Liepos 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 2, 42–46; Apd 4, 34–35; Apd 3, 1–26; Apd 4, 1–18; Apd 5, 1–11; Apd 5, 34–39.
Įsimintina eilutė: „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“ (Apd 2, 46–47).
Ankstyvosios Bažnyčios skubos jausmas negalėjo būti stipresnis. Tai, kaip Jėzus atsakė į klausimą apie Mesijo karalystės įkūrimą, neįvardijant laiko ir meto (Apd 1, 6–8), galima suprasti, kad viskas priklausė nuo Dvasios atėjimo ir apaštališkosios misijos užbaigimo. Tad atėjus Sekminėms ankstyvieji tikintieji galvojo, kad viskas įvykdyta: jie gavo Dvasią ir dalijosi Evangelija su visu pasauliu. Ne todėl, kad apaštalai išvyko iš Jeruzalės ir ėjo į visą pasaulį, bet kad pasaulis atėjo pas juos (Apd 2, 5–11).
Kitas įvykis buvo Bažnyčios atsiskyrimas nuo medžiaginių daiktų. Jausdami, kad laikas buvo trumpas, jie pardavė viską, ką turėjo, ir atsidavė mokymuisi ir bendrystei, tuo pat metu liudydami apie Jėzų, bet tik Jeruzalėje. Jų sukurtas bendruomeninis gyvenimas, nors ir veiksmingas padėti vargšams, netrukus tapo problema, ir Dievas turėjo įsikišti, kad Bažnyčia būtų vieninga. Tuomet jie pradėjo susidurti su priešprieša. Vis dėlto jų tikėjimas liko tvirtas.
MOKYMAS IR BENDRAVIMAS
Po Sekminių, Lukas kreipia pasakojimą į bendrą Bažnyčios gyvenimo Jeruzalėje apibūdinimą. „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų“ (Apd 2, 42). Paminėti keturi dalykai praktiškai yra mokymas ir bendravimas. Pasak 46 eilutės, mokymas vyko šventykloje, o bendravimas namuose.
Šventyklos kiemą supo plokšti stogai, kurie dažnai buvo naudojami rabinų mokymui. Tai, kad tikintieji atsidavė apaštalų mokslui, parodė, jog Dvasios dovana juos nuvedė ne į religinius apmąstymus, bet intensyvų apaštalų mokymo procesą, kurį patvirtino stebuklai ir ženklai (Apd 2, 43).
Dvasinė bendrystė buvo dar vienas išskirtinis ankstyvojo krikščioniško pamaldumo ženklas. Tikintieji nuolat būdavo kartu ne tik šventykloje, bet ir savo namuose, kur jie kartu valgydavo, atlikdavo Viešpaties Vakarienę ir melsdavosi (Apd 2, 42. 46). Taip kasdien susirinkdami, ankstyvieji krikščionys išreiškė viltį, kad Jėzus greitai sugrįš, kai Jo bendrystė su jais bus atkurta Mesijo karalystėje (Mt 26, 29).
Privatūs namai vaidino svarbų vaidmenį ankstyvam bažnytiniam gyvenimui. Tikintieji vis dar lankė kasdienes šventyklos apeigas (Apd 3, 1), o sabatą, matyt, jie buvo sinagogose su bendratikiais (Jok 2, 2), tačiau krikščionybei būdingi pasišventimo elementai pasireikšdavo namuose.
Perskaitykite Apd 2, 44–45; 4, 34–35. Kokia buvo svarbi ankstyvojo krikščioniškojo bendravimo detalė?
Tikėdami, kad pabaiga jau arti, jie nusprendė, kad jų medžiaginė nuosavybė – „privati nuosavybė“ – jau nebėra tokia svarbi. Todėl bendras jų medžiaginių išteklių panaudojimas atrodė prideramas. Nebuvo jokios priežasties nerimauti dėl rytojaus, nes Mesijas pats pasirūpins jų poreikiais Mesijo karalystėje (Lk 22, 29–30). Šis dalijimasis leido jiems patirti gilesnę vienybę, be to, jie tapo ypatingu krikščioniško dosnumo pavyzdžiu.
Ar jūs dosniai dalijatės tuo, ką gavote iš Viešpaties?
LUOŠIO IŠGYDIMAS
Apd 3, 1 parašyta, Petras ir Jonas ėjo į šventykloje trečios valandos pamaldas. Tai rodo, kad ankstyvuoju laikotarpiu Bažnyčios tikėjimas iš esmės yra žydiško pobūdžio. Tai reiškia, kad apaštalai nevaikščiojo į šventyklą tik mokyti ar laimėti naujai atsivertusiuosius, kadangi Petras ir Jonas buvo žydai, jie vis dar buvo įsipareigoję žydų religiniams papročiams (Apd 20, 16; 21, 17–26), bent jau iki šiol. Ten jie padarė nuostabų stebuklą (Apd 3, 1–10), kuris suteikė Petrui galimybę pasakyti kitą pamokslą.
