Rugpjūčio 28 – rugsėjo 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 26–27; Pr 9, 6; 2 Pt 2, 19; Rom 6, 1–7; Iš 19, 6; Jn 5, 7–16.
Įsimintina eilutė: „Šešias dienas bus dirbama, o septinta diena yra visiško poilsio šabas – šventoji sueiga. Nedirbsite jokio darbo; tai šabas Viešpačiui visose jūsų gyvenvietėse.“ (Kun 23, 3)
Girdime visokiausių argumentų prieš septintąją dieną – sabatą, ar ne? Pradedant Jėzumi, kuris neva pakeitė sabatą sekmadieniu, ar kad Jėzus panaikino sabatą, ar kad tai padarė Paulius, ar kad apaštalai septintosios dienos sabatą pakeitė sekmadieniu prisikėlimo garbei ir pan. Pastaraisiais metais kai kurie argumentai tapo rafinuotesni, teigiant, kad, pavyzdžiui, Jėzus yra mūsų sabatos poilsis, todėl mums nereikia laikytis nei šios dienos, nei laikyti kažkurią kitą dieną šventa. Ir, žinoma, visada bus keistas argumentas, kad ilsėdamiesi septintą dieną mes kažkaip siekiame patekti į dangų.
Kita vertus, kai kurie krikščionys labiau susidomėjo paties poilsio arba poilsio dienos idėja, ir nors jie teigia, kad ši diena yra sekmadienis arba kad tai nesvarbu, jie suprato biblinę poilsio sąvoką ir kodėl ji svarbi.
Žinoma, būdami Septintosios dienos adventistai suprantame Dievo moralinio Įstatymo amžinumą ir kad paklusnumas ketvirtam įsakymui, kaip parašyta, ne labiau užtikrina patekimą į dangų, nei paklusnumas penktajam, šeštajam, pirmajam ar bet kuriam kitam įsakymui.
Šią savaitę mes atidžiau tyrinėsime poilsį, kurį Dievas mums davė sabatos įsakymu, ir kodėl jis svarbus.
I. SABATA IR PASAULIO SUKŪRIMAS
Iš dešimties įsakymų tik ketvirtasis prasideda žodžiu „atmink“. Neparašyta „atmink nevogti“ ar „atmink negeisti“. Bet parašyta: „Atmink ir švęsk šabo dieną.“
Atminimo idėja nurodo į istoriją, į tai, kad kažkas nutiko praeityje, ką mums reikia atminti. Atmindami užmezgame ryšį su praeitimi, o „Atmink ir švęsk šabo dieną“ nurodo į pačią pasaulio sukūrimo savaitę.
1. Perskaitykite Pr 1, 26–27 ir Pr 9, 6. Ko šios eilutės mus moko, kuo ypatingi žmonės ir kuo iš esmės skiriamės nuo likusių Dievo kūrinių žemėje? Ir kodėl itin svarbu suprasti šį skirtumą?
Atmindami pasaulio sukūrimą, mes prisimename, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, kas nepasakyta apie nieką kitą pasakojime apie sukūrimą. Akivaizdu, kad žmonės iš esmės skiriasi nuo bet kurios kitos būtybės planetoje, nepaisant to, kiek mus su kai kuriais kitais gyvūnais sieja DNR. Ir, priešingai paplitusiai mitologijai, mes nesame tik pažengusios beždžionės ar labiau išsivystęs kai kurių pirmykščių primatų variantas. Kaip žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą, esame unikalūs tarp viso to, ką Dievas sukūrė šiame pasaulyje.
2. Kaip pasakojimas apie pasaulio sukūrimą mums primena mūsų santykį su kūrinija? Pr 2, 15. 19.
Suvokimas, kad Dievas sukūrė ir mus supantį pasaulį, primena mūsų atsakomybę už kūriniją. Mes turime ją „valdyti“. Viešpatavimas nereiškia jos išnaudojimo. Turime valdyti kaip Dievo prievaizdai. Mes turime sąveikauti su gamta taip, kaip tai darytų Dievas.
Taip, nuodėmė viską sugadino ir sujaukė, tačiau ši žemė vis tiek yra Dievo kūrinys, ir niekas mums nesuteikia teisės ją išnaudoti, ypač kenkiant kitiems žmonėms, kas itin dažnai pasitaiko.
Kaip sabatos laikymasis gali būti ne tik atminimo paminklas Dievui kaip Kūrėjui, bet ir gali padėti mums geriau suvokti, kad turime būti geri aplinkos prievaizdai?
