Sausio 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 4; Ez 1, 5–14; Apr 5; Ef 1, 20–23; Hbr 10, 12; Apd 2, 32–36.
Įsimintina eilutė: „Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo Jo soste“ (Apr 3, 21).
Ankstesnis regėjimas vaizdavo Kristaus pranešimus Jo tautai žemėje. Dabar regėjimas pereina nuo žemės į dangų ir sutelkia dėmesį į tai, „kas toliau turi įvykti“ (Apr 4, 1) – ateitį.
Apreiškimo knygos 4–5 skyrių regėjimai pateikia panoraminę didžiosios kovos apžvalgą. Taigi, kaip ir Apreiškimo 12 skyriuje, 4–5 skyrių vaizdiniai simbolizuoja išganymo plano istoriją, pradedant Kristaus tarnyste žemėje. Tačiau prieš ateities apreiškimą mes matome Kristaus inauguraciją po Jo tarnystės Golgotoje. Tokiu būdu 4–5 skyriuose pateikiamas dangaus požiūris į ateities įvykių reikšmę, užrašytų likusioje šios knygos dalyje.
Taip pat pastebėtina, kad nors pranešimai septynioms bažnyčioms buvo užrašyti šiek tiek tiesiogine kalba, dabar šioje knygoje vartojama simbolinė kalba, kurią ne visada lengva suprasti. Ši kalba yra paimta iš Dievo tautos istorijos, užrašytos Senajame Testamente. Teisingam Apreiškimo knygos aiškinimui būtina gerai suprasti jos simbolinę kalbą, Senojo Testamento šviesoje.
DANGAUS SOSTO VIETA
Pradedant Apr 4, 1, Jėzus kviečia Joną į dangų, kad jam būtų parodyta panoraminė istorijos apžvalga nuo jo dienų iki Kristaus sugrįžimo.
Perskaitykite Apr 4, 1–8 kartu su Ez 1, 26–28. Atsižvelgiant į Apr 5, 11–14, ką mes galime sužinoti apie dangaus sosto vietos didybę?
Apaštalas per atvirus vartus pažvelgė į dangaus šventyklą ir Dievo sostą. Pastarasis simbolizuoja Dievo valdžią ir kūrinijos valdymą, tuo metu sostą juosianti vaivorykštė reiškia Jo ištikimybę savo tautai. Tačiau šėtonas, Jo uzurpatoriškas priešas, ginčijo Dievo valdžią. Pagrindinis ginčas tarp Dievo ir šėtono yra pagrindinis klausimas apie tai, kas turi teisę valdyti. Dangiškosios tarybos, susirinkusios prie dangiškojo sosto, tikslas buvo visiems laikams išspręsti Dievo teisingo visatos valdymo klausimą.
Perskaitykite Apr 4, 8–11 ir Apr 5, 9–14. Ką iš šių eilučių galima sužinoti apie tikrą garbinimą? Kodėl Viešpats Dievas vertas būti garbinamas 4 skyriuje ir kodėl Avinėlis to vertas Apr 5, 9–14?
Apreiškimo 4 pateikiamas bendras dangiškos šventyklos sosto ir čia vykstančio garbinimo aprašas. Nors garbinimas 4 skyriuje šlovina Dievo galią kurti, 5 skyrius šlovina nužudyto Avinėlio parūpintą atpirkimą. Tai rodo, kad tikras garbinimas šlovina galingus Dievo kūrimo ir atpirkimo darbus. Dievas, pradžioje sukūręs pasaulį, turi galią ir sugeba taip pat atkurti jį į pradinę būklę ir paversti jį amžinais namais savo tautai, ką Jis ir pažadėjo padaryti.
Pagalvokite apie tai, ko moko Evangelija: Tas, kuris sukūrė ne tik mus ir mūsų pasaulį, bet ir visatą, taip pat buvo dėl mūsų nužudytasis Avinėlis (Apr 5, 12). Kokią nuostabią viltį tai teikia pasauliui, kupinam skausmo ir sąmyšio?
