Sausio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 2, 8–11; 3, 7–11; 2, 12–17; 14, 12; 2, 18–29; 3, 1–6; 3, 14–22; Iz 61, 10.
Įsimintina eilutė: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms!“ (Apr 3, 22)
Iš Patmo Jėzus per Joną siuntė laišką su septyniais pranešimais savo tautai. Nors šie pranešimai iš pradžių buvo susiję su bažnyčiomis Azijoje Jono dienomis, jie taip pat buvo parašyti visiems krikščionims per visą istoriją.
Šių pranešimų palyginimas rodo, kad jie atitinka tą pačią šešeriopą struktūrą. Kiekvienas pranešimas prasideda Jėzaus kreipimusi į konkrečią bažnyčią pavadinimu. Antroji dalis prasideda fraze: „Tai sako tas, kuris…“, ir Jėzus prisistato kiekvienai bažnyčiai paminėdamas Jį apibūdinančias savybes, užrašytas 1 skyriuje. Šie Jėzaus apibūdinimai buvo pritaikyti konkretiems kiekvienos bažnyčios poreikiams. Taigi Jėzus sako, kad gali padėti skirtinguose jų sunkumuose ir aplinkybėse. Po to Jėzus pateikia bažnyčios vertinimą ir tada pataria bažnyčiai kaip išspręsti savo bėdas. Galiausiai kiekvienas pranešimas baigiamas raginimu išgirsti Dvasią ir pažadą tiems, kas nugalės.
Tyrinėjant pranešimus sužinosime, kad Jėzus sugebėjo patenkinti kiekvienos bažnyčios poreikius, nepriklausomai nuo aplinkybių. Taigi, be abejo, Jis taip pat gali patenkinti ir mūsų poreikius.
KRISTAUS PRANEŠIMAI SMIRNAI IR FILADELFIJAI
Jėzaus antras ir šeštas pranešimai buvo skirti Smirnos ir Filadelfijos bažnyčioms. Šios dvi bažnyčios nesulaukė Jėzaus priekaištų.
Smirna buvo gražus ir turtingas miestas, bet ir imperatoriaus garbinimo centras. Atsisakymas paklusti šiam įpareigojimui galėjo privesti prie teisinio statuso netekties, persekiojimo ir netgi kankinystės.
Perskaitykite Apr 2, 8–11. Kaip Jėzaus prisistatymas šiai bažnyčiai yra susijęs su bažnyčios aplinkybėmis? Kokia buvo bažnyčios padėtis? Dėl ko Jėzus įspėjo šią bažnyčią?
Pranešimas Smirnos bažnyčiai taip pat taikytinas po apaštališko laikotarpio bažnyčiai, kai Romos imperija žiauriai persekiojo krikščionis. Apr 2, 10 minimos dešimt dienų nurodo į dešimtmetį trukusį persekiojimo laikotarpį, pradėtą Diokletiano 303 m. po Kristaus, kuris tęsėsi iki 313 m. po Kristaus, kai Konstantinas Didysis išleido Milano įsakymą, suteikusį krikščionims religinę laisvę.
Šeštoji bažnyčia, į kurią Jėzus kreipėsi, buvo Filadelfija („broliška meilė“). Šis miestas stovėjo greta prekybinio imperijos kelio, jungiančio visas dalis į rytus ir į vakarus nuo provincijos. Filadelfija buvo įkurta kaip graikų kalbos ir kultūros skatinimo centras Lidijos ir Frygijos apylinkėse.
Perskaitykite Apr 3, 7–13. Kaip Jėzaus prisistatymas šiame pranešime susijęs su šios bažnyčios aplinkybėmis? Ką Jėzaus žodžiai „turi nedaug jėgų“ (Apr 3, 8) sako apie bažnyčios būklę? Kokius pažadus Jėzus duoda šiai bažnyčiai?
Pranešimas šiai bažnyčiai taikytinas didžiam protestantizmo atgimimui aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuje. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į gautą šviesą, jie stengėsi išlaikyti „Mano žodį“ (Apr 3, 8). Šio laikotarpio bažnyčios varomoji jėga buvo troškimas skelbti Evangeliją visam pasauliui. Dėl to Evangelija gausiai išplito, ko nebuvo nuo Sekminių.
