Spalio 14–20 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 1, 16–17. 22–32; Rom 2, 1–10. 17–23; Rom 3, 1–2. 10–18. 23.

Įsimintina eilutė: „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.“ (Rom 3, 23)

Jau Laiško romiečiams pradžioje Paulius siekia įvardyti esminę tiesą, kuri yra pamatinė Evangelijai – tai apgailėtina žmogaus būklė. Ši tiesa egzistuoja, nes po nuopuolio mes visi buvome užkrėsti nuodėme. Ji yra mūsų genuose kaip mūsų akių spalva.

Martynas Liuteris savo Laiško romiečiams komentaruose rašė: „Sąvoka ‘visi yra nusidėję‘ turi būti suprantama dvasine prasme; t.y., ne kaip žmogus atrodo pats sau savo ar kitų akimis, bet koks jis yra Dievo akivaizdoje. Visi yra nusidėję, ir tie, kurie akivaizdžiai nusikalto žmonių akimis, ir taip pat tie, kurie savo pačių ir kitų akimis atrodo teisūs. Išoriškai atliekantieji gerus darbus tai daro bijodami bausmės ar iš meilės naudai, ar dėl šlovės, ar iš malonumo konkrečiam dalykui, bet ne iš troškimo ir uolumo. Tokiu būdu žmogus nuolat daro gerus darbus išoriškai, bet viduje jis yra visiškai pasinėręs į nuodėmingus troškimus ir piktus geismus, prieštaraujančius geriems darbams.“ (Martinas Liuteris, „Commentary on Romans“, 69 p.)

DIEVO GALYBĖ

„Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.“ (Rom 1, 16–17) Ką Rom 1, 16–17 jums pasako? Kaip jūs patyrėte šiose eilutėse užrašytus pažadus ir viltį?

Šiose eilutėse yra keli esminiai žodžiai:

  1. Evangelija. Graikų kalboje šis žodis tiesiog reiškia – „gera žinia“ arba „gera naujiena“. Pavartotas vienas, šis žodis gali nusakyti bet kokią gerą žinią; bet kartu pažymint ir žodį „Kristaus“, tuomet tai jau „geroji žinia apie Mesiją“ (Kristus – tai žodžio „Mesijas“ vertimas į graikų kalbą). Gera žinia yra ta, kad Mesijas atėjo, ir tikėdami Jį, žmonės gali būti išgelbėti. Išgelbėjimas suteikiamas Jėzaus ir Jo nepriekaištingo, o ne savo teisumo ar net Dievo Įstatymo dėka.
  2. Teisumas. Šis žodis reiškia „teisumą“ Dievo akyse. Laiške romiečiams speciali šio žodžio reikšmė yra išplėtota, ir pastarąją mes išgryninsime tyrinėdami toliau. Reikėtų pažymėti, kad Rom 1, 17 šis žodis yra pavartotas kartu su „Dievo“. Tai iš Dievo ateinantis teisumas, kurį suteikė pats Dievas. Tyrinėsime, kad tik toks teisumas užtikrina mums amžinojo gyvenimo pažadą.
  3. Tikėjimas. Graikų kalboje žodžiai, verčiami „tikėjimo“ ir „tikėjimą“, šioje eilutėje – tai to paties žodžio veiksmažodžio ir daiktavardžio formos: tikėti, tikėjimas ar kliovimasis. Tikėjimo reikšmė išgelbėjimui išaiškės mums toliau tyrinėjant Laišką romiečiams.

Ar jūs kada nors jaučiatės neužtikrintai? Ar kartais išties abejojate ar esate išgelbėti, ar apskritai galite būti išgelbėti? Kas lemia tokią baimę? Kuo ji pagrįsta? Gal – tikrove? Tai yra gal jūsų gyvensena neigia jūsų išpažįstamą tikėjimą? Jei taip, kokius turite priimti sprendimus, kad būtumėte užtikrinti dėl pažadų ir patikinimų, kurie jums yra duoti Jėzuje?

VISI YRA NUSIDĖJĘ

Perskaitykite Rom 3, 23. Kodėl mums, krikščionims šia žinia šiandien itin lengva tikėti? Tuo pačiu metu, kas galėtų paskatinti kai kuriuos žmones abejoti šios eilutės teisingumu?