DANGAUS SUSIRINKIMAS APLINK SOSTĄ
Apr 4, 4 vyresniųjų aprašymas rodo, kad jie nėra angeliškos būtybės. Rašte titulas „vyresnieji“ visada taikomas žmonėms. Priešingai angelams, visada esantiems Dievo akivaizdoje, šie vyresnieji sėdi sostuose. Jų dėvimi balti drabužiai yra Dievui ištikimų žmonių drabužiai (Apr 3, 4–5). Pergalės vainikai (graikiškai – stephanoi) ant galvų yra skirti tik pergalingiems šventiesiems (Jok 1, 12). Visa tai rodo, kad 24 vyresnieji yra pašlovinti šventieji.
Skaičius 24 yra simbolinis, susidedantis iš dviejų 12, kurie Rašte yra Dievo tautos simbolis. 24 vyresnieji gali simbolizuoti Dievo tautos visumą, tiek iš Senojo, tiek Naujojo Testamento laikų. Skaičius 24 taip pat atspindi 24 kunigus, kurie pakaitomis tarnavo žemiškoje šventykloje (1 Met 24, 1–19).
Tai, kad 24 vyresnieji Rašte niekada nebuvo paminėti anksčiau, reiškia, jog jie yra nauja grupė aplik dangaus sostą. Jie galėjo čia būti atvesti prieš pat šiuos įvykius. Greičiausiai jie yra prisikėlusieji iš numirusių Jėzaus mirties metu (Mt 27, 51–53). Pasak Ef 4, 8, kai Jėzus pakilo į dangų, Jis kartu nusivedė daug belaisvių.
24 vyresnieji pakilo su Jėzumi į dangų kaip žmonijos atstovai liudyti Dievo elgesio sąžiningumą įgyvendinant išganymo planą. Apreiškimo 4 jie atvedami prie dangiškojo sosto kartu su likusiu susirinkimu, kad pasveikintų Jėzų po Jo pergalingos mirties ant kryžiaus ir liudytų Jo išaukštinimą Jo dangiškai padėčiai Jo užžengimo metu.
Apr 4, 6–8 taip pat minimos keturios būtybės. Palyginkite jų apibūdinimą su keturiais gyvūnais Ez 1, 5–14 ir Ez 10, 20–22 ir serafais Iz 6, 2–3.
Keturios būtybės – tai išaukštintieji angelai, tarnaujantys Dievui kaip Jo atstovai ir Jo sosto sargai (Ps 99, 1). Jų sparnai simbolizuoja tai, kad jie greitai vykdo Dievo įsakymus, o jų akys nurodo į jų išmintį. Jų panašumas į liūtą, veršį, žmogų ir erelį gali būti laikomi pasaulio sukūrimo tvarkos simboliu. Jų buvimas simbolizuoja visą Dievo kūriniją aplink sostą.
UŽANTSPAUDUOTAS RITINYS
Perskaitykite Apr 5, 1. Atsižvelgiant į Iz 29, 11–12, ką reiškia ritinio užantspaudavimas?
Graikų kalboje tekstas rodo, kad ritinys buvo ant sosto Tėvo dešinėje. Buvo laukiama To, kuris vertas jį paimti ir atsisėsti soste.
Vait žodžiais, užantspauduotame ritinyje yra „Dievo apvaizdos istorija, pranašiškoji tautų ir bažnyčios istorija. Čia užrašyti dangaus žodžiai, Jo autoritetas, Jo įsakymai, Jo Įstatymas, visi simboliniai Amžinojo patarimai ir visų valdančiųjų jėgų tautose istorija. Į ritinio simbolinę kalbą įtraukta įtaka kiekvienai tautai, kalbai ir genčiai nuo žemės istorijos pradžios iki jos pabaigos“ (E. White, Manuscript Releases, vol. 9, 7 p.).
Trumpai tariant, užantspauduotame ritinyje yra Dievo slėpinys, susijęs su Jo planais išspręsti nuodėmės problemą ir išgelbėti puolusius žmones. Visiškas šio slėpinio įgyvendinimas įvyks Kristaus antrojo atėjimo metu (žr. Apr 10, 7).
Perskaitykite Apr 5, 2–7. Kodėl Kristus yra vienintelis visoje visatoje, vertas atverti ritinį ir atplėšti antspaudus?
