Liepos 28 – rugpjūčio 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 26, 9–11; Įst 21, 23; Apd 9, 1–20; 1 Kor 9, 1; Gal 1, 1; Apd 9, 20–30.
Įsimintina eilutė: „Eik, nes jis yra Mano rinktinis įrankis, kuris neš Mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams“ (Apd 9, 15).
Sauliaus iš Tarso (vėliau Paulius) atsivertimas buvo vienas iš nuostabiausių įvykių apaštališkosios Bažnyčios istorijoje. Tačiau Pauliaus svarba pranoksta patį atsivertimą, nes Paulius tikrai nėra vienintelis Bažnyčios priešas, tapęs tikru krikščioniu. Vietoj to, klausimas yra susijęs su tuo, ką jis padarė dėl Evangelijos. Paulius buvo nepataisomas priešininkas ankstyviems tikintiesiems, o žala, kurią jis galėjo padaryti jaunai Bažnyčiai, buvo milžiniška. Jis buvo ryžtingas ir oficialiai remiamas sunaikinti Bažnyčią. Vis dėlto jis nuoširdžiai reagavo į Dievo raginimą kelyje į Damaską ir tapo didžiausiu iš apaštalų. „Vienas iš žalingiausių ir negailestingiausių Kristaus Bažnyčios persekiotojų virto pajėgiausiu gynėju ir sėkmingiausiu Evangelijos skelbėju“ (E. Vait, „Sketches from the Life of Paul“, 9 p.).
Ankstesnis Pauliaus elgesys persekiojant ankstyvąją Bažnyčią visada lemdavo gilų nevertumo jausmą, nors jis galėjo su dar gilesniu dėkingumu pasakyti, kad Dievo malonė jam buvo suteikta ne veltui. Su Pauliaus atsivertimu krikščionybė pasikeitė amžinai.
BAŽNYČIOS PERSEKIOTOJAS
Paulius buvo žydas helenistas. Jis gimė Tarse, Kilikijos sostinėje (Apd 21, 39). Visgi jis tam tikru mastu nukrypo nuo helenistinio stereotipo, nes atvyko į Jeruzalę, kur tuo metu mokėsi pas Gamalielį (Apd 22, 3), anuomet įtakingiausią fariziejų mokytoją. Būdamas fariziejus Paulius buvo griežtas ortodoksas, nors jo uolumas buvo artimas fanatizmui (Gal 1, 14). Štai kodėl jis pritarė Stepono nužudymui ir tapo pagrindiniu persekiojimų iniciatoriumi.
Perskaitykite Apd 26, 9–11. Kaip Paulius apibūdino savo elgesį prieš Bažnyčią?
Paulius kitur sako, kad žydams Evangelija buvo suklupimo akmuo (1 Kor 1, 23). Be to, kad Jėzus neatitiko tradicinio žydų supratimo, susijusio su karaliumi Mesiju, jie niekaip negalėjo suvokti, jog Tas, kuris mirė ant kryžiaus, gali būti Dievo Mesijas, nes Šventasis Raštas sako, kad kabantis ant medžio yra Dievo prakeiktas (Įst 21, 23). Todėl žydams nukryžiavimas pats savaime buvo pasibaisėtinas prieštaravimas, aiškiausias įrodymas, kad Bažnyčios teiginiai dėl Jėzaus yra klaidingi.
Apd 9, 1–2 parodo Saulių iš Tarso veikiant prieš tikinčiuosius. Damaskas buvo svarbus miestas apie šimtą trisdešimt penkis kilometrus į šiaurę nuo Jeruzalės, ir jame gyveno daug žydų. Ne Judėjoje gyvenantys žydai buvo organizuoti tam tikru tinklu, kurio būstinė buvo Jeruzalėje Aukščiausia teismo taryba (Sinedrionas), o sinagogos veikė kaip paramos centrai vietos bendruomenėms. Aukščiausia teismo taryba (Sinderionas) ir tokios bendruomenės nuolat bendravo per laiškus, kuriuos paprastai nešiodavo „šaliach“, „siųstasis“ (hebrajiškai šalah – „siųsti“). Šaliach buvo Aukščiausios teismo tarybos (Sinedriono) paskirtas oficialus atstovas, vykdantis keletą religinių funkcijų.
