Rugsėjo 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 21; Rom 2, 28–29; Gal 5, 6; Apd 22; Apd 23, 1–30; Mt 22, 23–32.
Įsimintina eilutė: „Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė: Būk tvirtas! Kaip liudijai apie Mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje“ (Apd 23, 11).
Netrukus po pirmosios Pauliaus misionieriškos kelionės tapo aišku, kad bažnyčioje buvo esminis nesutarimas dėl to, kaip į tikėjimą priimti pagonis (Apd 15, 1–5). Galbūt pastebėdamas augantį ginčą Paulius sumanė skleisti bažnyčioje vienybę. Kadangi susirinkime jis buvo paprašytas prisiminti vargšus (Gal 2, 10), apaštalas nusprendė paraginti pagonių bažnyčias teikti finansinę pagalbą broliams Judėjoje, rinkliavą šventiesiems (1 Kor 16, 1), galbūt tikėdamasis, kad tai gali padėti pastatyti tiltą tarp dviejų grupių.
Tai galėtų paaiškinti jo ryžtą vykti į Jeruzalę trečiosios kelionės pabaigoje, nepaisant rizikos. Viena vertus, jis tikrai mylėjo savo tautiečius žydus (Rom 9, 1–5); kita vertus, jis troško vieningos bažnyčios (Gal 3, 28; 5, 6). Kadangi žydai ir pagonys buvo vienodai išgelbėti tikėjimu, o ne Įstatymo darbais (Rom 3, 28–30), bet koks jų socialinis atsiskyrimas, pagrįstas apeiginio Įstatymo reikalavimais, prieštaravo Evangelijos prigimčiai (Ef 2, 11–22).
Sekime Paulių, jam pradedant naują savo gyvenimo ir misijos etapą.
SUSITIKIMAS SU JERUZALĖS VADOVAIS
Pauliui atvykus į Jeruzalę, jis buvo šiltai priimtas tikinčiųjų, susijusių su Mnasonu, su kuriuo jis turėjo pasilikti (Apd 21, 16–17).
Apd 21, 18–22 Jokūbas ir Jeruzalės vyresnieji išreiškė susirūpinimą dėl Pauliaus reputacijos tarp vietinių įtikėjusių žydų, uolių Mozės Įstatymui. Jiems buvo pranešta, kad Paulius moko išeivijoje gyvenančius žydus „atsižadėti Mozės, sakydamas, jog jiems nereikią apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių“ (Apd 21, 21).
Tai, žinoma, nebuvo tiesa. Paulius mokė, kad, kalbant apie išganymą, nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas nieko nereiškia, nes ir žydai, ir pagonys yra išgelbėti tikėjimu Jėzų (Rom 2, 28–29; Gal 5, 6; Kol 3, 11). O tai ne tas pat, kas aiškiai raginti žydus nepaisyti Įstatymo ir jo reikalavimų. Žinoma, paklusnumas pats savaime nėra Įstatymo raidės prisilaikymo sinonimas, nors jis gali būti sąmoningai iškreiptas, kad reikštų būtent tai.
Perskaitykite Apd 21, 23–26. Kaip Paulius parodė, kad jis vis dar buvo ištikimas žydas?
Pauliui buvo patarta išlikti politiškai korektiškam. Jis turėtų parodyti, kad gandai apie jį yra melagingi ir padaryti kažką labai žydiško: pritarti kai kurių įtikėjusių žydų nazyro įžadui. Pastarasis buvo ypatinga pamaldumo išraiška, kai žydas pasišvenčia Dievui.
Deja, Paulius tam pasidavė. Net bibliniai didvyriai turi savo trūkumų, kaip matyti Abraomo, Mozės, Petro ir kai kurių kitų gyvenime. Galima teigti, kad Paulius tiesiog laikėsi savo principo žydams būti kaip žydas (1 Kor 9, 19–23), arba kad jis pats paminėtas padaręs įžadą truputėlį anksčiau (Apd 18, 18), nors tiksli šio įžado reikšmė neaiški. Tačiau šį kartą tai buvo kompromisas, nes pastarasis parodė, kad pritarimu apaštalas neprieštarauja Įstatymo raidės prisilaikymo motyvams. Būtent tokiam nusistatymui apaštalas uoliai ir stengėsi priešintis: kad yra dvi Evangelijos, viena pagonims, išgelbėjimas tikėjimu, o kita – žydams, išgelbėjimas darbais. „Tačiau padaryti tai, ko jie prašė, Dievas jam [Pauliui] neleido“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 300 p.).
Mėgindami prisitaikyti, ko turėtume saugotis, kad nepadarytume panašios klaidos?
