Rugsėjo 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 18, 24–28; Apd 19; Apd 20, 7–12. 15–27; 2 Kor 4, 8–14; Apd 21, 1–15.
Įsimintina eilutė: „Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją“ (Apd 20, 24).
Luko pasakojimas apie trečią Pauliaus kelionę prasideda staiga. Tekste sakoma tik tai, kad šiek tiek pabuvęs Antiochijoje, Pauliaus misijos centre, apaštalas „vėl leidosi į kelionę, eidamas per galatų kraštą, per Frygiją ir stiprindamas visus mokinius“ (Apd 18, 23). Taigi pirmieji beveik pustrečio tūkstančio kilometrų kelionės paminėti viename sakinyje.
Taip yra dėl to, kad kelionės tikslas buvo Efezas, kuriame keliaujantis Paulius išbuvo ilgiau nei bet kuriame kitame mieste. Evangelijos požiūriu tarnystė Efeze buvo labai vaisinga; Pauliaus skelbimas pasiekė visą Azijos provinciją (Apd 19, 10. 26). Tikėtina, kad tuo metu buvo įkurtos Kolosų, Hierapolio ir Laodikėjos bažnyčios, turbūt per Epafrą (Kol 4, 12–13), vieną iš Pauliaus bendradarbių (Kol 1, 7; Filem 23).
Puikus su šia kelione susijęs dalykas yra tas, kad tai paskutinė Apaštalų darbuose užrašyta Pauliaus kelionė. Paulius to ėmėsi būdamas laisvu žmogumi. Lukas užrašė dar vieną Pauliaus kelionę, bet šį kartą į Romą, kaip kalinio.
EFEZAS. 1 dalis
Apd 18, 24–28 parašyta, kad, kol Paulius vis dar buvo pakeliui į Efezą, į šį miestą atvyko įtikėjęs žydas Apolas. Jis buvo iškalbingas žmogus ir gerai išmanė Raštus. Kad jis buvo Jėzaus sekėjas aiškiai matyti iš to, kaip jį apibūdina Lukas: „Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą“ (Apd 18, 25). Pakrikštytas Jono Krikštytojo, Apolas susipažino su Jėzumi Jo žemiško gyvenimo laikotarpiu, tačiau jis galėjo būti išvykęs iš tos vietovės, tikriausiai grįžo į Aleksandriją, prieš Kančios / Sekminių įvykius.
Tai paaiškina, kodėl Akvilas ir Priscilė jam davė daugiau nurodymų. Nors galėjo iš Raštų įrodyti, kad Jėzus yra Izraelio Mesijas (Apd 18, 28), Apolui reikėjo atnaujinti su krikščionybės raida susijusias žinias nuo pat Jėzaus tarnystės. Tačiau Akvilas ir Priscilė dėl Apolo padarė daugiau: kartu su kitais tikinčiaisiais Efeze jie davė jam rekomendacinį laišką, skirtą Achajos bažnyčioms (Apd 18, 27), o tai jam leido veiksmingai tarnauti Korinte (1 Kor 3, 4–6; 4, 6; 16, 12).
Perskaitykite Apd 19, 1–7. Kas nutiko Pauliui, kai jis atvyko į Efezą?
Pasakojimas apie Apolą yra susijęs su pasakojimu apie dvylika vyrų, kuriuos Paulius sutiko atvykęs į Efezą, mat jų aplinkybės buvo labai panašios. Kadangi jie pavadinti mokiniais (Apd 19, 1) ir dėl Pauliaus klausimo jiems (Apd 19, 2) aišku, kad jie jau tikėjo Jėzų. Tuo pat metu jų atsakymas Pauliui rodo, kad, panašiai kaip ir Apolas, jie taip pat buvo Jono Krikštytojo mokiniai, tapę Jėzaus sekėjais, bet nepatyrę Sekminių. Jiems reikėjo galimybės pasimėgauti gilesniu patyrimu su Viešpačiu.