II. ŠVENČIANT LAISVĘ
Anksčiau tyrinėjome, sabata nurodo ne tik į pasaulio kūrimo dienas. Antrą kartą kartojant dešimt įsakymų, Mozė apžvelgia 40 Izraelio metų dykumoje. Šį kartą sakinys, įvardijantis sabatos šventumo priežastį, yra susijęs ne su pasaulio sukūrimu, bet išvadavimu iš vergijos ir nelaisvės Egipte (Įst 5, 12–15).
Ir nors šiandien mes nesame vergai Egipte, visi galime susidurti su kitokia vergija, kuri tam tikru požiūriu gali būti tokia pat slegianti.
3. Su kokiomis kitomis vergovės formomis šiandien susiduriame? Perskaitykite Pr 4, 7; Hbr 12, 1 ir 2 Pt 2, 19.
Sabata yra laisvės šventimas nuo visų mus pavergiančių dalykų. Sabata mums primena, kad yra laisvė nuo nuodėmės, bet ne mūsų pačių, o Dievo galia, kurią mums siūlo tikėjimas. Ji taip pat mums primena, kad ši laisvė yra nepelnyta. Izraelitų pirmagimius išgelbėjo avinėlio kraujas, užteptas ant durų staktų vakarą prieš jų išėjimą iš Egipto (Iš 12). Mes taip pat buvome išgelbėti Avinėlio krauju ir dabar turime vaikščioti laisvėje, kuri yra mūsų Kristuje Jėzuje.
4. Perskaitykite Rom 6, 1–7. Ką čia Paulius sako, ką galima susieti su tuo, kas mums duota per sabatą?
Įst 5, 15 formuluote: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka“ – žmonėms dar kartą primenama, kad juos išgelbėjo Dievo darbas ir galia vardan jų. Kiek daugiau krikščionys turėtų suvokti, kad tik Kristaus darbas ir galia vardan mūsų išgelbėjo mus iš nuodėmės?
Šis įsakymas liepia ilsėtis išganyme, kurį Dievas mums parūpino savo galinga ranka. Mes esame laisvi nuo bandymų pelnyti teisumą, kai prisimename, kad Dievas yra Kūrėjas ir kad galime pasikliauti Juo, kad Jis mus sukurs iš naujo ir kad Jis net dabar gali išlaisvinti mus iš nuodėmės vergijos, jei to norime ir leisime Jam darbuotis mumyse.
Koks buvo jūsų pačių patyrimas, susijęs su nuodėmės vergove? Kaip mes galime išmokti įsisavinti mums Jėzuje duotus pažadus, susijusius su laisve iš šios vergovės?
III. ATEIVIS TAVO GYVENVIETĖSE
5. Perskaitykite Iš 19, 6. Ką ši eilutė mums pasako apie senovės Izraelio padėtį? (taip pat žr. 1 Pt 2, 9)
Izraelis buvo pašauktas iš Egipto būti Dievo Sandoros tauta, per kurią, jei ji liktų ištikima, Evangelija būtų paskelbta visam pasauliui. Be abejo, ši tauta buvo ypatingo Dievo rūpesčio objektas, jai buvo suteiktos ypatingos privilegijos, o kartu teko ir ypatingos pareigos.
6. Perskaitykite Iš 23, 12. Kas čia dar vyksta? Ko ši eilutė mus moko apie Dievo požiūrį į kitus žmones, atskirai nuo pačių izraelitų?
Daugelis žmonių nesuvokia sabatos universalumo. Žinoma, dažniausia klaida yra manymas, kad ji buvo skirta tik žydams, klaida, atskleista pirmuose dviejuose Pradžios knygos skyriuose. Juk Dievas sukūrė visus žmones; visi žmonės turėtų atminti sabatos dieną.
Nors visada turėtume atminti, ką mums reiškia sabata, taip pat turėtume prisiminti, ką ji turėtų mums pasakyti ir apie kitus. Tam tikra prasme mūsų poilsis ir ryšys su Kūrėju ir Atpirkėju paskatins mus automatiškai žvelgti į aplinkinius naujomis akimis, matyti juos kaip to paties Dievo, sutvėrusio ir mus, kūrinius, mylimus to paties Dievo, kuris mus myli ir kuris mirė ir už juos, ir už mus. Tyrinėjome (Iš 20, 10; Įst 5, 14), vergams, ateiviams, net gyvuliams turėtų būti suteiktas sabatos poilsis.
