Liepos 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimu skaitykite: Apd 6; Apd 7, 48; Hbr 5, 11–14; Mch 6, 1–16; Apd 7; Apd 8, 4–25.
Įsimintina eilutė: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“ (Apd 6, 7).
Daugelis atsivertusiųjų per Sekmines buvo helenizmo žydai, tai yra žydai iš graikų-romėnų pasaulio, dabar gyvenantys Jeruzalėje (Apd 2, 5. 9–11). Nepaisant to, kad jie buvo žydai, jie skyrėsi nuo judėjams priklausančių žydų, Apd 6, 1 pavadintų „hebrajais“, ir labiausiai pastebimas skirtumas paprastai būdavo tai, kad jie nemokėjo anuometinės Judėjoje aramėjų kalbos.
Buvo ir keletas kitų kultūrinių ir religinių skirtumų. Kadangi jie gimė užsienio kraštuose, jie neturėjo žydų papročių šaknų, arba jų šaknys nebuvo tokios gilios kaip žydų judėjų. Manoma, kad jie nebuvo itin susiję su šventyklos apeigomis ir su šia Mozės Įstatymo puse, taikytina tik Izraelio krašte.
Be to, kadangi ilgą laiką gyveno graikų-romėnų aplinkoje ir artimai bendravo su pagonimis, jie, žinoma, labiau norėjo suprasti krikščioniškojo tikėjimo pobūdį. Tiesą sakant, būtent daugelį helenistų tikinčiųjų Dievas panaudojo įvykdant paliepimą liudyti visam pasauliui.
SEPTYNIŲ PASKYRIMAS
Perskaitykite Apd 6, 1. Kuo skundėsi tikintieji helenistai?
„Nusiskundimų priežastis buvo tariamas graikų našlių ignoravimas, teikiant kasdieninį aprūpinimą. Bet kokia nelygybė būtų buvęs nusižengimas Evangelijos dvasiai, tačiau velniui pavyko sukelti įtarinėjimus. Turėjo būti nedelsiant imtasi priemonių pašalinti bet kokį nepasitenkinimą, kad priešas netriumfuotų, sukėlęs susiskaldymus tarp tikinčiųjų“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 67 p.).
Apaštalai pasiūlė sprendimą žydams iš savų išsirinkti septynis vyrus „tarnauti“ [diakoneō] (Apd 6, 3), o jie atsidėtų „maldai ir žodžio tarnybai“ [diakonija] (Apd 6, 4). Kadangi diakoneō ir diakonia priklauso tai pačiai žodžių grupei, vienintelis realus skirtumas tai – „stalų“ (Apd 6, 2) ir „žodžio“ (Apd 6, 4). Tai, kartu su žodžiu „kasdieniame“ (Apd 6, 1), nurodo į dvi pagrindines ankstyvosios Bažnyčios kasdienio gyvenimo puses: mokymą („žodžio“) ir bendrystę („stalų“), o tai bendruomeniniai pietūs, Viešpaties Vakarienė ir maldos (Apd 2, 42. 46; 5, 42).
Tai yra, kaip autoritetingi Jėzaus mokslo patikėtiniai, apaštalai daugiausiai atsidėjo doktrinų mokymui ir maldai, o septyni diakonai buvo atsakingi už bendrystės veiklą keliose namų bažnyčiose. Vis dėlto jų pareigos neapsiribojo patarnavimu, kaip ši sąvoka suprantama šiandien. Iš tiesų jie buvo pirmieji Bažnyčios bendruomenės vadovai.
Perskaitykite Apd 6, 2–6. Kaip septyni buvo išrinkti ir kaip jiems buvo pavesta tarnystė?
Kandidatai turėjo pasižymėti moralinėmis, dvasinėmis ir praktinėmis savybėmis: gerbtinos reputacijos, pilni Dvasios ir išminties. Bendruomenei pritarus, septyni buvo išrinkti, o paskui jiems buvo paskirta tarnystė per maldą ir rankų uždėjimą. Atrodo, kad paskyrimas rodo viešąjį pripažinimą ir įgaliojimą tarnauti diakonais.
Lengva sėti nesantaiką tarp skirtingas pareigas užimančių tarnautojų, ar ne? Kaip mes galime padaryti viską, kad Dievo mums suteiktomis jėgomis užtikrintume taiką ir ramybę mūsų gretose ir dėmesį skirtume misijai?
STEPONO TARNYSTĖ
Po septynių paskyrimo, jie ne tik ėmėsi Bažnyčios tarnystės, bet ir veiksmingo liudijimo. Rezultatas buvo toks, kad Evangelija toliau plito, o tikinčiųjų nuolat daugėjo (Apd 6, 7). Žinoma, šis augimas lėmė priešpriešą ankstyvoje Bažnyčioje. Toliau pasakojimo dėmesio daugiausia tenka Steponui, reto dvasinio stoto vyrui.
