Birželio 8–14 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 10, 1–28. 34–35; 1 Kor 2, 2; 1 Tes 5, 21–22; Jn 1, 12–13; 3, 7; 1 Jn 5, 1.

Įsimintina eilutė: „Todėl… ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Hbr 12, 1–2).

Nepriklausomai nuo to, kokiame gyvenimo etape esame arba ką patyrėme ar su kuo susidursime ateityje, mes egzistuojame kultūros kontekste. Mūsų tėvai, mūsų vaikai, mūsų namai, mūsų šeimos, net mūsų bažnyčia – visi veikiami kultūros, kurioje egzistuojame, ir labai stipriai. Nors svarbūs ir kiti veiksniai, sabatos pakeitimas sekmadieniu buvo galingas pavyzdys, kaip to meto kultūra, galinga ir neigiama, paveikė bažnyčią. Kiekvieną kartą mums važiuojant pro bažnyčią ir matant sekmadieninių pamaldų skelbimą, mums akivaizdžiai primenama, kokia toli siekianti yra kultūros galia.

Krikščioniškos šeimos visą laiką susiduria su kultūriniais iššūkiais. Kartais kultūriniai veiksniai gali būti geri; tačiau daugeliu atvejų įtaka yra neigiama.

Gera žinia yra tai, kad Evangelijos galia suteikia mums šviesos, paguodos ir jėgų kovoti su kultūros keliamais iššūkiais. Šią savaitę mes pažvelgsime į tai, kaip mes galime būti „tikėjimo šeimomis“, kai mes siekiame būti „nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15).

KAS GERA, PALAIKYKITE

Evangelijai skriejant aplink pasaulį, krikščionys susiduria su skirtingomis kultūromis ir papročiais, kurių dauguma susiję su šeimos ir socialiniais santykiais. Vienas iš didžiausių krikščionių misionierių klausimų yra susijęs su jų santykiais su įvairiomis kultūrinėmis normomis dėl daugybės dalykų, įskaitant šeimos santykius, kurie jiems asmeniškai gali pasirodyti nepatogūs.

Perskaitykite Apd 10, 1–28. 34–35. Ką mes galime iš čia sužinoti apie mūsų poreikį įveikti mūsų pačių kliūtis ir išankstinį nusistatymą, kai tenka susidurti su kitomis kultūromis?

Kristus mirė už kiekvieno žmogaus nuodėmes, visur. Daugelis žmonių tiesiog dar nežino šios didžiosios tiesos. Šios žinios skelbimas ir kvietimas atsiliepti yra evangelinė krikščionių misija. Kadangi Dievas nėra šališkas, krikščionys yra pašaukti elgtis su kiekvienu pagarbiai ir oriai, suteikiant asmenims galimybę priimti gerąją naujieną, kuri taip pat skirta ir jiems.

Kokias išvadas padarė ankstyvieji krikščionių misionieriai, kai Evangelija buvo pristatyta kitoms kultūroms? Kokį principą galime įžvelgti šiuose tekstuose? Apd 15, 19–20. 28–29; 1 Kor 2, 2; 1 Tes 5, 21–22.

Nors kiekviena kultūra atspindi puolusios tautos būklę, kultūroms taip pat gali būti būdingi Raštui neprieštaraujantys įsitikinimai, netgi naudingi Evangelijai. Pavyzdžiui, daugelyje pasaulio šalių artimi santykiai šeimoje ir bendruomenėje yra branginami. Krikščionys gali palaikyti ir stiprinti tai, kas yra gera ir atitinka Rašto principus.

Tuo pačiu metu nedera Dievo tiesos statyti į pavojų. Deja, Bažnyčios istorija liudija, kad kompromisas ir prisitaikymas prie kultūrų subrandino netikrų krikščioniškų įsitikinimų kratinį, neva autentišką krikščionybei. Šėtonas teigia esąs šio pasaulio dievas ir su džiaugsmu platina sąmyšį, bet Jėzus atpirko šį pasaulį, o Jo Dvasia veda Jo sekėjus į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13).

