Rugpjūčio 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 16, Rom 3, 28; Gal 2, 16; Apd 17; 1 Kor 1, 23; Apd 18, 1–10.
Įsimintina eilutė: „Vieną naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: ‘Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių – manieji‘“ (Apd 18, 9–10).
Antiochijoje Paulius ir Barnabas ugdė bažnyčią ir toliau evangelizavo. Atrodo, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jie dirbo drauge, nes nesutarimas paskatino juos išsiskirti. Pauliaus ir Barnabo nesutarimo priežastis buvo Morkus, Barnabo pusbrolis (Kol 4, 10). Kai Paulius pakvietė Barnabą grįžti į tas vietas, kur jie jau evangelizavo ankstesnės kelionės metu, Barnabas norėjo pasiimti savo pusbrolį, tačiau Paulius tam prieštaravo dėl Morkaus praeities (Apd 13, 13).
Vis dėlto Pauliaus ir Barnabo išsiskyrimas virto palaiminimu, nes abiejų pastangomis jie galėjo apkeliauti platesnę teritoriją nei buvo planuota. Barnabas pasiėmė Morkų ir grįžo į Kiprą, savo gimtinę (Apd 4, 36). Tuo tarpu, pakvietęs Silą prisijungti prie jo, Paulius keliavo per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bažnyčias. Prieš atvykdamas į Antiochiją, Paulius kelerius metus praleido Tarse (Apd 9, 30; 11, 25–26). Dabar jis turėjo galimybę vėl aplankyti anksčiau įsteigtas bendruomenes. Nepaisant to, Dievo planas Pauliui buvo daug didesnis nei apaštalas suvokė.
LISTROJE
Luko pasirinkti įvykiai Paulių nukelia beveik tiesiai į Derbę ir Listrą. Vienintelis dalykas, kurį jis pamini apie Siriją ir Kilikiją, kad Paulius keliavo per tas apylinkes, stiprindamas Bažnyčias (Apd 15, 41).
Perskaitykite Apd 16, 1–13. Ko Pauliaus elgesys čia moko mus, kaip jautriai jis stengdavosi laimėti žmones?
Nors Timotiejaus tėvas buvo pagonis, jo motina buvo žydė krikščionė; jos vardas buvo Eunikė. Nepaisant to, kad jis buvo neapipjaustytas, Timotiejus pažinojo Raštus nuo vaikystės (2 Tim 1, 5; 3, 15), o tai reiškia, kad jis taip pat buvo dievobaimingas žmogus. Kaip krikščionis jis jau pelnė visų vietos tikinčiųjų pagarbą ir pripažinimą.
Kadangi žydai tautiškumą nustatydavo iš motinos, o ne tėvo pusės, Timotiejus buvo žydas. Jis nebuvo apipjaustytas aštuntą dieną po gimimo galbūt dėl to, kad jo tėvas, graikas, apipjaustymą laikė barbarišku.
Norėdamas, kad Timotiejus būtų bendradarbis ir žinodamas, jog jam kaip neapipjaustytam žydui bus uždrausta įžengti į žydų sinagogas dėl kaltinimų atsimetimu, Paulius jį apipjaustė. Tad Paulius tai padarė dėl praktinių sumetimų, ir to nederėtų vertinti kaip prieštaravimo Evangelijai, kurią jis skelbė.
Dar kartą aplankęs tas vietas, kur jis jau buvo savo pirmos kelionės metu, Paulius nusprendė keliauti į pietvakarius, galbūt į Efezą, Azijos provincijoje, tačiau Šventoji Dvasia neleido jam to padaryti. Tada jis keliavo į šiaurę, bandydamas eiti į Bitiniją, tačiau nepaaiškintu būdu Dvasia dar kartą neleido jam ir to padaryti. Kadangi jis jau keliavo per Myziją, vienintelė Pauliaus galimybė buvo keliauti į vakarus iki Troadės uosto, iš kurio jis galėjo plaukti keliomis kryptimis.
Nakties regėjime Dievas jam parodė, kad jis turėtų plaukti Egėjo jūra į Makedoniją. Kai jo draugai sužinojo apie regėjimą, jie padarė išvadą, kad Dievas iš tikrųjų ragino juos dalytis Evangelija su makedoniečiais.
Pagalvokite, kodėl Paulius apipjaustė Timotiejų. Ko tai turėtų mus pamokyti apie tam tikrų dalykų, kuriems mes ne visada pritartume arba laikytume reikalingais, darymą, kurie tarnauja didesniam tikslui?
FILIPAI
Atvykę į Makedoniją Paulius su bendražygiais keliavo į Filipus, kur jie įsteigė pirmąją krikščionių bendruomenę Europoje.
