Rugpjūčio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 9, 32–43; Apd 10, 9–16; Ef 2, 11–19; Apd 11, 1–26; Apd 12, 1–18.
Įsimintina eilutė: „Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: ‘Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena‘“ (Apd 10, 34–35).
Pauliui išvykus į Tarsą, Luko pasakojime apie ankstyvąją krikščionių Bažnyčią Petras vėl yra pagrindinis veikėjas. Petras nusakomas kaip po visą Judėją ir aplinkines sritis keliaujantis tarnautojas. Čia trumpai paminimi du stebuklai: Enėjo išgydymas ir Tabitos (Dorkadės) prikėlimas, po kurių 10 skyriuje seka pasakojimas apie Kornelijų.
Pagonių atsivertimas buvo ginčytiniausias klausimas apaštališkojoje Bažnyčioje. Nors diskusijos, vykusios po Kornelijaus krikšto, toli gražu neišsprendė visų klausimų, Dvasios išliejimas, primenantis tai, kas įvyko per Sekmines, padėjo įtikinti Petrą ir brolius Jeruzalėje, kad Evangelijos palaimos neapribotos tik žydams. Tuo tarpu Antiochijos bažnyčia jau pradėjo judėti link pagonių.
Šios savaitės tyrinėjimas taip pat apims naujus, trumpus persekiojimus, šį kartą valdant karaliui Erodui, ir jų poveikį apaštalams, kurie buvo išgelbėti nuo Pauliaus rengto persekiojimo.
LYDA IR JOPĖ
Petras lankė krikščionių bendruomenes Judėjos pakrantės regione. Jo tikslas, ko gero, suteikti jiems doktrininį mokymą (Apd 2, 42), bet Dievas jį galingai panaudojo, kad padarytų stebuklus, kaip ir tuos, kuriuos atliko pats Jėzus.
Perskaitykite Apd 9, 32–35. Kokie panašumai matomi Jėzaus stebukle Lk 5, 17–26 ir Enėjo išgydyme?
Nepaisant pasakojimo trumpumo, stebuklas primena žinomą įvykį apie Jėzaus išgydytą paralyžiuotąjį Kafarnaume (Lk 5, 17–26). Netgi informacija apie patalą yra panaši. Vis dėlto svarbesnis buvo Enėjo išgydymo poveikis ne tik Lydoje, bet ir Sarono pakrantės lygumoje. Patys patikrinę, kad stebuklas tikras, daugelis žmonių atsigręžė į Viešpatį.
Perskaitykite Apd 9, 36–43. Prisiminkite pasakojimą apie Tabitos prikėlimą. Kuo ji buvo ypatinga?
Tabita, aramėjiškai – Gazelė, graikiškai – Dorkadė, buvo kaimynų tikinčiųjų labai branginama dėl jos gerų darbų. Pasakojimas apie jos prisikėlimą taip pat panašus į Jėzaus atliktą stebuklą, Jayro dukters prikėlimą (Lk 8, 41–42. 49–56), kurį paliudijo Petras. Sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, jis liepė visiems išeiti (žr. Mk 5, 40). Tada atsiklaupė ir meldėsi, o paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ (Apd 9, 40).
Apaštalai padarė daug stebuklų; iš tiesų tai buvo Dievo darbai per apaštalų rankas (Apd 5, 12). Panašumai su paties Jėzaus stebuklais galbūt turėjo priminti bažnyčiai, įskaitant ir mus šiandien, kad svarbiausi yra ne tik tie, kurie yra įrankiai, bet ir asmens pasišventimas Dievui (žr. Jn 14, 12). Jei mes visiškai leisime Dievui mus panaudoti Evangelijos darbui, gali įvykti dideli dalykai. Petras ne tik prikėlė Tabitą, šis stebuklas lėmė, kad Jopėje buvo daug atsivertimų (Apd 9, 42).
Kai kurie žmonės mano, kad jei tik jie pamatytų tikrą stebuklą, pavyzdžiui, tai, kas atsitiko čia, tada jie tikėtų. Ir nors kartais stebuklai paskatino kai kuriuos žmones įtikėti, Rašte gausu pasakojimų apie tuos, kurie matė stebuklus, bet vis tiek netikėjo. Tad kuo, tuomet, turėtų būti pagrįstas mūsų tikėjimas?
