Balandžio 10–16 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 6; Pr 6, 5. 11; Pr 6, 18; Pr 9, 12–17; Iz 4, 3; Apr 12, 17.

Įsimintina eilutė: „Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.“ (Pr 6, 8)

Bakterijos yra organizmai, per maži, kad būtų matomi be mikroskopo. Pavienė įprasta apvali bakterija yra ne didesnė už pieštuko smaigalį, net padidinus ją 1000 kartų. Esant palankioms sąlygoms – jei pakanka šilumos, drėgmės ir maisto – bakterijos dauginasi ypač sparčiai. Pavyzdžiui, kai kurios bakterijos dauginasi paprasto skilimo būdu – subrendusi ląstelė tiesiog skyla į dvi dukterines ląsteles. Kai dalijimasis vyksta kas valandą, iš vienos bakterijos per 24 valandas gali atsirasti daugiau nei 18 000 000 naujų bakterijų. Po 48 valandų jų bus šimtai milijardų.

Šis mikroskopinis gamtos pasaulio reiškinys iliustruoja greitą blogio plitimą po nuopuolio. Turinti milžinišką intelektą, stiprią sveikatą ir ilgaamžiškumą, ši gyvybinga padermė apleido Dievą ir piktnaudžiavo savo retomis galiomis siekdama įvairiausių nedorybių. Nors bakterijas gali išnaikinti saulės spinduliai, chemikalai ar aukšta temperatūra, Dievas nusprendė išmėginti šį nevaldomą maištą visuotiniu tvanu.

Savaitė trumpai: Ką nuodėmė padarė Dievo kūrinijai? Kokios buvo Nojaus savybės? Kas buvo įtraukta į Sandorą su Nojumi? Kaip Dievo malonė yra atskleidžiama Sandoroje su Nojumi prieš tvaną? Ko Sandora, kurią Dievas sudarė su žmonija po tvano, moko mus apie Jo visuotinę meilę mums?

I. NUODĖMĖS PRINCIPAS (Pr 6, 5)

Sukūrus pasaulį, Dievo nuomonė apie viską buvo tokia: „labai gera“ (Pr 1, 31). Tada atėjo nuodėmė, ir viskas pasikeitė. Jau nebebuvo „labai gera“. Tvarkingą Dievo kūriniją sugadino nuodėmė ir visi jos pasibjaurėtini rezultatai. Jau Nojaus dienomis maištavimas pasiekė baisų mastą; pikta pasiglemžė žmoniją. Nors Rašte nepateikta daug detalių (žr. E. Vait, „Patriarchai ir pranašai“, p. 64–66), nusikaltimai ir maištavimas aiškiai buvo tokie, kad net mylintis, kantrus ir atleidžiantis Dievas negalėjo to kęsti.

1. Kaip viskas galėjo taip greitai sugesti? Ko gero atsakymą nėra itin sunku rasti. Kiek žmonių šiandien, žvelgdami į savo nuodėmes, klausia to paties: kaip viskas taip greitai pablogėjo?

2. Perskaitykite pateiktas eilutes. Užrašykite, ką jos sako. Atkreipkite dėmesį į nuolatinį nuodėmės plitimą:

1. Pr 3, 6                   2. Pr 3, 11–13          3. Pr 4, 5              4. Pr 4, 8                5. Pr 4, 19                                                                  

6. Pr 4, 23     7. Pr 6, 2            8. Pr 6, 5, 11                                                              

Pr 6, 5. 11 įvykiai nebuvo vakuume. Prieš juos buvo istorija. Šis baisus rezultatas turėjo priežastį. Nuodėmė laipsniškai blogėjo. Ji linkusi tą daryti. Nuodėmė nėra panaši į pjūvį ar žaizdą, ar kažkokį automatinį, įmontuotą procesą, kuris užgydo. Priešingai, nuodėmė, jei palikta sau, auga, jai niekada negana, kol sukelia pražūtį ir mirtį. Nereikia įsivaizduoti gyvenimo prieš tvaną, kad pamatytumėte šį principą veikiantį. Jis mus supa net ir dabar.

Nestebina tai, kad Dievas nekenčia nuodėmės; nestebina tai, kad, anksčiau ar vėliau, nuodėmė bus išnaikinta. Teisingas, mylintis Dievas nieko daugiau negalėjo su ja padaryti.

Gera žinia, žinoma, yra ta, kad nors Jis nori sunaikinti nuodėmę, jis trokšta išgelbėti nusidėjėlius. Tokia yra Sandoros esmė.

