Rugpjūčio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 15; Gal 2, 11–13; Iš 12, 43–49; Rom 3, 30; Kun 18, 30; Apr 2, 14. 20.
Įsimintina eilutė: „Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie“ (Apd 15, 11).
Po daugiau nei dviejų metų Paulius ir Barnabas grįžo į Sirijos Antiochiją. Kadangi visa bažnyčia buvo įsitraukusi į jų kaip misionierių išsiuntimą, natūralu, jog jie pateiks bažnyčiai ataskaitą. Vis dėlto pastarojoje pabrėžiama ne tai, ką jie padarė, bet tai, ką per juos padarė pats Dievas.
Ataskaitos tikslas, žinoma, buvo misijos pagonims sėkmė, nors daug žydų taip pat įtikėjo. Tačiau po Kornelijaus neapipjaustytų pagonių atsivertimas tapo aktualiu klausimu (Apd 11, 1–18), nes dabar, kai daugeliui jų buvo suteikiama bažnyčios narystė, viskas pasidarė ypač sudėtinga. Daugelis tikinčiųjų Jeruzalėje nebuvo patenkinti. Jiems pagonys pirmiausia turėjo būti apipjaustyti, t.y. tapti žydais prozelitais, kad taptų Dievo tautos dalimi ir būtų bendrystėje su ja.
Apaštalų darbų 15 svarbiausia yra su pagonimis susijusių klausimų kritinis lygmuo ir tai, kaip bažnyčia bendradarbiauja, siekdama rasti sprendimą. Jeruzalės susirinkimas buvo lūžis apaštališkosios bažnyčios istorijoje, susijusioje su jos pasauline misija.
KLAUSIMO MINTIS
Nuo pat pradžios Antiochijos bažnyčią sudarė tiek helenistai (žydai), tiek neapipjaustyti pagonys (Apd 11, 19–21; Gal 2, 11–13), kurie, matyt, gyveno vieni su kitais. Vis dėlto šią bendrystę sugriovė tikinčiųjų grupė iš Jeruzalės.
Perskaitykite Apd 15, 1–5. Su kokia problema bažnyčia susidūrė?
Tradiciškai vadinami judėjais, tie žmonės iš Judėjos galbūt buvo tie patys, kurie 5 eilutėje buvo įvardyti kaip priėmę tikėjimą fariziejai. Pastarųjų buvimas bažnyčioje neturėtų stebinti, nes Paulius pats anksčiau buvo fariziejus (Fil 3, 5), prieš atsivertimą. Atrodo, kad ši grupė atvyko į Antiochiją savo iniciatyva (Apd 15, 24), nors kitas atvejis, taip pat Antiochijoje, bet vėliau, parodo, kad dauguma žydų, tarp jų ir apaštalai, nebuvo labai patenkinti neapipjaustytų pagonių buvimu bažnyčioje (Gal 2, 11–13).
Laiške galatams Paulius apie judėjus kalba neigiamai, pavadindamas juos ramybės drumstėjais (Gal 1, 7; 5, 10) ir netikrais broliais (Gal 2, 4), kurių tikrasis motyvas buvo pakenkti Evangelijos dvasinei laisvei ir pagonis paversti Įstatymo raidės prisilaikymo vergais.
Jų mintis buvo gana paprasta: jei pagonys nebus apipjaustyti ir nesilaikys viso apeiginio žydų įstatymo, jie negali būti išgelbėti. Tad išgelbėjimas, tikėjo jie, buvo tik Dievo Sandoros bendruomenėje ir, pasak Senojo Testamento, nebuvo kito būdo tapti Dievo išsirinktos tautos dalimi, išskyrus apipjaustymą (Pr 17, 9–14; Iš 12, 48). Trumpai tariant, pagonys galėjo būti išgelbėti tik tuo atveju, jei jie pirmiausia taptų žydais prozelitais.