Kiek jūsų tikėjimo lemia jūsų kultūra ir kiek Rašto tiesa? Kaip jūs galite išmokti šias dvi atpažinti? Pasiruoškite aptarti savo atsakymą klasėje.

KULTŪROS GALIA ŠEIMAI

„Juk išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis Viešpaties kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant Viešpats galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui“ (Pr 18, 19).

Nors jos gali būti įvairių konfigūracijų, šeimos yra visuomenę sudarančios dalys; taigi daug įvairių ir išskirtinių kultūrinių visuomenės savybių yra tiesiogiai susijusios su šeima. Pavyzdžiui, vienoje senovės kultūroje žmogaus pareiga buvo suvalgyti savo mirusių tėvų lavonus; kitoje, nuotakos trokštantis vyras jos tėvui kaip kraitį turėjo atnešti susitraukusias priešiškos genties galvas. Net ir šiuolaikiniais laikais idėjos, susijusios su vaikais, piršimusi, skyrybomis, santuoka, tėvais ir kt., labai skiriasi. Mums skelbiant savo žinią šioms įvairioms kultūroms, turime išmokti su jomis sutarti, nestatant į pavojų mūsų įsitikinimų, kad nekiltų nereikalingų problemų. Tuo pačiu metu, ir arčiau namų, turime labai gerai suprasti, kaip kultūrinės įtakos paveikia mūsų šeimą.

Kaip kultūra paveikė šeimos gyvenimą šiuose pavyzdžiuose? Kokius principus galime įžvelgti šiuose pavyzdžiuose? Pr 16, 1–3 Pr 35, 1–4 Ezr 10 1 Kar 11, 1

Niekas iš mūsų negyvena vakuume; visi mes ir mūsų šeimos yra veikiamos kultūros, kurioje mes gyvename. Mūsų kaip krikščionių atsakomybė yra gyventi mūsų kultūroje kaip įmanoma pavyzdingiau, laikantis to, kas dera su mūsų tikėjimu, ir kiek įmanoma labiau vengiant to, kas tikėjimui prieštarauja.

Kokie konkretūs dalykai jūsų kultūroje yra naudingi šeimos gyvenimui ir dera su Raštu? Kas nedera? Kaip jūs galite geriausiai pritaikyti savo tikėjimą jūsų kultūrai, nestatant į pavojų pagrindinių tiesų?

ŠEIMŲ PALAIKYMAS PER POKYČIŲ ETAPUS

Pokyčiai šeimoms yra neišvengiami ir sukeliantys nerimą, nepaisant kultūros, kurioje jos gyvena. Kai kurie pokyčiai yra susiję su nuspėjamu gyvenimo ciklu. Dažnai pokyčiai yra nenuspėjami, pavyzdžiui, mirtis, nelaimės, karas, ligos, šeimos kraustymasis ar nesėkmė karjeroje. Daug šeimų susiduria su ekonominiais ir socialiniais pokyčiais savo bendruomenėse ir šalyse. Kiti pokyčiai yra tiesiogiai susiję su kultūra.

Toliau pateikti keli didelių, net traumuojančių pokyčių, su kuriais žmonės susidūrė, pavyzdžiai. Įsivaizduokite save jų aplinkybėse. Kaip šie pokyčiai turėjo paveikti jų šeimos gyvenimą? Koks turimas mechanizmas padėtų tokiomis aplinkybėmis? Kaip jūs galbūt būtumėte reagavę kitaip?

Abraomas, Sara ir Lotas (Pr 12, 1–5) Hadasa (Est 2, 7–9) Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija (Dan 1)

Su pokyčiais ateina netekties patyrimas ir nerimas dėl neapibrėžtos artimiausios ateities. Priklausomai nuo šeimos sugebėjimo prisitaikyti prie pokyčių, šis patyrimas gali paskatinti žmones naujiems augimo lygiams ir dvasinių dalykų branginimui, arba pokyčiai gali sukelti stresą ir nerimą. Šėtonas išnaudoja pokyčių sukeliamus sutrikimus, tikėdamasis įtvirtinti abejones ir nepasitikėjimą Dievu. Dievo Žodžio pažadai, šeimos ir draugų ištekliai ir užtikrintumas, kad gyvenimas yra Dievo rankose, padėjo daugeliui tikėjimo didvyrių sėkmingai susidoroti su gyvenimo suirute.