KORNELIJAUS NAMUOSE
Jopėje Petras pasiliko pas vieną Simoną, odininką (Apd 9, 43). Tuo tarpu Cezarėjoje, maždaug 40 kilometrų nuo Jopės, gyveno romėnų šimtininkas, vardu Kornelijus. Jis ir jo namai buvo pasišventę Dievo garbintojai, nors formaliai jie dar nebuvo priėmę judaizmo, o tai reiškia, kad Kornelijus vis dar buvo neapipjaustytas pagonis. Dievo duotame regėjime jam buvo liepta siųsti vyrus į Jopę ir išsikviesti Petrą jį aplankyti (Apd 10, 1–8).
Perskaitykite Apd 10, 9–16. 28. 34–35. Ką Petras patyrė ir kaip jis tai aiškino?
Svarbu žinoti, kad Petro regėjimas yra susijęs ne su maistu, bet žmonėmis. Taip, buvo vidurdienis, Petras buvo alkanas, o balsas jam liepė pjauti ir valgyti; tačiau Dievas šiuo regėjimu nepanaikino skirtumo tarp švarių ir nešvarių gyvūnų, bet mokė Petrą apie visaapimantį Evangelijos charakterį.
Aišku, regėjimas skirtas panaikinti Petro priešiškumą pagonims. Petras manė, kad jei jis užeitų į Kornelijaus namus ir valgytų su juo, jis taptų nešvarus ir negalėtų garbinti šventykloje arba ateiti Dievo akivaizdon. Pirmo amžiaus žydai iš Judėjos ir aplinkinių sričių nebendravo su neapipjaustytais pagonimis.
Problema buvo anuometinė teologija, kuri išskyrė pagonis iš Izraelio bendruomenės, nors šis nusistatymas virto iškrypimu Izraelio kaip tautos, turėjusios skelbti pasauliui žinią apie gyvąjį Dievą, buvimo tikslui.
Kadangi apipjaustymas buvo Abraomo Sandoros ženklas, neapipjaustyti pagonys buvo atskirti ir laikomi paniekintais. Jie negalėjo turėti jokios Sandoros palaiminimų dalies, nebent jie priimdavo apipjaustymą ir tapdavo žydais. Tačiau tokia samprata buvo nesuderinama su visuotine Jėzaus mirtimi, kaip ankstyvieji tikintieji ilgainiui suprato.
Perskaitykite Tit 2, 11; Gal 3, 26–28 ir Ef 2, 11–19. Ko šios eilutės mus moko apie Evangelijos žinios visuotinumą? Ką jos turėtų mums pasakyti apie tai, kokia netinkama krikščionims yra išankstinė neigiama nuomonė prieš bet kokią etninę grupę?
ŠVENTOSIOS DVASIOS DOVANA
Apd 10, 44–48 apreiškia kritinę akimirką ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Tai buvo pirmas kartas, kai vienas iš apaštalų skelbė Evangeliją neapipjaustytiems pagonims. Skirtingai nei tikintieji helenistai (graikų aplinkoje gyvenantys žydai), apaštalai ir kiti tikintieji judėjai nebuvo pasirengę priimti į Bažnyčią pagonis. Kadangi Jėzus buvo Izraelio Mesijas, jie manė, kad Evangelija turėtų būti skelbiama tik arti ir toli esantiems žydams. Pirmiausia pagonys turėtų atsiversti į judaizmą ir tik tada būti priimti į tikinčiųjų bendruomenę. Kitaip tariant, prieš pagonims tampant krikščionimis, jie pirmiausia turėjo tapti žydais. Reikėjo pakeisti šį ankstyvųjų įtikėjusių žydų mąstymą.
Kornelijui ir jo namiškiams suteikta kalbų dovana buvo akivaizdus ženklas, jog tokia samprata buvo klaidinga, kad Dievas nėra šališkas ir kad išgelbėjimo požiūriu tiek žydai, tiek pagonys stovi Jo akivaizdoje vienodomis sąlygomis.
Perskaitykite Apd 11, 1–18. Kaip Jeruzalės bažnyčia reagavo į Petro patyrimą Cezarėjoje?
Ilgalaikė žydų nuostata dėl pagonių paskatino tikinčiuosius Jeruzalėje kritikuoti Petrą dėl valgymo su neapipjaustytaisiais. Atrodo, kad jiems labiau rūpėjo žydų apeigų skrupulai nei Kornelijaus ir jo šeimos išgelbėjimas. Jie galėjo bijoti, kad Bažnyčiai atsisakius tokios praktikos, tai reikštų Izraelio tikėjimo išsižadėjimą; jie prarastų Dievo malonę ir bendraamžiai žydai galėtų juos kaltinti tuo, kas privedė prie Stepono mirties.
