Liepos 9–15 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 22, 21–23; 23, 2–9; Am 8, 4–7; Iz 1, 13–17; 58, 1–14; Apd 20, 35.

Įsimintina eilutė: „Jis gina nuskriaustųjų teises ir alkaniems parūpina duonos. VIEŠPATS išlaisvina kalinius, VIEŠPATS atveria akis akliesiems, VIEŠPATS pakelia gyvenimo palaužtuosius, VIEŠPATS myli teisiuosius, VIEŠPATS saugo ateivius, padeda našlaičiui ir našlei“ (Ps 146, 7–9).

Prieš daug metų, šaltą dieną Niujorke basas ir drebantis dešimtmetis berniukas spoksojo į batų parduotuvės langą. Prie jo priėjusi moteris paklausė, kodėl jis taip įdėmiai žiūrėjo į parduotuvės langą; jis atsakė, kad prašė Dievą batų poros. Moteris nusivedė jį už rankos į parduotuvę. Ji paprašė pardavėjo šešių porų kojinių; ji taip pat paprašė vandens ir rankšluosčio. Nusivedusi berniuką atokiau, ji nusimovė savo pirštines, nuplovė jo kojas ir nušluostė jas rankšluosčiu. Pardavėjas atnešė kojines. Moteris apavė berniukui kojines ir nupirko jam batų porą. Glostydama jo galvą ji paklausė, ar dabar jis jautėsi patogiau. Jai ruošiantis išeiti, nustebęs vaikas paėmė jos ranką ir su ašaromis akyse paklausė: „Ar jūs – Dievo žmona?“

Mažas berniukas pasakė daugiau tiesos nei jis pats suprato. Dievo Bažnyčia yra Jo nuotaka, Jo žmona. Jo charakteris yra apreikštas įsimintinoje eilutėje. Kaip pakeisti Jo Bažnyčios nariai, mes turime atspindėti šį charakterį. Jei mes tikrai esame Jo, mums labai rūpės padėti vargšams ir bejėgiams.

GAILESTINGUMAS IR TEISINGUMAS. SKIRIAMIEJI DIEVO TAUTOS ŽENKLAI

Nuo pat pradžių socialinis teisingumas buvo labai svarbi Dievo įsakymų ir Jo idealo savo tautai dalis. Socialinis teisingumas yra pirminis Dievo ketinimas žmonijai: pasaulis, kuriame pagrindiniai poreikiai būtų patenkinti, žmonės klesti, viešpatauja taika ir ramybė.

Perskaitykite šias eilutes ir apibendrinkite tai, kas jose pasakyta apie gailestingumą ir teisingumą, ar tai, kas kartais vadinama „socialiniu teisingumu“. Iš 22, 21–23; 23, 2–9; Kun 19, 10; Pat 14, 31; 29, 7.

Gailestingumas ir teisingumas taip pat pabrėžti sabatos įsakuose senovės Izraeliui. Dievas išdėstė trijų tipų sabatas.

Kaip gailestingumo ir teisingumo idėja atsispindi kiekvienoje iš šių sabatų? Iš 20, 8–10; 23, 10–11; Kun 25, 8–55.

Įsakas laikytis septintosios dienos – sabatos apėmė lygias galimybes visiems pailsėti, įskaitant tarnus, gyvulius ar ateivius.

Kas septyneri metai, per sabatos metus, buvo panaikinamos skolos ir tuo parodomas rūpinimasis vargšais ir vergų išlaisvinimu. Dievas pavedė savo tautai įtraukti į sabatos metus gyvulių poilsį. (žr. Kun 25, 6–7)

Jubiliejaus metai išpuldavo kas penkiasdešimtieji metai, po septynerių sabatos metų. Parduotas turtas buvo sugrąžinamas pradiniam savininkui; buvo atleidžiama nuo skolų; kaliniai ir vergai buvo išlaisvinami. Jubiliejus buvo visuomenės lygintojas, „perkrova“, kiekvienam asmeniui suteikianti galimybę pradėti viską iš naujo. Tai buvo „apsaugos… nuo arba turto, arba nepritekliaus kraštutinumų“. (E. Vait, „Ministry of Healing“, 185 p.)

Čia, pačioje žydų visuomenės šerdyje, galima pamatyti, kaip teisingumas ir gailestingumas bendrai pasitarnaudavo tiems, kuriems pasisekė mažiau.