Jei žinote kažką (ar net visą šeimą), kas susiduria su trauminiais pokyčiais, padarykite kažką praktiška, kad nors truputį jiems padėtumėte ir padrąsintumėte.

PIRMOSIOS KARTOS TIKĖJIMAS

Kokia Izraelyje išsirutuliavo dvasinė krizė mirus Jozuei ir jo amžininkams? Ts 2, 7–13.

Tyrimai, kaip vertybės ir įsitikinimai tokiose organizacijose kaip bažnyčios yra perduodamos vėlesnėms kartoms, rodo, kad padėjusieji pamatą yra labai pasišventę įsitikinimams. Jie pirmieji jų laikėsi. Po vienos ar dviejų kartų daugelis pamiršta už šių vertybių slypinčius principus. Asmenys gali neprieštarauti organizacijai, bet dažnai iš įpročio. Vėlesnių kartų įpročiai linkę virsti papročiais. Padėjusiųjų pamato aistros nebebūna.

Sakoma, kad Dievas neturi anūkų, tik vaikus. Jūsų manymu, ką tai reiškia? Taip pat žr. Jn 1, 12–13; 3, 7; 1 Jn 5, 1.

Per ilgas krikščionybės kartas požiūris dėl vertybių perteikimo buvo toks, kad vyresni žmonės tiesiog pasakodavo jaunimui tai, ką jie tiki. Tačiau mokymasis, ką tiki tėvai arba bažnyčia nėra tikrasis tikėjimas. Būti krikščioniu yra kur kas daugiau nei priklausymas organizacijai, turinčiai istoriją ir dogmą. Tikras tikėjimas nėra susijęs su genetika, tai nėra kažkas, kas natūraliai vienos kartos perduodama kitai. Kiekvienas turi pažinti Kristų asmeniškai. Tėvai gali atlikti tik kažkurią dalį darbo. Visa bažnyčia, ir ypač tėvai, privalo daryti viską, ką jie gali, kad sukurtų aplinką, kuri jaunimą paskatintų norėti priimti šį teisingą sprendimą, tačiau galiausiai karta yra išgelbėjama arba pražūva kiekvieno asmens apsisprendimu.

Buvęs ateistas Džo (Joe) prisijungė prie septintosios dienos adventistų bažnyčios jau suaugęs po galingo atsivertimo patyrimo. Jis vedė adventistę ir susilaukė kelių vaikų, kuriuos, žinoma, auklėjo tikinčiais. Vieną dieną, galvodamas apie savo vaikų dvasinę būklę, jis pasakė: „O, kad mano vaikai turėtų tą patyrimą, kurį turėjau aš!“ Jei jūs būtumėte ten buvę, ką jūs būtumėt jam pasakę?

DVIDEŠIMT PIRMO ŠIMTMEČIO PRANAŠAI

Populiarioje Rašto parafrazėje „Žinia“ (The Message) Judžinas Petersonas (Eugene Peterson) visur, kur vartojamas biblinis žodis „Evangelija“, naudoja žodį „žinia“. Geroji naujiena apie Jėzų tikrai yra ta žinia, kurios vis dar reikia šiandieniam pasauliui. Krikščioniškos šeimos yra raginamos patirti ją kartu ir dalytis ja, kad ir kokioje kultūroje gyventų.

Kaip jūs apibendrintumėte „žinią“ naudodamiesi šiais tekstais? Mt 28, 57; Jn 3, 16; Rom 1, 16–17; 1 Kor 2, 2; 2 Kor 5, 18–21.

