Balandžio 25–gegužės 1 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 4, 1–6; Tit 1, 9; 2 Tim 1, 13; Mk 12, 10. 26; Lk 24, 27. 44–45; Iz 8, 20.

Įsimintina eilutė: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4, 12).

Protestantų teiginys – „tik Raštas“ (sola Scriptura) iškėlė Bibliją iki vienintelio mato ir lemiamo teologijos šaltinio. Priešingai Romos katalikų teologijai, pabrėžiančiai Raštą ir tradicijas, protestantų tikėjimas pabrėžė žodį – „tik“; tai yra, tik Raštas yra galutinis autoritetas, kai kyla su tikėjimu ir doktrinomis susiję klausimai.

Būtent Raštas suteikė lemiamą jėgą ir autoritetą protestantiškai reformacijai ir jos sukilimui prieš Romą bei klaidamokslius, kurių ji mokė šimtmečius. Priešingai alegoriniam Rašto aiškinimui, kai bibliniame tekste buvo įžvelgiamos daugybė skirtingų prasmių, protestantai reformatoriai pabrėžė gramatinį – istorinį Rašto aiškinimą, rimtai atsižvelgiant į biblinio teksto gramatiką ir pažodinės reikšmės svarbą.

Šią savaitę išsamiau tyrinėsime „sola Scriptura“. Sužinosime, kad „sola Scriptura“ reiškia keletą pagrindinių Rašto aiškinimo principų, kurie yra būtini norint tinkamai suprasti Dievo Žodį. Mes, protestantai, turime išlaikyti Raštą aukščiausiu doktrinos autoritetu.

I. RAŠTAS KAIP VIENINTELIS MATAS

Nuo pradžios septintosios dienos adventistai save laikė Knygos žmonėmis, tai yra, Raštą tikinčiais krikščionimis. Patvirtindami Rašto principą „sola Scriptura“ (tik Raštas), mes pripažįstame unikalų Biblijos autoritetą. Tik Raštas yra mūsų teologijos matas ir aukščiausias autoritetas gyvenimui ir doktrinai. Kiti šaltiniai, tokie kaip religinis patyrimas, žmogaus protas ar papročiai, yra mažiau reikšmingi už Raštą. Tiesą sakant, „sola Scriptura“ principu buvo siekiama apsaugoti Rašto autoritetą nuo priklausomybės nuo bažnyčios ir jos aiškinimo, ir šis principas atmetė galimybę aiškinimo matui kilti iš už Biblijos ribų.

1. Perskaitykite 1 Kor 4, 1–6, ypač 6 eilutę, kurioje Paulius sako: „Nieko daugiau, negu parašyta“. Kodėl tai itin svarbu mūsų tikėjimui?

„Nieko daugiau, negu parašyta“ – nereiškia, kad atmetamos kitų sričių įžvalgos, kaip biblinė archeologija ar istorija. Kitos sritys gali paaiškinti kai kurias Rašto puses ir Rašto eilučių kontekstą, todėl gali padėti geriau suprasti biblinį tekstą. Tai taip pat nereiškia, kad tyrinėjant negalima naudotis susijusiais kitais šaltiniais, pavyzdžiui, leksikonais, žodynais, konkordancijomis ir kitomis knygomis bei komentarais. Tačiau tinkamai aiškinant Raštą pirmenybė tenka tekstui visų kitų mokslų ir antrinės pagalbos šaltinių atžvilgiu. Kitokie požiūriai turi būti atidžiai įvertinti viso Rašto kontekste.

Naudodamiesi „sola Scriptura“ principu patvirtiname, kad jei iškyla konfliktas aiškinant mūsų tikėjimą, tada tik Raštui tenka autoritetas, viršijantis ir teisiantis bet kurį kitą šaltinį ar bažnytinį paprotį. Mes neturėtume peržengti ar prieštarauti tam, kas parašyta Biblijoje. Tikroji krikščionybė ir įtikinamas Evangelijos skelbimas priklauso nuo tvirto atsidavimo Rašto autoritetui.

„Tik Šventasis Raštas yra tikrasis visų žemėje esančių raštų ir doktrinų viešpats bei mokytojas“ (Martin Luther, Luther’s Works, vol. 32: Career of the Reformer II, ed. Jaroslav Jan Pelikan, Hilton C. Oswald, and Helmut T. Lehmann, vol. 32 [Philadelphia: Fortress Press, 1999], 11 p.).