Krizė aplink sostą yra susijusi su šėtono maištu. Ši planeta, nors ir sukurta Dievo, buvo valdoma uzurpatoriaus, šėtono. Jono verksmas išreiškia Dievo žmonių raudas nuo Adomo dienų, kad jie būtų išgelbėti iš nuodėmės vergijos. Užantspauduotame ritinyje užrašytas Dievo sumanymas išspręsti nuodėmės problemą. Neabejotina, su savo neišmatuojama galia pats Dievas galėtų įgyvendinti šį planą. Vis dėlto puolusios žmonijos atpirkimas reikalavo kažko ypatingo, o tai buvo Jėzus, nugalėjęs ir todėl vertas imti knygą, viešpatauti šioje žemėje ir tapti mūsų Tarpininku dangiškoje šventykloje.
Kaip mes mokomės Jėzų laikyti svarbiausiu mūsų krikščioniškam patyrimui?
AVINĖLIS SOSTE
Perskaitykite Apr 5, 8–14 kartu su Ef 1, 20–23 ir Hbr 10, 12. Ką šios eilutės kartu sako apie tai, kas turėtų teikti mums didelę viltį ir paguodą pasaulyje, kuris pats mažai teikia ir vilties, ir paguodos?
Kristui Avinėliui artėjant prie sosto, Jis paėmė ritinį. Šiuo aktu Jam buvo suteikta visa valdžia ir galia (žr. Ef 1, 20–22). Tuo metu visa visata pripažino teisų Kristaus valdymą žemėje. Kas pražuvo su Adomu, su Kristumi sugrįžo.
Kristui imant ritinį, visos žmonijos likimas pavedamas į Jo rankas. Keturios būtybės ir 24 vyresnieji parpuolė prieš Jį ir garbino, kaip Apr 5, 9: „Vertas esi paimti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes buvai nužudytas.“ Tokiu būdu išaukštinti angelai ir atpirktos žmonijos atstovai patvirtina Kristaus auką vardan žmonijos. Savo krauju Jis sumokėjo išpirką už puolusius žmones ir siūlo jiems visą atpirkimo viltį bei žada ateitį, kurią mes vargiai galime įsivaizduoti.
Prie keturių būtybių ir vyresniųjų prisijungė nesuskaičiuojamas skaičius angelų ir šlovino naują Karalių soste: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“ (Apr 5, 12)
Tuo metu visa kūrinija danguje ir žemėje susijungia, teikdama karališką pagarbą tiek Tėvui, tiek Kristui: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ (Apr 5, 13) Jų gyriui keturios būtybės pritarė – amen, o 24 vyresnieji puolė ant žemės, taip baigiant šį triukšmingą šventimą aplink dangaus sostą.
Fizikai spėlioja, kad vieną dieną visata sudegs, savaime suirs arba tiesiog plyš pusiau. Kokia priešprieša Dievo Žodyje nusakomai ateičiai? Kaip mes galime net ir dabar pradėti džiaugtis ateitimi, kuri mūsų laukia?
SEKMINIŲ REIKŠMĖ
Apreiškimo 5 nusako vieną svarbiausių įvykių išgelbėjimo plano istorijoje – Kristaus inauguraciją į Jo tarnystę po Golgotos kaip Karaliaus ir Vyriausiojo Kunigo dangaus šventykloje. Atsisėsdamas į dangiškąjį sostą Tėvo dešinėje (Hbr 12, 2; taip pat žr. Apr 3, 21), išganymo planą Kristus gali įgyvendinti iki galo. Jis taip pat yra mūsų tarpininkas dangaus šventykloje, o puolę žmonės per Jį turi laisvą prieigą prie Dievo ir gauna atleidimą už savo nuodėmes.
Perskaitykite Apd 2, 32–36 kartu su Jn 7, 39. Kuo Kristaus išaukštinimas danguje buvo svarbus Šventosios Dvasios atėjimui? Kodėl Dvasia negalėjo nužengti ant mokinių, kol Jėzus nebuvo pašlovintas?
Po Kristaus išaukštinimo dangaus šventykloje seka Šventosios Dvasios nužengimas ant mokinių. Apr 5, 6 paminėtos septynios dvasios, „siųstos į visą žemę“. Septynios dvasios žymi Šventosios Dvasios veiklos pilnatvę pasaulyje. Nors iki tol Šventoji Dvasia yra nuolat prieš sostą (žr. Apr 1, 4; 4, 5), Kristui atsisėdus į sostą, Ji siunčiama į žemę. Šis Šventosios Dvasios siuntimas yra susijęs su Kristaus inauguracija į Jo tarnystę po Golgotos. Tai reiškė, kad Jėzus pasirodė Tėvo akivaizdoje ir kad Jo auka vardan žmonijos buvo priimta.
