liepos 12–18
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 5, 1–23; Apr 11, 8; Iš 6, 1–13;
Ps 73, 23–26; 2 Kor 6, 16; Iš 6, 28–7, 7.
Įsimintina eilutė: „Po to Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė
jam: Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Leisk Mano tautai eiti
atšvęsti Mano iškilmę dykumoje.’ Bet faraonas atsakė: Kas gi tas
VIEŠPATS, kad aš turėčiau Jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš
pažįstu tą VIEŠPATĮ, nei leisiu Izraeliui eiti!“ (Iš 5, 1–2)
Daugelis tikinčiųjų mano, kad nusprendę sekti Dievu, jie patirs tik
laimę, klestėjimą ir sėkmę. Tačiau taip būna ne visada, kaip dažnai
moko pati Biblija. Kartais atsiranda daug kliūčių, taip pat naujų sunkumų.
Tai gali labai varginti ir kelti sunkių klausimų, į kuriuos ne visada
atsiranda lengvų atsakymų arba, atrodo, iš viso nėra atsakymų.
Pasitikintieji Dievu susidurs su daugybe išmėginimų. Tačiau, kai
esame ištvermingi, Dievas pateikia sprendimus, kurie ateina Jo sąlygomis
ir laiku. Jo keliai gali prieštarauti mūsų lūkesčiams rasti greitus
ir momentinius sprendimus, bet mes turime išmokti Juo pasitikėti,
nepaisant to.
Šios savaitės tema – Mozė ir įsakymas išvesti Dievo tautą iš Egipto
– apskritai aiškiausias Dievo paliepimas. Iš tiesų, įvyko stebuklų, pats
Dievas tiesiogiai kalbėjo su Moze ir leido jam tiksliai žinoti, ko Jis nori,
ką Mozė turėjo daryti.
Ar galėjo būti paprasčiau žinant, kad Mozė buvo pašauktas Dievo
ir netgi gavęs konkrečią užduotį?
Turėjo būti paprasta, taip?
Skaitykite toliau.
I. „KAS GI TAS VIEŠPATS?“
Vykdydamas Dievo įsakymą, Mozė ėjo pas faraoną, kad pradėtų
procesą, kurio metu jis išves Dievo „tautą – izraelitus iš Egipto“ (Iš 3,
10).
- Koks buvo faraono atsakas į Dievo paliepimą: „Leisk Mano tautai
eiti“ (Iš 5, 1–2), ir kokia šio atsako reikšmė?
„Kas gi tas VIEŠPATS?“ Faraonas taip sakė ne norėdamas Jį pažinti,
bet priešindamasis ar net neigdamas šį Dievą, kurio Jis teigė nepažįstąs.
„Nei aš pažįstu tą VIEŠPATĮ“, – sakė jis tarsi puikuodamasis.
Kiek žmonių per istoriją sakė tą patį? Tragiška, nes, kaip pasakė
pats Jėzus: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį
Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).
Egiptas, kurio karaliumi buvo faraonas, simbolizuoja galią, neigiančią
Dievą ir Jo valdžią. Tai prieštaravimo Dievui, Jo Žodžiui ir Jo
tautai simbolis.
Kitas faraono pareiškimas: „Nei aš leisiu Izraeliui eiti!“, dar labiau
atskleidžia šį maištą prieš gyvąjį Dievą, padarant Egiptą dar aiškesniu
ne tik Dievo neigimo, bet ir prieš Jį kovojančios sistemos simboliu.
Nestebina, kad praėjus šimtmečiams daugelis tą patį nusistatymą
įžvelgė Prancūzijos revoliucijoje (Iz 30, 1–3; Apr 11, 8). Faraonas laikė
save dievu arba dievo sūnumi – tai bendra nuoroda kliovimuisi savo
aukščiausia galia, jėga ir intelektu.
„Iš visų tautų, kurias pristato Biblijos istorija, egiptiečiai akiplėšiškiausiai
neigė gyvojo Dievo buvimą ir priešinosi Jo įsakymams.
Joks monarchas niekada nedrįso atviriau ir savavališkiau maištauti
prieš Dangaus valdžią kaip Egipto karalius. Kai Mozė Dievo vardu
davė jam nurodymus, faraonas išdidžiai atsakė: ‘Kas gi tas VIEŠPATS,
kad aš turėčiau Jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą
VIEŠPATĮ, nei leisiu Izraeliui eiti!’ (Iš 5, 2) Ateizmas ir tauta, simbolizuojanti
Egiptą, taip pat atmes gyvojo Dievo reikalavimus ir parodys
panašią netikėjimo bei atviro neklusnumo dvasią“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 233).
Jei kas nors paklaustų: ar pažįstate Viešpatį?, ką atsakytumėte? Jei
atsakytumėte, kad pažįstate, koks Jis ir kodėl?