KRISTAUS ŽINIA PERGAMUI
Pergamas buvo įvairių pagoniškų kultų centras, įskaitant graikų gydymo dievo Asklepijo kultą, kuris buvo vadinamas „Gelbėtoju“, ir simbolizuojamas gyvate. Žmonės ateidavo iš visur į Asklepijaus šventyklą išsigydyti. Pergamas atliko pagrindinį vaidmenį propaguojant imperatoriaus garbinimą, kuris, kaip ir Smirnoje, buvo privalomas. Nestebina, kad parašyta, jog krikščionys Pergame gyveno mieste, „kur gyvena šėtonas“ ir kur buvo jo sostas.
Perskaitykite Apr 2, 12–15. Kaip Jėzus prisistato šiai bažnyčiai? Kaip Jėzus įvertino jos dvasinę būklę?
Pagonybės ir didžiųjų šventyklų apsuptyje Pergamo krikščionys susidūrė su pagundomis tiek iš išorės, tiek iš bažnyčios vidaus. Nors dauguma jų liko ištikimi, kai kurie, vadinami mikalojininkais, pasisakė už kompromisą su pagonybe, kad išvengtų persekiojimo. Jie yra susieti su kita eretikų grupe, pavadinta Balaamo vardu, kuris gundė izraelitus pakeliui į pažadėtą kraštą (Sk 31, 16). Šios dvi grupės pasisakė už pagoniškų papročių laikymąsi, kad išvengtų persekiojimo sukeltų nepatogumų.
Perskaitykite Apr 2, 16–17. Ką Jėzus ragina bažnyčią daryti, kad padėtų jiems pagerinti dvasinę būklę? Kokius pažadus Jėzus jiems duoda?
Žinia Pergamo bažnyčiai taip pat tinkamai apibūdina bažnyčios padėtį po 313 m. po Kristaus. Nors krikščionybė laimėjo kovą prieš pagonybę, daugelis bažnyčioje pradėjo pasiduoti kompromisui. Nors kai kurie nesvyravo ir liko ištikimi Evangelijai, ketvirtasis ir penktasis amžius liudijo dvasinį nuosmukį ir atsimetimą, kurio metu bažnyčia kovojo ir aiškiai pralaimėjo gundyme einant į kompromisą.
Ką reiškia neišsiginti „Mano tikėjimo“ (Apr 2, 13; taip pat žr. Apr 14, 12)? Ką tai mums pasako apie tikėjimo kilmę ir mūsų šventą pareigą tvirtai jo laikytis, net esant mirties grėsmei, o gal net ir pavojingesnei – kompromisų grėsmei?
KRISTAUS ŽINIA TIATYRAMS
Palyginti su kitais miestais, Tiatyrai neturėjo jokios politinės ar kultūrinės reikšmės senovės istorijoje, apie kurią žinotume šiandien. Šis miestas buvo ganėtinai žinomas dėl prekybos. Norėdami užsiimti verslu ar dirbti žmonės privalėjo priklausyti prekybos gildijoms. Nariai turėjo lankytis gildijų šventėse ir dalyvauti šventyklų apeigose, kurios dažnai buvo amoralios. Nepaklūstantieji būdavo išvaromi iš gildijų ir sulaukdavo ekonominių sankcijų. Šio miesto krikščionys turėjo pasirinkti kompromisus arba ištikimybę Evangelijai.
Perskaitykite Apr 2, 18–29. Kaip Jėzus prisistato šiems žmonėms (taip pat žr. Dan 10, 6)? Už kokias savybes Jėzus pagyrė šią bažnyčią ir kokios bėdos ją vargino?
Kaip ir Pergamo bažnyčiai, Tiatyrų bažnyčiai grėsė kompromisas su pagoniška aplinka. „Jezabelė“ nurodo į karaliaus Ahabo žmoną, kuri vedė Izraelį į atsimetimą (1 Kar 16, 31–33). Jėzus ją vadina dvasine suvedžiotoja. Toleravusieji jos mokymą su ja ištvirkavo dvasine prasme.
Tiatyrų bažnyčioje apibūdintos aplinkybės taikytinos bažnyčios būklei viduramžių laikotarpiu. Pavojus bažnyčiai atsiranda ne tik iš išorės, bet ir iš tų, kurie teigė, kad galią gauna iš Dievo. Tuo laikotarpiu papročiai pakeitė Raštą, žmogiškoji kunigystė ir šventosios relikvijos pakeitė Kristaus kunigystę, o darbai laikyti išganymo priemone. Netoleravusieji sugedusios institucinės [šaltos] bažnyčios įtakos susidūrė su persekiojimu ir net mirtimi. Daug amžių (žr. Dan 7, 25) Evangelija buvo pamiršta.