Žinoma, Paulius ir Barnabas negalėjo sutikti su tokiais reikalavimais, kurie prieštaravo pačiai Evangelijos prigimčiai. Tačiau agresyvus apsilankiusiųjų judėjų nusistatymas sukėlė karštą ginčą; žodis Apd 15, 2 (stasis) turi „konflikto“ ar „nesantaikos“ prasmę. Vis dėlto klausimas buvo pernelyg svarbus, kad jį būtų galima nagrinėti tik vietos lygiu. Bažnyčios vienybei grėsė pavojus. Tad Antiochijos broliai nusprendė išsiųsti daugybę delegatų į Jeruzalę, įskaitant Paulių ir Barnabą, sprendimui rasti.
Įsivaizduokite save judėjų vietoje. Kokius argumentus galėtumėte panaudoti?
APIPJAUSTYMAS
Vienas iš didžiausių šio konflikto klausimų buvo apipjaustymas. Tai nebuvo žmogiškasis priesakas (palyginkite Mt 15, 2.9). Priešingai, apipjaustymą kaip ženklą su Jo Sandoros su Abraomo palikuonimis, Jo išsirinkta tauta, įsakė pats Dievas (Pr 17, 9–14).
Perskaitykite Iš 12, 43–49. Be gimusių izraelitų, kas dar turėjo būti apipjaustyti?
Sandoros palaiminimai nebuvo skirti tik gimusiems izraelitais, o bet kuriam vergui ar svetimšaliui, norėjusiam tą patirti, jei jis buvo apipjaustytas. Po apipjaustymo svetimšaliui tekdavo toks pat statusas Dievo akivaizdoje kaip gimusiojo izraelitu: „jis pats bus kaip čiabuvis krašte“ (Iš 12, 48).
Todėl apipjaustymas (vyrui) buvo privalomas, kad jis būtų visateisiu Dievo Sandoros bendruomenės nariu. Kadangi Jėzus buvo Izraelio Mesijas, atrodė natūralu, kad judėjai primygtinai reikalavo, jog nė vienam pagoniui negalėtų būti jokios naudos iš Jo išgelbėjimo, prieš jam netampant žydu.
Perskaitykite Rom 3, 30; 1 Kor 7, 18; Gal 3, 28; 5, 6. Koks buvo Pauliaus su apipjaustymu susijęs supratimas?
Sakydami, kad nė vienas pagonis negali būti išgelbėtas, jei jis pirmiausia neprisijungs prie judaizmo, šie vyrai maišė dvi skirtingas sąvokas: sandorą ir išganymą. Buvimas Dievo Sandoros bendruomenės nariu negarantuoja išgelbėjimo (Jer 4, 4; 9, 25). Be to, pats Abraomas buvo išgelbėtas (nuteisintas) tikėjimu, pasireiškusiu anksčiau, o ne dėl to, kad jis buvo apipjaustytas (Rom 4, 9–13). Išgelbėjimas visada buvo pagrįstas tikėjimu, o Sandora buvo maloninga priemonė, per kurią Dievas apsireikš pats ir apreikš išgelbėjimo planą visam pasauliui. Izraelis buvo išsirinktas šiam tikslui (Pr 12, 1–3).
Tačiau problema buvo ta, kad pernelyg glaudžiai susiedami Sandorą ir išganymą šie tikintieji apipjaustymą laikė pagirtinu. Tačiau gelbstinti Dievo malonė neveikia ten, kur veikia žmogiškieji darbai. Tad įpareigoti įtikėjusiems pagonims apipjaustymą kaip išganymo priemonę prilygo Evangelijos tiesos iškraipymui (Gal 1, 7; 2, 3–5), Dievo malonės išsižadėjimui (Gal 2, 21) ir Jėzaus padarymu nenaudingu (Gal 5, 2). Be to, taip buvo neigiamas visuotinis išganymo charakteris (Kol 3, 11; Tit 2, 11). Paulius negalėjo sutikti su tokiu mąstymu.
Kuo pavojingas mąstymas, kad išgelbėjimą nulemia tik narystė teisingoje bažnyčioje?
