Liepos 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 2, 1–4; Jn 14, 16; Apd 2, 5–13; Jl 3, 1–5; Apd 2, 22–39; Ps 110, 1–3.
Įsimintina eilutė: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir Ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite“ (Apd 2, 32–33).
Žodis Sekminės yra išverstas iš pentēkostē, graikų kalba šis pavadinimas nusako žydų Savaičių šventę (Iš 34, 22); ji taip pat žinoma kaip Pirmienų šventė (Sk 28, 26). Šis žodis reiškia „penkiasdešimta“ ir buvo vartojamas nusakyti šventei, minimai penkiasdešimtą dieną nuo kviečiapjūtės pirmienų aukojimo pirmąją dieną po Paschos. Tai buvo džiaugsmo ir padėkos diena, kai Izraelio tauta atnašaudavo Viešpačiui „kviečiapjūtės pirmienas“ (Iš 34, 22).
Tad ši šventė tapo tinkamu pirmojo dvasinio krikščionių Bažnyčios pjūties simboliu, kai Šventoji Dvasia buvo išlieta gausiau nei bet kada anksčiau, o vieną dieną buvo pakrikštyti trys tūkstančiai žmonių (Apd 2, 41). Po Jėzaus užžengimo ir Jo išaukštinimo danguje šis Dvasios išliejimas buvo staigus, antgamtinis įvykis, kuris apaštalus pakeitė iš paprastų galilėjiečių į tikinčiuosius ir drąsius žmones, pakeisiančius pasaulį.
Sekminės dažnai vadinamos Bažnyčios gimtadieniu, metas, kai Kristaus sekėjai, žydai ir (vėliau) pagonys buvo priskirti naujajai Dievo bendruomenei žemėje.
DVASIOS ATĖJIMAS
Paklusdami Jėzaus įsakymui, tikintieji laukė Jeruzalėje Dvasios pažado, ir karštai meldėsi, nuoširdžiai atgailavo bei šlovino. Atėjus Sekminių dienai, „visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1), tikriausiai tame pačiame aukštutiniame kambaryje (Apd 1). Tačiau jie greitai išėjo į viešumą (Apd 2, 6–3).
Perskaitykite Apd 2, 1–3. Kokie antgamtiniai reiškiniai lydėjo Dvasios išliejimą?
Akimirka buvo įtempta. Pirmiausia iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi smarkus vėjas, pripildęs visą namą, ir tada pasirodė tarsi ugnies liežuviai ir nusileido ant ten buvusiųjų.
Šventajame Rašte vėjas ir ugnis dažnai siejami su „teofanija“ arba dievišku apsireiškimu (pvz., Iš 3, 2; 19, 18; Įst 4, 15). Be to, vėjas ir ugnis taip pat gali simbolizuoti Dievo Dvasią (Jn 3, 8; Mt 3, 11). Sekminių atveju, kad ir kokia šio reiškinio prasmė, tai buvo ženklai, parodantys išskirtinę akimirką išgelbėjimo istorijoje, pažadėtąjį Dvasios išliejimą.
Dvasia visada darbavosi. Jos įtaka Dievo tautai Senojo Testamento laikais dažnai atsiskleidė pastebimai, bet niekada iki galo. „Patriarchų laikais Šventosios Dvasios veikimas dažnai pasireikšdavo gana ryškiai, bet niekada neatsiskleisdavo jo pilnatvė. Dabar, paklusdami Išgelbėtojo žodžiui, mokiniai maldavo šios dovanos, ir danguje Kristus juos užtarė. Jis paprašė Dvasios dovanos, kurią galėtų išlieti ant savo žmonių“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 29 p.).
Jonas Krikštytojas pranašavo krikštą Dvasia atėjus Mesijui (Lk 3, 16; palyginkite su Apd 11, 16), ir pats Jėzus į tai keletą kartų nurodė (Lk 24, 49, Apd 1, 8). Šis išliejimas būtų Jo pirmasis tarpininkavimo poelgis Dievo akivaizdoje (Jn 14, 16. 26; 15, 26). Sekminių dieną pažadas buvo įvykdytas.
Nors krikštas Dvasia per Sekmines buvo išskirtinis įvykis, susijęs su Jėzaus pergale ant kryžiaus ir išaukštinimu danguje, pripildymas Dvasia turi nuolat kartotis tikinčiojo gyvenime (Apd 4, 8. 31; 11, 24; 13, 9. 52; Ef 5, 18).