„Atvykęs į Efezą, Paulius rado dvylika brolių, kurie, kaip ir Apolas, buvo Jono Krikštytojo mokiniai, ir, kaip ir jis, šį tą žinojo apie Kristaus misiją. Jie neturėjo tokių sugebėjimų kaip Apolas, tačiau su tuo pačiu nuoširdumu bei tikėjimu stengėsi paskleisti savo gautąją žinią kitose šalyse“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 209 p.).
Mes turėtume paisyti jų naujo krikšto atsižvelgiant į unikalias aplinkybes. Jie neatėjo iš kitos krikščioniškos denominacijos, nė jie patyrė atsivertimą. Jie tik buvo įtraukiami į besiplečiančią krikščionybę. Tai, kad jie priėmė Dvasią ir kalbėjo kalbomis tikriausiai reiškia, jog jie buvo misionieriai krikščionys, kaip Apolas, kurie dabar buvo visiškai įgalinti liudyti apie Jėzų Kristų, kur benuvyktų.
EFEZAS. 2 dalis
Efeze Paulius, kaip buvo pratęs, pirmiausia pradėjo skelbti sinagogoje. Atsiradus priešpriešai, Paulius su naujai įtikėjusiais persikėlė į Tirano mokyklą, kur apaštalas kasdien mokė dvejus metus (Apd 19, 8–10). Pauliaus tarnystę Efeze Lukas apibendrina tuo, kad visa provincija buvo intensyviai evangelizuota (Apd 19, 10. 26).
Apd 19, 11–20 Lukas pamini keletą stebuklų, apibūdinančių Dievo galios triumfą mieste, kur magija ir kiti prietarai buvo ganėtinai dažni. Neabejotina, Dievas galėjo išgydyti per Paulių, tačiau tai, kad apaštalo kūną lietusios skepetėlės ir prijuostės turėjo gydomąją galią (Apd 19, 12) kai kam gali atrodyti keista, nors tai primena kraujoplūdžiu sirgusios moters išgydymą (Lk 8, 44). Prietaringi efeziečių įsitikinimai galėjo paskatinti Dievą padaryti „nepaprastų“ stebuklų, pasak Luko (Apd 19, 11). Tai, galbūt, yra pavyzdys, kaip Dievas atsiliepia į žmonių poreikius jų supratimo lygyje.
Patenkintas misijos Efeze rezultatais, Paulius nusprendė keliauti į Jeruzalę (Apd 19, 21). Lukas nepamini šios kelionės priežasties, tačiau iš paties Pauliaus laiškų žinome, jog jis norėjo pristatyti rinkliavą, kad sumažintų Jeruzalės bažnyčios skurdą (Rom 15, 25–27; 1 Kor 16, 1–3). Pirmųjų metų nuosavybės bendras sunaudojimas ir baisus badas Klaudijaus laikais nuskurdino žydus, o jų pagalbos prašyme (Gal 2, 10) Paulius įžvelgė galimybę sustiprinti jų tikėjimą jo apaštalyste ir dabartinės daugiakultūrės bažnyčios vienybe, nepaisant pavojų, su kuriais jis susidurs (Apd 20, 22–23; Rom 15, 31).
Perskaitykite Apd 19, 23–40. Kokia buvo tikroji priešpriešos Pauliui priežastis, kilusi Efeze apaštalo viešnagės pabaigoje?
Priešprieša buvo susijusi su pagonišku garbinimu, kuriam Pauliaus tarnystė labai pakenkė. Tikroji Demetrijo paskata buvo akivaizdžiai finansinė, bet priešpriešą jis sugebėjo paversti religiniu klausimu, nes Artemidės (arba Dianos) šventykla, laikoma vienu iš septynių senovės pasaulio stebuklų, buvo Efeze.
Perskaitykite Apd 19, 27. Atkreipkite dėmesį, kaip meniškai Demetrijas sugebėjo pasinaudoti religiniu „pamaldumu“, siekdamas užtikrinti pajamas. Kodėl mes, kaip krikščionys, turime būti atsargūs, kad taip pat nesinaudotume mūsų tikėjimu ar apsimestiniu pamaldumu?