Pirmoji žinia, kurią mokiniai visur skelbė, buvo Jėzaus prisikėlimas. Šiandien krikščionių šeimos prisijungia prie pranašų, ilgus metus skelbiančių: „Jis prisikėlė“, – kaip yra sakęs (Mt 28, 7). Jo prisikėlimo tikrovė patikina dėl visko, ką Jėzus sakė apie save, apie Dievą ir Jo meilę nusidėjėliams, apie atleidimą ir apie amžinojo gyvenimo užtikrinimą tikėjimu Jį.

Uolūs dėl Evangelijos. Šventasis Raštas parodo didžiulį Evangelijos poveikį ankstyvųjų Jėzaus sekėjų gyvenimui. Jie atvėrė savo namus Rašto tyrinėjimui; jie melsdavosi ir valgydavo kartu, dalijosi pinigais ir ištekliais, rūpinosi vienas kitu. Ištisi namai priimdavo žinią. Ar jie staiga tapo nepeiktini? – Ne. Ar tarp jų kilo kokių nors konfliktų ir nesutarimų? – Taip. Bet kažkuo šie Kristaus sekėjai buvo kitokie. Jie pripažino savo su Dievu ir vienas kitu susijusius poreikius. Jiems svarbiausia buvo vienybė ir darna namuose ir bažnyčioje, jie stengėsi išpildyti Jėzaus Kristaus maldą (Jn 17, 20–23). Jie drąsiai liudijo vieni kitiems ir netikintiesiems, net rizikavo savo gyvybe dėl įsitikinimų.

Taip turi būti ir mums. Netgi dabartiniame priešiškumo dangiškiems dalykams amžiuje žmonėms, kuriuos kažkas sujaudina, vis dar tenka galimybė būti išgirstiems. Dvasia nori pripildyti žmonių širdis jauduliu dėl Evangelijos. Kai ši gera žinia išties tampa tokia gera mūsų širdyse, kokia gera ji yra Žodyje, dalijimasis bus spontaniškas ir nesustabdomas.

Kokių pokyčių, kurie galėtų padėti geriau suprasti „Žinią“, kuria mes buvome pašaukti dalytis, gali reikėti jūsų šeimos nariams?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, 479–490 p.; „Gospel Workers“ 324, 329 p.; 330–331 p.; Kelias pas Kristų, 107–118 p.

Dievas nėra šališkas. „Kristaus religija tikintįjį pakelia į aukštesnę mąstymo ir elgesio plotmę, ir visą žmoniją laiko Dievo meilės objektu, įsigytu Jo Sūnaus Auka. Prie Jėzaus kojų turtingi ir vargšai, išmintingi ir neišmanėliai susitinka nekreipdami dėmesio į luomą ar pasaulietišką pranašumą. Visi žemiškieji skirtumai yra užmiršti, mums žvelgiant į Tą, kurį perdūrė mūsų nuodėmės. Danguje išaukštintas savęs išsižadėjimas, nuolankumas, begalinis gailestingumas daro gėdą žmogiškam pasididžiavimui, savigarbai ir socialiniam sluoksniui. Tyra, nesuteršta religija atskleidžia dangaus principus, atvesdama į vienybę visus, kurie pašventinti tiesa. Visi susitinka kaip krauju įsigytos sielos, vienodai priklausančios nuo To, kuris jas atpirko Dievui“ (E. G. White, Gospel Workers, 330 p.).

Klausimai aptarimui:

Klasėje aptarkite savo atsakymus į I dalies klausimus.

Kokius principus galime įžvelgti anksčiau pateiktoje E. Vait ištraukoje, jei ji būtų pritaikyta, kurie galėtų pakeisti mūsų šeimos gyvenimą?

Kaip jūsų vietinei bendruomenei sekėsi auginti jaunesnę tikinčiųjų kartą? Ką galite padaryti kaip klasė, kad padėtumėte bažnyčiai šioje svarbioje užduotyje?

Kokių yra iššūkių bandant perduoti tikėjimą kitai kartai?

Kaip kultūra, kurioje jūs gyvenate, paveikia jūsų šeimos gyvenimą geram, ir kaip – blogam?