Kai Paulius paprašė vyriausiąjį kunigą, Aukščiausios teismo tarybos (Sinedriono) prezidentą, laiškų sinagogoms Damaske, jis tapo šaliach, turinčiu įgaliojimus suimti visus Jėzaus sekėjus ir atvesti juos į Jeruzalę (palyginkite su Apd 26, 12). Graikijoje šaliach atitiko apostolos, iš kurio kilęs žodis apaštalas. Tad prieš tapdamas Jėzaus Kristaus apaštalu, Paulius buvo Aukščiausios teismo tarybos (Sinedriono) apaštalas.
Kada paskutinį kartą buvote uolus dėl kažko (ar prieš kažką), dėl ko vėliau persigalvojote? Ko šis patyrimas turėtų pamokyti?
KELYJE Į DAMASKĄ
Perskaitykite Apd 9, 3–9. Kas įvyko, kai Paulius artėjo prie Damasko? Kokia Jėzaus žodžių svarba Apd 9, 5 (taip pat žr. Apd 26, 14)?
Pauliui ir jo draugams atjojus netoli Damasko įvyko kažkas netikėta: maždaug vidurdienį jie patyrė ryškią šviesą iš dangaus ir kalbantį balsą. Tai buvo ne tik vizija pranašiška prasme, bet dangiškas apreiškimas, skirtas išimtinai Pauliui. Jo draugai matė šviesą; tačiau tik Paulius buvo apakintas; jie girdėjo balsą; tačiau tik Paulius jį suprato. Šviesa buvo prisikėlusio Jėzaus dangiška šlovė, tuo metu apsireiškusi Pauliui (Apd 22, 14). Kitur Paulius teigia, kad regėjo Jėzų, ir tai padarė jį lygiaverčiu dvylikai kaip Jo prisikėlimo ir apaštališko autoriteto liudytoją (1 Kor 9, 1; 15, 8).
Vėlesnis pokalbis su Jėzumi Paulių paveikė gerokai daugiau nei pati šviesa. Paulius buvo įsitikinęs, kad užsipuldamas Jėzaus iš Nazareto sekėjus jis atliko Dievo darbą, išvalant judaizmą nuo šios pavojingos ir baisios erezijos. Tačiau, jo nusivylimui, Paulius sužinojo ne tik tai, kad Jėzus – gyvas, bet ir tai, kad kenkdamas Jį įtikėjusiems jis užsipuolė patį Jėzų.
Kalbėdamas Sauliui Jėzus pavartojo tai, su kuo Paulius tikrai buvo susipažinęs, t.y. su graikų kilmės patarle: „Sunku tau spyriotis prieš akstiną! (Apd 26, 14) Pavyzdys toks: jautis mėgina priešintis aštriai lazdai, naudojamai gyvulį suvaldyti. Tai darant jam tik dar labiau skauda.
Ši patarlė gali reikšti Pauliaus protinę kovą – Raštas tai nusako kaip Dvasios darbą (Jn 16, 8–11) – kuri gali būti susijusi ir su tuo, kas nutiko Steponui. „Saulius atliko svarbų vaidmenį tardant bei apkaltinant Steponą, tačiau stulbinantys Dievo buvimo su tuo kankiniu įrodymai privertė Saulių suabejoti, ar jis teisingai elgiasi persekiodamas Jėzaus sekėjus. Jo protas buvo giliai sukrėstas. Sumišęs jis kreipėsi į tuos, kurių išmintimi ir sveika nuovoka visiškai pasitikėjo. Pagaliau kunigų ir valdytojų argumentai jį įtikino, kad Steponas buvo piktžodžiautojas, kad Kristus, kurį skelbė šis kankinys, buvo apsišaukėlis ir kad einantieji šventąją tarnystę veikiausiai yra teisūs“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 85 p.).