VISUOTINI SUSIRŪPINIMAI

Perskaitykite Pr 2, 1–3. Ką šios eilutės mums pasako apie sabatos visuotinumą?

Mums išties laikantis sabatos, mes nebūsime patenkinti tik savo pačių poilsiu (Iš 23, 12), atpirkimu (Įst 5, 12–15) ir galutiniu atnaujinimu naujojoje žemėje. (Iz 66, 22–23) Iš tiesų, septintoji diena – sabata mums sako, kad Dievas yra Kūrėjas ir poilsio teikėjas visiems, gyvenantiems šioje žemėje. Sabatos poilsio visuotinumas reiškia bendrumą tarp visų mūsų, turtingų ar vargšų. Bendra Dievo tėvystė reiškia bendrą lygybę ir rūpestį žmonėmis.

Be to, kaip tyrinėjome ankstesnėje dalyje, susirūpinimas dėl socialinio teisingumo yra sietinas su savaitinėmis ir metinėmis sabatomis ir jubiliejaus metais. Trejopų sabatų principai, paminėti Kunigų 23 ir 25, yra taip pat taikytini ir krikščionims. Septintoji diena – sabata amžinai nurodys į pasaulio sukūrimą, taip pat į Kryžių ir naująją žemę. Tai sustiprins mūsų santykius su mūsų atjaučiančiu Kūrėju ir Išganytoju, taip suartinant mus su tais, kurios Jis itin myli – žmonėmis, turinčiais gilių poreikių, kurie skursta ar kenčia.

Tačiau atkreipkite dėmesį, kad sabatos metai ir jubiliejaus metai iliustruoja amžinuosius principus, tačiau tai nereiškia, kad mes privalome laikytis šių švenčių dabar. Taip nėra. Skirtingai nuo septintos dienos – sabatos, kuri buvo įsteigta sukūrus pasaulį iki nuopuolio, kitos sabatos yra apeiginės, „būsimųjų dalykų šešėlis“ (Kol 2, 16–17), nurodžiusios Jėzaus tarnystę ir auką ir pasibaigusios su Jo mirtimi ant kryžiaus. Tuo pačiu šios apeiginės sabatos nurodo į principą, kaip turėtume elgtis su aplinkiniais, ypač turinčiaisiais poreikių. Kaip atpirkta tauta, Izraelis turėjo pareigą būti šviesa pasauliui, bešališkai rodžiusi Dievo gailestingumą kitiems. Su padėka jie turėjo apreikšti Dievo charakterį Jo nepažinusiems.

Perskaitykite Am 8, 4–7. Kas čia vyko, ir kaip mes galime užtikrinti, kad mes, mūsų santykiuose su kitais, nesame kalti dėl to paties? Taip pat, atsižvelgiant į kontekstą, kokią reikšmę jūs suteikiate šiems žodžiams: „Tikrai niekada nepamiršiu nė vieno jų darbų!“?

PRANAŠIŠKAS BALSAS. 1 dalis

„Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti, ir dėl skurdžiaus teisių. Atverk burną! Tark teisų nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!“ (Pat 31, 8–9) Kaip mes čia užrašytus principus taikome šiandien?

Iki šiol tyrinėjome, jog Dievas nori, kad Jo tauta išreikštų Jo gailestingumo ir teisingumo savybes kaip idealų savo tautos elgesį. Žydų pranašai dažnai kalbėdavo vargstančiųjų vardu, ragindami Dievo tautą atgailauti už iškreiptą Dievo susirūpinimą atstumtaisiais ir engiamaisiais. Iš tiesų, Dievas prilygina nesavanaudišką atperkamąjį elgesį su tikruoju garbinimu.

Perskaitykite Iz 1, 13–17. Kas čia pasakyta apie Dievo tikrojo garbinimo apibrėžimą? Kaip tai, kas čia parašyta šiame kontekste, pritaikyti sau šiandien? Tai yra, ką šios eilutės turėtų mums pasakyti dabar?