Kokių turite Dvasios veikimo jūsų gyvenime įrodymų?
KALBŲ DOVANA
Apd 2, 4 Dvasios dovana pasireiškė prabilimu kalbomis. Tačiau ši dovana buvo tik viena iš daugelio skirtingų Dvasios apraiškų (Apd 10, 45–46; 19, 6). Kitos apima ateities išpranašavimą (Apd 11, 28), regėjimus (Apd 7, 55), įkvėptą kalbą (Apd 2, 8; 28, 25), išgydymą (Apd 3, 6. 12; 5, 12. 16) ir gebėjimą tarnauti (Apd 6, 3. 5).
Kalbų dovana per Sekmines pasireiškė ne dėl to, kad tai įprastas ar svarbiausias Dvasios išliejimo įrodymas. Ji pasireiškė siekiant pradėti pasaulinę Bažnyčios misiją. Tai reiškia, kad pašaukimas, užrašytas Apd 1, 8, reikalavo kalbų dovanos. Tam, kad apaštalai galėtų įveikti kultūrines kliūtis ir pasiekti žemės pakraščius su Evangelija, jie turėjo kalbėti tų žmonių kalbomis, kuriems reikėjo išgirsti tai, ką pasiuntiniai turėjo pasakyti.
Perskaitykite Apd 2, 5–12. Kokių yra įrodymų, kad per Sekmines apaštalai kalbėjo suprantamomis užsienio kalbomis?
Teigiama, kad pirmajame amžiuje pasaulyje buvo aštuoni ar dešimt milijonų žydų ir kad iki 60 proc. jų gyveno ne Judėjoje. Tačiau daugelis buvusiųjų Jeruzalėje per šventę buvo iš užsienio kraštų ir nemokėjo aramėjiškai, anuometinės Judėjos žydų kalbos.
Neabejotina, dauguma atsivertusiųjų per Sekmines buvo įvairių kraštų žydai, kurie dabar girdėjo Evangeliją savo gimtąja kalba. Kad apaštalai kalbėjo suprantamomis užsienio kalbomis, o ne nežinomomis ekstazinėmis kalbomis, patvirtina terminas dialektos (Apd 2, 6. 8), reiškiantis tautos ar regiono kalbą (palyginkite su Apd 21, 40; 22, 2; 26, 14). Aišku, kad jie kalbėjo šiomis skirtingomis kalbomis. Stebuklas buvo tas, kad paprasti galilėjiečiai dabar kalbėjo ta kalba, kurios prieš kelias valandas nemokėjo. Tiems vietiniams žydams, kurie matė šiuos įvykius, bet nebuvo susipažinę su šiomis kalbomis, vienintelis galimas paaiškinimas buvo tas, kad apaštalai prisigėrė, skleidė keistus garsus, kurie jiems buvo beprasmiai. „O kiti šaipėsi: Jie prisigėrę jauno vyno“ (Apd 2, 13).
Jų akyse vyko galingas Dievo apsireiškimas, tačiau šie žmonės manė, kad apaštalai tiesiog buvo prisigėrę. Kaip mes galime apsisaugoti nuo tokio dvasinio aklumo?
PETRO PAMOKSLAS
Dėl įtarimo prisigėrimu Petrui teko galimybė paaiškinti, kas vyksta. Savo kalboje apaštalas pirmiausia atkreipė dėmesį į Šventąjį Raštą (Apd 2, 16–21), apibūdindamas Dvasios išliejimą kaip pranašystės išsipildymą.
Palyginkite Apd 2, 17 su Jl 3, 1. Kaip Petras suprato Joelio pranašystės išsipildymo laiką?
Joelio pranašystė nusakė ateities išganymo amžių (Jl 3, 5), kuriam būdingi keli ženklai gamtiniame pasaulyje ir gausus Dvasios išliejimas (Jl 3, 1–4). Aiškindamas Sekminių įvykius šios pranašystės kontekste, Petras siekė pabrėžti šios akimirkos istorinę reikšmę. Tačiau yra svarbus skirtumas, kaip apaštalas cituoja Joelį. Vietoj Joelio įžangoje pavartoto „paskui“ (Jl 3, 1), kuris paprastai nusako ateitį, Petras pavartojo – „paskutinėmis dienomis“ (Apd 2, 17), o tai reiškia, kad galutinis aktas didžiojoje išgelbėjimo kovoje tik prasidėjo. Tai, žinoma, nėra išsamus paskutiniųjų dienų įvykių apibūdinimas, bet didelės skubos įrodymas, išskyręs ankstyvąją Bažnyčią. Jie nežinojo, kada bus galas, bet buvo įsitikinę, kad neilgai trukus.