Perskaitykite Apd 17, 10–11. Kaip šios eilutės padeda suprasti tai, ką mes čia kalbame apie Rašto pirmumą?

II. RAŠTO VIENOVĖ

Pati Biblija sako: „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Tim 3, 16), – ir „kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 20–21). Kalbant apie Dievą, kaip pagrindinį Biblijos autorių, galime atsižvelgti į įvairių Rašto dalių esminę vienovę ir darną, kurios susijusios su pagrindiniais jo mokomais dalykais.

2. Perskaitykite Tit 1, 9 ir 2 Tim 1, 13. Kodėl Rašto vienovė yra svarbi mūsų tikėjimui?

Raštas gali pats save aiškinti tik atsižvelgiant į jo vidinę vienovę, kylančią iš dangiško įkvėpimo. Jei Šventojo Rašto mokymas neturėtų visa apimančios vienovės, nebūtų darnos doktrinose. Be Rašto vienovės bažnyčia neturėtų priemonių atskirti tiesą nuo paklydimo ir klaidamoksliams paneigti. Nebūtų pagrindo taikyti drausminimo priemones ar taisyti nukrypimus nuo Dievo tiesos. Raštas prarastų įtikinančią ir išlaisvinančią galią.

Tačiau Jėzus ir rašiusieji Bibliją priima Šventojo Rašto vienovę, grindžiamą jo dangiška kilme. Tai galime pastebėti Senojo Testamento knygų, turinčių vienodą ir darnų svorį, citavime (Rom 3, 10–18; čia Paulius cituoja Mokytojo knygą [7, 20], Psalmes [14, 2–3; 5, 10; 10, 7] ir Izaiją [59, 7–8]).

Rašiusieji Bibliją, Šventąjį Raštą laikė nedaloma, darnia visuma, kurioje toliau plėtojamos esminės temos. Tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento nėra nesantaikos. Naujajame Testamente nėra naujos Evangelijos ar naujos religijos. Senasis Testamentas yra atskleistas Naujajame Testamente, o Naujasis Testamentas pagrįstas Senuoju Testamentu. Taigi abu Testamentai turi abipusį ryšį, apšviečiantį vienas kitą.

Rašto vienovė taip pat reiškia, kad tyrinėjant Rašto temą reikia atsižvelgti į visą Raštą (tota scriptura), o ne statyti savo mokymą ant pavienių teiginių.

Ką reikia daryti susidūrus su tomis Rašto eilutėmis ar mintimis, kurios atrodo prieštaraujančios viena kitai? Kaip mes tai išsprendžiame?

III. RAŠTO AIŠKUMAS

Raštas mažai kuo patrauks, jei jo teksto prasmė bus neaiški.

3. Perskaitykite Mt 21, 42; Mt 12, 3. 5; Mt 19, 4; Mt 22, 31; Mk 12, 10. 26; Lk 6, 3; Mt 24, 15; ir Mk 13, 14. Ką pakartotinis Jėzaus nurodinėjimas į Raštą sako apie jo žinios aiškumą?

Rašto liudijimas yra nedviprasmiškas – Biblijos mokymas yra pakankamai aiškus. Raštas yra toks aiškus, kad jį gali suprasti ir vaikai, ir suaugusieji, ypač jo elementarų mokymą. Visgi yra begalinės galimybės gilinti mūsų žinias ir supratimą. Mums nereikia jokių bažnytinių mokytojų, kurie paaiškintų mums Rašto prasmę. Elementarų jo mokymą gali suprasti visi tikintieji. Raštas pripažįsta visų tikinčiųjų kunigystę, užuot apribojęs aiškinimą tik keliems išrinktiesiems, pavyzdžiui, dvasininkų kunigystei. Todėl Biblija ragina patiems tyrinėti Raštus, nes mes patys galime suprasti Dievo žinią mums.

Deramai pažymima, jog „rašiusių Bibliją pavyzdys nuosekliai rodo, kad Raštas turi būti priimamas tiesiogine, pažodine prasme, nebent omenyje turima aiški ir akivaizdi iliustracija… Nereikia panaikinti tiesioginės prasmės „kevalo“, kad būtų suprastas mistinės, paslėptos, alegorinės prasmės „branduolys“, kurį gali atskleisti tik žinantysis“ (Handbook of Seventh-day Adventist Theology [Hagerstown, MD: Review and Herald Publishing Association, 2000], 65 p.). Atvirkščiai, Biblijos aiškumas yra susijęs su Rašto kalba, prasme ir žodžiais, nes rašiusieji Bibliją siekė perteikti konkrečią tiesą, o ne subjektyvias, nekontroliuojamas, daugialypes Rašto teksto reikšmes.