SĄMYŠIS ŠVENTYKLOJE
Priėmus Bažnyčios vadovų pasiūlymą, Pauliui teks atlikti septynių dienų apsivalymo apeigą, kad padėtų užbaigti žmogaus įžadą (Sk 19, 11–-13). Tuo pačiu metu žydų paprotys mokė, kad bet koks žmogus, kilęs iš pagoniškų kraštų, yra nešvarus ir negali įeiti į šventyklą. Štai kodėl prieš pasirodydamas kunigams ir pranešdamas apie savo apsivalymo procesą Paulius turėjo atlikti šią apeigą, susijusią su nazyrais (Apd 21, 26).
Perskaitykite Apd 21, 27–36. Kas nutiko Pauliui šio septynių dienų apsivalymo laikotarpio pabaigoje?
Kilo sąmyšis, kurį sukėlė pakursčiusieji minią prieš Paulių, kaltinę jį negerbiant pačių švenčiausių žydų religijos simbolių, ypač šventyklos išniekinimu. Kadangi vienas iš Pauliaus bendražygių buvo pagonis Trofimas iš Efezo (Apd 21, 29), jie manė, kad apaštalas jį įsivedė į vidinį šventyklos kiemą, į kurį leista įeiti tik žydams. Jei kaltinimas būtų pagrįstas, Paulius būtų kaltas dėl didžiausio nusikaltimo. Išilgai sienos, skyrusios išorinį kiemą nuo vidinio, graikų ir lotynų kalbomis buvo įspėjantys užrašai, kad pagonys toliau neitų, kitaip jiems patiems teks atsakomybė už jiems skirtą mirties nuosprendį.
„Pagal žydų Įstatymą, neapipjaustytam asmeniui buvo draudžiama įžengti į šventą pastatą – už šį nusikaltimą grėsė mirties bausmė. Paulius buvo pastebėtas mieste su efeziečiu Trofimu, ir žmonės pamanė, kad apaštalas atsivedė jį į šventyklą. Tačiau Paulius to nepadarė; be to, pats būdamas žydas, jis galėjo įžengti į šventyklą nepažeisdamas Įstatymo. Tačiau nors kaltinimas buvo visiškai neteisingas, jis sukurstė visuomenės pasipiktinimą. Kai minios pagautas šauksmas nuvilnijo per šventyklos sales, žmones apėmė siaubingas pasipiktinimas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 301 p.).
Kai žinia apie sąmyšį pasiekė Romos tvirtovę, Romos tribūnas Klaudijus Lisijas (Apd 21, 31–32; 23, 26) atėjo su kariuomene ir išgelbėjo Paulių, prieš miniai jį nužudant.
Kaip sąmyšio priežastis, Paulius buvo suimtas ir surakintas grandinėmis, o tribūnas mėgino išsiaiškinti, kas vyksta. Miniai isteriškai rėkaujant, jis įsakė apaštalą nugabenti į kareivines.
Šį sąmyšį sukėlė klaidingi gandai. Kodėl mes turime būti itin atsargūs mums klausantis gandų arba, dar blogiau, juos skleidžiant?
MINIOS AKIVAIZDOJE
Apd 21, 37–40 pasakoja, kas nutiko toliau. Kai Paulius buvo paimtas į romėnų kareivines tardymui, jis paprašė tribūno leidimo kreiptis į žmones, kurie vis dar siekė apaštalo mirties.
Pauliui kreipiantis į tribūną graikiškai, pastarasis manė, kad jis galėjo būti vienas žydas iš Egipto, prieš trejus metus sukėlęs Jeruzalėje maištą prieš romėnų okupaciją. Romos pajėgos sukilimą numalšino; daugelis jo sekėjų buvo arba nužudyti, arba suimti, o egiptietis pabėgo.
Pauliui pasakius, kad jis buvo iš Tarso, o ne iš Egipto, jam buvo leista prabilti. Savo kalboje apaštalas nepateikė išsamaus atsakymo į jam iškeltus kaltinimus (Apd 21, 28), tačiau papasakojo apie savo atsivertimą, pabrėždamas savo atsidavimą judaizmui, kad persekiojo įtikėjusius Jėzų. Patyrus daugybę Viešpaties apreiškimų, Pauliui nebeliko kito kelio, kaip tik jų laikytis. Tai paaiškino esminius pokyčius apaštalo gyvenime ir jo pašaukimą skelbti pagonims. Užuot pradėjęs teologinę diskusiją, Paulius pasakojo apie savo patyrimą ir kodėl jis darė tai, ką darė.
Perskaitykite Apd 22, 22–29. Kaip minia reagavo į Pauliaus pareiškimą, kad jis buvo apaštalas pagonims?
Sprendimas leisti Pauliui prabilti neišėjo į gera. Paminėdamas savo pasišventimą pagonims, Paulius, atrodo, patvirtino jam pateiktus kaltinimus (Apd 21, 28), o minia vėl pakėlė riksmą.