Perskaitykite Apd 3, 12–26. Ką Petras pabrėžė savo pamoksle?
Ankstyvą krikščionišką pamokslavimą nusako penki pagrindiniai bruožai: Jėzus buvo kenčiantis Mesijas (Apd 3, 18); Dievas Jį prikėlė (Apd 3, 15); Jėzus buvo išaukštintas danguje (Apd 3, 13); Jis vėl ateis (Apd 3, 20); nuodėmių atleidimui reikalingas atsivertimas (Apd 3, 19).
Daugeliu atžvilgių, tai yra ta pati žinia, kurią mes skelbiame pasauliui, net jei kontekstas pasikeitė. Apaštalai vis dar buvo žydų aplinkoje, užuot pakeitę tikėjimą žmonės iš esmės tik turėjo „pereiti“ iš senosios Sandoros į naują. Kaip Dievo tautos dalis jie turėjo priimti Mesiją ir patirti atgimimą iš aukštybės, kurį seka tikras Jėzaus priėmimas.
Dabar, nors aplinkybės skiriasi, žinia iš esmės yra tokia pati: Kristus mirė už mūsų nuodėmes, prisikėlė ir vėl grįš. Tai reiškia, kad mes galime rasti išgelbėjimą Jame. Net kalbant apie trijų angelų žinią Apreiškimo 14, skelbimo ir žinios centru turi būti Jėzaus Kristaus nukryžiavimas, Jėzaus Kristaus prisikėlimas ir Jėzaus Kristaus sugrįžimas.
„Iš visų krikščionių, septintosios dienos adventistai pirmiausia turėtų aukštinti pasauliui Kristų. Trečiojo angelo žinios skelbimas reikalauja pristatyti sabatos tiesą. Pastaroji turi būti skelbiama įtraukiant ir kitas tiesas; bet didysis traukos centras, Kristus Jėzus, negali būti pamirštas. Būtent prie Kristaus kryžiaus susitinka gailestingumas ir tiesa, o teisumas ir ramybė pasibučiuoja. Nusidėjėlis turi būti priverstas ieškoti Golgotos; paprastu mažo vaiko tikėjimu jis turi pasikliauti Gelbėtojo nuopelnais, priimti Jo teisumą, tikėti Jo gailestingumu“ (E. Vait, „Gospel Workers“, 156 p.).
PRIEŠPRIEŠOS ATSIRADIMAS
Bažnyčios sėkmė greitai sukėlė kai kurių Jeruzalės lyderių priešpriešą. Jeruzalės šventyklai vadovavo vyriausiasis kunigas ir jo padėjėjai, dauguma kurių buvo sadukiejai. Vyriausias kunigas taip pat buvo teismo tarybos (Sinedriono), kurią anuomet daugiausia sudarė sadukiejai ir fariziejai, pirmininkas. Kadangi sadukiejai netikėjo mirusiųjų prisikėlimu, jie buvo labai susirūpinę, kad Petras ir Jonas mokė, jog Jėzus buvo prikeltas iš mirusių. Suimti šventyklos sargybinių, apaštalai buvo įkalinti iki kitos dienos, kai jie buvo atvesdinti prieš tarybą (Apd 4, 1–7).
Perskaitykite Apd 4, 1–18. Paklaustas, kieno galia tai daro, ką Petras atsakė? Kokią esminę žinią apaštalas pateikė, kurią vadovai laikė itin grasinančia?
Su galia susijęs iššūkis žydų vadovams kėlė susirūpinimą dėl valdžios. Tačiau Petras paskelbė ne tik tai, kad stebuklas buvo vykdomas Jėzaus vardu, bet ir kad išgelbėjimas ateina tik iš Jo. Apaštalai buvo aukščiausios žydų tarybos akivaizdoje; tačiau jie tarnavo daug aukštesnei valdžiai. Šie vyrai buvo paprasti, nemokyti Galilėjos žvejai; tad jų drąsa ir iškalba pribloškė ten buvusiuosius. Nors vadovai to nesuvokė, esmė tai, kad apaštalai buvo kupini Šventosios Dvasios, tiksliai kaip Jėzus buvo numatęs (Mt 10, 16–20).
Nesugebėję paneigti stebuklo, mat išgydytasis taip pat dalyvavo, kad visi galėtų jį pamatyti, teismo taryba (Sinedrionas) įsakė apaštalams liautis skelbti. Jie bijojo žinios ir didėjančio šio judėjimo populiarumo. Tinkamai neįvertinę įrodymų, jie leido išankstiniam nusistatymui ir savisaugai diktuoti savo.