Tai, kad net ir ateivis izraelitų gyvenvietėse, tai yra net tas, kuris (dar) nėra Izraeliui duotų Sandoros pažadų dalininkas – kad net ir jis galėtų mėgautis sabatos poilsiu, pasako daug. Žmonės, net gyvuliai, niekada neturėtų būti išnaudojami ar engiami. Kiekvieną savaitę hebrajų tauta (ir mes taip pat) turėtų atminti, kiek daug bendro turi su kitais žmonėmis, ir net jei mes džiaugiamės palaiminimais ir privilegijomis, kurių kiti neturi, privalome atsiminti, jog vis dar esame tos pačios žmonijos dalis, todėl su kitais turime elgtis pagarbiai ir oriai.
Kaip jūsų pačių sabatos laikymasis galbūt galėtų tapti palaiminimu tiems, kurie nesilaiko sabatos? Tai yra, kaip jūs galite naudoti sabatą kaip liudijimą kitiems?
IV. TARNAVIMU KITIEMS PAGERBIAME DIEVO SABATĄ
Naujojo Testamento pasaulyje religiniai vadovai sabatos laikymąsi ištobulino iki meno. Buvo dešimtys draudimų ir taisyklių, padedančių laikytis sabatos.
Įskaitant draudimą nieko nerišti ar atrišti, atskirti du siūlus, gesinti gaisrą, gabenti kažką iš privačios valdos į viešą valdą ar gabenti tik tam tikrą atstumą viešojoje valdoje.
7. Kuo Jėzus buvo apkaltintas Jn 5, 7–16?
Visiškai nepaisydami nuostabaus Jėzaus stebuklo ir šio žmogaus išlaisvinimo iš ligos, vadovai siuto, kad išgydytas asmuo viešoje vietoje nešėsi savo gultą sabatą. Užuot pamatę, kaip „šabo Viešpats“ (Mk 2, 28) pasinaudojo šia ypatinga diena, vadovai ketino laikytis savo taisyklių ir nuostatų. Turime būti atsargūs, kad savaip ir mūsų kontekste nedarytume panašių klaidų.
8. Kaip Iz 58, 2–3 išdėstoma Dievo tvarka sabatos laikymuisi?
Dievas nenori tuščio garbinimo ar pamaldžios tylos. Jis nori matyti, kaip Jo tauta sąveikauja su aplinkiniais žmonėmis, ypač paniekintais ir atstumtaisiais.
Iz 58, 13–14 tai labai aiškiai pasakyta: „Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir Mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi Viešpatyje, ir Aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo Viešpaties lūpos“.
Užsiėmimas „savo reikalais“ yra tolygu sabatos niekinimui. Žmonių planai nėra Dievo idealo sabatai dalis. Greičiau esame raginami kreipti dėmesį į tuos, kuriems sunku, kurie yra belaisviai, alkani ir nuogi, vaikšto tamsoje ir kurių vardo niekas nepamena. Labiau nei bet kuri kita savaitės diena sabata turėtų mus išvesti iš mūsų pačių ir savanaudiškumo ir padėti mums daugiau galvoti apie kitus ir kitų poreikius, o ne tik apie save ir mūsų poreikius.
V. Ženklas, kad mes priklausome Dievui
Antrojo pasaulinio karo metu Anglija tikėjosi neišvengiamos Vokietijos armijos invazijos. Buvo pasirengta kuo labiau apginti salą. Paplūdimiuose buvo įrengti papildomi įtvirtinimai. Keliai, be abejo, padėtų priešui greičiausiai pasiekti savo tikslų, todėl strateginėse vietose buvo įrengtos kliūtys. Tada Anglijos valdžia padarė šį tą keisto. Priešo sulėtinimui ir suklaidinimui buvo pašalinti geležinkelio ir kelių ženklai. Akmenyje ar pastatuose išgraviruotus žymenis buvo neįmanoma nuimti, todėl jie buvo užtepti cementu.
Ženklai yra reikšmingi. Jie yra vadovai. Iki GPS laikų visi turėjome žemėlapius ir stebėjome ženklus.
9. Kas yra sabata? Perskaitykite Iš 31, 13. 16–17. Kaip mes, tikintieji Dievo Įstatymo amžinumu, šiandien sau galime pritaikyti tai, kas čia parašyta?