„Atėjo metas visiškai naujam darbų etapui Kristaus Bažnyčioje. Durys, kurias daugelis atsivertusių žydų pagonims užtrenkdavo, dabar plačiai atsivėrė. Evangeliją priėmę pagonys turėjo būti laikomi lygiais su žydais ir neverčiami atlikinėti apipjaustymo ritualą“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 102 p.).
Kaip per Sekmines, taip pat ir čia, jie kalbėjo anksčiau nemokėtomis, o ne ekstazinėmis ar dangaus kalbomis. Tik tikslas buvo kitoks: apaštalams dovana skirta dėl pasaulinės Bažnyčios misijos, o Kornelijui dovana buvo patvirtinimas, kad Dievo malonė veikia ne tik tarp pagonių.
BAŽNYČIA ANTIOCHIJOJE
Paskatintas Kornelijaus atsivertimo, Lukas trumpam liaujasi rašęs apie Petro tarnystę, kad parodytų pradinę Evangelijos pažangą tarp pagonių.
Perskaitykite Apd 11, 19–26. Kas atsitiko, kai pabėgėliai iš Jeruzalės atvyko į Antiochiją?
Šioje Apd 11 dalyje primenamas Pauliaus vykdytas persekiojimas 8 skyriuje. Taigi, rutuliojantis ankstesniems įvykiams Judėjoje ir kitur, kai kurie tikintieji helenistai, priversti išvykti iš Jeruzalės, skelbė Evangeliją už Judėjos ribų.
Lukas ypatingą dėmesį atkreipia į didžiulį Antiochijos miestą Sirijoje, kur pabėgėliai pradėjo skelbti žydams ir helenistams, ir daugelis jų priėmė tikėjimą. Jėzaus pavedimas Apd 1, 8 buvo pradėtas įgyvendinti per helenistus žydus krikščionis. Jie tapo tikraisiais misijos pagonims pradininkais.
Dėl Bažnyčios sėkmės Antiochijoje, apaštalai Jeruzalėje nusprendė siųsti Barnabą, kad įvertintų aplinkybes. Pastebėjęs puikias Evangelijos pažangos galimybes, Barnabas siuntė vyrus pas Paulių Tarse, jausdamas, kad jis gali būti gyvybiškai svarbus padėjėjas.
Barnabas buvo teisus. Per tuos metus, kai jis kartu su Pauliumi darbavosi, didžiulės minios, daugiausia pagonys, galėjo išgirsti Evangeliją. Dėl entuziazmo, su kuriuo jie kalbėjo apie Jėzų Kristų, pirmą kartą tikinčiuosius imta vadinti „krikščionimis“ (Apd 11, 26). Tai, kad juos imta vadinti „krikščionimis“, rodo, jog šis terminas buvo sumanytas ne bažnyčios narių, tikriausiai kaip pašaipos forma, tuo tarpu tikintieji labiau mėgo vadintis broliais (Apd 1, 16), mokiniais (Apd 6, 1), net šventaisiais (Apd 9, 13). Tuo metu, kai buvo parašyta Apaštalų darbų knyga, „krikščionys“ virto bendru pavadinimu (Apd 26, 28), ir Lukas, atrodo, patvirtina tai. „Krikščionis“ – tai Kristaus sekėjas arba šalininkas.
Ką jums reiškia vadintis krikščionimi? Kas jūsų gyvenime iš tikrųjų yra krikščioniška? T.y., kuo jūsų gyvenimas skiriasi nuo ne krikščionių išties svarbiose srityse?
ERODAS PERSEKIOJA
Grįžtant į Judėją, dabar susiduriame su karaliumi Erodu ir Jokūbo nužudymu, Jono brolio ir Zebediejaus sūnaus (Mk 1, 19). Jis tą patį norėjo padaryti ir Petrui.
Perskaitykite Apd 12, 1–4. Ko tai moko apie iššūkius, su kuriais susidūrė ankstyvoji Bažnyčia?
Čia minimas karalius Erodas – tai Agripa I, Erodo didžiojo anūkas (Mt 2, 1); jis valdė Judėją nuo 40 iki 44 po Kristaus. Dėl savo pamaldumo jis pelnė populiarumą tarp savo pavaldinių žydų, ypač fariziejų. Jo bandymas laimėti žydų palankumą užsipuolant kai kuriuos apaštalus, puikiai dera su tuo, kas mums apie jį žinoma iš kitų šaltinių.