Perskaitykite Apd 16, 11–24. Kur misionieriai ėjo sabatos dieną ir kodėl? Kas jiems galų gale ten nutiko?
Kaskart Pauliui atvykus į miestą, jis paprastai sabatą aplankydavo vietinę sinagogą, siekdamas liudyti žydams (Apd 13, 14. 42. 44; 17, 1–2; 18, 4). Tai, kad Filipuose jis su grupe ėjo prie upės melstis, kartu su moterimis, Dievo garbintojais ir žydais, ir pagonimis, tikriausiai reiškia, kad mieste nebuvo sinagogų. Čia reikšminga tai, kad Paulius į žydų sinagogas sabatą ėjo ne tik evangelizaciniais tikslais, bet ir todėl, kad apaštalas šią dieną garbino Dievą.
Perskaitykite Apd 16, 25–34. Perskaitykite pasakojimą apie kalėjimo viršininko atsivertimą. Ką jis turėjo padaryti, kad būtų išgelbėtas?
Pauliaus ir Silo atsakymas kalėjimo viršininkui visiškai dera su Evangelija, nes išgelbėjimas visiškai priklauso nuo tikėjimo Jėzų (Rom 3, 28; Gal 2, 16). Tačiau iš šio įvykio negalime daryti išvados, kad tikėjimo Jėzų visiškai pakanka krikštui, be tinkamo doktrininio ir praktinio mokymo.
Kas mums žinoma apie kalėjimo viršininką? Ar jis buvo žydas ar prozelitas? Bet kuriuo atveju, jam reikėjo tikėti Jėzų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją. Ką, jei jis buvo pagonis, kuris jau žinojo ir garbino gyvąjį Dievą, kaip Kornelijus, Lidija (Apd 16, 14) ir kiti Apaštalų darbų knygoje? Ką, jei anksčiau jis lankėsi Pauliaus evangelizaciniuose susitikimuose mieste? Kad ir kaip ten būtų, nederėtų naudotis šiuo trumpu pasakojimu kaip pateisinimu skubotam krikštui.
Perskaitykite Apd 16, 31–34. Ko tai mus moko apie Kristaus aukos už mus visapusiškumą? Kaip jūs galite mokytis kasdien pasikliauti Kristaus teisumu, vienintele jūsų išgelbėjimo viltimi?
TESALONIKA IR BERĖJA
Kai Paulius ir Silas buvo paleisti iš kalėjimo, misionieriai išvyko iš Filipų (Apd 16, 35–40). Iš Filipų Paulius ir jo draugai keliavo tiesiai į Makedonijos sostinę Tesaloniką.
Perskaitykite Apd 17, 1–9. Kaip Tesalonikos žydai reagavo į tai, kad Pauliui sekėsi pamokslauti tarp pagonių?
Dar kartą matome Paulių ieškant sinagogos, kur jis galėtų skelbti Evangeliją. Pauliaus žinia įtikino daugelį religingų graikų, o ne tik keletą aukštos kilmės moterų. Tai, kad šie atsivertusieji „prisidėjo prie Pauliaus ir Silo“ (Apd 17, 4), gali reikšti, jog jie sudarė atskirą grupę ir susitiko ne sinagogoje, tikriausiai Jasono namuose.
Užsidegę pavydu priešininkai pradėjo riaušes. Jų ketinimas buvo atvesti Paulių ir Silą, Timotiejus nepaminėtas, prieš miesto tarybą ir apkaltinti. Neradę misionierių, pats Jasonas ir keletas kitų įtikėjusiųjų buvo nuvesti pas vietos valdininkus ir apkaltinti slepiant politinius agitatorius.
Perskaitykite Apd 17, 10–15. Kokia buvo Berėjos žydų reakcija, palyginus su Tesalonikos?
Žodis „eugenes“ (Apd 17, 11) reiškia „gerą“ arba „kilmingą“ gimimą, bet apskritai reiškė „sąžiningą nusistatymą“, kaip greičiausiai yra čia. Berėjos žydai giriami ne tik dėl to, kad jie pritarė Pauliui ir Silui, bet ir dėl noro asmeniškai kasdien tyrinėti Raštus, kad įsitikintų, ar tai, ką misionieriai sakė, yra tiesa. Tik emocinė reakcija į Evangeliją be būtino pritarimo protu paprastai yra paviršutiniška ir trumpalaikė.
Vis dėlto netrukus prasidėjo persekiojimas ir nutraukė našų Pauliaus tarnavimą Berėjoje, priversdamas jį keliauti toliau į pietus, į Atėnus.