Keista, bet kai kurie žmonės iš tiesų meta iššūkį žmogaus nuodėmingumo idėjai teigdami, kad žmonės iš esmės yra geri. Tačiau problema kyla iš supratimo, kas yra tikras gerumas. Žmonės gali lyginti save su kuo nors kitu ir jaustis dėl savęs gana gerai. Galų gale mes visada galime rasti blogesnį už save asmenį ir save su juo palyginti. Bet tai vargu ar padaro mums geresniais. Tačiau mums palyginus save su Dievu, su Jo šventumu ir teisumu, nė vienas iš mūsų nejaustume sau nieko kito, bet tik didelę neapykantą ir pasibjaurėjimą savimi.

Rom 3, 23 taip pat parašyta apie „Dievo garbę“. Ši frazė aiškinta įvairiai. Turbūt paprasčiausias aiškinimas – tai suteikti šiai frazei 1 Kor 11, 7 prasmę: „Jis [vyras] yra Dievo atvaizdas ir atšvaitas“. Graikų kalboje žodis „garbė“ gali būti lyginamas su žodžiu „atvaizdas“. Nuodėmė sudarkė Dievo atvaizdą žmoguje. Nuodėmingi žmonės nė iš tolo neatspindi Dievo garbės atvaizdo.

Perskaitykite Rom 3, 10–18. Ar kas nors pasikeitė šiandien? Kuris iš įvardytų dalykų geriausiai nusako jus, arba kokie jūs būtumėte, jei jūsų gyvenime nebūtų Kristaus?

Kad ir kokie būtume blogi, mūsų padėtis nėra beviltiška. Pirmasis žingsnis – tai pripažinti visišką mūsų nuodėmingumą ir bejėgiškumą kažką patiems pakeisti. Toks patikinimas – tai Šventosios Dvasios darbas. Jei nusidėjėlis Jai nesipriešina, Dvasia jam padės nebesiteisinti ir nebeapsimetinėti, bet atsiduoti Kristui ir melsti Jo gailestingumo: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13)

Kada paskutinį kartą gerai, griežtai ir šaltai pažvelgėte į save, savo motyvus, darbus ir jausmus? Tai gali būti labai sunkus patyrimas, argi ne? Kokia yra vienintelė jūsų viltis?

PAŽANGA?

19 ir 20 šimtmečių sandūroje žmonės puoselėjo idėją, kad žmonija žengė pirmyn, kad moralė augs, o mokslas ir technologijos padės pasiekti utopiją. Buvo tikima, kad žmonės iš esmės yra pakeliui į tobulumą. Buvo manoma, kad tinkamo ugdymo ir moralinio mokymo dėka žmonės gali itin prisidėti prie savo ir visuomenės tobulėjimo. Visa tai turėjo vykti masiškai, mums kartu žengiant į drąsų naują XX amžiaus pasaulį.

Deja, viskas išsirutuliojo ne taip, ar ne? Dvidešimtas šimtmetis buvo vienas žiauriausių ir barbariškiausių per visą istoriją didele dalimi dėka, o tai gana ironiška, pažangaus mokslo, kuris padėjo žudyti žmones tokiu mastu, apie kurį labiausiai sugedę praeities bepročiai galėjo tik pasvajoti.

Kokia buvo bėda?

Perskaitykite Rom 1, 22–32. Kaip mes matome tai, kas buvo parašyta pirmajame šimtmetyje, apsireiškiant šiandien dvidešimt pirmajame amžiuje?

Tikėjimas būtinas tam, kad tikėtume daugybe su krikščionybe susijusių dalykų, pavyzdžiui: mirusiųjų prisikėlimu, Antruoju atėjimu, nauju dangumi ir nauja žeme. Bet ar būtinas tikėjimas, kad patikėtume puolusia žmogaus būkle? Šiandien kiekvienas iš mūsų gyvena tos puolusios būklės padariniais.

Sutelkite dėmesį būtent į Rom 1, 22–23. Kaip matome šį principą pasireiškiant dabar? Atmesdami Dievą, ką žmonės mūsų amžiuje pradėjo garbinti ir daryti stabu? Tai darydami, kaip jie pasidarė kvaili? Paruoškite savo atsakymus pristatyti klasėje.

