Birželio 25 – liepos 1d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 26–27; Įst 6, 5; Pr 3, 8–19; Jok 4, 4; Gal 4, 19; Mk 2, 1–12; Jn 10, 10.

Įsimintina eilutė: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27).

Užtenka apsižvalgyti, pasižiūrėti į pasaulį, apylinkes, save ir bus aišku. Ir kas aišku? Kad kažkas yra siaubingai negerai.

Tai vadinama nuopuoliu, tai vadinama nuodėme, tai vadinama maištu ir didžiąja kova.

Tačiau gera žinia yra ta, kad tai – ne visam laikui. Tai netruks amžinai. Jėzus atėjo, mirė už pasaulio nuodėmes ir pažadėjo ateiti dar kartą. Kai Jis tai padarys, nieko, kas yra iš šio pasaulio, nebeliks. Vietoj to, bus nauja karalystė, Jo amžinoji karalystė. „O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai.“ (Dan 2, 44)

Koks atnaujinimas!

Tačiau mes neturime laukti Kristaus antrojo atėjimo, kad prasidėtų atnaujinimas. Esantieji Kristuje yra naujas kūrinys dabar (2 Kor 5, 17); ir mums lemta būti panašiems į Jėzaus paveikslą jau dabar. (Rom 8, 29) Be to, kaip savo bažnyčią Jis mus ragina ir įgalina, kad mes taip pat galėtume darbuotis kitų atkūrimui.

PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ

Šventajame Rašte pasakyta, kad iš pradžių žmonija buvo sukurta pagal Dievo paveikslą. (Pr 1, 27) Paveikslas gali būti arba dvimatis, kaip, pavyzdžiui, atvaizdas veidrodyje arba nuotrauka, arba trimatis, kaip statula arba holograma. Vaizdas taip pat gali būti nematerialus, pavyzdžiui, paveikslas mintyse, idėja, kurią mes turime mūsų prote. Kas turima omenyje Šventajame Rašte?

Perskaitykite Pr 1, 26–27. Kaip Rašte paaiškinta, ką reiškia būti padarytu pagal Dievo „paveikslą“? Taip pat žr. Pr 1, 31; Įst 6, 5; 1 Tes 5, 23.

Sukūręs pirmuosius mūsų tėvus, Dievas nustatė naują gyvenimo žemėje matą: vyras ir moteris. Iš visų kitų per tą laiką sukurtų būtybių, jie vieninteliai buvo padaryti pagal Dievo paveikslą. Jie nebuvo išsivysčiusios beždžionės. Kaip žmonės, jie ir mes iš esmės skiriamės nuo visų kitų gyvybės formų žemėje, ir bet kokia teologija, menkinanti šį skirtumą, žemina žmoniją.

Dievas „davė jiems vardą žmonės“. (Pr 5, 2) Tai reiškia, kad vyras ir moteris, nors skirtingi, buvo viena. Kartu, savo pilnatve ir išsamumu, jie atspindėjo Dievo paveikslą.

Dievo prigimtis yra visapusiška: „Kai iš po Dievo rankų pakilo Adomas, jis fizine, protine bei dvasine prigimtimi buvo panašus į savo Kūrėją.“ (E. Vait, Ugdymas, 15 p.)

Hebrajų kalboje žodis „paveikslą“ yra tselem; „panašumą“ – demuth. Šie žodžiai gali kartu nusakyti ir fizinę (tselem), ir vidinę (demuth) pusę, įskaitant dvasines ir protines žmonijos puses. E. Vait tai pripažino užrašiusi, kad, padarytas pagal Dievo paveikslą, „žmogus turėjo būti panašus į Dievą tiek išore, tiek charakteriu.“ (Patriarchai ir pranašai, 26 p.)

Įst 6, 5 paminėtos visos žmogiškosios pusės: siela (dvasinė pusė), širdis (protinė pusė) ir jėgos (fizinis kūnas). Panašiai parašyta 1 Tes 5, 23. Pagal Dievo paveikslą padarytas žmogus natūraliai apima visas šias puses.

Nors tai ne viskas, kas yra susiję su šia „pagal Dievo paveikslą“ padaryto žmogaus idėja, Šventajame Rašte yra aišku: čia, žemėje, žmonės yra išskirtiniai ir unikalūs kūriniai. Joks kitas padaras neprilygsta žmogui. Kodėl mums itin svarbu visada prisiminti šį skirtumą?