Kada jūs paskutinį kartą kruopščiai tyrinėjote Raštus, kad įsitikintumėte, „ar taip esą iš tikrųjų“?
PAULIUS ATĖNUOSE
Atėnai, intelektualus senovės Graikijos centras, buvo tiesiog pilni stabų. Visur buvo marmurinių žmonių ir dievų statulų, ypač prie įėjimo į agorą (viešąją aikštę), kuri buvo miesto gyvenimo centras. Paulius tiek nerimavo dėl vyraujančios stabmeldystės, kad jis, ne kaip buvo įpratęs, pirmiausia ėjo ne į sinagogą, bet padarė du dalykus: jis kas savaitę aiškinosi su žydais ir dievobaimingais pagonimis bei kasdien viešojoje aikštėje su graikais (žr. Apd 17, 15–22).
Kadangi atėniečiai visada buvo pasirengę išgirsti kažką nauja, kai kurie filosofai domėjosi Pauliaus mokymu ir pakvietė jį kreiptis į aukščiausią miesto tarybą Areopagą. Savo kalboje Paulius nenurodė į Raštus ir nekartojo Dievo santykių su Izraeliu istorijos, kaip kad žydų auditorijai (palyginkite su Apd 13, 16–41); pagonims tai neturėtų prasmės. Vietoj to apaštalas pristatė keletą svarbių Rašto tiesų pagonims suprantamu būdu.
Perskaitykite Apd 17, 22–31. Kokias didžias su Dievu, išganymu, istorija ir žmonija susijusias tiesas Paulius skelbė šiems žmonėms Areopage?
Didžia dalimi Pauliaus kalba pasirodė juokinga rafinuotų pagonių auditorijai, kurių sąvokos, susijusios su Dievu ir religija, buvo labai iškraipytos. Nežinome, kaip Paulius planavo baigti savo žinią, nes, atrodo, apaštalas buvo nutrauktas tą pačią akimirką, kai jis paminėjo, kad Dievas teis pasaulį (Apd 17, 31). Tai prieštaravo dviem graikų sampratoms: (1) kad Dievas yra visiškai transcendentinis, neturintis jokio santykio su pasauliu, visiškai nesirūpinantis žmogiškais reikalais, ir (2) kad žmogui mirus negali būti jokio prisikėlimo. Tai padeda paaiškinti, kodėl graikams Evangelija buvo kvailystė (1 Kor 1, 23), o atsivertėlių Atėnuose buvo nedaug.
Tačiau kai kurie įtikėjusieji buvo vieni įtakingiausių atėniečių, tokių kaip Areopago narys Dionizijas ir Damaridė, kurios paminėjimas iš karto reiškia, jog ji užėmė tam tikrą padėtį, gal net buvo Areopago narė (Apd 17, 34).
Pauliaus mėginimas užmegzti ryšį su Areopago nariais rodo, jog apaštalas suprato socialinius ir kultūrinius skirtumus. Jis net citavo pagonių poetą (Apd 17, 28), norėdamas pabrėžti savo mintį. Ko tai turėtų mus pamokyti, kaip mes galime naudoti skirtingus metodus skirtingiems žmonėms laimėti?
PAULIUS KORINTE
Apd 18, 1–11 pasakoja apie Pauliaus patyrimą Korinte, kur jis praleido pusantrų metų. Akvilas ir Priscilė tapo Pauliaus draugais visam gyvenimui (Rom 16, 3; 2 Tim 4, 19). Pasakojimas parodo, kad jie atvyko į Korintą jau būdami krikščionimis, tikriausiai dėl imperatoriaus Klaudijaus ištrėmimo iš Romos žydų. Romos istorikas Svetonijus, atrodo, mini, kad trėmimas įvyko dėl žydų bendruomenėje prasidėjusių neramumų, susijusių su „Kristaus“ vardu (Claudius 25.4), o tai galbūt lėmė vietinių įtikėjusių žydų Evangelijos skelbimas. Taigi akivaizdu, kad tokia veikla užsiėmė patys Akvilas ir Priscilė. Bet kokiu atveju, be to, kad buvo to paties tikėjimo ir žydų kilmės, Paulius ir jo nauji draugai taip pat vertėsi tuo pačiu amatu.
Perskaitykite Apd 18, 4–17. Koks buvo Pauliaus misionieriškos veiklos Korinte rezultatas?
Silui ir Timotiejui atvykus iš Makedonijos, jie atnešė finansinės paramos iš bažnyčių (2 Kor 11, 8–9), o tai leido Pauliui visą laiką skelbti. Paulius buvo pratęs išlaikyti save tarnystės laikotarpiu, nors jis taip pat mokė, kad „Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 14).