DISKUSIJA
Perskaitykite Apd 15, 7–11. Koks buvo Petro indėlis diskusijai Jeruzalėje?
Žinoma, Lukas neinformuoja apie visus susirinkimo darbus. Būtų įdomu žinoti, pavyzdžiui, judėjų argumentus (Apd 15, 5), taip pat Pauliaus ir Barnabo atsakymus (Apd 15, 12). Tai, kad užrašytos tik Petro ir Jokūbo kalbos, rodo šių vyrų svarbą tarp apaštalų.
Savo kalboje Petras kreipėsi į apaštalus ir vyresniuosius, primindamas jiems savo pernykštį patyrimą su Kornelijumi. Iš esmės jo argumentas buvo tas pats, kurį jis pateikė broliams Jeruzalėje (Apd 11, 4–17). Dievas pats parodė savo pritarimą Kornelijaus atsivertimui (net jam esant neapipjaustytu pagoniu), suteikdamas jam ir jo namams tą pačią Dvasios dovaną, kurią Jis išliejo apaštalams per Sekmines.
Savo apvaizda Dievas naudojo ne menkesnį asmenį negu Petras, kad įtikintų judėjus, jog išganymo prasme Jis neskirsto žmonių į žydus ir pagonis. Net jei jiems trūko gryninančios Senojo Testamento įstatų ir nuostatų naudos, įtikėję pagonys nebeturėtų būti laikomi netyrais, nes pats Dievas apvalė jų širdis. Galutinis Petro pareiškimas priminė tai, ko mes tikėtumės iš Pauliaus: „Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie“ (Apd 15, 11).
Perskaitykite Apd 15, 13–21. Kokį sprendimą pagonių klausimui pasiūlė Jokūbas?
Jokūbo kalba rodo, kad jis užėmė autoritetingą poziciją (palyginkite su Apd 12, 17; 21, 18; Gal 2, 9. 12). Nepriklausomai nuo to, ką jis laikė Dovydo Padangtės atstatymu, kuris, pasak Amoso pranašystės, reiškia Dovydo dinastijos atkūrimą (Am 9, 11–12), pagrindinis Jokūbo tikslas buvo parodyti, kad Dievas jau numatė, jog pagonys prisijungtų, tam tikra prasme susivienytų su „Dievo tauta“ ir galėtų būti Izraelio dalimi.
Dėl to jis apsisprendė, kad atsivertusiems pagonims nebetektų papildomų draudimų, kokie anuomet buvo taikomi ateiviams, norėjusiems gyventi Izraelio krašte.
APAŠTALŲ SPRENDIMAS
Perskaitykite Apd 15, 28–29. Susirinkimo sprendimu, nuo ko atsivertę pagonys turėjo susilaikyti?
Pagrindinis klausimas, dėl kurio įvyko susirinkimas, buvo išspręstas. Kadangi išganymas suteikiamas malone, įtikėję pagonys neprivalėjo būti apipjaustyti, jiems prisijungus prie bažnyčios. Tačiau jie turėjo susilaikyti nuo keturių dalykų: (1) pagonių apeigose stabams paaukotos mėsos, patiekiamos šventykloje arba parduodamos turguje; (2) kraujo vartojimo; (3) pasmaugtų gyvulių mėsos, t.y. mėsos su krauju; ir (4) seksualinio amoralumo įvairiomis formomis.
Šiandien dauguma krikščionių šiuos su mityba susijusius susilaikymus (1–3 susilaikymai) priskiria laikinoms rekomendacijoms. Kadangi šie dalykai žydams buvo itin bjaurūs, susilaikymai, teigia jie, buvo skirti tik siekiant panaikinti atotrūkį tarp žydų ir įtikėjusiųjų pagonių. Taip pat dažnai tvirtinama, kad visi kiti Senojo Testamento įsakai, įskaitant Kunigų knygoje užrašytus su maistu susijusius įsakus (Kun 11) ir sabatos įsakymą (Iš 20, 8–11), kurių nėra sąraše, krikščionims nebeprivalomi.