Nors daug Senojo Testamento pranašų nurodė į ateities įvykius, kurie bus ne jų gyvenimo laikotarpiu, jie taip pat ypatingą dėmesį kreipė į dvasinę ir moralinę reformą ir nesavanaudišką tarnystę esamu laiku. Pranašiškas Dievo tarnų balsas garsiai aidėjo, kai Jo tauta itin stengėsi Jį garbinti, bet neatspindėjo Dievo užuojautos dėl tų kenčiančiųjų aplink juos. Neįmanoma įsivaizduoti blogesnių liudytojų negu tie, kurie yra pernelyg užsiėmę Dievo „garbinimu“, ir todėl nebeturi laiko padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Argi tarnaujantieji Dievui neapreikštų tam tikros Jo garbinimo formos pagelbėdami turintiesiems poreikių?

PRANAŠIŠKAS BALSAS. 2 dalis

Izaijo 58 užrašyta ypatinga pranašiška priekaišto ir vilties žinia Dievo tautai Izaijo laikais ir mums šiandien.

Pranešęs, kad Jis yra nuliūdęs dėl savo tautos (žr. Iz 58, 1), kaip Dievas apibūdino tuos, į kuriuos Jis kreipėsi? Perskaitykite Iz 58, 2.

Nors mums čia nežinomas tikslus „balso tonas“, aišku, kad Viešpats smerkė jų išorinį pamaldumą ir tikėjimą, nes Jis žinojo, kad visa tai yra netikra. „Tiesa, jie ieško Manęs diena po dienos, trokšta pažinti Mano kelius, lyg būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir nesulaužiusi savo Dievo Įsako“. (Iz 58, 2)

Perskaitykite Iz 58, 3–14. Ką dar Viešpats sakė šiai tautai apie tai, kuo yra netinkamos jų religinės formos (šiuo atveju pasninkas)? Koks čia yra svarbesnis klausimas?

Atkreipkite dėmesį į čia labai svarbų dalyką: dažnai garbinimas gali būti egocentriškas – Viešpatie, padaryk dėl manęs tą ir aną. Žinoma, yra laikas ir vieta ieškoti Viešpaties dėl mūsų asmeninių poreikių. Bet čia Viešpats sako, kad tikras garbinimas – tai užmegzti ryšį su „alkstančiais“, „kenčiančiais“ ir „vargšais“. Tačiau nuostabus dalykas yra tai, kad ši tarnystė dėl kitų laimina ne tik pagalbos gavėjus, bet ir tuos, kurie suteikia pagalbą. Perskaitykite, kas parašyta apie tai, kas atsitinka tiems, kurie padeda turintiesiems poreikių. Tarnaudami ir padėdami kitiems mes patys sulaukiame palaiminimo. Kas, tam tikru momentu, nėra patyręs kažkurio iš šių Dievo pažadų tikrovės? Kas nematė, koks džiaugsmas, pasitenkinimas ir viltis ateina padedantiesiems tiems, kurie negali padėti sau? Sunku įsivaizduoti geresnį būdą atspindėti Kristaus charakterį pasauliui.

Perskaitykite Apd 20, 35. Kaip jūs patyrėte šių žodžių tikrovę savo tarnystėje dėl kitų?

GĖRIO JĖGA

Turėti tiesą, kad ir kokią nuostabią, nepakanka. Izaijo 58 parašyta, kad Dievo tauta uoliai laikėsi savo religinių formų ir metodų, tačiau jie buvo silpni taikant savo tikėjimą praktiškai. Dievas šiandien kviečia savo Bažnyčią būti gėrio jėga, atkartojant Senojo Testamento pranašų žodžius ir įrodant tiesą apie Jo charakterį.

Perskaitykite šias eilutes. Kaip mes galime, kaip vietinė ir kaip pasaulio bažnyčia, siekti atlikti tai, ką mes buvome Dievo pašaukti atlikti šioje srityje? (Ps 82, 3 Iz 1, 17)

Viena bendruomenė yra toje miesto dalyje, kur smurtaujama ginklais. 2011 metais dideliame mieste vykusiame miesto tarnystės kongrese nuskambėjo aiškus pranašiškas šios bendruomenės pastoriaus balsas. Štai kelios mintys iš jo kalbos: „Krikščionys turi sustabdyti mirties maršą!“ Kalbėdamas apie Šventojo Rašto pasakojimą, kai Jėzus sustabdė Naino našlės sūnaus laidotuvių procesiją (Lk 7, 11–17), pastorius paaiškino, kaip bažnyčia galėtų ne sėdėti nuošalyje ir stebėti, kol jų bendruomenės gatvėse toliau tęsiasi smurtas. Jis paklausė savo auditorijos: „Ar mes esame tik tokia bažnyčia, kuri pastovime už panegirikas? (panegirikos – iškilmingos šlovinimo kalbos) Argi klausti Dievo: ‘Kodėl Tu leidi kentėti?’, – nereiškia Dievo atsakymo: ‘Kodėl jūs leidžiate kentėti?’“