Pagalvokite apie Apr 2, 25: „Tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu“. Ką šie žodžiai mums reiškia tiek bendrai, tiek asmeniškai? Ką mes turime iš Jėzaus, ko turime laikytis?
KRISTAUS ŽINIA SARDAMS
Sardų istorija buvo šlovinga. Tačiau atėjus Romos laikams šis miestas prarado savo prestižą. Nors vis dar buvo turtingas, jo šlovė buvo siejama su praeities istorija, o ne su esama tikrove. Miestas buvo pastatytas ant stačios kalvos viršūnės, todėl buvo nepasiekiamas. Piliečiai jautėsi itin saugūs, tad miesto sienos buvo saugomos nerūpestingai.
Perskaitykite Apr 3, 1–6 kartu su Mt 24, 42–44 ir 1 Tes 5, 1–8. Kokius tris dalykus Jėzus ragina daryti Sardų krikščionis, kad išgytų iš jų dvasinės būklės? Kaip Jėzaus įspėjimas budėti atitinka istorinį miesto vaizdą?
Nors Sardų bažnyčioje Jėzus pripažįsta keletą krikščionių ištikimais, dauguma iš jų yra dvasiškai mirę. Bažnyčia nėra kaltinama jokia akivaizdžia nuodėme ar atsimetimu (kaip Pergamas ir Tiatyrai), bet dvasiniu miegu.
Žinia Sardų bažnyčiai akivaizdžiai taikytina protestantų dvasinėms aplinkybėms po reformacijos, nes bažnyčia palengva pasidavė negyvam formalizmui ir dvasinio pasitenkinimo būklei. Dėl didėjančios racionalizmo ir sekuliarizmo įtakos susilpnėjo dėmesys gelbstinčiai Evangelijos malonei ir pasišventimui Kristui, o to vietą užėmė racionalizmas bei sausi filosofiniai argumentai. Bažnyčia šiuo laikotarpiu, nors atrodė gyva, iš tiesų buvo dvasiškai mirusi.
Šis laiškas taip pat taikytinas kiekvienai krikščionių kartai. Kai kurie krikščionys nuolat šlovingai kalba apie savo ištikimybę Kristui praeityje. Deja, tie patys krikščionys negali pasidalyti esamais savo patyrimais su Kristumi. Jų religija yra formali, trūksta tikros širdies religijos ir tikro pasišventimo Evangelijai.
Nuolat prisimenant didžią išgelbėjimo tikėjimu Kristuje tiesą, ar galėtume pasakyti, kuo mūsų darbai nėra „tobuli“ Dievo akivaizdoje? Ką tai reiškia ir kaip mes galime juos „tobulinti“? žr. Mt 5, 44–48.
KRIKŠČIONYS LAODIKĖJOJE
Paskutinioji bažnyčia, į kurią kreipėsi Jėzus, buvo Laodikėjoje, turtingame mieste, stovėjusiame pagrindiniame prekybos kelyje. Šis miestas buvo žinomas dėl vilnos apdirbimo pramonės, bankų (turinčių didžiulį aukso kiekį) ir medicinos mokyklos, gaminusios tepalą akims. Gerovė padarė piliečius pasitenkinusiais. Apie 60 m. po Kristaus žemės drebėjimui sugriovus miestą, piliečiai atsisakė Romos pagalbos tvirtindami, kad jie turėjo viską, ko reikėjo atstatymo darbui atlikti. Kadangi mieste trūko vandens, jis buvo tiekiamas akveduku iš Hierapolio karšto vandens šaltinių. Kadangi Hierapolis buvo toli nuo Laodikėjos, vanduo pasidarydavo drungnas.
Perskaitykite Apr 3, 14–17 kartu su Oz 12, 9. Atkreipkite dėmesį į panašumus tarp miesto istorinių savybių ir šios bažnyčios įvertinimo. Kaip miesto pasitenkinimo dvasia persmelkė Laodikėjos krikščionis?
Jėzus nepeikė krikščionių Laodikėjoje už kokią nors rimtą nuodėmę, ereziją ar atsimetimą. Jų problema buvo pasitenkinimas, vedęs į dvasinį snaudulį. Kaip vanduo, pasiekdavęs miestą, jie buvo nei šalti, nei karšti, bet drungni. Jie tvirtino esantys turtingi ir nieko nestokojantys; tačiau jie buvo skurdžiai, nuogi ir akli dėl jų dvasinės būklės.
