gali visiškai teisingai vykdyti teisingumą ir atpildą. Žmogaus teisingumas, žmogaus atpildas yra neatsiejamas nuo visų žmogiškų ydų, trūkumų ir nesuderinamumų. Dievo teisingumas, be abejo, bus įgyvendintas be visų šių apribojimų.

Kurio iš šių atvejų labiau norėtumėte, kad atpildo sulauktų darantieji pikta? (1) asmens, kuris pakenkia tokiam žmogui, kurio jūs nemylite, ar (2) asmens, kuris pakenkia jūsų mylimam žmogui? Kaip tai mums padeda geriau suprasti ryšį tarp Dievo meilės mums ir atpildo perspėjimų?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 298–300; Su meile iš Dangaus, 2011, p. 222–231.

„Jėzus stovėjo priešais žmones kaip gyvas pranašysčių apie Jį patį Atskleidėjas. Aiškindamas savo užrašytus žodžius, Jis kalbėjo apie Mesiją kaip apie vargdienių dalios palengvintoją, belaisvių išvaduotoją, ligonių gydytoją, grąžinantį regėjimą akliesiems bei apreiškiantį pasauliui tiesos šviesą. Jo išraiškingas kalbėjimo būdas bei nuostabi ištartųjų žodžių prasmė jaudino klausytojus dar nepatirta jėga. Dieviškosios įtakos banga pralaužė visas užtvaras; kaip Mozė jie išvydo Neregimąjį. Šventosios Dvasios sujaudintomis širdimis jie karštai atsakė Amen ir šlovino Viešpatį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 208).

„Artinasi Dievo atpildo diena – Jo rūstybės diena. Kas išsilaikys Jo atėjimo dieną? Žmonės užkietino savo širdį Dievo Dvasiai, bet Jo rūstybės strėlės prasiskverbs ten, kur neprasiskverbė Jo raginimo strėlės. Dievas nevengs imtis nusidėjėlių. Ar tą dieną netikras piemuo apsaugos prasižengėlį? Ar gali būti atleista tam, kas ėjo su minia nepaklusnumo keliu? Ar populiarumas ir skaičiai padaro kurį nors be kaltės? Tai klausimai, į kuriuos nerūpestingieji ir abejingieji turėtų atsižvelgti ir išspręsti patys“ (E. Vait, „Faith and Works“, p. 33).

Klausimas aptarimui:

Septintosios dienos adventistų pastorius apgalvotai pareiškė, kad jo didžiausia su tarnyste susijusi problema – tai bažnyčios narių, nenorinčių, kad prie jų prisijungtų kiti, uždarumas. Kaip „krikščionys“ gali perduoti pasauliui meilę, viltį ir gerą žinią apie Kristaus karalystę, kad kitiems tektų galimybė būti išgelbėtiems prieš ateinant pabaigai (Mt 24, 14), kai jie net nenori susitikti su žmonėmis, kurie itin stengiasi pasirodyti jų bažnyčioje?

Santrauka: Dievas apvalo neteisingą visuomenę, pašalindamas maištautojus ir atkurdamas likutį, kuris nusigręžia nuo nuodėmių, atskyrusių jį nuo Jo. Dėl Dievo Artumo palaiminimų žmonės iš kitų tautų yra traukiami pas Dievą ir Jo tautą, kad jie taip pat galėtų džiaugtis Dievo malonės laikmečiu, kurį skelbia ir atneša Mesijas.