Balandžio 20–26 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mok 4, 9–12; Fil 4, 11–13; 1 Kor 7, 25–34; Mt 19, 8; Pr 37, 34; Iz 54, 5.

Įsimintina eilutė: „Viešpats Dievas tarė: ‘Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką‘“ (Pr 2, 18).

Prieš kažkiek metų įspūdingas ir skausmingas pasakojimas pateko į naujienas. Jauna moteris buvo aptikta savo bute mirusi. Nors pati mirtis jau buvo tragedija, pasakojimą baisesniu padarė tai, kad moteris buvo mirusi daugiau nei 10 metų, prieš ją atrandant. Dešimt metų! Tad žmonės pagrįstai klausė: kaip tokiame dideliame mieste, kuriame gyvena tiek daug žmonių, kuriame yra daugybė bendravimo priemonių, moteris, kuri negyveno gatvėje, išbuvo mirusi taip ilgai ir niekam apie tai nežinant?

Nors šis pasakojimas išskirtinis, jis yra tikrovės pavyzdys – daug žmonių kenčia vienatvę. 2016 m. „New York Times“ paskelbė straipsnį Tyrėjai kovoja su vienatvės epidemija. Bėda yra tikra.

Nuo pat pradžių mes, žmonės, neturėjome būti vieniši. Nuo Edeno mes iki tam tikro laipsnio turėjome bendrauti su kitais žmonėmis. Žinoma, pasireiškė nuodėmė, ir nuo to laiko niekas nebėra taip, kaip turėtų būti. Šią savaitę mes tyrinėsime draugiškumo ir vienatvės klausimą įvairiais gyvenimo laikmečiais, kuriuos, ko gero, mes visi kažkada patyrėme. Jei ne, tada jums pasisekė.

DRAUGYSTĖ

Perskaitykite Mok 4, 9–12. Kokia čia pagrindinė mintis? Apie kokį gyvenimo principą čia apskritai kalbama?

Tik nedaugeliui iš mūsų gali pasisekti vieniems. Net jei mes esame vienišiai ir mums patinka vienatvė, anksčiau ar vėliau mes ne tik užsinorime tam tikros draugystės, bet galbūt mums ji tampa būtina, ypač esant poreikiui. Mes iš tiesų esame sukurti bendruomenei, bendrystei. Kaip pasisekė turintiems artimų šeimos narių, kurie gali suteikti paguodą ir paramą, ypač esant poreikiui.

Deja, yra žmonių mūsų bažnyčioje, kur mes dirbame, bendruomenėse, kuriose mes gyvename, neturinčių į ką kreiptis ne tik esant poreikiui, bet ir pokalbiui dienos pabaigoje. Vienatvės jausmas gali pasireikšti bet kuriuo metu. Nesusituokęs žmogus sakė: „Man sunkiausia diena yra sekmadienis. Per savaitę esu apsuptas žmonių darbe. Sabatą susitinku su žmonėmis bažnyčioje. Tačiau sekmadienį aš esu vienas“.

Kokių principų galime išmokti iš šių tekstų, ypač patiriant vienišumą? Jn 16, 32–33; Fil 4, 11–13.

Kaip krikščionys, mes turime ne tik Dievo tikrovę, bet tikėjimą bendryste su Dievu. Ir mes iš tikrųjų galime pasiguosti Dievo artumu mums. Tačiau Dievo artumas Adomui Edene nesulaikė Viešpaties nuo pasakymo: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Taigi Dievas žinojo, kad Adomui, net ir turint bendrystę su Dievu nuodėmės nežinančiame pasaulyje, vis dar reikėjo žmogiškos draugystės. Juo labiau mums.

Mes taip pat turime būti atsargūs ir nemanyti, kad tik todėl, jog aplink yra daug žmonių, asmuo negali jaustis vienišas. Kai kurie vienišiausi žmonės gyvena dideliuose miestuose, kuriuose jie dažnai bendrauja su kitais žmonėmis. Būti tarp aplinkinių nereiškia, kad kažkas negali jaustis vienišas ir atskirtas bei jausti bendravimo poreikį.

Ne visada lengva žinoti, kas jaučiasi vienišas, atskirtas, atstumtas ar tiesiog sielvartauja dėl to, kad jam reikia kito žmogaus, kad ir pasikalbėjimui. Kaip jūs galite aktyviai siekti būti jautresni tokiems žmonėms?