II. SUDĖTINGA PRADŽIA
Nors Mozė jau nuo pat pradžių turėjo žinoti, kad tai, ką Viešpats
jam pavedė, nebus lengva (todėl jis ir mėgino to išvengti), jis tikriausiai
nė nenumanė, kas bus.
- Perskaitykite Iš 5, 3–23. Kokie buvo tiesioginiai Mozės ir Aarono
pirmojo aprašyto susitikimo su faraonu rezultatai?
Dar prieš eidami pas faraoną, Mozė ir Aaronas sušaukė Izraelio seniūnus
ir žmones, perdavė jiems Dievo žodžius ir parodė jiems Dievo
ženklus, dėl kurių Izraelis tikėjo, kad Viešpats išvaduos juos iš vergijos.
Taigi jie garbino Viešpatį (Iš 4, 29–31). Lūkesčiai tikrai buvo dideli
– pagaliau Viešpats ketino išvaduoti žydus iš vergijos!
Tada Mozė nuėjo pas Egipto karalių su Dievo reikalavimais, o izraelitams
aplinkybės dar pablogėjo. Jų kančia padidėjo, o kasdieniai
lažo darbai tapo sunkesni ir sudėtingesni. Jie buvo apkaltinti tingumu;
su jais buvo elgiamasi griežčiau; ir jų lažas pasidarė sunkesnis nei
anksčiau.
Jų vadovai buvo nepatenkinti, o priešprieša tarp jų, Mozės ir Aarono
buvo bjauri, ir (kaip vėliau pamatysime) tai tiesiog parodė, kokius
konfliktus Mozė spręs su savo tautiečiais ateinančiais metais.
- Perskaitykite Iš 5, 21 ir įsivaizduokite save šių žmonių vietoje, kai
jie priekaištavo Mozei ir Aaronui. Kodėl jie priekaištavo?
Nesunku suprasti, kodėl jie pyko ant Mozės („VIEŠPATS tepasižiūri
į jus ir teteisia“, – sakė jie). Jie manė, kad Mozė atėjo išvaduoti jų
iš egiptiečių rankos, o ne dar labiau apsunkinti jų gyvenimą valdant
egiptiečiams.
Taigi, be reikalų su egiptiečiais, Mozė ir Aaronas turėjo reikalų ir su
savo tautiečiais.
Kaip geriau galite spręsti klausimus su vietinės bendruomenės vadovais
iškilus nesutarimams, kai pastarieji neišvengiamai kyla?
III. DIEVIŠKASIS „AŠ“
Vargšas Mozė! Pirmiausia jį keikė faraonas, o dabar – jo paties tauta.
Taigi Mozė pateikė savo skundą Dievui. Apimtas kartėlio ir nusivylimo
dėl pablogėjusių Izraelio aplinkybių, jis klausė: „O Viešpatie,
kodėl taip blogai elgiesi su šia tauta? Kam iš viso mane siuntei? Nuo
to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti Tavo vardu, jis engia šią tautą,
o Tu nedarai nieko savo tautai išgelbėti“ (Iš 5, 22–23). Mozės nepasitenkinimas
Viešpačiu akivaizdus ir, atsižvelgiant į aplinkybes, suprantamas.
Tačiau galingas ir Dievo atsakas. Jis veiks ir labai ryžtingai. „Dabar
pamatysi, ką Aš darysiu faraonui“ (Iš 6, 1).
- Perskaitykite Iš 5, 22–6, 8. Koks yra Dievo atsakas Mozei ir kokios
svarbios teologinės tiesos čia atskleidžiamos?
Dievas nebe tik kalbės; Dabar Jis galingai įsikiš savo tautos labui.
Jis priminė Mozei keletą svarbių tiesų: (1) Aš esu VIEŠPATS; (2) Aš pasirodžiau
patriarchams; (3) Aš sudariau su jais Sandorą; (4) Aš pažadėjau
jiems Kanaano kraštą; (5) Aš girdėjau Izraelio vaikų dejonę; ir
(6) Aš prisiminiau savo Sandorą duoti jums Pažadėtąjį kraštą.
Atkreipkite dėmesį į dieviškojo „Aš“ kartojimą. Aš, Viešpats, tavo
Dievas, padariau tą ir aną, todėl tu gali pasitikėti, kad padarysiu tai,
ką pažadėjau.
Viešpats dabar iškilmingai skelbė, kad padarys keturis didelius
darbus Izraeliui, nes Jis yra jų gyvasis Viešpats: (1) „Išlaisvinsiu jus iš
egiptiečių lažo“; (2) „Išgelbėsiu jus iš jų vergijos“; (3) „Atpirksiu jus pakelta
ranka ir teismo rykštėmis“; ir (4) „Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu
jūsų Dievas“ (Iš 6, 6–7).