Laodikėjos bažnyčia tinkamai atspindi dvasinę bažnyčios būklę šios žemės istorijos pabaigoje. Tai parodoma žodinėmis sąsajomis su Apr 16, 15 dėl pasiruošimo paskutinei krizei, parodant, kad Laodikėjos bažnyčia buvo paskutiniųjų laikų bažnyčios pavyzdys. Paskutinė bažnyčia gyvuos didelių politinių, religinių ir pasaulietinių perversmų metu ir susidurs su iššūkiais, su kuriais nesusidūrė jokia ankstesnė karta. Tačiau ši bažnyčia yra apsirūpinusi ir patiria su autentiškumu susijusių sunkumų. Kristaus įspėjimas jai yra reikšmingas visiems, kurie yra Jo bažnyčios dalis paskutiniaisiais laikais.
Jėzus užtikrina laodikiečius, kad Jis juos myli ir kad Jis nepasiduos (Apr 3, 19). Jis užbaigia savo paraginimą pavaizduodamas save kaip mylimąjį Gg 5, 2–6, stovintį prie durų ir beldžiantį, laukiantį, kol Jį įsileis (Apr 3, 20). Kiekvienam, atveriančiam duris ir Jį įsileidžiančiam, žadama draugiška vakarienė su Juo. Šio kvietimo nevalia praleisti.
Perskaitykite Apr 3, 18–22. Ką Jėzus patarė laodikiečiams? Ką simbolizuoja auksas, balti drabužiai ir tepalas akims (žr. 1 Pt 1, 7; Iz 61, 10; Ef 1, 17–18)? Ką visa tai sako mums, septintosios dienos adventistams, save laikantiems Laodikėjos bažnyčia?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 429–439 p.
Septyni pranešimai bažnyčioms rodo septynių bažnyčių dvasinį nuosmukį. Efezo bažnyčia vis dar ištikima, nors ji prarado pirmąją meilę. Smirnos, Pergamo ir Filadelfijos bažnyčios buvo ištikimos; tik nedaugelis aikštingų narių buvo neištikimi. Tiatyrai buvo pasidalinusi bažnyčia su dviem jos ištikimybės Kristui etapais. Sardų bažnyčia buvo labai keblioje padėtyje. Dauguma šioje bažnyčioje buvo nukrypę nuo Evangelijos, o likutis simbolizavo kelis ištikimuosius. Laodikėjos bažnyčia buvo tokioje padėtyje, kad apie ją negalima pasakyti nieko gero.
Baigdamas kiekvieną pranešimą Jėzus duoda pažadus tiems, kurie priima Jo pamokymą. Vis dėlto galima pastebėti, kad kartu su akivaizdžiu dvasiniu bažnyčių nuosmukiu proporcingai didėja pažadai. Pradedant nuo Efezo, sulaukusio tik vieno pažado, kiekvienai bažnyčiai ritantis žemyn dvasine prasme, kiekviena sulaukia daugiau pažadų už ankstesnę. Galiausiai Laodikėjos bažnyčia, sulaukusi tik vieno pažado, gavo didžiausią – atsisėsti šalia Jėzaus soste (Apr 3, 21).
Klausimai aptarimui:
Kaip šis pažadų didėjimas, kartu su dvasiniu bažnyčių nuosmukiu, atsispindi teiginyje: „kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20)? Pagalvokite apie tai, atsižvelgiant į šį teiginį: „bažnyčia, nors nusilpusi ir su trūkumais, yra vienintelis objektas žemėje, kuriam Kristus teikia aukščiausią pagarbą. Jis nuolat žiūri į ją su rūpestingumu ir ją stiprina savo Šventąja Dvasia“ (Ellen G. White, Selected Messages, book 2, 396 p.).
Krikščionys dažnai sako, kad sunku būti krikščioniu pramoniniuose ir komerciniuose didmiesčiuose. Ko galima pasimokyti iš to, kad klestinčiuose Azijos miestuose buvo krikščionių, kurie liko ištikimi Evangelijai ir nepasidavė pagoniškos aplinkos spaudimui? Pagalvokite apie tuos krikščionis Azijoje, atsižvelgdami į Jėzaus maldą Jn 17, 15–19. Kaip sąvoka būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio taikytina šiandieniams krikščionims, ypač gyvenantiems didmiesčiuose?
Kaip mes, adventistai, galėtume geriau paisyti žodžių, duotų mums žinioje laodikiečiams?