Tai nereiškia, kad kartais neperskaitysime eilučių ir minčių, kurių iki galo nesuprantame ar nesuvokiame. Juk tai – Dievo Žodis, o mes esame tik puolę žmonės. Nepaisant to, Dievo Žodis pakankamai aiškiai moko to, ką mes iš tikrųjų turime žinoti ir suprasti, ypač kalbant apie išganymą.

Pagalvokite apie metą, kai nesupratote kai kurių eilučių, tačiau vėliau jos išaiškėjo. Ko išmokote iš šio patyrimo, kuris galbūt galėtų padėti kitiems, susiduriantiems su panašia bėda?

IV. RAŠTAS AIŠKINA RAŠTĄ

Biblija gali save aiškinti tik todėl, kad yra Šventojo Rašto vienovė. Be pastarosios Šventasis Raštas negalėtų būti savo reikšmę atskleidžiančia šviesa, vienai Rašto daliai aiškinant kitas dalis ir tokiu būdu leidžiant suprasti susijusias eilutes.

4. Perskaitykite Lk 24, 27. 44–45. Kaip Jėzus rėmėsi Raštu, paaiškindamas, kas Jis yra? Ko tai mus moko apie Rašto panaudojimo būdus?

Šventojo Rašto grožis paaiškinant patį save yra susijęs su tuo, kad jis atskleidžia savo paties prasmę dar aiškiau. Tai darydami mes tiesiog nesusiejame įvairias eilutes, kad įrodytume savo. Vietoj to, mes atidžiai atsižvelgiame į kiekvienos eilutės kontekstą. Be tiesioginio konteksto prieš tyrinėjamą eilutę ir po jos turėtume atsižvelgti ir į knygos, kurioje eilutė užrašyta, kontekstą. Be to, kadangi, pasak Pauliaus, Šventajame Rašte „visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta“ (Rom 15, 4), turėtume ištyrinėti viską, ką Raštas sako tam tikra tema.

„Biblija aiškina pati save. Vienos Rašto vietos turi būti lyginamos su kitomis. Mokinys turėtų išmokti žiūrėti į Žodį kaip į visumą ir pastebėti ryšį tarp atskirų jo dalių. Jis turi žinoti, kokia pagrindinė Biblijos tema, koks buvo pirminis Dievo tikslas pasauliui, kaip kilo didžioji kova ir kaip buvo atliktas atpirkimo darbas“ (E. Vait, Ugdymas, 222 p.).

Lyginant Raštą su Raštu svarbu nuodugniai ištyrinėti Bibliją. Jei įmanoma, turėtume tyrinėti originalo kalbomis arba bent jau pasitelkdami tinkamą Rašto vertimą, ištikimą originalo hebrajų ir graikų kalbų reikšmėms. Nors Rašto supratimui originalo kalbų žinojimas nebūtinas, šių kalbų mokėjimas, be abejo, padeda. Jei ne, ištikimas ir pamaldus Žodžio tyrinėjimas su nuolankumu ir paklusnumu vis tiek tikrai duos gausų vaisių.

Pagalvokite apie kokią nors doktriną, pavyzdžiui, mirusiųjų būklę, kada dėmesio sutelkimas į keletą pasirinktų eilučių gali privesti prie klaidos, jei nekreipiamas dėmesys į kitas eilutes. Ką tai mums sako apie svarbą perskaityti visa, ką Raštas sako konkrečia tema, kad geriausiai suprastume, ko Raštas moko?

V. „SOLA SCRIPTURA“ IR E. VAIT

5. Perskaitykite Iz 8, 19–20. Kodėl visada svarbu remtis bibliniu „Įstatymu ir liudijimu“ kaip mūsų mokymo ir doktrinos matu? Ką tai reiškia pranašų, netapusių Rašto kanono dalimi, tarnystei?

Kalbant apie „sola Scriptura“ (tik Raštas), Septintosios dienos adventistai neišvengiamai susiduria su klausimu dėl E. Vait, kuri taip pat buvo Dievo įkvėpta ir tarnavo kaip Dievo pasiuntinė likučiui. Koks jos raštų santykis su Šventuoju Raštu?