Romos tribūnas galėjo nesuprasti visko, ką Paulius pasakė; taigi jis nusprendė apaštalą patikrinti plakimu. Be to, kad buvo grynakraujis žydas (Fil 3, 5), Paulius taip pat turėjo Romos pilietybę, o kai jis tai paminėjo, tribūnas nusigando. Kaip Romos pilietis Paulius negalėjo būti taip tardomas.
Perskaitykite Pauliaus kalbą (Apd 22, 1–21). Kokių matote įrodymų, kad be to, jog gynėsi, Paulius taip pat skelbė savo tautiečiams žydams? Kodėl jis papasakojo savo atsivertimo įvykius? Kodėl pasakojimai apie atsivertimą gali būti itin galingi?
TEISMO TARYBOS (SINEDRIONO) AKIVAIZDOJE
Romos tribūnui supratus, kad Paulius nesukėlė jokios grėsmės imperijai, t.y., kad klausimas buvo susijęs su vidiniais žydų ginčais, jis paprašė teismo tarybos (Sinedriono) perimti bylą (Apd 22, 30; 23, 29).
Perskaitykite Apd 23, 1–5. Kaip Paulius gynėsi teismo tarybos (Sinedriono) akivaizdoje?
Įžanginis Pauliaus teiginys buvo pasitiktas smogimu per burną, galbūt todėl, kad jo kaip kalinio Dievo paminėjimas nuskambėjo piktžodžiaujančiai. Impulsyvi apaštalo reakcija leidžia mums suprasti jo temperamentą. Pavadindamas vyriausiąjį kunigą „pabaltinta siena“ (Apd 23, 3), Paulius tarsi atkartoto Jėzaus pasmerkimą, kai Jis pavadino fariziejus veidmainiais Mt 23, 27. Tačiau, kadangi Paulius tikrai nežinojo, jog kreipiasi į vyriausiąjį kunigą, negalima visiškai atmesti galimybės, kad apaštalo regėjimas buvo prastas.
Perskaitykite Apd 23, 6–10. Kaip Paulius išmintingai bandė sutrikdyti bylos nagrinėjimą?
Teismo tarybą (Sinedrioną) sudarė ir sadukiejai, ir fariziejai, kurie nesutarė dėl daug klausimų, įskaitant ir doktriną. Pavyzdžiui, sadukiejų Rašto kanoną sudarė tik pirmos penkios Mozės knygos (Penkiaknygė), tad jie netikėjo mirusiųjų prisikėlimu (Mt 22, 23–32).
Pauliaus teiginys (Apd 23, 6) vis dėlto buvo ne tik gudri taktika teismo tarybai (Sinedrionui) išblaškyti. Kadangi jo susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi pakeliui į Damaską buvo jo atsivertimo ir apaštališkosios tarnystės pagrindas, tikėjimas prisikėlimu buvo svarbus klausimas, dėl kurio jis buvo teisiamas (Apd 24, 20–21; 26, 6–8). Niekas kitas negalėjo paaiškinti, kaip jis pasikeitė iš buvimo uoliu [fariziejumi] ir tapimo tuo, kas jis yra dabar. Jei Jėzus nebūtų prikeltas iš numirusių, jo tarnystė būtų beprasmė, ir jis tai suprato (1 Kor 15, 14–17).
Tą pačią naktį, kai Paulius buvo kareivinėse, Viešpats pasirodė jam ir padrąsino: „Būk tvirtas! Kaip liudijai apie Mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje“ (Apd 23, 11). Atsižvelgiant į aplinkybes, toks pažadas Pauliui galėjo būti ypač reikšmingas. Senas apaštalo troškimas skelbti Romoje (Apd 19, 21; Rom 1, 13–15; 15, 22–29) dar turėjo išsipildyti.
GABENIMAS Į CEZARĖJĄ
Nusivylę, kad teisinėmis priemonėmis atsikratyti Pauliumi nepavyko, grupė nusprendė suregzti planą užpulti ir nužudyti jį patiems.
Perskaitykite Apd 23, 12–17. Koks buvo jų planas ir kaip jam buvo užkirstas kelias? Ko tai mus moko apie žmonių uolumą nederamiems tikslams?
Tai, kad daugiau nei keturiasdešimt žydų susimokė prieš Paulių ir prisiekė, atskleidžia, kokią neapykantą apaštalas užsitraukė Jeruzalėje. Lukas neįvardija šių vyrų, tačiau jie buvo ekstremistai, pasiryžę viskam, kad apsaugotų žydų tikėjimą nuo tariamų išdavikų ir priešų. Toks religinio fanatizmo lygis kartu su revoliuciniu ir nacionalistiniu uolumu buvo įprastas pirmo amžiaus Judėjoje ir jos apylinkėse.