„Kristaus įžengimas į dangų buvo ženklas, kad Jo sekėjai turi gauti pažadėtąjį palaiminimą… Įžengęs per dangaus vartus, Kristus atsisėdo į sostą, apsuptą Jį garbinančių angelų. Vos tik ši ceremonija buvo baigta, Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių galinga srove, ir Kristus buvo iš tiesų pašlovintas – buvo atiduota ta garbė, kuri Jam kartu su Tėvu priklausė visą amžinybę. Sekminių dieną įvykęs Dvasios išsiliejimas buvo dangaus duotas ženklas, kad Atpirkėjo inauguracija baigta. Kaip žadėjo, Jis atsiuntė iš dangaus savo sekėjams Šventąją Dvasią, kaip simbolį, kad Jis, Kunigas ir Karalius, gavo visą valdžią danguje ir žemėje bei yra savo tautos Pateptasis“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 30 p.).
Perskaitykite Hbr 4, 16; 8, 1. Kokią viltį ir padrąsinimą įžvelgiate tame, kad Jėzus sėdi dangaus soste kaip mūsų Karalius ir Kunigas? Kokią įtaką tai daro jums susiduriant su kasdienėmis aplinkybėmis jūsų gyvenime, taip pat ateities neapibrėžtumu?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 769–775 p.; Apaštalų darbai, 37–46 p.
Apreiškimo 4–5 žinia yra ypač svarbi Dievo tautai žemės istorijos pabaigoje. Šventosios Dvasios atėjimas Sekminių dieną ženklino prasidėjusį Evangelijos skelbimą; pagrindinė žinia buvo Jėzus, kuris buvo išaukštintas kaip Karalius ir Kunigas dangaus soste. Tai buvo ankstyvųjų krikščionių tikėjimo pagrindas (Hbr 8, 1) ir jų skelbimo kertinis akmuo (Apd 2, 32–36; 5, 30–31). Ši tiesa buvo jų paskata ir jų tikėjimo bei drąsos šaltinis persekiojimo ir sunkių gyvenimo aplinkybių akivaizdoje (Apd 7, 55–56; Rom 8, 34). Dėl to daug žmonių reagavo į jų skelbimą. Nuo tada, ir per Jėzaus Artumą, Šventosios Dvasios tarnystėje, Dievo karalystė apsireiškė ir toliau tai daro.
Mes turime visada atminti, kad tik geroji išganymo žinia Kristuje gali laimėti ir pakeisti žmogišką širdį bei paskatinti žmones reaguoti į amžinos Evangelijos raginimą bijoti Dievo, atiduoti Jam pagarbą ir Jį pašlovinti (Apr 14, 7). Vienintelė mūsų viltis yra mūsų Gelbėtojas, kuris yra mūsų Karalius ir Kunigas dangaus šventykloje. Jis yra su savo tauta, ir Jis visada bus su ja iki pat pabaigos (Mt 28, 20). Ateitis yra Jo rankose.
Todėl niekada nepamirškime, kad Evangelijos esmės išlaikymas lems sėkmę skelbiant galutinę žinią puolusiai ir kenčiančiai žmonijai. Niekas kitas, ką mes skelbiame, nėra taip svarbu kaip Kryžius ir ko pastarasis moko mus apie Dievą.
Klausimai aptarimui:
Vieną dieną mes būsime danguje, šlovinsime ir garbinsime Viešpatį už Jo gerumą, Jo galią ir (ypač) Jo malonę. Kokiais įmanomais būdais mes net dabar galime prie to pratintis, kol ateis ši nuostabi diena? T.y, kaip mes galime dėkingomis širdimis garbinti ir šlovinti Jį dabar už viską, ką Jis dėl mūsų padarė ir padarys?
Perskaitykite Apr 4, 11; 5, 9. Kokius du vaidmenis mes matome Jėzų čia atliekant, ir kaip abu vaidmenys yra svarbūs ne tik išganymo planui, bet ir tam, kodėl Viešpats yra vertas mūsų garbinimo? Kaip sabata ir tai, ko ji moko, yra šių dviejų nuostabių tiesų apie mūsų Dievą išraiška?