NUOPUOLIS IR JO PADARINIAI

Šventajame Rašte nepasakyta, koks praėjo laikotarpis nuo pasaulio sukūrimo pabaigos iki nuopuolio. Dienos, savaitės, metai, mes tiesiog nežinome.

Tačiau mes žinome, kad nuopuolis buvo, o padariniai pasirodė nedelsiant ir akivaizdžiai.

Pirmasis paminėtas rezultatas, po to, kai Adomas ir Ieva suvalgė gero ir pikto pažinimo medžio vaisiaus, buvo jų staigus savo nuogumo suvokimas. (Pr 3, 7) Jie mėgino pasislėpti nuo Dievo akivaizdos. Jų šviesos apsiaustai dingo. (žr. E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 36–37 p.) Jų artumas su Dievu buvo sutrikdytas dėl jų naujai atrasto intymumo su egocentriškumo blogiu. Tada, atsižvelgdamas į padarinius, kuriuos lėmė jų nuodėmė, Dievas mėgino apšviesti pirmąją porą.

Perskaitykite šias eilutes ir nustatykite tiesioginį Adomo ir Ievos nuodėmės poveikį, kaip matyti iš kiekvienos eilutės. Be to, kaip tie patys padariniai pasireiškia šiandien?  Pr 3, 8–10; Pr 3, 12; Pr 3, 13; Pr 3, 16; Pr 3, 17–19

Neabejotina, nuopuolis buvo tikras, nuopuolis buvo sunkus ir lėmęs žmonijai siaubingus padarinius. Ilga, liūdna žmonijos istorija, iki dabartinių įvykių, atskleidžia tragiškus nuodėmės padarinius.

Todėl mes galime būti itin dėkingi už pažadą, kad vieną dieną nuodėmės tragedijos nebeliks ir ji niekada nepasikartos.

Kaip mes kiekvieną dieną gyvename su mūsų pačių nuodėmių padariniais?

PRIEŠIŠKUMAS IR ATPIRKIMAS

Perskaitykite Pr 3, 14–15. Ką šiais žodžiais šėtonui Dievas norėjo pasakyti: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos“? (Pr 3, 15) Kokią viltį mes čia galime įžvelgti sau?

Hebrajų kalboje žodis priešiškumas turi tą pačią šaknį, kaip žodis neapykanta ir priešas. Valgydami gero ir pikto pažinimo medžio vaisiaus, pora supriešino save ir visą žmoniją su Dievu. (žr. Rom 5, 10; Kol 1, 21; Jok 4, 4) Dievo pažadas čia reiškia, kad Jis pradės savo sumanymą patraukti žmoniją sau, perkeliant priešiškumą šėtonui. Perkeldamas priešiškumą nuo savęs šėtonui, Dievas nuties kelią, per kurį Jis gali išgelbėti žmoniją, tuo pačiu metu nepažeisdamas savo dieviškosios valdžios principų. Būtent tai ir yra, pirmine prasme, laikoma „atpirkimu“, ką Dievas darė ir daro, kad galiausiai atkurtų tai, kas buvo prarasta per nuopuolį.

Ką šios eilutės atskleidžia apie atpirkimą? Kun 1, 3–4; 1 Kor 5, 7; 1 Jn 1, 9.

Kalbėdami apie atpirkimą, teologai kartais vartoja žodį ekspiacija. Lotynų kalboje šaknis expiare reiškia „atpirkti“, ir ši idėja nusako atlyginimą už žalingą veiką. Kažkam padarius kažką blogo, pažeidžiamas įstatymas, o teisingumas reikalauja bausmės ar atlyginimo už žalą. Anglų kalboje kartais sakoma, kad kaltas asmuo yra „skolingas visuomenei“ dėl to, ką jis padarė bloga.

Mūsų aplinkybėmis, mes nusidėjome, bet išganymo plane – atpirkimas, Kristaus auka ir mirtis atleidžia mus nuo teisinių nusikaltimo padarinių. Pats Kristus už mus sumokėjo kaltės kainą. Bausmė, teisiškai (taip, Dievo valdžia turi Įstatymą) turėjusi tekti mums, buvo priskirta Jėzui. Tokiu būdu teisingumo reikalavimai buvo patenkinti, tačiau tai buvo padaryta Jėzuje, o ne mumyse. Nors nusidėjėliai, nors mes neteisingai pasielgėme, mums atleista ir Jo akivaizdoje mes esame nuteisinti. Tai yra labai svarbus ir pamatinis „visų dalykų atnaujinimo meto“ žingsnis. (Apd 3, 21)

ATNAUJINIMAS JĖZUJE

„Mano vaikeliai, kuriuos aš vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19).