TROADĖ
Po sąmyšio (Apd 19, 23–40) Paulius nusprendė išvykti iš Efezo. Bet apaštalas keliavo per Makedoniją ir Achają, užuot vykęs tiesiai į Jeruzalę (Apd 20, 1–3). Šioje kelionėje su juo buvo kai kurių pagoniškųjų bažnyčių atstovai (Apd 20, 4).
Perskaitykite Apd 20, 7–12. Kas negerai su paplitusiu argumentu, kad šios eilutės padeda įrodyti, neva sabata buvo pakeista sekmadieniu?
Pauliaus sustojimas Troadėje baigėsi bažnyčios susitikimu „pirmąją savaitės dieną“ (Apd 20, 7). Tikintieji susirinko kartu „laužti duonos“, o tai tikriausiai reiškia Viešpaties Vakarienę, kurią ankstyvosiomis Jeruzalės bažnyčios dienomis dažnai lydėjo šventinės vaišės (Apd 2, 42. 46). Taurės ar maldų nepaminėjimas nepaneigia šios galimybės. Tačiau mintis ta, kad šis įvykis dažnai minimas kaip įrodymas, neva Pauliaus dienomis, bent jau pagoniškosios bažnyčios, sabatą pakeitė sekmadieniu kaip garbinimo diena.
Vis dėlto prieš tai teigiant būtina nustatyti tikslią susitikimo datą, taip pat susitikimo pobūdį. Žibintų panaudojimo paminėjimas (Apd 20, 8) kartu su tuo, kad Paulius kalbėjo iki vidurnakčio (Apd 20, 7), o tada ligi pat aušros (Apd 20, 11), jau neminint gilaus Euticho miego (Apd 20, 9), aišku, kad tai naktinis susitikimas.
Tačiau klausimas, ar tai buvo naktis prieš sekmadienį ar po sekmadienio? Atsakymas priklauso nuo to, kokią Lukas naudoja laiko sistemą, ar žydų sistemą nuo saulėlydžio iki saulėlydžio, ar romėnišką sistemą nuo vidurnakčio iki vidurnakčio. Jei Lukas naudojo žydišką sistemą, tuomet buvo sabatos vakaras; jei romėnišką, tuomet buvo sekmadienio vakaras.
Bet kuriuo atveju iš Apd 20, 7–12 konteksto matyti, kad net jei susitikimas vyko sekmadienio vakarą, tai buvo ne įprastas, o specialus bažnyčios susitikimas, nes Paulius kitą rytą turėjo išvykti. Tad sunku suprasti, kaip šis vienas ir išskirtinis įvykis paremia sekmadienio laikymąsi. Tiesą sakant, taip nėra.
Apmąstykite visas priežastis dėl septintosios dienos sabatos laikymosi. Kaip galinga Rašto pozicija dėl sabatos įtvirtina mūsų kaip septintosios dienos adventistų krikščionių tapatybę ir pašaukimą, kad mums buvo pavesta skelbti trijų angelų žinią pasauliui?
MILETAS
Keliaudamas į Jeruzalę, Paulius dar kartą sustojo, šįkart Milete, kur apaštalui teko galimybė atsisveikinimu kreiptis į efeziečių bažnyčios vadovus.
Perskaitykite Apd 20, 15–27. Ką Paulius pabrėžė įžanginėje kalbos dalyje?
Kadangi jis jau planavo naują kelionę, į kurią įtraukė Romą ir Ispaniją (Rom 15, 22–29), Paulius tikėjo, kad jis niekada nebegrįš į Aziją. Tad savo kalbą jis pradėjo tam tikra atskaitomybės ataskaita apie Efeze praleistus metus. Tačiau tokia ataskaita nurodė ne tik į praeitį, t.y., kaip jis gyveno tarp efeziečių, bet ir į ateitį, nes bijojo, kas jam gali nutikti Jeruzalėje.