Paskutiniai Petro žodžiai yra vieni iš brangiausių Apaštalų darbų knygos perliukų: „Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: ‘Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję‘“ (Apd 4, 19–20).
Pagalvokite apie valdžios troškimą ir koks potencialiai pavojingas jis gali būti bet kokiu lygmeniu ir bet kokiomis aplinkybėmis. Kaip krikščionys, pašaukti būti vergai, kodėl mes turime saugotis valdžios vilionių?
ANANIJAS IR SAPFYRA
Bendra nuosavybė ankstyvojoje Bažnyčioje nebuvo privaloma; tai nebuvo oficiali narystės sąlyga. Vis dėlto tikrai buvo keletas savanoriško dosnumo pavyzdžių, kurie įkvėpė visą bendruomenę. Vienas iš tokių pavyzdžių buvo Barnabas (Apd 4, 36–37), kuris vėliau atliks svarbų vaidmenį Apaštalų darbų knygoje.
Tačiau taip pat buvo neigiamų pavyzdžių, kurie kėlė grėsmę vidinei Bažnyčios vienybei, būtent tuo metu, kai išpuoliai iš išorės tik prasidėjo.
Perskaitykite Apd 5, 1–11. Kokios yra šio pasakojimo pamokos?
Nors Lukas nepateikė mums visų detalių, neabejotina, kad pagrindinė Ananijo ir Sapfyros bėda buvo ne bandymas pasilaikyti pinigus, bet apgaulės praktika bendruomenėje. Jų nuodėmė buvo ne impulsyvus veiksmas, bet kruopščiai sumanytas planas, sąmoningas bandymas „mėginti Viešpaties Dvasią“ (Apd 5, 9). Jie nebuvo įpareigoti parduoti savo turtą ir atiduoti pinigus Bažnyčiai. Tad jiems apsisprendus taip pasielgti galbūt jie veikė tik savo labui, gal net bandė įgyti įtaką tarp brolių tuo, kas pasirodė esant pagirtinu dosnumo aktu.
Tokia tikimybė gali padėti paaiškinti, kodėl Dievas taip smarkiai nubaudė. Net jei Bažnyčios bendruomeninis gyvenimas būtų grindžiamas įsitikinimu, kad Jėzus tuoj sugrįš, Ananijo ir Sapfyros poelgis tokiu ankstyvuoju laikotarpiu galėjo paneigti ištikimybės Dievui svarbą ir virsti bloga įtaka tikintiesiems. Tai, kad Ananijas, kaip ir Sapfyra (Apd 5, 8), neturėjo galimybės atgailauti, gali būti paaiškinta tik pasakojimo trumpumu.
Galų gale, nuo pat pradžios iki pabaigos jie elgėsi nuodėmingai, o nuodėmė Dievo akyse yra rimtas dalykas (Ez 18, 20; Rom 6, 23), net jei Jis ne visada baudžia iš karto. Tiesą sakant tai, kad bausmė dažnai atidedama, turėtų nuolat priminti mums, koks Dievas yra maloningas (2 Pt 3, 9).
Kodėl mes turime būti atsargūs plėsdami malonės ribas, kaip tai padarė šie du ankstyvieji Bažnyčios nariai?
ANTRASIS SUĖMIMAS
Jei apaštalus buvo galima panaudoti paskelbiant Dievo teismą dėl nuodėmės, pavyzdžiui, Ananijo ir Sapfyros atveju, jie taip pat galėjo pasitarnauti skelbiant Dievo malonę nusidėjėliams. Jų galinga išgydymo tarnystė (Apd 5, 12–16) buvo akivaizdus įrodymas, kad per juos veikė Dievo Dvasia. Buvo tikima, kad net Petro šešėlis galėjo išgydyti. Artimiausia Evangelijos paralelė yra moteris, kuri išgijo palietusi Jėzaus drabužį (Lk 8, 43–44). Tačiau Lukas nesako, kad Petro šešėlis iš tikrųjų turėjo gydomąją galią, bet taip manė žmonės. Vis dėlto, net jei išaiškėtų populiarus prietaras, Dievas vis tiek išlietų savo malonę.
Nepaisant to, kuo daugiau apaštalai buvo pripildyti Dvasios, tuo daugėjo ženklų ir stebuklų, tuo labiau religiniai vadovai pavydėjo. Tai paskatino juos antrą kartą suimti apaštalus (Apd 5, 17–18). Tik po jų stebuklingo pabėgimo (Apd 5, 19–24) ir dar vieno drąsaus Petro pamokslo, pabrėžiant, kad „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29), kai kurie iš valdžios pradėjo svarstyti galimybę, jog galėjo veikti antgamtinės įtakos.