NESITUOKIANČIŲJŲ GYVENIMAS

Jauna moteris pasakojo apie nesituokiančiųjų gyvenimo pranašumus: „Du kartus teko galimybė tarnauti misijos lauke, ir aš nedvejojusi atsiliepiau“. Susituokusiam asmeniui, turinčiam šeimą, prireiktų šiek tiek daugiau laiko priimant tokį sprendimą, nes pastarasis paliečia ne tik jį asmeniškai, bet ir sutuoktinį bei vaikus.

Pasak Pauliaus, kokios yra geros priežastys nesituokti? 1 Kor 7, 25–34.

Dauguma žmonių mano, kad tuoktis jiems yra Dievo valia. Argi ne Jis sakė: „Negera žmogui būti vienam“? Vis dėlto Rašte yra daug nesituokiančiųjų pavyzdžių, įskaitant didžiausią pavyzdį iš visų – Jėzų Kristų.

Jeremijui buvo liepta nesituokti (Jer 16, 1–3); toks buvo teismas dėl istorinių aplinkybių. Mums nežinoma, ar šis draudimas buvo panaikintas, tačiau akivaizdu, kad nesituokiantis Jeremijas buvo didis pranašas.

Ezechielio šeimyninė padėtis taip pat, atrodo, nebuvo labai svarbi, nors jo žmona staiga mirė. Jam net nebuvo leista gedėti, nes jis turėjo tęsti Viešpaties jam paskirtą tarnystę (Ez 24, 15–18). Pranašas Ozėjas taip pat patyrė palūžusią santuoką, tačiau sugebėjo tęsti tarnystę. Nors šis pasakojimas mums atrodo keistas, Dievas jam liepė imti žmona kekšę, kuri, Dievui žinant, paliks Ozėją dėl kitų vyrų (Oz 1–3). Žvelgdami atgal mes matome, kad Dievas bando parodyti vienapusišką meilę, kuria Jis myli Izraelį ir mus, bet tai Ozėjui turėjo būti labai sunki ir skausminga vaizdinė pamoka.

Kiekviename iš šių pavyzdžių šeimyninė padėtis nebuvo problema. Dievą domino asmens dora, paklusnumas ir gebėjimas pasakyti tai, ką Dievas norėjo, kad asmuo pasakytų. Turime užtikrinti, kad mūsų gyvenimo nenulemia mūsų santuokinės aplinkybės. Daugelis balsų šiandien mums pasakys, kad nesituokiantieji yra nevisaverčiai. Paulius atsakytų: „Nemėgdžiokite šio pasaulio“. Vietoj to aukokite „savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1–2).

Kaip praktiškai galite tarnauti nesusituokusiems ir bažnyčios, ir ne bažnyčios nariams?

SANTUOKAI PASIBAIGUS

Be fizinių kančių ir mirties, kam teko didžiausi nuodėmės žmonijai padariniai, jei ne šeimai? Beveik panašu, kad frazė „disfunkcinė šeima“ (sistemos funkcijų sutrikimas) yra perteklinė. Kokia šeima tam tikra prasme nėra disfunkcinė?

Be mirties, vienas iš sunkiausių dalykų, kuris gali ištikti šeimą, yra skyrybos. Pastarąsias išgyvenantys žmonės patiria daugybę emocijų. Galbūt pirmoji ir labiausiai paplitusi yra sielvartas, kuris, priklausomai nuo asmens, gali trukti keletą mėnesių ar metų su skirtingu intensyvumu. Kai kurie gali patirti baimę; baimę dėl nežinomybės, finansinių rūpesčių ir nesugebėjimo susitvarkyti. Kai kurie gali patirti depresiją, pyktį ir vienatvę.

Kokius bendrus su skyrybomis susijusius principus galime įžvelgti šiuose tekstuose? Mal 2, 16; Mt 5, 31–32; 19, 8; 1 Kor 7, 11–13.

„Bažnyčia, kaip atperkanti Kristaus tarnystės priemonė, turi padėti savo nariams tenkinant visų jų poreikius ir ugdant visus, kad visi subręstų krikščioniškam patyrimui. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai nariai susiduria su visu gyvenimu susijusiais sprendimais, tokiais kaip santuoka ir sielvartingais patyrimais, pavyzdžiui, skyrybomis. Kai santuokai kyla skyrybų pavojus, bendrininkai, bažnyčios ar šeimos nariai ir visi tarnaujantieji turi dėti visas pastangas siekiant sutaikyti sugadintus santykius laikantis dangaus principų (Oz 3, 1–3; 1 Kor 7, 10–11; 13, 4–7; Gal 6, 1). Ištekliai, galintys padėti nariams kuriant stiprius krikščioniškus namus, yra pasiekiami per bažnyčią ar kitas bažnytines organizacijas. Šiuos išteklius sudaro: 1) programos poroms prieš santuoką; 2) mokymų programos susituokusiems ir jų šeimoms; 3) paramos programos iširusioms šeimoms ir išsiskyrusiems asmenims“ (The Seventh-day Adventist Church Manual, 19th edition (Nampa, Idaho: Pacific Press Publishing Association, 2016), 161 p.).