KĄ ŽYDAI IR PAGONYS TURI BENDRA

Rom 1sk. Paulius konkrečiai palietė jau seniai Dievą pamiršusių pagonių nuodėmes, kurie pasidavė itin žeminantiems įpročiams.

Tačiau apaštalas nepamiršo ir savo tautiečių. Nepaisant visų privalumų, kurie jiems teko (Rom 3, 1–2), jie taip pat buvo nusidėjėliai, pasmerkti Dievo Įstatymo, ir jiems reikėjo gelbstinčios Kristaus malonės. Šia prasme, kad jie yra nusidėjėliai, sulaužę Dievo Įstatymą, kuriems reikia Dievo malonės išganymui, žydai ir pagonys yra vienodi.

Perskaitykite Rom 2, 1–3. 17–24. Dėl ko Paulius čia įspėjo? Kokią žinią mes visi, žydai ir pagonys, turėtume čia įžvelgti?

„Apaštalui išdėsčius, kad visi pagonys yra nusidėjėliai, dabar jis specialiu ir itin kategorišku būdu paaiškino, kad ir žydai gyvena nuodėmėje, visų pirma todėl, kad jie Įstatymui paklūsta tik išoriškai, tai yra, laikosi Įstatymo raidės, bet ne dvasios.“ (Martynas Liuteris, „Commentary on Romans“, 61 p.)

Dažnai itin lengva pamatyti ir nurodinėti į kitų nuodėmes. Nors argi neretai ir mes nesame kalti dėl tų pačių arba dar blogesnių dalykų? Bėda ta, kad mes linkę nepastebėti savęs arba mes jaučiamės geriau tiesiog žiūrėdami į tai, kaip blogai kiti atrodo palyginus su mumis.

Paulius to netoleravo. Jis perspėjo savo tautiečius neskubėti teisti pagonių, nes jie, žydai, net kaip išrinktoji tauta buvo didesni nusidėjėliai. Kai kuriais atvejais jie buvo dar kaltesni nei pagonys, kuriuos jie itin greitai pasmerkė, nes žydams buvo suteikta daugiau šviesos nei pagonims.

Pauliaus mintis buvo ta, kad nė vienas iš mūsų nėra teisus, nė vienas iš mūsų nesiekia Dievo mato, nė vienas iš mūsų iš prigimties nėra geras ar iš prigimties šventas. Žydai ar pagonys, vyrai ar moterys, turtingi ar vargšai, dievobaimingi ar maištaujantys, mes visi esame pasmerkti. Ir jei ne Dievo malonė, kaip apreiškia Evangelija, nei vienam iš mūsų nebūtų jokios vilties.

Kaip dažnai jūs, gal net tik mintyse, smerkiate kitus už tai, dėl ko jūs patys esate kalti? Įsiklausant į tai, ką Paulius čia rašė, kaip jūs galite keistis?

EVANGELIJA IR ATSIVERTIMAS

„Kaipgi drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?“ (Rom 2, 4) Kokia žinia, susijusi su visu atsivertimo klausimu, čia mums užrašyta?

Derėtų pastebėti, kad Dievo gerumas skatina, o ne verčia nusidėjėlius atsiversti. Dievas nenaudoja prievartos. Jis yra be galo kantrus ir siekia patraukti visus žmones į savo meilę. Priverstinis atsivertimas sunaikintų visą atsivertimo tikslą, ar ne? Jei Dievas verstų atsiversti, tuomet argi ne kiekvienas būtų išgelbėtas, nes kodėl Jis turėtų vienus priversti atsiversti, o kitus ne? Atsivertimas turi būti laisvos valios aktas, reaguojant į Šventosios Dvasios paraginimą mūsų gyvenime. Taip, atsivertimas yra Dievo dovana, bet mes turime būti pasirengę jį priimti, o tokį sprendimą galime priimti tik mes.

Kas tenka tiems, kurie priešinasi Dievo meilei, atsisako atsiversti ir lieka nepaklusnūs? Rom 2, 5–10.