Perskaitykite Apd 2, 22–32. Kokia buvo pagrindinė Petro mintis pristatant Evangeliją?
Išryškindamas pranašišką Sekminių reikšmę, Petras dėmesį nukreipė į naujausius Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo įvykius. Tačiau didesnis dėmesys buvo skirtas prisikėlimui, nes tai buvo lemiamas veiksnys Evangelijos pasakojime. Petrui prisikėlimas buvo didžiausias Jėzaus patvirtinimas (Apd 2, 22. 27), ir apaštalas citavo Šventąjį Raštą, kad padėtų išaiškinti prisikėlimo reikšmę.
Kadangi Jėzus buvo Mesijas, Jis negalėjo likti mirties grobis. Tad Petrui ir visiems, rašiusiems Naująjį Testamentą, Jėzaus prisikėlimas tapo galingiausiu įrodymu, patvirtinančiu ne tik tai, kad Jėzus yra Mesijas, bet visą krikščionišką išgelbėjimo žinią.
Kadangi mus visur supa mirtis, nuolat grasindama mums ir mūsų mylimiems žmonėms, kodėl Jėzaus prisikėlimas yra itin svarbi tiesa?
JĖZAUS IŠAUKŠTINIMAS
„Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir Ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite“ (Apd 2, 33).
Trečioje kalbos dalyje Petras grįžo prie kalbų klausimo, kuris ir pritraukė žmones. Užuot buvę prisigėrę, kas būtų keista 9 valandą ryto (Apd 2, 15), tikintieji kalbėjo kalbomis, nes Šventoji Dvasia buvo ką tik išlieta iš dangaus.
Perskaitykite Apd 2, 33–36. Koks yra ryšys tarp Jėzaus išaukštinimo Dievo dešine ir Dvasios išliejimo?
Dievo dešinė yra valdžios simbolis (Ps 110, 1–3). Petro argumentas, kurį jis grindžia Raštu, yra tas, jog Jėzus buvo pakilęs į tokią padėtį danguje, kad Jis išliejo Dvasią savo sekėjams. Išaukštinimas nesuteikė Jėzui statuso, kurio Jis anksčiau neturėjo (Jn 1, 1–3; 17, 5). Vietoj to, statusas reiškė Tėvo aukščiausią Jo kaip Viešpaties ir Gelbėtojo pripažinimą (Apd 2, 36).
Šis įvykis iš tikrųjų atvedė mus į vieną iš svarbiausių Šventojo Rašto temų – kosminės kovos tarp gėrio ir blogio. Mintis ta, kad Dvasia negalėjo pilnai ateiti, jei Jėzus nebūtų išaukštintas (Jn 7, 39), o Jėzus nebūtų išaukštintas, jei Jis nebūtų pergalingas ant kryžiaus (Jn 17, 4–5). Kitaip tariant, Jėzaus išaukštinimas buvo Dvasios atėjimo sąlyga, nes tai parodė Dievo pritarimą Jėzaus pasiekimams ant kryžiaus, įskaitant pralaimėjimą to, kuris užgrobė valdyti šį pasaulį (Jn 12, 31).
Nuodėmės atėjimas į pasaulį metė ant Dievo šešėlį. Jėzaus mirtis buvo būtina ne tik išpirkti žmones, bet ir išteisinti Dievą bei parodyti šėtoną kaip sukčių. Jėzaus tarnystėje išgelbėjimo darbas jau veikė (Lk 4, 18–21). Kai Jis išvarė demonus ar atleido nuodėmes, Jis išlaisvindavo šėtono pavergtuosius. Tačiau kryžius suteikė Jam visišką galią tą atlikti. Tad, danguje patvirtinus Kristaus pasiaukojimą, šėtonui teko lemiamas smūgis, o Dvasia buvo išlieta paruošti žmones Kristaus atėjimui.
PIRMIEJI VAISIAI
Klausiusiesiems Petro žodžiai vėrė širdį. Kai kurie iš klausiusiųjų galbūt buvo tarp tų, kurie prieš kelias savaites reikalavo nukryžiuoti Jėzų (Lk 23, 13–25). Bet dabar įsitikinę, kad Jėzus iš Nazareto iš tiesų buvo Dievo paskirtasis Mesijas, jie klausė: „Ką mums daryti?“ (Apd 2, 37)
Perskaitykite Apd 2, 38. Kokie yra du pagrindiniai reikalavimai atleidimui?