Kaip praktiškai ir neteisiant galima padėti skyrybas patiriančiam asmeniui?

MIRTIS IR VIENATVĖ

Kažkas kartą paklausė: kalbant apie mirtį, koks skirtumas tarp žmonių ir vištų? Atsakymas toks, kad, skirtingai nuo nugaištančių vištų, mes, žmonės, kurie mirštame, žinome, kad mirsime. Vištos – ne. Ir šis žinojimas dėl artėjančios mirties daro didelę įtaką tam, kaip mes gyvename dabar.

Mums žinoma, kad visi santykiai, įskaitant santuoką, anksčiau ar vėliau pasibaigs dėl mūsų didžiausio priešo – mirties. Nepriklausomai nuo to, kokia artima ši sąjunga, kad ir kokia didelė meilė, gili draugystė, kartu praleistas laikas, mes, žmonės (skirtingai nuo vištų), žinome, kad anksčiau ar vėliau ateis mirtis (nebent Jėzus sugrįš anksčiau), ir tam įvykus visų mūsų santykių nebebus. Toks mūsų likimas nuo pirmosios nuodėmės ir jis toks bus iki Jėzaus sugrįžimo.

Raštas nesako, kuris iš dviejų, Adomas ar Ieva, mirė pirmas, tačiau tai turėjo būti ypač skausminga kitam, ypač todėl, kad mirtis apskritai niekada neturėjo būti gyvenimo dalimi. Jei, kaip tyrinėjome ankstesnėje temoje, vienas nukritęs lapas sukėlė jiems liūdesį, kas galėtų įsivaizduoti, ką jie patyrė mirus sutuoktiniui?

Problema ta, kad mes esame itin pripratę prie mirties, mes tiesiog laikome ją savaime suprantamu dalyku. Bet to žmonės niekada neturėjo patirti. Taigi net iki šios dienos mums tai sunku suprasti ir itin dažnai mes tiesiog negalime to paaiškinti.

Ko šie tekstai mus moko apie mirtį ir apie tai, kaip žmonės su ja kovoja? Iz 57, 1; Apr 21, 4; 1 Tes 4, 17–18; Mt 5, 4; 2 Sam 19, 1; Pr 37, 34.

Neabejotina, mes visi ne tik susiduriame su mūsų mirties tikrove, mes susiduriame ir su kitų, mylimųjų ar galbūt mūsų artimiausio partnerio mirties tikrove. Taigi anksčiau ar vėliau daugelis iš mūsų susidurs su vienišumo laiku, etapu, kurį lems kito asmens mirtis. Bus sunku, skaudės ​​ir tokiu metu mes galime ir dažnai privalome melsti Dievo pažadų įvykdymo. Galų gale ką šiame nuodėmės, kančios ir mirties pasaulyje mes dar turime?

Kaip jūsų bažnyčia gali padėti tiems, kurie, jūsų žiniomis, patiria vienišumą dėl mylimojo mirties?

DVASINIAI VIENIŠIAI

Jauna moteris, vardu Natali (Natalie), septynerius metus buvo susituokusi, kai, draugės pakviesta, ji apsilankė Septintosios dienos adventistų bažnyčios evangelizaciniame seminare. Įtikinta tuo, ką sužinojo, ji pavedė savo širdį Kristui, patyrė atgimimą ir, nepaisant didelių savo vyro, tėvų ir netgi jos kaimynės prieštaravimų, Natali prisijungė prie Septintosios dienos adventistų bažnyčios. Ji taip pat kiek įmanoma pakoregavo savo gyvenimo būdą dėl naujo tikėjimo.

Galima įsivaizduoti, kad ji susidūrė su daugybe keblumų; viską itin apsunkino jos vyras, teisingai teigdamas: „Tuokdamasis aš šito nesitikėjau. Tu esi visiškai naujas žmogus, ir aš noriu, kad tu būtum tokia, kaip anksčiau“.