Perskaitykite Apd 5, 34–39. Kaip Gamalielis stengėsi įtikinti teismo tarybą (Sinedrioną) nežudyti apaštalų?
Aukščiausiąją teismo tarybą (Sinedrioną) valdė sadukiejai, o fariziejai sudarė įtakingą mažumą. Gamalielis buvo fariziejus ir Įstatymo mokslų daktaras. Žydai jį labai gerbė, tad jis tapo žinomas kaip „Rabban“ („mūsų mokytojas“), o ne tiesiog „Rabi“ („mano mokytojas“). Paulius buvo vienas iš jo mokinių (Apd 22, 3).
Gamalielis priminė dar du neseniai įvykusius Izraelio maištininkų judėjimus, kurie taip pat pritraukė sekėjų ir sukėlė neramumus. Vis dėlto jų vadovai buvo nužudyti, o sekėjai išsisklaidė. Pamoka buvo ta, kad jei krikščioniškas judėjimas būtų žmonių kilmės, jis greitai praeis. Kita vertus, jei tai būtų dangaus judėjimas, kaip teigė apaštalai, kaip jie galėjo tikėtis jam pasipriešinti? Gamalielio patarimas nugalėjo. Apaštalai buvo nuplakti ir jiems dar kartą buvo įsakyta nekalbėti Jėzaus vardu.
Ko šis pasakojimas mus pamoko, kaip dažnai patarimai gali būti naudingi ir pagelbėti? Kaip mes galime išmokti labiau priimti pamokymą, net jei pastarasis gali būti ne tai, ką mes norėtume išgirsti?
Tolesniam tyrinėjimui: „Mes esame prievaizdai, kuriems mūsų Viešpaties patikėta rūpintis Jo namiškiais, kuriems Jis atėjo į šį pasaulį tarnauti, ir interesais. Jis grįžo dangun, palikdamas mus atsakingus, ir Jis tikisi, kad mes budėsime ir lauksime Jo pasirodant. Būkime ištikimi mūsų tikėjimui, kad staiga sugrįžęs Jis neužtiktų mūsų miegančių“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, vol. 8, 37 p.).
„Žmonėms įspūdį turi padaryti įžadų šventumas ir pasižadėjimas Dievo darbui. Toks pasišventimas apskritai nėra laikomas tokiu privalomu, kaip laikinasis žmogaus pažadas žmogui. Tačiau, ar pažadas yra mažiau šventas ir privalomas, jei jis duotas Dievui? Kadangi jam trūksta tam tikrų techninių terminų ir jo laikymosi neįmanoma užtikrinti įstatymais, nejaugi krikščionys nepaisys pareigos, kuriai pasižadėjo? Joks teisinis raštas ar įsipareigojimas nėra labiau privalomas, nei pasižadėjimas Dievo darbui“ (E. Vait, „Komentarai, SDA Biblijos komentarai“, 6 t., 1056 p.).
Klausimai aptarimui:
Be daugelio kitų dalykų, Jėzus mokiniams paliko dvi tiesiogines užduotis: laukti Jo greito sugrįžimo ir vykdyti pasaulinę misiją. Kaip šios dvi užduotys turėtų paveikti su misija susijusį mūsų supratimą ir pašaukimą skelbti Evangeliją pasauliui?
Kažkas yra pasakęs: „Mes turėtume būti pasiruošę Jėzaus atėjimui, net jei Jis sugrįžtų šiandien, bet ir toliau dirbti [vykdant Bažnyčios misiją], net jei Jis dar neateis šimtą metų“. Kokia čia slypi išmintis ir kaip mes galime ją pritaikyti mūsų gyvenimui?
Kodėl Jėzaus gyvenimas, mirtis, prisikėlimas ir sugrįžimas turi būti visų mūsų pamokslų centru? Arba pažvelkite į tai taip: kuo naudingas būtų mūsų pamokslavimas be šių dalykų?
Ko su Ananiju ir Sapfyra susiję įvykiai moko mus apie tai, kaip sunku žinoti, kas slypi kitų širdyse, gero ar blogo?
Kas yra šiuolaikiniai Gamalieliai, kuriuos žinote? Arba, galbūt esate tokioje padėtyje, kad galite atlikti šį vaidmenį kitiems? Bet kuriuo atveju, klasėje pasikalbėkite ir pasidalykite pavyzdžiais, kaip išmintingo patarimo davimas ar gavimas išėjo į gera. Ko galime pasimokyti iš šių pasakojimų?