Rom 2, 5–10 ir dažnai visame Laiške romiečiams, Paulius pabrėžia gerus darbus. Nuteisinimas tikėjimu be Įstatymo darbų niekada neturi būti aiškinamas taip, tarsi geri darbai neturi jokios vietos krikščioniškame gyvenime. Pavyzdžiui, Rom 2, 7 išgelbėjimas yra nusakytas kaip atlygis tiems, kurie jo siekia „ištvermingai darydami gera“. Nors žmogiškosios pastangos negali suteikti išgelbėjimo, pastarosios yra išganymo patyrimo dalis. Būtų sunku suprasti, kaip skaitydamas Raštą žmogus prieitų išvados, kad darbai ir elgesys yra bereikšmiai. Tikrą atsivertimą, tokį, kuris ateina iš trokštančios širdies, visada lydės pasiryžimas įveikti ir išsižadėti to, dėl ko mes atgailavome.

Kaip dažnai jūs atgailaujate? Ar tai nuoširdu, ar esate linkę tiesiog nusikratyti savo sugedimus, trūkumus ir nuodėmes? Jeigu taip, kaip galite pasikeisti? Kodėl jums reikia pasikeisti?

Tolesniam tyrinėjimui: „Tad biblinė terminologija rodo, jog nuodėmė nėra netikėtai žmogų ištikusi nelaimė, bet aktyvaus nusistatymo ir apsisprendimo iš žmonių pusės padarinys. Be to, nuodėmė – tai ne gero nebuvimas, bet Dievo lūkesčių nepateisinimas. Tai blogio kelias, kurį žmogus sąmoningai pasirinko. Tai ne silpnumas, dėl kurio žmogaus nebūtų galima laikyti atsakingo, mat žmogaus nuodėmingo nusistatymo ar akto metu sąmoningai apsisprendžia maištauti prieš Dievą, sulaužant Jo Įstatymą ir nesiklausant Dievo Žodžio. Nuodėmė bando peržengti Dievo nustatytas ribas. Trumpai tariant, nuodėmė – tai maištas prieš Dievą.“ („The Handbook of Seventh-day Adventist Theology (Hagerstown, Md.: Review and Herald Publishing Association, 2000), p. 239“)

„Man buvo parodyta baisi pasaulio būklė. Amoralumo gausu visur. Pasileidimas – tai šio laiko nuodėmė. Niekada yda nekėlė savo iškrypusios galvos su tokia drąsa kaip dabar. Žmonės, atrodo, yra atbukę, o dorybės ir tikrojo gėrio mylėtojai netenka drąsos dėl nuodėmės įžūlumo ir paplitimo. Išplitęs nedorumas neapsiriboja netikinčiaisiais ir šaipūnais. O, kad taip būtų, bet taip nėra. Net daug vyrų ir moterų, išpažįstančiųjų Kristaus tikėjimą, yra kalti. Net tie, kurie išpažįsta laukiantys Jo pasirodymo, yra ne labiau tam pasiruošę nei pats šėtonas. Jie nėra apsivalę nuo viso sugedimo. Jie taip ilgai tarnavo geismui, kad natūralu yra tai, jog jų mintys yra netyros, o vaizduotė sugedusi.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 2 t., 346 p.)

Klausimai aptarimui:

Kokį atsakymą pateikiate tiems, kurie, nepaisant visko, kas yra įvykę, tvirtina, kad žmonija gerėja? Kokius argumentus jie pateikia, ir kaip jūs į juos reaguojate?

Perskaitykite E. Vait citatą. Jei pastarojoje įžvelgiate save, ką reikia daryti? Kodėl svarbu nepasiduoti nevilčiai, bet melsti Dievo pažadų įvykdymo, pirmiausia, atleidimo; antra, apvalymo? Kas nori, kad jūs pasakytumėte kartą ir visiems laikams: „Iš to jokios naudos. Aš pernelyg sugedęs. Aš negalėčiau būti išgelbėtas, tad verčiau pasiduosiu“? Ar klausotės jo, ar Jėzaus, kuris mums sako: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk?“ (Jn 8, 11)

Kodėl mums, krikščionims itin svarbu suprasti elementarų žmogiškąjį nuodėmingumą ir ydingumą? Kas gali atsitikti, jei mes pamirštume šią liūdną tiesą? Į kokius paklydimus gali nuvesti netinkamas mūsų tikrosios būklės supratimas?

Pagalvokite apie milžinišką skaičių protestantų, kurie, užuot išsižadėję tikėjimo, pasirinko mirtį. Kiek mes esame tvirti tikėjime? Pakankamai stiprūs, kad už tikėjimą mirtume?