Tačiau vadinamasis apaštališkasis dekretas nebuvo nei laikinas, nei naujas krikščionių etikos kodeksas, panaikinęs viską, kas susiję su Senuoju Testamentu. Tiesą sakant, vadovaujant Šventajai Dvasiai (Apd 15, 28) bažnyčios apaštalai ir vyresnieji atkartojo Kunigų knygos 17–18 nuostatus Izraelyje gyvenantiems svetimtaučiams.
Kunigų knygos kontekste šie susilaikymai reiškia pagonybės išsižadėjimą. Kiekvienas svetimtautis, norėjęs gyventi Izraelyje, turėjo atsisakyti tokių pagoniškų papročių, prie kurių buvo pripratęs (Kun 18, 30). Taip pat bet kuris įtikėjęs pagonis, norėjęs prisijungti prie bažnyčios, privalėjo užimti tvirtą poziciją prieš pagonybę.
Tačiau tai buvo tik pirmas žingsnis. Prisijungus prie bažnyčios buvo natūraliai tikimasi, kad žmogus vykdys Dievo valią, paklusdamas tiems įsakams, kurie yra visuotiniai, buvę ir iki Mozės, kaip, pavyzdžiui, sabata (Pr 2, 1–3) ir švarių bei nešvarių gyvulių mėsos atskyrimas (Pr 7, 2), o ne tik apeiginiams.
Tai, kad sprendimas nebuvo laikinas, aišku, pavyzdžiui, iš Apr 2, 14. 20, kur kartojasi pirmasis ir paskutinysis susilaikymai bei netiesiogiai minimi ir kiti du. Iš tiesų iš istorinių įrodymų matyti, kad krikščionys šį sprendimą ilgą laiką po Naujojo Testamento laikotarpio laikė normatyviniu.
Prasidėjus ginčams, kaip mes galime išmokti išlikti kartu, klausytis vienas kito ir pagarbos bei nuolankumo dvasia spręsti klausimus?
LAIŠKAS IŠ JERUZALĖS
Perskaitykite Apd 15, 22–29. Ko dar ėmėsi Jeruzalės bažnyčia dėl susirinkimo sprendimo?
Pirmiausia buvo parašytas laiškas įtikėjusiems pagonims, siekiant informuoti juos apie tai, kas buvo nuspręsta. Laiškas, parašytas Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų vardu, buvo oficialus dokumentas, atspindėjęs Jeruzalės bažnyčios viršenybę, žinoma, dėl apaštalų vadovavimo, kitų krikščionių bendruomenių atžvilgiu. Parašytas 49 m. po Kristaus, labiausiai tikėtina susirinkimo data, šis laiškas yra vienas iš ankstyviausių krikščionių dokumentų.
Jeruzalės bažnyčia taip pat nusprendė pasiųsti du delegatus – Judą Barsabą ir Silą, kad palydėtų Paulių ir Barnabą į Antiochiją; jų užduotis buvo nunešti laišką ir patvirtinti jo turinį.
Perskaitykite Apd 15, 30–33. Kaip Antiochijos bažnyčia reagavo į laišką?
Kai laiškas buvo perskaitytas, bažnyčia labai apsidžiaugė dėl padrąsinančios žinios: atsivertę pagonys nebeprivalėjo būti apipjaustyti. Jie taip pat visiškai neprieštaravo jokiems laiško reikalavimams (apaštališko rašto). Tad pirmasis rimčiausias susiskaldymas ankstyvoje bažnyčioje buvo bent jau teoriškai suvaldytas.
Baigiantis susirinkimui, Pauliaus evangelija buvo visiškai pripažinta Jeruzalės bažnyčios vadovų, kurie jam ir Barnabui padavė dešiniąją pritarimo ir pasitikėjimo ženklan (Gal 2, 9). Vis dėlto tie žydai krikščionys, kurie ir toliau gyveno laikydamiesi žydų Įstatymo, vis dar manė, kad labai sunku bendrauti prie stalo su pagonimis, kurie, faktiškai, išliko nešvarūs apeigine prasme.