Tačiau tam tikru apvaizdos būdu žinia apie suokalbį pasiekė Pauliaus sūnėno ausis. Gaila, kad mes beveik nieko nežinome apie Pauliaus šeimą, tačiau matyti, kad jis ir jo sesuo užaugo Jeruzalėje (Apd 22, 3), kur ji ištekėjo ir susilaukė bent vieno sūnaus. Bet kokiu atveju, Pauliaus sūnėnas – mažybinė neaniskos (Apd 23, 18.22) forma ir tai, kad tribūnas jį „pasivėdėjo“ (Apd 23, 19), reiškia, jog jis vis dar buvo paauglys – galėjo aplankyti jį kareivinėse ir viską jam papasakoti.
Perskaitykite Apd 23, 26–30. Kokią žinią apie Paulių tribūnas Lisijas nusiuntė valdytojui Feliksui?
Laiške Feliksui buvo pateikta teisinga aplinkybių ataskaita. Be to, tai rodo, kokia Pauliui buvo naudinga jo Romos pilietybė. Romos įstatymai gynė jos piliečius, kurie turėjo teisę, pavyzdžiui, į teismo procesą, kurio metu piliečiai gali pasirodyti teisme ir save ginti (Apd 25, 16), ir teisę kreiptis į imperatorių nesąžiningo teismo proceso atveju (Apd 25, 10–11).
Nepriklausomai nuo Felikso reputacijos, Pauliaus atveju jis elgėsi teisingai. Po pirminės apklausos jis įsakė apaštalą saugoti, kol atvyks kaltinantieji.
Pagalvokite apie Dievo apvaizdą Pauliaus gyvenime. Kaip dažnai jūs nuolankiai pripažinote Dievo apvaizdą savo gyvenime, nepaisant išmėginimų ir kančių, kuriuos galėjote patirti?
Tolesniam tyrinėjimui: „Paulius su savo bendražygiais oficialiai įteikė darbo Jeruzalėje vadovams pagonių Bažnyčiose surinktus paaukojimus neturtingiesiems broliams žydams paremti.“
„Šie geros valios paaukojimai rodė atsivertusių pagonių ištikimybę organizuotam Dievo darbui visame pasaulyje, ir kiekvienas turėjo juos priimti su padėka. Deja, Pauliui ir jo bendražygiams buvo akivaizdu, kad net tarp tų, prieš kuriuos jie dabar stovėjo, buvo tokių, kurie nesugebėjo įvertinti tokioms dovanoms paskatinusios broliškos meilės dvasios“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 296 p.).
„Jei Bažnyčių vyresnieji būtų visiškai susidoroję su savo priešiškumu apaštalui ir priėmę jį kaip Dievo pašauktąjį nešti Evangeliją pagonims, Viešpats būtų palikęs jį jiems. Dievas nenorėjo, kad Pauliaus darbai taip greitai baigtųsi, tačiau Jis nepadarė ir stebuklo, kuris būtų sustabdęs tą virtinę aplinkybių, kurios susiklostė dėl Jeruzalės vyresniųjų elgesio.“
„Ta pati dvasia vis dar lemia panašius vaisius. Neįvertindama ir neišnaudodama Dievo malonės, Bažnyčia prarado daugelį palaiminimų. Kaip dažnai Viešpats būtų galėjęs pratęsti kokio nors ištikimo tarnautojo darbą, jeigu jo triūsas būtų buvęs įvertintas! Tačiau kai Bažnyčia leidžia sielų priešui iškreipti supratimą taip, kad nariai pradeda neteisingai interpretuoti Kristaus tarno žodžius bei veiksmus; kai jie patys stoja jam skersai kelio ir trukdo naudingai pasitarnauti, kartais Viešpats atima iš jų tą palaiminimą, kurį buvo suteikęs“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 308 p.).
„Kai rankos sudedamos ant krūtinės, kurioje nebeplaka širdis, ir nutyla perspėjimo ir padrąsinimo balsas, kietaširdžiai tik tada gali suprasti bei įvertinti palaiminimus, kuriuos jie atmetė. Mirtis gali pasiekti tai, ko nepavyko pasiekti šių Dievo išrinktųjų gyvenimui“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 309 p.).
Klausimai aptarimui:
Nepaisant to, kad žinojo, jog Jeruzalėje jis nebus maloniai priimtas, Paulius iškėlė bažnyčios interesus virš savųjų. Kiek turėtume sekti jo pavyzdžiu?
Ko mes galime pasimokyti iš Pauliaus pasidavimo kompromisui Jeruzalėje? Kaip mes galime būti politiškai korektiški, nepaminant principų, kuriais gyvename? Ar galime?
Bažnyčios vienybė visada yra itin svarbi. Kaip mes galime išmokti bendradarbiauti, būti vieningi, net jei mūsų nusistatymas skirtingų dalykų atžvilgiu skiriasi?