Šie keturi Dievo darbai užtikrino ir atkūrė Jo santykius su Jo tauta.
Dievas atliks visus šiuos darbus, o izraelitai yra visų šių naudų ir malonės
gavėjai. Dievas siūlo šias dovanas laisvai, iš meilės; Jis tai padarė
tada jiems ir taip pat daro dėl mūsų dabar.
Kokios kitos biblinės asmenybės pagrįstai šaukėsi Dievo skųsdamosios?
Kodėl kartais pravartu išlieti sielą Dievui ir net skųstis savo
aplinkybėmis? Tačiau, kodėl visada reikia tai daryti tikint ir pasikliaunant?
IV. NEAPIPJAUSTYTOS LŪPOS
Viešpats iš tikrųjų buvo davęs Mozei keletą galingų pažadų, ką Jis
ketino daryti. Nors šis susitikimas turėjo padrąsinti Mozę, padrąsinimas
tikriausiai buvo trumpalaikis, atsižvelgiant į atsaką, kurio jis sulaukė
iš savo tautiečių.
- Perskaitykite Iš 6, 9–13. Kas nutiko po to ir ko galime pasimokyti iš
šio pasakojimo apie nusivylimo ir sunkumų mūsų gyvenime laikotarpį?
Žydai buvo taip paveikti sielvarto, kentėjimų ir lažo, kad neklausė
Mozės, jog Dievas imsis darbų, kad įvykdytų tai, ką pažadėjo. Jie
itin ilgai laukė, o jų lūkesčiai nepasiteisino. Kodėl dabar turėtų būti
kitaip? Jie nusivylė ir prarado viltį, o dėl to kartėlis buvo dar didesnis,
nes galbūt pirmą kartą per visą savo gyvenimą jie pamatė tikrą išsigelbėjimo
viltį.
Vis dėlto, kas nėra patyręs panašių aplinkybių? Kas tam tikru laikotarpiu
nesijautė prislėgtas, nusivylęs, nepatenkintas – netgi Dievo
pamirštas?
Prisimenate pasakojimą apie Jobą? O psalmininkas Asafas, gvildenęs
su nedorėlių gerove ir teisiųjų kentėjimais susijusius klausimus.
Vis dėlto, nepaisant rūpimų klausimų, Asafas išreiškė vieną gražiausių
tikėjimo išpažinimų: „Todėl būsiu su Tavimi visada. Tu laikai mane už
dešinės rankos, vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę.
Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu Tave, ko dar trokščiau žemėje?
Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta, Dievas yra mano širdies
Uola ir mano dalis per amžius“ (Ps 73, 23–26).
Per šventą istoriją Dievas patikino savo tautą, kad Jis yra su jais (Iz
41, 13; Mt 28, 20). Jis suteikė jiems savo ramybę, paguodą ir stiprybę,
kad jie galėtų įveikti gyvenimo iššūkius (Jn 14, 27; Jn 16, 33; Fil 4, 6–7).
Sandoros formulė: „Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas“
(Iš 6, 7), išreiškia artimus santykius, kuriuos Viešpats norėjo užmegzti
su savo tauta.
Apmąstykite šiuos žodžius: „Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas“
(Iš 6, 7). Nors kontekstas kolektyvinis, kaip jis taikytinas kiekvienam
iš mūsų asmeniškai ir kaip šie santykiai turėtų pasireikšti mūsų
kasdieniame gyvenime? (Taip pat 2 Kor 6, 16)
V. TARSI DIEVAS FARAONUI
- Perskaitykite Iš 6, 28–7, 7. Kaip Viešpats reagavo į Mozės atsikalbinėjimą?
Dievas prisistatė Mozei kaip Jehova, o tai reiškia, kad Jis yra asmeninis
ir artimas Dievas, savo tautos Dievas, užmezgęs su jais Sandoros
santykius.
Šis nesikeičiantis Dievas vėl įsakė Mozei eiti ir kalbėti faraonui. Nepasitikėdamas
savimi, Mozė vėl atsikalbinėjo: „Negi faraonas manęs
klausys?“ Čia vėl matome ne tik Mozės nuolankumą, bet ir jo troškimą
išvengti užduoties, kuri iki šiol nesisekė.
„Kai Dievas įsakė Mozei grįžti pas faraoną, Mozė parodė nepasitikėjimą
savimi. Terminas ‘aral sepatayim’, pažodžiui reiškiantis – ‘nea
pipjaustytos lūpos’, kuris čia vartojamas norint išreikšti Mozės iškalbumo
stoką (Iš 6, 12. 30) – yra panašus į tą Iš 4, 10 – ‘lėtas praverti
lūpas’“ (Andrews Bible Commentary: Old Testament, “Exodus” (Berrien
Springs, MI: Andrews University Press, 2020), 205 p.).