Šis klausimas yra parodytas, pavyzdžiui, įvykyje su Petru Gal 2, 11–14. E. Vait sako: „Netgi ne visi mokiniai buvo pasirengę uoliai priimti tarybos sprendimą“ (Apaštalų darbai, 147 p.).
Nemeluojant sau, kaip sunku jums bendrauti su kitų rasių, kultūrų ir netgi socialinių sluoksnių tikinčiaisiais? Kaip galite būti išgryninti nuo šio iš esmės priešiško Evangelijai nusistatymo?
Tolesniam tyrinėjimui: „Atsivertę žydai paprastai nebuvo linkę taip sparčiai žengti į priekį, kaip kad Dievo apvaizda atverdavo kelią. Iš apaštalų darbų tarp pagonių vaisių akivaizdu, jog atsivertusiųjų tarp pastarųjų buvo kur kas daugiau negu tarp žydų. Žydai nuogąstavo, kad, jeigu jų Įstatymo apribojimai ir apeigos pagonims nebebus privalomi kaip narystės Bažnyčioje sąlyga, galiausiai tarp tų, kurie priėmė Evangelijos žinią, išnyks nacionalinis žydų savitumas, lig šiol padėjęs jiems išsiskirti iš visų kitų žmonių“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 140 p.).
„Žydų kilmės krikščionys, nuolat prieš akis turėdami šventyklą, savaime suprantama, leisdavo savo mintims nukrypti prie ypatingų žydų, kaip tautos, privilegijų. Daugelis iš jų, regėdami krikščionių Bažnyčią atsiskiriant nuo judaizmo apeigų bei tradicijų ir suvokdami, jog ypatingasis žydų papročius lydėjęs šventumas naujojo tikėjimo šviesoje greitai bus užmirštas, piktinosi Pauliumi, kaip žmogumi, kuris didžia dalimi ir sukėlė šias permainas. Netgi ne visi mokiniai buvo pasirengę uoliai priimti tarybos sprendimą. Kai kurie dar karštai vykdė apeiginį Įstatymą ir nepalankiai žvelgė į Paulių, nes manė, kad jo principai įpareigojimų, kuriuos kelia žydų Įstatymas, atžvilgiu yra neteisingi“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 146 p.).
Klausimai aptarimui:
Klasėje grįžkite prie paskutinio antros dalies klausimo. Kaip suprantame, kad priklausymas „teisingai“ bažnyčiai negarantuoja išgelbėjimo? Pavyzdžiui, senovės Izraelis išties buvo „teisinga bažnyčia“, bet tai nereiškia, kad visi izraelitai buvo išgelbėti. Jei buvimas „teisingoje“ bažnyčioje negarantuoja išgelbėjimo, tuomet kokia nauda būti jos dalimi?
Kaip priimti neapipjaustytus pagonis į tikėjimo bendruomenę buvo vienas iš pirmųjų svarbiausių administracinių klausimų, su kuriais susidūrė ankstyvoji bažnyčia. Kokių gali būti panašių klausimų mūsų bažnyčioje šiandien, ir ko Apd 15 pavyzdys mus moko apie tai, kaip su jais elgtis?
Klasėje aptarkite kai kurių žmonių požiūrį, panašų į žydų, primygtinai reikalavusių, kad pagonys pirmiausia taptų prozelitais, prieš jiems prisijungiant prie bažnyčios, kurią jie laikė (ir teisingai) Sandoros pažadų Izraeliui pratęsimu. Kokie yra jų argumentai ir kaip galite į juos reaguoti? Kaip tokios diskusijos gali mums parodyti, kodėl klausimai, kurie šiandien atrodo aiškūs, kitokiu laikmečiu gali atrodyti kur kas sudėtingesni nei dabar?