Pauliaus baimė buvo pagrįsta. Jeruzalės bažnyčia į jį žvelgė skeptiškai, jei ne priešiškai, dėl jo kaip persekiotojo praeities ir Evangelijos be apipjaustymo skelbimo (Apd 21, 20–26). Žydų vyresnybei jis buvo tik išdavikas ir atsimetėlis nuo religinių tradicijų (Apd 23, 1–2). Iki pirmojo amžiaus vidurio, ypač dėl netinkamo Romos valdymo, Judėją taip pat valdė revoliuciniai ir nacionalistiniai idealai. Ši atmosfera darė įtaką visoms žydų visuomenės pusėms, galimai ir bažnyčiai. Tokiame kontekste buvusio fariziejaus veikla tarp pagonių turėjo pagarsėti (Apd 21, 27–36).
Pauliui taip pat kilo daugiau rūpesčių. Apd 20, 28–31 Paulius sutelkė dėmesį į tai, kaip Efezo bažnyčios vadovai turėtų spręsti netikrų mokytojų klausimą, kuriuos jis lygino su žiauriais vilkais, kurie bandys suklaidinti ir iškraipyti kaimenę. Taigi net pačioje bažnyčioje ir net ankstyviausiomis bažnyčios dienomis netikrų mokytojų pavojus buvo tikras. Kaip sakė Saliamonas kitu laiku ir kitame kontekste: „Po saule nieko nėra nauja!“ (Mok 1, 9) Krikščioniškos bažnyčios istorija atskleidžia neįtikėtiną žalą, kurią bažnyčiai padarė netikri mokytojai. Ši problema išliks iki pat pabaigos (2 Tim 4, 3).
Neabejotina, Pauliui rūpėjo daug dalykų; ir vis dėlto jo ištikimybė ir jo uolumas niekada nesvyravo.
Perskaitykite 2 Kor 4, 8–14. Ką Paulius čia sako, ką mes turime taikyti sau, ypač kai ateina išmėginimai? Į ką Paulius deda savo galutinę viltį?
TYRAS IR CEZARĖJA
Po Mileto, Pauliaus kelionę Lukas aprašo šiek tiek išsamiau. Vis dėlto pakeliui į Jeruzalę apaštalas savaitę praleido Tyre, Finikijos pakrantėje, kur laivas turėjo būti iškrautas (Apd 21, 1–6). Tačiau apaštalui ten viešint tikintieji ragino jį nevykti į Jeruzalę. Tai, kad vedami Dvasios tikintieji įspėjo Paulių nevykti į Jeruzalę nebūtinai prieštarauja ankstesniems apaštalo planams. Graikiškas tekstas etheto en tō pneumati (Apd 19, 21) greičiausiai turėtų būti išverstas „Dvasios skatinamas“, o ne taip, tarsi Paulius būtų vienas pats priėmęs šį sprendimą. Svarbu tai, kad Dvasia Tyro krikščionims galėjo parodyti Pauliui gręsiančius pavojus; todėl iš žmogiško nerimo jie patarė neįgyvendinti savų ketinimų. Pats Paulius nebuvo tikras, kas jo laukia Jeruzalėje (Apd 20, 22–23). Dangaus apvaizda ne visada aiški, net ir Pauliui.
Perskaitykite Apd 21, 10–14. Kas ypatingo įvyko Cezarėjoje, kas susiję su Pauliaus kelione į Jeruzalę?
Agabas buvo pranašas iš Jeruzalės, jau žinomas dėl išpranašauto bado (Apd 11, 27–30). Panašiai kaip kai kurios Senojo Testamento pranašystės (pvz., Iz 20, 1–6; Jer 13, 1–10), jo žinia aiškiai parodė, kas Pauliui nutiks, apaštalui atvykus į Jeruzalę, ir kaip jo priešai perduos jį pagonims (romėnams).