Kadangi Jokūbo nužudymas pasitarnavo Agripos planui, jis taip pat planavo nužudyti Petrą. Apaštalas buvo suimtas ir pristatytas keturiems būriams karių, kiekvienas būrys sudarytas iš keturių karių, kad kiekvienas jų saugotų Petrą per visas keturias nakties sargybas. Kartu su Petru buvo keturi kareiviai: jis buvo prirakintas prie dviejų kareivių, po vieną abejose pusėse, o du saugojo įėjimą. Neabejotina, tokia atsargumo priemone buvo stengiamasi išvengti to, kas jau įvyko anksčiau su Petru (ir Jonu) (Apd 5, 17–20).
Perskaitykite Apd 12, 5–18. Kas įvyko, kaip atsakas į brolių maldas?
Praėjus dienai, kai Agripa planavo Petrą teisti ir nužudyti, apaštalą vėl stebuklingai išvedė angelas.
Tada yra pasakojimas apie Agripos mirtį Cezarėjoje (Apd 12, 20–23). Buvo bandoma nustatyti jo mirties priežastis (peritonitas, opa, netgi nunuodijimas); tačiau Lukas aiškiai sako, kad karalius mirė dėl Dievo teismo.
Jokūbas nužudytas, Petras išgelbėtas, o Erodą ištinka Dievo teismas. Kai kuriais atvejais mes matome teisingumą; kitais atvejais, taip neatrodo. Ko tai turėtų mus pamokyti, kad mes tiesiog neturime atsakymų į visus mūsų klausimus ir kodėl turime gyventi tikėjimu, kai kažko nesuprantame?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dešimtame Apaštalų darbų knygos skyriuje užrašytas dar vieno dangaus angelų tarnavimo pavyzdys, po kurio įvyko Kornelijaus ir jo draugijos atsivertimas. Skaitykite šiuos skyrius [8–10] ir skirkite jiems ypatingą dėmesį. Juose mes matome, kad dangus yra daug artimesnis krikščioniui, kuris imasi sielų laimėjimo darbo, nei daugelis mano. Jie taip pat turi mus mokyti apie Dievo dėmesį kiekvienam žmogui, ir kad su kiekvienu reikia elgtis kaip su vienu iš Viešpaties įrankių, skirtų atlikti Jo darbą žemėje“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 6 t., 1059 p.).
„Bažnyčiai meldžiantis, bus Dievo darbo pažanga, o Jo priešai virs niekais, net jei bažnyčia neišvengtų kančių ir kankinimų; Luko tikėjimas Evangelijos pergale yra kruopščiai realistiškas ir pripažįsta, kad nors Dievo žodis nesurakinamas, Jo tarnams gali tekti kentėti ir būti surakintiems“ (I. Howard Marshall, The Acts of the Apostles (Grand Rapids: Eerdmans, 1980), 206 p.).
Klausimai aptarimui:
Kornelijus yra apibūdinamas taip: „Jis drauge su savo namiškiais pasižymėjo pamaldumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui“ (Apd 10, 2). Akivaizdu, Dievo Dvasia jau veikė Kornelijuje dar prieš susitikimą su Petru. Ar gali būti, kad jo ištikimas gyvenimas buvo galimybė Dievui jį laimėti Evangelijos žinia? Kokia pamoka mums slypi pasakojime apie jį?
Klasėje grįžkite prie paskutinio antros dalies klausimo ir paklauskite savęs: kokia yra kultūrinė, socialinė ir politinė aplinka, kurioje gyvenate, kuri nulemia etninę įtampą, kurios krikščionys neturėtų palaikyti? Kitaip tariant, kai to reikia, kaip mes visi, kaip krikščionys, turėtume pakilti aukščiau mūsų kultūros ir aplinkos?
Nepaisant žalos, kurią padarė Pauliaus pastangos persekiojant, išėjo į gera: pabėgėliai, atvykę į Antiochiją, pradėjo skelbti žydams ir helenistams. Klasėje pasidalykite asmeniniu skausmo ir kančios patyrimu, kurį Dievas pavertė palaiminimu.
Jokūbas buvo vienas iš artimiausių Jėzaus mokinių (Mk 5, 37; 9, 2; 14, 33); tačiau jis buvo pirmasis iš dvylikos, patyręs kankinystę. Kokių yra kitų pavyzdžių Rašte, kai tikintieji kentėjo nepelnytai? Ko turėtume pasimokyti iš šių pasakojimų apie kančios klausimą?