Ši bendruomenė taip pat labai aktyviai užsiima plėtra juos supančioje visuomenėje. Septynerius metus bažnyčios choras giedodavo jų visuomenės gatvėse. Jie giedodavo, dalindavo skrajutes ir siūlydavo bažnyčios paslaugas turintiesiems poreikių. Dėl šio ryšio su juos supančia visuomene, minėta bendruomenė įvairiai pagelbėjo savo apylinkėms, kas buvo labai naudinga turintiesiems poreikių. Nors ši bendruomenė rengė daug įvairių programų, tikintieji taip pat lėmė svarbių pokyčių visuomenėje.

Ši bendruomenė yra tik vienas pavyzdys iš daugelio, kaip mes, kaip bažnyčia – kūnas, galime būti tarnaujančia ir gydančia jėga mus supančioje visuomenėje.

Ką gali padaryti jūsų bendruomenė padėdama turintiesiems poreikių jūsų apylinkėje?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 240–247 p.; 429–434 p.

Teisingumo ir gailestingumo samprata matyti per visą Senąjį Testamentą. Pavyzdžiui, Įst 24, 10–22. Atkreikite dėmesį į konkrečius įsakus šiais atvejais. Akivaizdu, kad Viešpačiui rūpi vargšai, darbininkai, turintieji skolų. Šis susirūpinimas išreikštas ne tik abstrakčia ir gražia kalba apie rūpinimąsi tais, kuriems mažiau pasisekė; vietoj to, bent jau čia, rūpestis taip pat išreikštas konkrečiais ir praktiškais įsakymais, ką daryti ir ko nedaryti konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, su prasiskolinusiu asmeniu ar vargšu darbuotoju. Šios sampratos buvo pernelyg svarbios, kad būtų paliktos tik asmeniniam supratimui, kas yra teisingumas ir geranoriškumas. Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip Viešpats nurodė žydams, kur jie kadaise buvo, kada jie tikrai buvo priskirtini prie tų, kuriems mažiau pasisekė. „Atsimink, kad buvai ateivis Egipto žemėje; todėl Aš įsakau tau tai daryti.“ (Įst 24, 22) Nepriklausomai nuo finansinių aplinkybių, krikščionys visada privalo prisiminti nepelnytą Dievo malonę, kuria Jis mus apdovanojo. Tad iš mūsų Kristuje turimų turtų ir pilnatvės mes (Ef 3, 19; Kol 2, 10) turime būti pasirengę tarnauti ir padėti tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos.

Klausimai aptarimui:

Kaip ketvirtasis įsakymas, kad per sabatą vergai turi ilsėtis, padeda atskleisti mintį, jog visi žmonės Viešpaties akyse yra lygūs? Kaip tai apskritai turėtų padėti mums suprasti, kaip turėtume teisingai elgtis su tais, kurie mums dirba, arba tais, kurie, iki tam tikro laipsnio, yra mums pavaldūs? Be to, kaip tai, ką Kristus atliko ant kryžiaus, visuotinumas net labiau apreiškia visų žmonių Dievo akyse lygybę?

“Mums pradėjus mąstyti ir elgtis kaip Kristus, galėsime pasninkauti taip, kaip aprašė pranašas Izaijas: ‘Štai pasninkas, kokio Aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius’ [Iz 58, 6]. Išsiaiškinkite, ko reikia vargšams ir kenčiantiesiems, o tada meile ir švelnumu padėkite jiems semtis drąsos, vilties ir pasitikėjimo, dalijantis su jais tais gerais dalykais, kurių jums suteikė Dievas“. (E. Vait, in Pacific Union Recorder, July 21, 1904) Kaip mes tai darome, tai yra, kaip mes pasidaliname tuo, kas mums buvo suteikta Kristuje, bet tai darant apčiuopiamu būdu, kad išties padėtume turintiesiems poreikių?