II. ŽMOGUS NOJUS (Pr 6, 9)

3. Visose eilutėse apie pikta prieštvaniniame pasaulyje žmogus Nojus išsiskiria iš visų aplinkinių. Pažvelkite į tris konkrečius dalykus Pr 6, 9, kuriuos Raštas apie jį mini. Kiek galite, užrašykite, ką, jūsų manymu, reiškia visi šie punktai:

1. Jis buvo „teisus vyras“                 2. Jis buvo „be dėmės“                 

3. Jis „ėjo su Dievu“                                                                                                                                      

Neabejotina, Nojus buvo tas, kuris turėjo gelbstinčius santykius su Viešpačiu. Jis buvo tas, su kuriuo Dievas galėjo dirbti, tas, kuris klausėsi Jo, Jam pakluso ir Juo pasitikėjo. Štai kodėl Viešpats galėjo panaudoti Nojų savo tikslams įgyvendinti ir kodėl Petras Naujajame Testamente jį pavadino teisumo šaukliu (2 Pt 2, 5).

4. Perskaitykite Pr 6, 8. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti Nojaus ir Viešpaties santykius?

Čia pavartotas žodis „malonę“ Šventajame Rašte pasirodo pirmą kartą ir akivaizdžiai turi tą pačią reikšmę kaip ir Naujojo Testamento nuorodose, kuriose aprašoma gailestinga, nepelnyta Dievo malonė, suteikiama jos nenusipelniusiems nusidėjėliams. Taigi mes turime suprasti, kad ir koks „nepriekaištingas“ ir „teisus“ Nojus buvo, jis vis tiek buvo nusidėjėlis, kuriam reikėjo nepelnyto jo Dievo palankumo. Šia prasme Nojus niekuo nesiskiria nuo mūsų, nuoširdžiai besistengiančių sekti Viešpatį.

Suprantant, kad Nojui, kaip ir mums visiems, reikėjo Dievo malonės, pažvelkite į savo gyvenimą ir paklauskite savęs: Ar galima taip pasakyti apie mane, kad aš, kaip Nojus, esu „teisus“, „be dėmės“ ir kad aš einu su Dievu? Užrašykite jūsų užimamos pozicijos priežastis ir (jei pageidausite) pasidalykite jomis su klase sabatą.

III. SANDORA SU NOJUMI

„Bet su tavimi sudarysiu Sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą“ (Pr 6, 18).

Šioje vienoje eilutėje mes turime biblinės Sandoros, kurią Dievas sudarė su žmonija, pagrindus – Dievas ir žmonija sudaro susitarimą. Labai paprasta.

Vis dėlto čia yra daugiau elementų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, iš žmonijos pusės yra paklusnumas. Dievas sako Nojui, kad jis ir jo šeima įeis į laivą. Jie turi įvykdyti savo dalį, to nepadarius Sandora sulaužoma. Jei Sandora sulaužoma, jie yra didžiausi pralaimėtojai, nes galiausiai jie yra Sandoros naudos gavėjai. Galų gale, jei Nojus pasakytų Dievui „ne“ ir nenorėtų laikytis Sandoros arba pasakytų „taip“, bet vėliau persigalvotų, kokie padariniai lauktų jo ir jo šeimos?

5. Dievas sako, kad tai yra Jo Sandora. Ką tai pasako apie Sandoros esmę? Kaip dėl to pasikeistų su Sandora susijusi mūsų samprata, jei Viešpats būtų pavadinęs šią Sandorą „mūsų“?

Kad ir kokios išskirtinės būtų šios ypatingos aplinkybės, čia matome esminę Dievo ir žmogaus dinamiką Sandoroje. Sudarydamas sandorą su Nojumi, Dievas čia vėl parodo savo malonę. Jis parodo, kad nori imtis iniciatyvos, norėdamas išgelbėti žmones iš jų nuodėmių padarinių. Trumpai tariant, ši Sandora neturi būti vertinama kaip tam tikra lygių šalių sąjunga, kurioje kiekviena Sandoros „šalis“ priklauso viena nuo kitos. Galėtume sakyti, kad Dievas „gauna naudos“ iš Sandoros, bet tik iš esmės skirtinga prasme nei žmonės. Jam ji naudinga tuo, kad tiems, kuriuos Jis myli, bus suteiktas amžinasis gyvenimas – nemenkas pasitenkinimas Viešpačiui (Iz 53, 11). Bet tai nereiškia, kad Jis gauna naudos taip, kaip mes, esantys tos pačios Sandoros gaunančiųjų naudą pusėje.