Nepaisant stiprios žydų priešpriešos Pauliaus žiniai, kai kurie žydai ir kai kurie pagonys įtikėjo. Tarp atsivertusiųjų buvo sinagogos vyresnysis Krispas su visa savo šeima. Daug korintiečių taip pat įtikėjo ir buvo pakrikštyti. Tačiau situacija tarp žydų buvo ganėtinai įtempta, kaip rodo šis įvykis (Apd 18, 12–17), o Paulius galimai planavo netrukus išvykti iš Korinto, bet nakties regėjime Dievas paragino jį likti (Apd 18, 9–11).
Grįždamas į Antiochiją Paulius pasiėmė Akvilą ir Priscilę ir paliko juos Efeze, kur jis praleido keletą dienų prieš tęsdamas savo kelionę. Nors ten jam teko galimybė skelbti vietinėje žydų sinagogoje, kurios teigiama reakcija leido apaštalui pažadėti, kad, Dievui panorėjus, jis sugrįš (Apd 18, 18–21). Tai įvyko kitoje jo kelionėje.
Nusivylusiam priėmimu Pauliui reikėjo padrąsinimo iš Viešpaties dėl ten gyvenančių sielų išgelbėjimo. Ką Viešpaties žodžiai apaštalui (Apd 18, 10), pasako mums, kai mes galime jaustis panašiai, kaip Paulius?
Tolesniam tyrinėjimui: „Tie, kurie šiandien skelbia nepopuliarias tiesas, neturi sutrikti, jei kartais juos priima ne palankiau – net tie, kurie tvirtina esą krikščionys, – negu Paulių ir jo bendradarbius priėmė tie žmonės, tarp kurių jie dirbo. Kryžiaus pasiuntiniai turi apsiginkluoti budrumu bei malda ir žengti į priekį su tikėjimu ir drąsa, visada darbuodamiesi Jėzaus vardu“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 171 p.).
„Jei paskutiniosiomis žemės istorijos dienomis tie, kuriems skelbiamos šios nesikeičiančios tiesos, sektų berėjiečių pavyzdžiu, kasdien tyrinėtų Šventąjį Raštą bei lygintų jį su girdėtuoju Dievo Žodžiu, šiandien būtų ne palyginti menka saujelė, o daugybė ištikimųjų Dievo Įstatymo reikalavimams“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 172 p.).
„Visi bus teisiami pagal tą šviesą, kuri jiems buvo suteikta. Viešpats siunčia savo pasiuntinius su išgelbėjimo žinia, ir tie, kurie Jį girdi, bus atsakingi už tai, kaip traktuos Jo tarnų žodžius. Tie, kurie nuoširdžiai ieško tiesos, Dievo Žodžio šviesoje rūpestingai gilinsis į jiems išdėstytas tiesas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 173 p.).
Klausimai aptarimui:
Antros dalies paskutinės pastraipos kontekste aptarkite šio teiginio reikšmę: „Kandidatai krikštui turi būti parengiami kruopščiau… Krikščioniškojo gyvenimo principai turėtų būti aiškūs tiems, kurie naujai ateina į tiesą“ (E. G. White, Testimonies for the Church, 6 t., 91 p.).
Įsigilinkite į ketvirtos dalies paskutinį klausimą. Kaip mes, bažnyčia, galime kaip Paulius parodyti tą patį kultūrinių skirtumų supratimą ir tą patį norą priimti žmones tokius, kokie jie yra, tuo pačiu metu neinant į kompromisą dėl Evangelijos ar mūsų religinio tapatumo?
Perskaitykite Apd 17, 32–34. Ko mes galime pasimokyti iš šių trijų reakcijų į Pauliaus žinią Atėnuose? „(1) Kai kurie šaipėsi. Juos juokino šio žydo užsidegimas ir uolumas. Galima šaipytis iš gyvenimo; bet tą darantieji supras, kad tai, kas prasidėjo pašaipomis, baigsis tragedija. (2) Kai kurie neskuba apsispręsti. Pavojingiausia iš visų dienų yra ta, kai žmogus suvokia, kaip lengva kalbėti apie rytojų. (3) Kai kurie tikėjo. Išmintingas žmogus žino, kad tik kvailys atsisakys Dievo pasiūlymo“ (William Barclay, The Acts of the Apostles, rev. ed. (Philadelphia: Westminster, 1976), 133 p.).
Paulius iš tiesų citavo pagonių poetą (Apd 17, 28), kad išreikštų savo mintį atėniečiams. Ką tai turėtų pasakyti apie tokių šaltinių panaudojimo vertę? Taip pat, kokių yra pavojų?