Atgaila reiškia esminį gyvenimo krypties pasikeitimą, nuodėmių išsižadėjimą (Apd 3, 19; 26, 20), o ne tiesiog liūdesį ar gailėjimąsi. Kaip ir tikėjimas, tikra atgaila yra Dievo dovana, bet kaip ir visos dovanos, ji gali būti atmesta (Apd 5, 31–33; 26, 19–21; Rom 2, 4).
Nuo Jono Krikštytojo laikų atsivertimas buvo susijęs su krikštu (Mk 1, 4). Tai reiškia, kad krikštas tapo atgailos išraiška, apeiga, simbolizuojančia nuodėmių nuplovimą ir moralinį atgimimą, kurį nulemia Šventoji Dvasia (Apd 2, 38; 22, 16; palyginkite su Tit 3, 5–7).
Perskaitykite Apd 2, 38–39. Koks ypatingas pažadas duodamas tiems, kurie atsiverčia ir pasikrikštija?
Per Sekmines žmonėms buvo pasiūlytas ne tik nuodėmių atleidimas, bet ir Dvasios pilnatvė asmeniniam augimui, tarnavimui Bažnyčioje ir ypač misijai. Tai galbūt buvo didžiausias iš visų palaiminimų, nes pagrindinė Bažnyčios buvimo priežastis yra dalytis gerąja Evangelijos žinia (1 Pt 2, 9). Tad, nuo šios akimirkos, jie turi išganymo užtikrinimą ir Šventosios Dvasios galią, leidžiančius jiems vykdyti misiją, kuriai Bažnyčia buvo pašaukta.
Kodėl supratimas, kad mes turime „nuodėmių atleidimą“, itin svarbus visiems, kurie nori skelbti Evangeliją? Galų gale, kokią viltį Jėzuje jūs galėtumėte pasiūlyti kitiems, jei patys jos neturėtumėte?
Tolesniam tyrinėjimui: Šventosios Dvasios išliejimas per Sekmines parodė esminę tiesą apie tai, kas įvyko danguje, ir apie tai, kaip Dievas Tėvas priėmė Kristaus auką už pasaulio nuodėmes. Dvasios išliejimas taip pat parodė, kad dabar buvo pradėtas Kristaus darbas danguje mūsų labui, remiantis Jo auka žemėje. Šie nuostabūs įvykiai dar daugiau apreiškia nuostabią tiesą, kad dangus ir žemė yra susiję būdais, kurių mes dabar tiesiog negalime suprasti.
„Kristaus įžengimas į dangų buvo ženklas, kad Jo sekėjai turi gauti pažadėtąjį palaiminimą… Įžengęs per dangiškus vartus, Kristus atsisėdo į sostą, apsuptą Jį garbinančių angelų. Vos tik ši ceremonija buvo baigta, Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių galinga srove, ir Kristus buvo iš tiesų pašlovintas – buvo atiduota ta garbė, kuri Jam su Tėvu priklausė visą amžinybę. Sekminių dieną įvykęs Dvasios išliejimas buvo dangaus duotas ženklas, kad Atpirkėjo inauguracija baigta. Kaip žadėjo, Jis atsiuntė iš dangaus savo sekėjams Šventąją Dvasią, kaip simbolį, kad Jis, Kunigas ir Karalius, gavo visą valdžią danguje ir žemėje bei yra savo tautos Pateptasis“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 30 p.).
Klausimai aptarimui:
Ką panašaus į Sekmines bažnyčia gali tikėtis patirti šiandien? Kas gali pasikartoti, ir kas ne?
Apmąstykite tai, kad Petras Jėzaus prisikėlimą padarė itin svarbia žinia per Sekmines. Kad ir kokie tuo metu buvo žydų lūkesčiai, susiję su Mesiju, prisikėlimą dar nuostabesnį padarė tai, kad niekas nesitikėjo, jog Mesijas prisikels iš numirusių. Apie tai niekas net nesusimąstė; laukusieji Mesijo atėjimo to nesitikėjo. Ko mes galime pasimokyti iš to apie mūsų žinias, susijusias su tuo, ko moko Raštas, o ne su kokiais nors naujausiais populiariais mokymais?
Apd 2, 38 parašyta apie krikšto poreikį. Ar tai reiškia, kad kiekvienas, kuris tikėjo Jėzų, bet mirė prieš krikštą, privalo pražūti? Paaiškinkite savo atsakymą.