Pagalvokite apie šį pavyzdį: audros metu asmuo atsidūrė už laivo borto. Kažkas ant denio sako mesti jam gelbėjimosi ratą ir jį ištraukti. Tačiau vandenyje esantis žmogus turi sutikti su jam tenkančia susitarimo dalimi, tai yra, griebti ir laikytis už to, kas jam buvo parūpinta. Tai daugeliu atžvilgių primena Dievo ir žmonijos Sandorą.

Kaip šis pavyzdys padeda suprasti Sandoroje esančią malonės sampratą? Kaip jis padeda suprasti, kuo dabar turi būti pagrįsti jūsų santykiai su Dievu?

IV. VAIVORYKŠTĖS ŽENKLAS

„Ir tai, – pridūrė Dievas, – bus ženklas, kurį duodu visiems amžiams, Mano Sandoros tarp Manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų: savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas Sandoros tarp Manęs ir žemės“ (Pr 9, 12–13).

Nedaug gamtos reiškinių yra gražesni už vaivorykštę. Kas iš vaikystės neprisimena pirmojo susižavėjimo ir nuostabos tomis nepaprastomis danguje išsilenkusios šviesos juostomis tarsi kažkokiu viliojančiu, paslaptingu tiltu į dangų (o gal tik klouno diržu)? Tos nuostabios spalvos debesyse net suaugusiems gali užimti kvapą. Todėl nestebina tai, kad net ir šiandien vaivorykštė naudojama kaip simbolis daugeliui dalykų – nuo politinių organizacijų iki kultų, roko grupių ir kelionių agentūrų (panaršykite internete, įvedę žodį „vaivorykštė“, ir pamatysite). Akivaizdu, kad tos gražios spalvų juostos vis dar paliečia mūsų širdį ir protą.

Žinoma, visa tai buvo Dievo mintis.

6. Pasak Viešpaties, ką vaivorykštė simbolizuoja? Pr 9, 12–17.

Viešpats sakė, kad Jis naudos vaivorykštę kaip „savo Sandoros“ ženklą (Pr 9, 15). Įdomu, kad Jis čia pavartojo žodį „Sandora“, nes šiuo atveju šis žodis čia pavartotas kitaip nei kitur. Priešingai nei Sandora su Abraomu ar Sinajaus Sandora, neįvardinta konkreti pareiga tiems, kurie būtų Sandoros naudos gavėjai (net Nojus). Dievo žodžiai čia skirti visiems žmonėms, visiems mirtingiems gyvūnams (Pr 9, 15), „visiems amžiams“ (Pr 9, 12). Dievo žodžiai yra visuotiniai ir visa apimantys, neatsižvelgiant į tai, ar kas nors nusprendžia paklusti Viešpačiui, ar ne. Šia prasme čia Sandoros sąvoka nevartojama taip, kaip kitur Rašte, kalbant apie Dievo ir žmonių santykius.

7. Kokia prasme ši Sandora taip pat atskleidžia Dievo malonę? Kas inicijavo šią Sandorą? Kas yra didžiausias geradaris?

Nors čia įvardytai Sandorai iš mūsų pusės nėra konkrečių įsipareigojimų (iš Dievo pusės, žinoma, Jis niekada nesunaikins pasaulio tvanu), kaip mūsų supratimas dėl to, ką simbolizuoja vaivorykštė, gali paveikti mus gyventi paklūstant Viešpačiui? Trumpai tariant, ar yra kokių nors numanomų įsipareigojimų iš mūsų pusės, kai danguje matome vaivorykštę? Pagalvokite apie visą kontekstą, kaip atsirado vaivorykštė, ir pamokas, kurias galime įžvelgti šiame pasakojime.

V. „TIK NOJUS BUVO PALIKTAS“

„Jis nušlavė nuo žemės visus gyvūnus – ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo laive“ (Pr 7, 23).

Šioje Šventojo Rašto eilutėje pirmą kartą pastebima „likučio“ sąvoka. Žodis, išverstas – „paliktas“ kyla iš kito žodžio, kurio šaknies formos yra daug kartų vartojamos Senajame Testamente, kur perteikiama likučio idėja.

„Dievas mane pasiuntė pirma jūsų laiduoti jums likutį žemėje ir išgelbėti jūsų gyvybes nepaprastu išvadavimu“ (Pr 45, 7).

„Tas, kuris išliko Sione, ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje, visi, kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje“ (Iz 4, 3).

„Tą dieną Viešpats vėl išties ranką atsiimti savo tautos likučio“ (Iz 11, 11).