Pradžioje žmonės buvo sukurti tobuli ir be trūkumų visiškai tobulame pasaulyje. Deja, šis rojus buvo prarastas per nuodėmę, ir mums pažįstamas pasaulis yra kupinas mirties, smurto, kančių, baimės ir nežinios. Išganymo planas buvo sukurtas tam, kad šis pasaulis vėl būtų padarytas tobulas. Kristus atėjo tam, kad būtų atgauta tai, kas buvo prarasta per nuopuolį.

„Iš pradžių Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Jis suteikė jam taurias savybes. Žmogus turėjo šviesų protą ir darnų charakterį. Tačiau žmogaus nuopuolis iškreipė šias Dievo dovanas. Nuodėmė sutepė ir beveik ištrynė Dievo atvaizdą žmoguje. Šiai darnai atkurti ir buvo sumanytas išgelbėjimo planas, o žmogui duotas bandomasis gyvenimas. Taigi didysis gyvenimo tikslas, sudarantis visų kitų tikslų pagrindą, – grąžinti žmogui tobulumą, kuris jam buvo duotas sukuriant“. (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 487 p.) Nors šis atnaujinimas nebus baigtas iki naujojo dangaus ir naujosios žemės, šis procesas jau prasidėjo mumyse dabar!

Perskaitykite Gal 4, 19. Nepriklausomai nuo rimto apaštalo susirūpinimo, kokią svarbią dvasinę mintį Paulius čia išsakė?

Hbr 1, 3 parašyta, kad pats Kristus yra „Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas“. (palyginkite su Jn 14, 9; 2 Kor 4, 4; Kol 1, 15) Jis nori susivienyti su mumis, kad mumyse būtų atkurtas Dievo paveikslas. Mums sutinkant, Kristus, Dievo atšvaitas, gali būti mumyse: „Kristus jumyse – garbės viltis“. (Kol 1, 27)

Galutinis atnaujinimo pagal Jo paveikslą patyrimas įvyks Jėzaus antrojo atėjimo metu. (žr. 1 Kor 15, 49; 1 Jn 3, 2) Tačiau, kai Kristus yra mumyse, o mes esame Kristuje, atnaujinimo pagal Dievo paveikslą procesas prasideda šioje dangaus pusėje. Kai tai nutiks, mes trokšime atvesti esančiuosius mus supančioje visuomenėje pas Tą, kuris gali ir juos atnaujinti.

Nors darbas mumyse prasideda dabar, kad mes būtume atnaujinti, kodėl reikia visada prisiminti, kad atnaujinimas nebus visiškai baigtas iki Jėzaus antrojo atėjimo?

BAŽNYČIOS VAIDMUO ATNAUJINIME

Tyrinėjome, kad mūsų pasaulis, nors buvo sukurtas tobulas, puolė su niokojančiais padariniais. Bet Dievas neapleido mūsų, dėl ko mus būtų ištikęs mūsų likimas – amžinas sunaikinimas (likimas, kuris, pasak mokslo, mus ištiks). Vietoj to, net prieš pasaulio sukūrimą buvo sumanytas išganymo planas (žr. 1 Pt 1, 2), ir, sau prisiimdamas milžinišką kainą, Jėzus atėjo į šį pasaulį, kentėjo ant kryžiaus ir pažadėjo sugrįžti. Ir kol viskas baigsis ir nuodėmė bus sunaikinta, pasaulis, kuris buvo sukurtas, bus visiškai atnaujintas.

Nors stebina tai, kad Dievas kviečia mus, savo Bažnyčią, net ir dabar atlikti tam tikrą vaidmenį darbuojantis dėl šio atnaujinimo.

Perskaitykite Mk 2, 1–12, apie draugų atkaklumą ir bendradarbiavimą atnešant paralyžiuotą žmogų pas Jėzų. Kaip šis pasakojimas iliustruoja bažnyčios vaidmenį išgydant ir atnaujinant žmones?