Jau daugelį metų jai sunkiai sekasi gyventi tikėjimu. Nors susituokusi, ją galėtume pavadinti „dvasiškai vieniša“.

Kokie padrąsinantys žodžiai užrašyti šiuose tekstuose tiems, kurie gali jaustis dvasiškai vieniši? Iz 54, 5; Oz 2, 21–22; Ps 72, 12.

Visame pasaulyje mūsų bažnyčioje yra tokių kaip Natali. Šie žmonės, vyrai ar moterys, yra susituokę, bet bažnyčią lanko vieni arba tik su savo vaikais. Galbūt jie susituokė su kito tikėjimo asmeniu. Arba, jiems prisijungus prie bažnyčios, jų sutuoktinis to nepadarė. Arba, susituokę abu buvo bažnyčios nariai, bet vienas dėl kažkokios priežasties nebesilanko ir netgi gali būti priešiškas tikėjimui. Šie vyrai ir moterys į bažnyčią ir šventinius pietus ateina vieni arba vyksta vieni į bažnyčios evangelizacinę veiklą. Jie liūdi negalėdami finansiškai prisidėti prie bažnyčios tarnystės tiek, kiek norėtų, nes jų sutuoktinis tam nepritaria. Nors susituokęs, toks asmuo gali jaustis kaip dvasinis našlys ar našlė.

Mes, turbūt, visi bažnyčioje esame sutikę tokių žmonių, ir jiems reikia mūsų meilės bei paramos.

Kaip praktiškai mes, kaip bažnyčios šeima, galime padėti dvasiškai vienišiems tarp mūsų?

Tolesniam tyrinėjimui: „Net kupiname darbų gyvenime Henochas nuolat palaikė bendrystę su Dievu. Kuo didesni ir sunkesni jo darbai, tuo dažnesnės ir nuoširdesnės buvo jo maldos. Tam tikram laikui jis atsiskirdavo nuo visos visuomenės. Būdamas tam tikrą laiką tarp žmonių, darbuodamasis, kad jiems padėtų mokymu ir pavyzdžiu, jis pasitraukdavo, jog praleistų kurį laiką vienatvėje, alkdamas ir trokšdamas to dangiško pažinimo, kurį gali suteikti tik Dievas. Taip bendraudamas su Dievu Henochas vis labiau ir labiau atspindėjo dangaus atvaizdą. Jo veidas švytėjo, net tokia šviesa, kuri spindi Jėzaus veide. Jam sugrįžus iš šios dangaus bendrystės netgi bedieviai jo veide matydavo dangaus antspaudą“ (E. G. White, Gospel Workers, 52 p.). Nors šis pasakojimas apie Henochą padrąsina ir pasako kažką galingo apie tuos, kurie apsisprendžia skirti laiko vienatvei, daugelis susiduria su nepageidaujama vienatve. Šie asmenys nenori būti vieniši. Vėlgi, mes visada galime džiaugtis bendryste su visada greta esančiu Viešpačiu, bet kartais mes trokštame žmogiško bendravimo ir draugystės. Labai svarbu, kad mes, bažnyčia, būtume pasirengę ištiesti ranką tiems, kurie kiekvieną sabatą sėdi šalia mūsų, bet patiria baisų vienatvės etapą. Tuo pačiu metu, jei jūs patiriate tokį etapą, susiraskite bažnyčioje (ar kitur) žmogų, kuriuo galite pasitikėti ir pasikalbėkite. Dažnai žmonės, žiūrėdami į kitus, tiesiog negali pasakyti, ką jie išgyvena. Tad lengva, bent jau kai kuriems žmonėms, slėptis po kauke.

Klausimai aptarimui:

Kaip jūsų bažnyčia gali būti jautresnė ir labiau atsižvelgti į vienišų asmenų poreikius?

„Suprantama, aš visai nemanau skųstis stoka, nes išmokau būti patenkintas savo būkle“ (Fil 4, 11). Perskaitykite platesnį šių Pauliaus žodžių kontekstą. Kaip mes galime išmokti juos pritaikyti sau? Tuo pačiu metu, kodėl privalome būti labai atsargūs cituodami šią ištrauką tiems, kurie tikrai kenčia?

Klasėje pasikalbėkite apie metą, kai patyrėte skaudžią vienatvę. Kas jums padėjo? Kas jus skaudino? Ką supratote, kas galėtų padėti kitiems?