Perskaitykite Apd 6, 8–15. Ko šios eilutės moko mus apie Steponą, jo tikėjimą ir charakterį? Taip pat, ką Steponas skelbė, kas įsiutino priešininkus?
Kaip helenistinis žydas, Steponas dalijasi Evangelija helenistinėse Jeruzalės sinagogose. Mieste buvo keletas tokių sinagogų; Adp 6, 9 tikriausiai nurodo į dvi iš jų, vieną sudarytą iš pietinių imigrantų (Kirėnės ir Aleksandrijos žydų), o kitą iš šiaurinių imigrantų (iš Kilikijos ir Azijos).
Jėzus, be abejo, buvo pagrindinis debatų klausimas, tačiau Steponui pareikšti kaltinimai parodo jo supratimą apie Evangeliją ir jos reikšmę, kuris galbūt viršijo įtikėjusių judėjų supratimą. Steponas buvo apkaltintas piktžodžiavimu Mozei ir Dievui; t.y. Įstatymui ir šventyklai. Net jei jis buvo neteisingai suprastas dėl kai kurių dalykų arba jo žodžiai buvo sąmoningai iškreipti ir prieš jį buvo melagingai liudijama, kaltinimai galėjo būti ne visiškai klaidingi, kaip ir paties Jėzaus atveju (Mk 14, 58; Jn 2, 19). Tai, kad Steponas aiškiai pasmerkė šventyklos apeigų sureikšminimą (Apd 7, 48) parodo, jog jis giliau suprato Jėzaus mirties reikšmę ir kur ji nuves, bent jau šventyklos ir jos iškilmingų apeigų atžvilgiu.
Kitaip tariant, nors dauguma įtikėjusių judėjų kilmės žydų vis dar buvo pernelyg prisirišę prie šventyklos ir kitų apeigų (Apd 3, 1; 15, 1. 5; 21, 17–24) ir jiems buvo sunku jų išsižadėti (Gal 5, 2–4; Hbr 5, 11–14), Steponas ir galbūt kiti įtikėjusieji helenistai greitai suprato, kad Jėzaus mirtis reiškia visų šventyklos apeigų pabaigą.
Kodėl mes turime būti atsargūs, kad neįstrigtume kokiose nors mūsų branginamose idėjose, taip pastojant kelią naujai šviesai, kai ji ateina?
PRIEŠ TEISMO TARYBĄ (SINEDRIONĄ)
Perskaitykite Apd 7, 1–53. Ką Steponas sakė savo kaltintojams?
Steponui pateikti kaltinimai ir jo sulaikymas privedė prie teismo proceso teismo taryboje (Sinedrione). Remiantis žydų papročiu, Įstatymas ir šventyklos apeigos buvo du iš trijų ramsčių, ant kurių laikosi pasaulis, paskutinis ramstis tai – geri darbai. Net užsiminimas, kad Mozės apeigos paseno, buvo laikoma užsipuolimu to, kas judaizme buvo švenčiausia; todėl Steponui buvo pateikti kaltinimai piktžodžiaujant (Apd 6, 11).
Stepono atsakymas yra ilgiausia kalba Apaštalų darbų knygoje, kuri savaime yra jos reikšmės požymis. Nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tik kaip nuobodus Izraelio istorijos atkartojimas, šią kalbą turėtume susieti su Senojo Testamento Sandora ir tuo, kaip pranašai panaudojo jos struktūrą, jiems kaip religiniams reformatoriams raginant Izraelį grįžti prie Sandoros reikalavimų. Tam įvykus, jie kartais naudojo hebrajų žodį rîḇ, kurio tinkamiausias vertimas – „sandoros ieškinys“, išreiškiant mintį, kad Dievas imasi teisminio proceso prieš savo tautą dėl to, kad jie nesilaikė Sandoros.
Pavyzdžiui, Mch 6, 1–2 žodis rîḇ kartojasi tris kartus. Tuomet, laikantis Sinajaus Sandoros modelio (Iš 20–23), Michėjas primena Dievo tautai galingus Jo veiksmus dėl jos (Mch 6, 3–5), Sandoros nuostatas ir pažeidimus (Mch 6, 6–12) ir galiausiai prakeiksmus už pažeidimus (Mch 6, 13–16).
Toks tikriausiai yra Stepono kalbos fonas. Paprašytas paaiškinti savo elgesį, jis nesistengė paneigti kaltinimų ir ginti savo tikėjimą. Vietoj to jis kalbėjo taip pat, kaip senieji pranašai, jiems skelbiant Dievo rîḇ prieš Izraelį. Ilga Dievo praeities santykių su Izraeliu apžvalga buvo siekiama parodyti jų nedėkingumą ir nepaklusnumą.