Kodėl išmintinga paisyti savo sąžinės?
ANANIJO APSILANKYMAS
Supratęs, kad kalbėjo su pačiu Jėzumi, Saulius paklausė to, kas Jėzui suteikė galimybę, kurios Jis laukė: „Ką man daryti, Viešpatie?“ (Apd 22, 10) Klausimas parodo atgailą už savo elgesį iki šios akimirkos, bet svarbiau, jis išreiškė besąlygišką norą leisti Jėzui nuo dabar vadovauti jo gyvenimui. Nuvestas į Damaską, Saulius laukė tolesnių nurodymų.
Apd 9, 10–19 atskleidžia, kaip Viešpats darbavosi parengdamas Saulių iš Tarso naujam gyvenimui, kaip apaštalą Paulių. Regėjime Jėzus liepė Ananijui aplankyti Saulių ir uždėti ant jo rankas, kad jis praregėtų. Tačiau Ananijas jau žinojo, kas buvo Saulius, taip pat kiek brolių dėl jo nukentėjo ir netgi neteko savo gyvybės. Jis taip pat buvo gerai informuotas, kodėl Saulius buvo Damaske, ir, žinoma, jis nenorėjo tapti pirma Sauliaus auka. Jo dvejonės buvo suprantamos.
Tačiau Ananijas nežinojo, kad Saulius tik ką sutiko Jėzų, kuris amžiams pakeitė jo gyvenimą. Jis nežinojo, kad, užuot vykdęs Aukščiausios teismo tarybos (Sinedriono) nurodymus, Saulius, Ananijo nuostabai, buvo tik ką Jėzaus pašauktas darbuotis dėl Jo, o tai reiškia, kad Saulius jau nebebuvo Aukščiausios teismo tarybos (Sinedriono) pasiuntinys, bet Jėzaus rinktinis įrankis skelbti Evangeliją tiek žydams, tiek pagonims.
Perskaitykite Gal 1, 1. 11–12. Kokį ypatingą tvirtinimą, susijusį su jo apaštališka tarnyste, Paulius pateikia?
Laiške galatams Paulius teigia, kad jis žinią ir apaštalystę gavo tiesiogiai iš Jėzaus Kristaus, o ne iš žmonių. Tai nebūtinai prieštarauja vaidmeniui, kurį atliko pašauktas Ananijas. Lankydamas jį, Ananijas tik patvirtino pavedimą, kurį Saulius jau buvo gavęs iš paties Jėzaus kelyje į Damaską.
Tiesą sakant, pokyčiai Sauliaus gyvenime buvo tokie dramatiški, kad jų neįmanoma priskirti jokioms žmogiškoms priežastims. Tik dangaus įsikišimas gali paaiškinti, kaip uoliausias Jėzaus priešininkas staiga priimtų Jį kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, išsižadėdamas visko – įsitikinimų, reputacijos, karjeros ir tapdamas labiausiai pasišventusiu ir našiausiu Jo apaštalu.
Kaip Sauliaus atsivertimas parodo nuostabios Dievo malonės veikimą? Ko galite pasimokyti iš šio pasakojimo apie tuos jūsų gyvenime, kurie, jūsų manymu, nepriims tikrojo tikėjimo?
PAULIAUS TARNYSTĖS PRADŽIA
Apd 9, 19–25 susidaro įspūdis, kad po atsivertimo Paulius, prieš grįždamas į Jeruzalę, liko Damaske (Apd 9, 26). Tačiau Gal 1, 17 Paulius priduria, kad prieš eidamas į Jeruzalę jis iškeliavo į Arabiją, kur tam tikrą laiką gyveno atsiskyręs. „Čia, dykumos vienatvėje, Paulius turėjo puikią galimybę pažvelgti į savo širdį ir pamąstyti“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 95 p.).
Perskaitykite Apd 9, 20–25. Kaip Lukas aprašo Pauliaus tarnystę Damaske? Kaip pastaroji klostėsi?