Pasvirusiu šriftu užrašyti žodžiai yra susiję su žodžiais „buvo paliktas“ Pr 7, 23.

8. Perskaitykite Pr 7, 23 ir kitus pavyzdžius. Kaip jūs čia suprantate likučio sąvoką? Kokios aplinkybės privedė prie likučio? Kaip Sandora dera su likučio idėja?

Tvano metu pasaulio Kūrėjas tapo pasaulio Teisėju. Artėjantis pasaulio teismas iškėlė klausimą, ar bus sunaikinta visa gyvybė žemėje, net ir žmogaus gyvybė. Jei ne, kas išgyvens? Kas bus likutis?

Šiuo atveju tai buvo Nojus ir jo šeima. Vis dėlto Nojaus išgelbėjimas buvo susijęs su Dievo Sandora su juo (Pr 6, 18), kurią sudarė ir vykdė gailestingumo ir malonės Dievas. Jie išgyveno tik dėka to, ką Dievas dėl jų padarė, kad ir koks svarbus buvo jų bendradarbiavimas. Kad ir kokie Sandoros įsipareigojimai teko Nojui, kad ir kaip ištikimai jis juos vykdė, vienintelė jo viltis buvo Dievo gailestingumas.

Atsižvelgiant į mūsų su paskutiniųjų dienų įvykiais susijusia samprata, kai Dievas turės likutį (žr. Apr 12, 17), kokias paraleles galime įžvelgti pasakojime apie Nojų, kurios padės mums pasiruošti būti likučio dalimi? Kaip mes kasdien priimame sprendimus, kurie gali turėti įtakos mūsų tuo metu užimamai pozicijai?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 64–75; p. 76–80.

„Vaivorykštė, fizinis gamtos reiškinys, buvo tinkamas simbolis Dievo pažadui niekada nebesunaikinti žemės tvanu. Kadangi po tvano žemės klimato sąlygos bus visiškai kitokios, dėl liūčių, kurios pakeis dirvožemio drėkinimą rasa, daugelyje pasaulio vietų reikės kažko, kas nuramins žmonių baimę kiekvieną kartą, kai tik prasidės lietus. Dvasinis protas gali pamatyti gamtos reiškiniuose paties Dievo apsireiškimą (žr. Rom 1, 20). Taigi vaivorykštė yra įrodymas tikinčiajam, kad lietus atneš palaiminimą, o ne visuotinę pražūtį“ (The SDA Bible Commentary, 1 t., p.265).

Klausimai aptarimui:

1. „Tomis dienomis pasaulis knibždėjo, žmonių daugėjo, pasaulis baubė kaip laukinis jautis, o didysis dievas buvo sujaudintas klegesio. Enlilis išgirdo klegesį ir tarė dievams sueigoje: Žmonijos triukšmas yra nepakenčiamas ir miegoti nebeįmanoma dėl babelio priežasties. Taigi dievai nusprendė sunaikinti žmogų“ (“The Story of the Flood” in The Epic of Gilgamesh, trans. N. K. Sanders (London: The Penguin Group, 1972), p.108). Palyginkite šias priežastis tvanui su Rašte pateikiama priežastimi.

2. Nojus ne tik įspėjo, kad jo karta artintųsi prie Dievo. Jo perspėjimo tikslas buvo padėti žmonėms suvokti išganymo būtinybę. Kodėl išganymo tiesos apskritai nėra populiarios? Išvardykite ir aptarkite kai kuriuos dalykus, trukdančius daugeliui žmonių priimti Dievo planą jų išganymui (žr. Jn 3, 19; Jn 7, 47–48; Jn 12, 42–43; Jok 4, 4).

Santrauka: Šią savaitę tyrinėjome, kad Sandoros, kurias Dievas sudarė su Nojumi, yra pirmosios, aiškiai aptariamos Rašte. Jos rodo Jo maloningą susidomėjimą žmonija ir Jo norą užmegzti su ja gelbstinčius santykius. Dievas dar kartą patvirtino savo Sandorą su Nojumi ir būtent Nojaus pasišventimas Dievui apsaugojo jį nuo vyraujančio atsimetimo ir galiausiai išgelbėjo jį ir jo šeimą nuo pražūtingo teismo tvanu. „Šis simbolis [vaivorykštė] debesyse patvirtina visų tikėjimą ir užtvirtina jų pasikliovimą Dievu, nes tai yra dangaus gailestingumo ir gerumo ženklas žmogui; nors Dievas buvo išprovokuotas sunaikinti žemę tvanu, Jo gailestingumas vis dar apima žemę.“ (E. Vait, „The Story of Redemption“, p.71)