Net ir paviršutiniškas E. Vait raštų skaitymas aiškiai parodo, kad Biblija jai buvo pagrindinė ir esminė dalis visoms jos mintims ir teologijai. Tiesą sakant, ji ne kartą tvirtino, kad Raštas yra aukščiausias autoritetas ir galutinis matas visoms doktrinoms, tikėjimui ir papročiams (žr. Didžioji kova, 2017, 516 p.). Be to, akivaizdu, kad ji palaikė protestantišką „sola Scriptura“ principą (žr. Didžioji kova, 2017, 9 p.).

Pasak pačios E. Vait, jos raštai, palyginti su Biblija, buvo „mažesnė šviesa, kreipianti vyrus ir moteris į didesnę šviesą, Bibliją (The Advent Review and Sabbath Herald, January 20 d.). Jos raštai niekada nebuvo skirti Rašto tyrinėjimui pakeisti. Tiesą sakant, ji komentuoja: „Jūs nesate susipažinę su Raštu. Jei tyrinėtumėte Dievo Žodį, kad pasiektumėte biblinį matą ir krikščionišką tobulumą, jums nereikėtų Liudijimų. Dėl to, kad nesiekėte susipažinti su Dievo įkvėpta Knyga, Jis sumanė laimėti jus paprastais, tiesioginiais liudijimais“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 2 t., 605 p.).

Taigi jos darbai turi būti branginami. Jiems būdingas toks pats įkvėpimas, kuris būdingas rašiusiems Bibliją, tačiau jų funkcija skiriasi nuo Rašto funkcijos. Jos raštai nėra Šventojo Rašto papildymas, bet yra pavaldūs Šventajam Raštui. Ji niekada neketino savo raštais pakeisti Šventojo Rašto; vietoj to ji išaukštino Bibliją kaip vienintelį tikėjimo ir papročių matą.

Pagalvokite, kokia neįtikėtina dovana mums buvo suteikta per E. Vait tarnystę. Kaip mes galime išmokti labiau branginti nuostabią iš jos sklindančią šviesą, tuo pat metu išlaikant Šventojo Rašto viršenybę?

Tolesniam tyrinėjimui: „Handbook of Seventh-day Adventist Theology“, 64–66 p. E. Vait, „Ugdymas“, 216–224 p.; „Selected Messages“, 3 t., 29–33 p.

„Biblijos tyrinėtojas turi būti pratinamas artintis prie jos su mokinio dvasia. Mes turime gilintis į jos puslapius ne tam, kad rastume kuo pagrįsti savo nuomonę, o kad sužinotume, ką sako Dievas. Tikras Biblijos pažinimas gali būti įgytas tik padedant Dvasiai, per kurią tas Žodis buvo užrašytas. O kad įgytume tą pažinimą, turime gyventi pagal jį. Mes turime paklusti viskam, ką įsako Dievo Žodis… Biblijos tyrinėjimas reikalauja didžiausių pastangų ir ištvermingo mąstymo. Kaip kalnakasys rausia žemę, ieškodamas aukso, taip ir mes uoliai, atkakliai turime ieškoti Dievo Žodžio lobio“ (E. Vait, Ugdymas, 220 p.).

„Kai Raštas tampa maistu ir gėrimu, kai jo principai tampa asmens charakterio dalimi, tuomet tampa aiškiau, kaip priimti Dievo mokymą. Aš šiandien jums išaukštinu brangų žodį. Nekartokite to, ką jums kalbėjau – „sesuo Vait sakė taip, sesuo Vait sakė kitaip“. Supraskite, ką sako Viešpats, Izraelio Dievas, ir tada darykite, ką Jis liepia“ (E. Vait, Selected Messages, book 3, 33 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Kokių klaidingų įsitikinimų žmonės laikosi dėl to, kad jie perskaitė tik kelias pasirinktas eilutes, užuot sužinoję, ką visas Raštas sako kuria nors konkrečia tema?

2. Mt 11, 11 užrašyti šie apie Joną Krikštytoją Jėzaus pasakyti žodžiai: „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“. Jėzus čia nurodo į pranašą, neturintį įrašų Biblijoje, tačiau apie jį kalbėjo taip. Ko tai turėtų pamokyti, kad neturintis knygos Rašte pranašas vis tiek gali būti tikras pranašas? Kokią žinią tame gali įžvelgti septintosios dienos adventistai?

3. Adventistai nėra vieninteliai teigiantys, kad Raštas yra mūsų galutinis autoritetas. Tą patį teigia ir kitos bažnyčios. Kaip tada paaiškiname prieštaringas doktrinas, kurios, pasak kitų krikščionių, randamos Rašte?