Dievas dėl savo gailestingumo siuntė Aaroną padėti Mozei. Mozė
kalbės Aaronui, kuris tada viešai kalbės faraonui; taigi Mozė atliks Dievo
vaidmenį Egipto karaliaus akivaizdoje, o Aaronas bus jam pranašas.
Šiame pasakojime pateiktas puikus pranašo vaidmens apibrėžimas.
Pranašas yra Dievo atstovas; jis yra Jo garsintuvas, perduodantis
ir aiškinantis Dievo Žodį žmonėms. Kaip Mozė kalbėjo Aaronui,
o Aaronas skelbė faraonui, taip Dievas bendrauja su pranašu, kuris
savo ruožtu skelbia Dievo mokymą žmonėms. Tai gali vykti žodžiu,
asmeniškai; arba, kaip būdavo dažniausiai, pranašas iš Dievo gautą
žinią užrašydavo.
Dievas taip pat paaiškino Mozei, ko jis galėjo tikėtis iš susitikimų
su faraonu. Jis įspėjo, kad akistata bus įtempta ir ilga. Antrą kartą Dievas
Mozei pabrėžė, kad faraonas bus labai užsispyręs ir užkietins savo
širdį (Iš 4, 21; Iš 7, 3). Tačiau rezultatas bus geras: „egiptiečiai žinos,
kad Aš esu VIEŠPATS“ (Iš 7, 5). Tai reiškia, kad net ir po kilusio chaoso
Dievas bus pašlovintas.
Mozė pritrūko pasiteisinimų nedaryti to, kam Dievas jį pašaukė. Kokiais
pasiteisinimais galime mėginti išvengti to, ką, mūsų žiniomis,
Dievas nori, kad mes darytume?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 202–207.
Pažiūrėkite, kaip viskas pablogėjo Mozei ir jo tautiečiams po to, kai
Mozė pirmą kartą kreipėsi į faraoną.
„Suerzintas valdovas ėmė įtarinėti, kad izraelitai rengiasi sukilti,
norėdami išsilaisvinti iš jo tarnystės. Neklusnumo priežastis – dykinėjimas,
todėl jis pasirūpinsiąs, kad jiems neliktų laiko toms pavojingoms
užmačioms įgyvendinti. Ir iš karto ėmėsi priemonių jų priespaudai
padidinti, jų nepriklausomai dvasiai sugniuždyti. Tą pačią
dieną buvo duoti įsakymai dėl jų darbo sąlygų sugriežtinimo. Plačiausiai
toje šalyje naudojama statybinė medžiaga buvo saulėkaitoje
džiovintos plytos: iš jų sudėdavo puikiausių statinių sienas, kurias po
to apdailindavo akmenimis, todėl plytas darė daug vergų. Kadangi
dėl plytos tvirtumo molį maišydavo su šiaudais, plytų gamybai prireikdavo
daug šiaudų. Dabar valdovas liepė nebetiekti šiaudų, – darbininkai
patys turėjo jais apsirūpinti, tuo tarpu padarytų plytų norma
nebuvo sumažinta.
Šis įsakymas sukėlė didelę sielvarto bangą, kuri užliejo visus po šalį
pasklidusius izraelitus. Egiptiečiai prižiūrėtojai buvo paskyrę hebrajų
pareigūnus prižiūrėti dirbančiuosius, ir tie pareigūnai buvo atsakingi
už jiems pavaldžių darbininkų darbą. Kai įsigaliojo valdovo reikalavimas,
žmonės pasklido po šalį, rinkdami ražienas vietoj šiaudų. Tačiau
kad ir kaip stengdavosi, o įprastos darbo apimties neįvykdydavo. Už
šitą nesėkmę hebrajų pareigūnai buvo žiauriai mušami“ (E. Vait, Patriarchai
ir pranašai, p. 203).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Pagalvokite, kai, paklusus Dievo paliepimui, viskas klostėsi ne itin
gerai arba pradžia buvo ne itin gera. Ko ilgainiui pasimokėte iš šio
patyrimo? - Papasakokite, kaip Dievas įsikišo į jūsų gyvenimą, kai meldėte Jo
pagalbos arba kai jos nesitikėjote. Kaip galime tikėti Dievo gerumu,
kai nutinka kažkas bloga, net tiems, kurie pasitiki Viešpačiu? - Ką pasakytumėte žmogui, kuris pareiškia: „Aš nepažįstu Viešpaties“?
Tačiau, tarkime, žmogus tai pasakė ne maištaudamas, o tiesiog
atviraudamas apie savo gyvenimą? Ką galėtumėte padaryti,
kad padėtumėte jam „pažinti Viešpatį“, ir paaiškinti, kodėl tai svarbu?