Pirmas Pauliaus tikslas, kai jis išvyko iš Jeruzalės su vyriausiojo kunigo laiškais, buvo įtikėjusieji žydai, kurie tikriausiai ieškojo prieglobsčio Damasko sinagogose (Apd 9, 2). Dabar, grįžęs iš Arabijos, jis pagaliau aplankė sinagogas, bet ne tam, kad suiminėtų tikinčiuosius, bet padidintų jų skaičių; nešmeižti Jėzaus kaip apsišaukėlio, bet pristatyti Jį kaip Izraelio Mesiją. Ką turėjo galvoti girdėjusieji, kad jis yra vienas iš persekiotojų, dabar liudijantis Jėzų? Ką jie galėjo daryti, jei nesistebėti, kuo tapo Saulius iš Tarso ir ką jis darė dėl Bažnyčios? (Jie tikriausiai net nenutuokė, kokią įtaką šis naujas atsivertėlis galiausiai padarys!)
Nepajėgę prieštarauti Pauliui, kai kurie jo priešininkai susivienijo regzdami sąmokslą jį nužudyti. Pauliaus pasakojimas apie šį tarpsnį (2 Kor 11, 32–33) rodo, kad jo priešininkai įskundė jį vietos valdžiai siekdami savo ketinimų. Tačiau tikinčiųjų padedamas Paulius sugebėjo pabėgti, galbūt per miesto sienoje pastatyto namo langą.
Nuo pat pradžios Paulius žinojo, kad susidurs su iššūkiais (Apd 9, 16). Priešprieša, persekiojimai ir įvairių šaltinių nulemti kentėjimai bus nuolatiniai jo tarnystėje, tačiau niekas nepakenkė jo tikėjimui ar pareigos jausmui, nepaisant sunkumų ir išbandymų, su kuriais jis susidūrė praktiškai kiekvieną savo naujojo gyvenimo Kristuje etapą (2 Kor 4, 8–9).
Nepaisant sunkumų ir priešpriešos, Paulius nepasidavė. Kaip mes galime išmokti daryti tą patį, kalbant apie tikėjimą, t.y., kaip nepasiduoti nevilčiai ir priešpriešai?
GRĮŽIMAS Į JERUZALĘ
Pabėgęs iš Damasko, Paulius grįžo į Jeruzalę pirmą kartą nuo to laiko, kai jis jau nebebuvo persekiotojas. Tai įvyko praėjus trejiems metams po jo atsivertimo (Gal 1, 18). Grįžti nebuvo lengva, nes jam iškilo problemų tiek Bažnyčios viduje, tiek už jos ribų.
Perskaitykite Apd 9, 26–30. Kas nutiko Pauliui, kai jis atvyko į Jeruzalę?
Jeruzalėje Paulius bandė prisijungti prie apaštalų. Nors jis jau buvo krikščionis trejus metus, jo atsivertimo naujiena atrodė itin neįtikima, tad apaštalai, kaip anksčiau Ananijas, buvo ganėtinai skeptiški. Jie bijojo, kad tai buvo tik dalis rūpestingai sugalvoto plano. Barnabas, levitas iš Kipro (Apd 4, 36–37), helenistas, pabaigė apaštalų pasipriešinimą ir pristatė jiems Paulių. Jie taip pat turbūt stebėjosi tuo, ką Dievas padarė Pauliui; t.y., jiems supratus, kad jis yra nuoširdus.
Tačiau šis pasipriešinimas niekada neišnyks ir dėl Pauliaus praeities elgesio persekiojant Bažnyčią, ir dėl jo skelbiamos Evangelijos. Kaip ir Stepono atveju, Judėjos tikintieji, įskaitant apaštalus, ganėtinai lėtai suprato visuotiną krikščioniškąjį tikėjimą, kuris nebėra pagrįstas Senojo Testamento apeigų sistema, ypač aukojimu, nebegaliojančiu dėl Jėzaus mirties ant kryžiaus. Bažnyčios Judėjoje artimiausiųjų Pauliui ratą visada sudarė helenistai tikintieji: be Barnabo buvo Pilypas, vienas iš septynių (Apd 21, 8) ir Mnasonas, taip pat iš Kipro (Apd 21, 16). Po kelerių metų Jeruzalės Bažnyčios vadovai vis tiek apkaltino Paulių už skelbimą iš esmės tos pačios doktrinos, kurią anksčiau skelbė Steponas (Apd 21, 21).