Iš tiesų, Apd 7, 51–53 Steponas nebėra kaltinamasis, bet pranašiškas Dievo ieškovas, pateikiantis Dievo Sandoros ieškinį šiems vadovams. Jei jų tėvai buvo kalti dėl pranašų nužudymo, jie juo labiau. Pereidamas nuo „mūsų protėviai“ (Apd 7, 11. 19, 38. 44–45) prie „jūsų protėviai“ (Apd 7, 51) Steponas išsižada solidarumo su savo tauta ir užtikrintai laikosi Jėzaus. To kaina buvo milžiniška; tačiau jo žodžiai neparodo nei baimės, nei apgailestavimo.
Kada paskutinį kartą jums reikėjo užtikrintai ir bekompromisiškai laikytis Jėzaus? Ar laikėtės, ar dvejojote? Jei dvejojote, kas turi pasikeisti?
JĖZUS DANGUJE
Kadangi pagal apibrėžimą pranašas (hebrajiškai nāḇî) yra tas, kuris kalba Dievo vardu, Steponas tapo pranašu tuo metu, kai jis skelbė Dievo rîb prieš Izraelį. Tačiau jo pranašiška tarnystė buvo ganėtinai trumpa.
Perskaitykite Apd 7, 55–56. Kokia buvo Stepono regėjimo prasmė?
„Po šių Stepono žodžių tarp žmonių nuvilnijo šurmulys. Susiejęs Kristų su pranašystėmis ir kalbėdamas apie šventyklą, Steponas pamatė, kaip kunigas, dėdamasis pasibaisėjusiu, persiplėšė savo rūbą. Steponui šis poelgis signalizavo, kad jo balsas veikiai bus nutildytas amžiams. Jis matė, kaip priešiškai sutikti jo žodžiai, ir žinojo, jog šis jo liudijimas – paskutinis. Nors pamokslas buvo dar tik įpusėjęs, Steponas pasistengė jį kuo greičiau užbaigti“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 76 p.).
Nors Steponas stovėjo žydų vadovų akivaizdoje ir pateikė prieš juos Dievo bylą, Jėzus stovėjo danguje, t.y., dangiškoje šventykloje šalia Tėvo, nurodant, kad teismas žemėje buvo tik teismo danguje išraiška. Dievas teisia netikrus mokytojus ir vadovus Izraelyje.
Tai paaiškina, kodėl raginimo atsiversti, kuris yra dažnas ankstesnėse kalbose Apaštalų darbų knygoje (Apd 2, 38; 3, 19; 5, 31), čia nėra. Izraelio teokratija artėja prie pabaigos, o tai reiškia, kad pasaulio išgelbėjimas nebebus teikiamas per nacionalinį Izraelį, kaip pažadėta Abraomui (Pr 12, 3; 18, 18; 22, 18), bet per Jėzaus sekėjus, žydus ir pagonis, kurie dabar turėjo išvykti iš Jeruzalės ir liudyti pasauliui (Apd 1, 8).
Perskaitykite Apd 7, 57–8, 1–2. Kaip Lukas praneša apie Stepono mirtį?
Užmėtymas akmenimis buvo bausmė už piktžodžiavimą (Kun 24, 14), nors neaišku, ar Steponas buvo nuteistas mirties bausme, ar tik nužudytas fanatikų minios. Bet kokiu atveju, jis buvo pirmasis Jėzų įtikėjęs asmuo, kuris buvo nužudytas dėl savo tikėjimo. Tai, kad liudytojai padėjo savo drabužius prie Sauliaus kojų, rodo, jog jis buvo Stepono priešininkų vadovas; tačiau, Steponui meldžiantis už savo budelius, jis taip pat meldėsi už Saulių. Tik pranašesnio charakterio asmuo su nepriekaištingu tikėjimu galėtų padaryti tokį dalyką galinga jo tikėjimo ir Kristaus tikrovės jo gyvenime apraiška.
EVANGELIJOS PLITIMAS
Pergalė Stepono atžvilgiu įžiebė Jeruzalėje didžiulį tikinčiųjų persekiojimą, be abejo, nulemtą tos pačios priešininkų grupės. Pastarosios lyderis buvo Saulius, kuris Bažnyčiai padarė daug žalos (Apd 8, 3; 26, 10). Vis dėlto persekiojimas išėjo į gera.
Iš tikrųjų, išsibarstę po Judėją ir Samariją tikintieji ėmė skelbti Evangeliją. Taip buvo įvykdytas įsakymas liudyti tose srityse (Apd 1, 8).
Perskaitykite Apd 8, 4–25. Kokios pamokos atskleidžiamos šiame pasakojime?