Namas buvo sausakimšas, nes ten buvo Jėzus. Jo meilė žmonėms pritraukdavo minias. Keturi vyrai padarė labai didelę skylę stoge tam, kad atvestų pas Jėzų dvasinį, protinį ir fizinį ligonį. Tada Jėzus atnaujino jį atleisdamas jo nuodėmes, suteikdamas jam ramybę ir liepdamas jam keltis ir vaikščioti. Jėzus parodė, kad niekas iš tiesų nepasveiksta, nebent žmogus yra visiškai atnaujintas.

Kaip apaštalas Jonas aprašė Kristaus pasirodymo šioje žemėje priežastį? Kokią viltį galime įžvelgti šiuose pažaduose? Perskaitykite Jn 10, 10; 1 Jn 3, 8.

Sakoma, kad Jn 10, 10 yra Septintosios dienos adventistų sutrumpinta žinia. Akivaizdu, kad tai – Kristaus misija. Pagrindinis Kristaus kūno, Jo bažnyčios, vaidmuo – tai sekti Jo pėdomis ir sugriauti velnio darbus, pakeičiant mirtį gyvenimu apsčiai. (žr. Apd 10, 38; 1 Jn 2, 6) Bažnyčia yra pašaukta bendradarbiauti su Kristumi padedant žmonėms būti atnaujintiems pagal Dievo paveikslą fiziškai, protiškai ir dvasiškai.

Kam dabar reikia jūsų pagalbos, tokios pagalbos, kurią jūs galite suteikti?

Tolesniam tyrinėjimui: Perskaitykite kitas eilutes, susijusias su Dievo paveikslo mumyse atnaujinimu: Rom 8, 29; Kol 1, 15; 3, 9–11; 2 Kor 3, 18; 5, 17.; E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 25–54 p.

Kaip žmonės, mes esame Dievo pašaukti darbuotis dėl kitų, aplinkinių labui, siekti juos nukreipti į vilties ir atnaujinimo pažadus, mums duotus Jėzuje. Viešpats per mus tai gali atlikti įvairiai. Kai kuriose bendruomenėse žmonėms teikiamas fizinis atnaujinimas per sveikatos programas ir paslaugas. Be to, bažnyčios sistema ligoninėse ir klinikose dirba tuo pačiu tikslu. Protinis atnaujinimas ir praturtinimas gali vykti mokant, kaip mus supančios visuomenės nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Bendruomenės taip pat gali įsteigti arba patobulinti vietines mokyklas, suteikti darbo įgūdžių, prisidėti prie raštingumo ugdymo, konsultavimo, psichologinės pagalbos teikimo ir panašiai. Toliau darbuojantis dėl atnaujinimo ir gyvenimo apsčiai, daug žmonių visuomenėje suvoks, kad jiems taip pat reikia dvasinio ir dorovinio atnaujinimo, net jei jiems iš pradžių taip neatrodė. Tiesą sakant, tai yra pagrindinė atnaujinimo pagal Dievo paveikslą pusė. (žr. Ef 4, 22–24) Bažnyčia užima išskirtinę poziciją ir turi išskirtinius įrankius šiems dvasiniams poreikiams patenkinti, geresnius nei bet kuri pasaulietinė socialinė ar sveikatos organizacija.

Klausimai aptarimui:

Pateikite pavyzdžių, ką jūsų bendruomenė jau daro dėl fizinio, protinio ir dvasinio žmonių atnaujinimo jus supančioje visuomenėje. Ką jūsų bendruomenė daro šioje srityje? Klasėje pasidalinkite savo idėjomis dėl jūsų bendruomenės atnaujinimo tarnysčių jus supančioje visuomenėje.

Kaip mes suprantame šią fizinio atnaujinimo idėją? Galų gale, nepaisant, ką mes darome padėdami kitiems atgauti sveikatą, jei jų gyvenimo laikotarpiu Viešpats nesugrįš, dauguma jų ilgainiui pasiduos ligoms ir senatvei. Kodėl tai dar labiau įrodo, kad visiškas atnaujinimas gali būti tik po Jėzaus sugrįžimo?

Aptarkite, ką reiškia būti dabar atnaujinamiems pagal Dievo paveikslą. Koks tai procesas? Kaip mums žinoti, ar mes darome pažangą? Kodėl mums būtina aiškiai suvokti Dievo paveikslą, kad atnaujinimas įvyktų? Kaip mes galime išmokti nepasiduoti nevilčiai, jei nepastebime pažangos, kuri, mūsų nuomone, yra būtina?