Akivaizdu, kad buvusieji su Pauliumi Agabo žinią palaikė perspėjimu, o ne pranašyste, todėl jie visaip kaip bandė įtikinti apaštalą, kad jis nevyktų į Jeruzalę. Nors giliai paliestas jų reakcijos, Paulius buvo pasiryžęs įgyvendinti savo misiją net ir savo gyvybės sąskaita. Juk Evangelija ir bažnyčios vienybė buvo svarbesni negu jo asmeninė sauga ar interesai.
„Dar niekada apaštalas nekeliavo į Jeruzalę su tokia prislėgta širdimi. Jis žinojo, jog draugų ten ras nedaug, o priešų – begalę. Jis artėjo prie miesto, kuris atstūmė ir nužudė Dievo Sūnų ir virš kurio dabar telkėsi Dievo rūstybė“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 295 p.).
Nors nesuprastas, apšmeižtas, persekiotas ir plūstas Paulius vis tiek laikėsi tikėjimo. Kaip mes galime išmokti daryti tą patį ir nuviliančiomis aplinkybėmis?
Tolesniam tyrinėjimui: „Sėkmė, kuri lydėjo Evangelijos skelbimą, iš naujo įsiutino žydus. Iš visų pusių juos pasiekdavo žinios apie naująjį mokymą, pagal kurį žydai atleidžiami nuo apeiginio Įstatymo ritualų, o pagonims suteikiamos tokios pačios privilegijos, kaip žydams – Abraomo vaikams. […] Vieną iš jo akcentuotų teiginių – ‘čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto‘ (Kol 3, 11) – priešai palaikė įžūliu piktžodžiavimu ir nusprendė nutildyti apaštalo balsą“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 289 p.).
„Apaštalas negalėjo tikėtis net savo tikėjimo brolių užuojautos ir paramos. Neatsivertę žydai, kurie neatitrūkdami nė per žingsnį jį persekiojo, asmeniškai ir laiškais greitai paskleidė Jeruzalėje nepalankiausius gandus apie Paulių ir jo darbą. Kai kas, net apaštalai ir vyresnieji priėmė šiuos pranešimus kaip tiesą, nė nebandė jiems prieštarauti ir nerodė noro prisidėti prie Pauliaus triūso“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 295 p.).
Klausimai aptarimui:
Dvylika mokinių, su kuriais Paulius susipažino Efeze, buvo Jono Krikštytojo mokiniai, jau tapę Jėzaus sekėjais (Apd 19, 1–7). Jūsų manymu, kodėl dera naudotis šiomis eilutėmis reikalaujant iš naujo pakrikštyti panardinant krikščionis iš kitų konfesijų, prisijungusius prie adventistų tikėjimo? Ar reikšminga tai, kad Apolas nebuvo perkrikštytas?
Pagalvokite apie Pauliaus aplinkybes. Atmestas tautiečių, kurie netiki Jėzų. Netgi daugelis įtikėjusių Jėzų žydų į Paulių žiūrėjo su dideliu įtarimu, net nepasitikėjimu, nes manė, kad jis iškraipo papročius. Daug pagonių nekentė apaštalo skelbiamos Evangelijos. Ir vis dėlto, kas? Kodėl Paulius toliau darbavosi, nepaisydamas šios priešpriešos? Nors mes ne Paulius, ką galime sau įžvelgti pasakojimuose apie jį?
Pagalvokite apie kai kuriuos kitus argumentus, kuriais žmonės naudojasi siekdami įrodyti, kad sabata buvo pakeista sekmadieniu arba kad sabata nebegalioja. Ką mes atsakome į šiuos argumentus ir padarome tai taip, kad parodytume, jog sabatos laikymasis nėra Įstatymo raidės prisilaikymas, kaip ir bet kurio iš kitų devynių įsakymų laikymasis; t.y., jei mes paklūstame tikėjimu ir suvokiame, kur slypi vienintelė mūsų išganymo viltis?