Samariečiai buvo pusiau izraelitai, netgi religiniu požiūriu. Jie buvo monoteistai [išpažįstantys vieną Dievą], priimantys pirmąsias penkias Mozės knygas (Penkiaknygę), praktikuojantys apipjaustymą ir laukiantys Mesijo. Tačiau žydams samariečių religija buvo sutepta, o tai reiškia, kad samariečiai neturėjo jokios Izraelio Sandoros malonių dalies.
Netikėtas samariečių atsivertimas nustebino Bažnyčią Jeruzalėje, todėl apaštalai išsiuntė Petrą ir Joną, kad įvertintų aplinkybes. Tai, kad Dievas sulaikė Dvasią iki Petro ir Jono atvykimo (Apd 8, 14–17) tikriausiai buvo skirta įtikinti apaštalus, jog samariečiai turėtų būti priimti kaip visaverčiai tikinčiųjų bendruomenės nariai (žr. Apd 11, 1–18).
Tačiau čia niekas nesibaigė. Apd 8, 26–39 užrašytas pasakojimas apie Pilypą ir etiopą, eunuchą, kuris po Rašto tyrinėjimo paprašė, kad būtų pakrikštytas. „Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo“ (Apd 8, 38).
Pirma samariečiai, tada etiopas, kitatautis, atvykęs į Jeruzalę pagarbinti ir dabar vykstantis namo. Evangelija kirto Izraelio sienas ir pasiekė pasaulį, kaip buvo išpranašauta. Vis dėlto tai buvo tik pradžia, nes šie ankstyvieji įtikėję žydai greitai keliavo po visą žinomą pasaulį ir skelbė didžią naujieną apie Jėzaus, sumokėjusio bausmę už jų nuodėmes ir visur visiems teikiančio išganymo viltį, mirtį.
Petras pasakė Simonui, kad jis „pilnas tulžies ir surakintas nedorybės“ (Apd 8, 23). Koks buvo sprendimas šiai problemai, ir visiems, kas gali būti panašiose aplinkybėse?
Tolesniam tyrinėjimui: „Jeruzalės Bažnyčią užgriuvęs persekiojimas labai paskatino Evangelijos darbą. Žodžio tarnystę toje vietovėje lydėjo sėkmė, ir iškilo pavojus, jog mokiniai pernelyg ilgai ten užsibus, nepaisydami Gelbėtojo įpareigojimo eiti į visą pasaulį. Užmiršę, kad jėgų priešintis blogiui lengviausia įgyti uoliai tarnaujant, jie pradėjo manyti, jog pats svarbiausias darbas – saugoti Jeruzalės Bažnyčią nuo priešo išpuolių. Užuot mokę naujai atsivertusiuosius nešti Evangeliją tiems, kurie dar jos negirdėjo, jie pasuko pavojingu keliu – ėmė tenkintis tuo, kas jau pasiekta. Kad išsklaidytų savo atstovus po užsienio šalis, kur jie galėtų darbuotis dėl kitų žmonių, Dievas leido prasidėti persekiojimams. Išvaryti iš Jeruzalės, tikintieji ‘keliaudami skelbė gerosios naujienos žodį‘“ (E, Vait, Apaštalų darbai, 79 p.).
Klausimai aptarimui:
Atidžiai perskaitykite ištrauką iš E. Vait knygos apie ankstyvajai Bažnyčiai grėsusius pavojus, susijusius su pasitenkinimu savimi ir tuo, kas buvo pasiekta. Pirma, tai reiškia, kad priešingai populiariam supratimui, daug žydų iš tikrųjų priėmė Jėzų kaip Mesiją. Bet dar svarbiau, kokį įspėjimą turėtume kaip tauta įžvelgti šiandien? Kaip galime užtikrinti, kad nesistengiame ginti to, ką jau turime, užuot darę tai, ką privalome – laimėti pasaulį?
Apaštalų laikais žydų ir samariečių santykiai buvo paženklinti šimtmečių kietos priešpriešos. Ko galime pasimokyti iš to, kad Pilypas, greičiausiai žydas, liudijo Jėzų Samarijoje? Netgi septintosios dienos adventistai nėra apsaugoti nuo išankstinės kultūrinės ir etninės neigiamos nuomonės. Ko Kryžius turėtų mus mokyti, kad Dievo akivaizdoje mes visi esame vienodi? Taip pat, ko Kristaus mirties visuotinumas turėtų mus išmokyti apie begalinę kiekvieno žmogaus vertę?
Kaip Pilypas priėjo prie etiopo (Apd 8, 27–30)? Kaip galime būti atviresni galimybėms dalytis Evangelija su kitais?
Ką sužinojome iš Apd 6–8 skyrių, kas gali mums padėti veiksmingiau įgyvendinti bažnyčios misiją?