Nors šie žodžiai buvo užrašyti būtent senovės Izraeliui, mes, priklausantieji Kristui, esame „Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 29), o sabata šiandien išlieka ženklu tarp Dievo ir Jo tautos. Išėjimo 31 pabrėžia, kad sabata amžinai yra Dievo Sandoros ženklas (Iš 31, 16–17). Šis ženklas padeda mums pažinti mūsų Kūrėją, Atpirkėją ir Pašventintoją. Tai tarsi vėliava, iškeliama kas septynias dienas, kuri padeda atminti, nes esame linkę pamiršti.
Dievo sabata yra nuolatinis mūsų kilmės, išvadavimo, likimo ir atsakomybės priminimas atstumtųjų atžvilgiu. Tiesą sakant, sabata yra tokia svarbi, kad vietoj to, jog mes ateitume pas ją, ji kiekvieną savaitę ir be išimties ateina pas mus ir amžinai primena, kas mes esame, kas mus sukūrė, ką Jis dėl mūsų daro ir ką Jis galiausiai padarys, kai sukurs naują dangų ir naują žemę.
Šventas Dievas kviečia savo Sandoros partnerius apsvarstyti ritmą, kuris valdo tai, kas iš tikrųjų svarbu – gelbstinčius Kūrėjo ir Atpirkėjo santykius su Jo neklusniais kūriniais. Kiekvieną savaitę su Dievo jėga ir autoritetu, mums įsakyta laikytis poilsio, kuris mums buvo laisvai suteiktas Kristuje Jėzuje, kuris yra mūsų tikėjimo vadovas ir ištobulintojas. „Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Hbr 12, 2).
Kaip jūs galite išmokti gilesnio patyrimo su Dievu sabatą?
Tolesniam tyrinėjimui: „Visą savaitę turime atminti sabatą ir pasirengti laikytis jos, kaip reikalauja įsakymas. Mes turime ne tik laikytis sabatos kaip įsakymo.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 6 t., p. 353)
„Visas dangus laikosi sabatos, bet ne vangiai, nieko nedarant. Šią dieną visos sielos jėgos turėtų būti atsibudusios, nes argi mes nesutiksime su Dievu ir su savo Išganytoju Kristumi? Mes galime regėti Jį tikėjimu. Jis trokšta atnaujinti ir palaiminti kiekvieną sielą.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 6 t., p. 362)
„Dievo reikalavimai sabatos dieną dar didesni negu kitomis dienomis. Jo žmonės tą dieną atideda įprastus darbus ir leidžia laiką mąstydami bei melsdamiesi. Sabatos dieną jie prašo daugiau Jo malonių nei kitomis dienomis. Jie meldžia Jo ypatingo dėmesio. Jie trokšta didžiausių Jo palaiminimų. Kad išpildytų šiuos prašymus, Dievas nelaukia, kol praeis sabata. Dangaus darbas niekada nesustoja, ir žmonės neturi liautis daryti gera. Sabata neturi būti tuščiai praleistas laikas. Įstatymas draudžia pasaulietinį darbą Viešpaties poilsio dieną; triūsas dėl pragyvenimo turi būti nutrauktas; tądien nedera dirbti dėl pasaulietinių malonumų ar naudos; tačiau kaip Dievas sustabdęs savo kūrybinį darbą ilsėjosi sabatos dieną ir palaimino ją, taip ir žmogus turi atsisakyti kasdieninių užsiėmimų bei skirti tas šventas valandas sveikam poilsiui, garbinimui bei šventiems darbams. Kristaus atliktas darbas – ligonio išgydymas – buvo visiškai pagal Įstatymą. Jis pagerbė sabatą.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 181)
Klausimai aptarimui:
1. Daugelyje šalių aplinkos apsauga tapo labai audringa politine diskusija. Kaip mes, adventistai, galime būti geri gamtos prievaizdai, nesiimdami politinių klausimų?
2. Tarnavimas prasideda galvoje. Kaip galime ugdyti tarnavimo aplinkiniams (savo šeimai, bažnyčiai ir bendruomenei) nusistatymą? Kaip sabata mums suteikia daugiau galimybių tai padaryti? 3. Kiekvieną sabatą mums primenama, kad visą žmoniją sukūrė Dievas. Tai padeda mums pamatyti žmones Dievo akimis. Kaip sabata turėtų mums padėti prisiminti, kad rasiniai, etniniai, socialiniai ir ekonominiai bei lyčių skirtumai nėra svarbūs, kai atmename, kad žmogus padarytas pagal Dievo paveikslą ir yra Jo meilės objektas?