Per tas penkiolika dienų Jeruzalėje (Gal 1, 18) Paulius, atrodo, nusprendė pasidalyti Evangelija su tais pačiais netikinčiais žydais, kuriuos jis anksčiau pakurstė prieš Steponą. Tačiau, kaip ir Stepono atveju, jo pastangos sukėlė stiprią priešpriešą, sukėlė grėsmę net jo gyvybei. Regėjime Jėzus liepė jam pasitraukti iš Jeruzalės dėl saugumo (Apd 22, 17–21). Brolių padedamas jis nuvyko į uostamiestį Cezarėją, o iš čia į savo gimtąjį miestą Kilikijoje, kur pasiliko keletą metų prieš pradėdamas savo misionieriškas keliones.
Tolesniam tyrinėjimui: „Mūšyje žuvęs generolas savo kariuomenei yra prarastas, bet jo mirtis papildomų jėgų priešui nesuteikia. Tačiau kai talentingas žmogus stoja priešininko pusėn, ne tik nukenčia jo buvę pavaldiniai, bet ir laimi tie, prie kurių jis sąmoningai prisijungė. Saulius iš Tarso kelyje į Damaską galėjo būti lengvai nutrenktas Viešpaties mirtinai, ir tai persekiotojams būtų buvęs galingas smūgis. Tačiau Dievas per savo apvaizdą ne tik pagailėjo Sauliaus gyvybės, bet atvertė jį, taip perkeldamas jį iš priešo pusės į Kristaus pusę“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 94 p.).
„Kristus įsakė savo mokiniams eiti ir padaryti mokiniais visų tautų žmones; bet ankstesnis mokymas, kurį jie gavo iš žydų, neleido visiškai suprasti savo Mokytojo žodžius, todėl jie buvo lėti veikti. Jie vadino save Abraomo vaikais ir laikė save dangiškojo pažado paveldėtojais. Tik praėjus keleriems metams po Viešpaties užžengimo dangun jų požiūris pakankamai išsiplėtė, kad aiškiai suprastų Kristaus žodžių siekį, kad darbuotųsi pagonių ir žydų atsivertimui“ (E. Vait, „Sketches From the Life of Paul“, 38 p.).
Klausimai aptarimui:
Įsigilinkite į Jėzaus klausimą Pauliui kelyje į Damaską: „Kam Mane persekioji?“ (Apd 9, 4) Pauliui šis klausimas buvo užuomina, kad Jėzus iš Nazareto iš tiesų prisikėlė iš numirusių. Dar daugiau, tai taip pat nurodė į dvasinę tapatybę, esančią tarp Jėzaus ir Jo Bažnyčios (taip pat žr. Mt 25, 34–45). Akivaizdu, kad bet kokia žala Bažnyčiai yra žala pačiam Jėzui. Ką tai mums reiškia šiandien praktiškai?
Jėzaus liudijimas neapsieina be kentėjimo dėl Jėzaus. Neatsitiktinai graikų kalbos žodis „liudytojas“ (martys) buvo susietas su „kankinyste“. Ką tai reiškia kentėti dėl Jėzaus?
Yra senas lotyniškas posakis – Credo ut intelligam, reiškiantis – „tikiu, kad suprasčiau“. Kaip ši mintis mums padeda suvokti, kas atsitiko Sauliui iš Tarso? T.y., prieš jo atsivertimą, prieš Pauliui įtikint Jėzų, jis nesuprato. Jis sugebėjo suprasti tik po savo patyrimo. Ko galime iš to pasimokyti, jei pasiduodame nevilčiai dėl netikinčiųjų tomis tiesomis, kurios mums atrodo itin aiškios?