Gruodžio 29–sausio 4 d.
Šio savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 1, 1–8; Jn 14, 1–3; Įst 29, 28; Jn 14, 29; Rom 1, 7; Fil 3, 20; Dan 7, 13–14.
Įsimintina eilutė: „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti“ (Apr 1, 3).
Apreiškimo knygos pranašystės buvo atskleistos regėjime apaštalui Jonui daugiau kaip prieš devyniolika šimtmečių jo ištrėmimo metu mažoje uolėtoje Egėjo jūros saloje Patmas (Apr 1, 9). Apr 1, 3 teigia, kad knyga turi būti garsiai perskaityta bažnyčioje. Ši eilutė žada palaiminimą skaitančiajam garsiai, taip pat ir klausantiems. Klausytojai yra susirinkusieji bažnyčioje, norintys išgirsti žinią. Tačiau jie yra palaiminti ne dėl to, kad jie tiesiog skaito ar klauso, bet laikosi knygos žodžių (žr. Apr 22, 7).
Apreiškimo knygos pranašystės yra Dievo rūpinimosi savo tauta išraiška. Jos mums kalba apie šio gyvenimo trumpumą ir trapumą, išganymą Jėzuje ir mūsų pašaukimą skelbti Evangeliją.
Rašto pranašystės yra tarsi tamsioje vietoje šviečiantis žiburys (2 Pt 1, 19). Jos skirtos vesti mus gyvenimo keliu šiandien ir suteikti mums vilties ateičiai. Mums reikės šio pranašiško vadovo, kol ateis Kristus ir bus įkurta amžina Dievo karalystė.
KNYGOS PAVADINIMAS
Perskaitykite Apr 1, 1–2. Kuo svarbus visos knygos pavadinimas? Ko šis pavadinimas mus moko, apie ką yra ši knyga?
Apr 1, 1 nurodo, kad knygos pavadinimas yra „Jėzaus Kristaus Apreiškimas“. Žodis apreiškimas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio apokalupsis (apokalipsė), reiškiančio „apreiškimą“ arba „atskleidimą“. Apokalipsė yra Jėzaus Kristaus atskleidimas; pastarasis yra iš Jėzaus ir apie Jėzų. Nors apreiškimas atėjo iš Dievo per Jėzų Kristų (žr. Apr 22, 16), knyga taip liudija, kad Jėzus yra ir jos turinio dėmesio centras. Apokalipsė yra Jo apsireiškimas savo tautai ir Jo rūpinimosi ja išraiška.
Jėzus yra pagrindinė Apreiškimo asmenybė. Knyga prasideda Juo (Apr 1, 5–8) ir baigiasi Juo (Apr 22, 12–16). „Leiskite Danieliaus knygai kalbėti, tekalba Apreiškimo knyga ir pasako, kas yra tiesa. Tačiau, kad ir koks šio dalyko etapas pateikiamas, aukštinkite Jėzų kaip visos vilties centrą, Dovydo atžalą ir palikuonį, žėrinčią aušrinę žvaigždę!“ (E. White, Testimonies to Ministers and Gospel Workers, 118 p.).
Apokalipsės Jėzus taip pat yra ir keturių evangelijų Jėzus. Apreiškimo knyga tęsia Jėzaus ir Jo išgelbėjimo darbo vardan savo tautos aprašymą, kaip pirmą kartą parodyta evangelijose. Dabar Apreiškimo knygoje daugiausia dėmesio skiriama įvairiems Jo buvimo ir tarnystės pusėms. Iš esmės, ši knyga prasideda tuo, kuo baigiasi evangelijos, Jėzaus prisikėlimu ir užžengimu į dangų.
Kartu su Laišku hebrajams, Apreiškimo knyga pabrėžia Jėzaus tarnystę danguje. Tai rodo, kad po Jo užžengimo Jėzui buvo pavesta Jo karališkoji ir kunigiškoji tarnystė danguje. Be Apreiškimo knygos (ir Laiško hebrajams) mūsų žinios apie Kristaus tarnystę danguje savo tautos labui būtų ribotos ir apgaubtos paslaptimi. Tačiau, su Laišku hebrajams, Apreiškimo knyga mums leidžia pažvelgti į išskirtinę Jėzaus Kristaus tarnystę vardan mūsų.
Perskaitykite Jn 14, 1–3. Kaip čia labai platus pažadas mums padeda geriau suprasti, ką dabar Jėzus daro dėl mūsų danguje? Kaip mes galime išmokti semtis vilties iš šio nuostabaus pažado?
KNYGOS TIKSLAS
Apr 1, 1 taip pat sako, kad knygos tikslas yra parodyti būsimus įvykius, pradedant nuo to meto, kai buvo parašyta pati knyga. Kiekvienas, skaitęs Apreiškimo knygą, pastebės, kad būsimieji įvykiai – ar tie, kurie jau įvyko (bent jau mūsų požiūriu šiandien), ar tie, kurie dar tik įvyks (vėlgi mūsų požiūriu), užima didžią dalį knygos. Nors pirmojoje Apreiškimo knygos pusėje (1–11 skyriuose) daugiausia dėmesio skiriama įvykiams nuo pirmojo amžiaus po Kristaus iki pabaigos, antroje pusėje (12–22 skyriuose) daugiausia dėmesio skiriama įvykiams, vedantiems iki Antrojo atėjimo.
Pagrindinis Rašto pranašysčių tikslas yra patikinti mus, kad nesvarbu, ką atneštų ateitis, Dievui viskas pavaldu. Apreiškimo knyga daro būtent tai – užtikrina mus, kad Jėzus Kristus yra su savo tauta per šio pasaulio istoriją ir nerimą keliančius paskutinius įvykius.
Todėl Apreiškimo knygos pranašystės turi du praktinius tikslus – mokyti mus, kaip gyventi šiandien ir paruošti mus ateičiai.
Perskaitykite Įst 29, 28. Kaip ši eilutė padeda suprasti, kodėl kai kas mums nėra apreikšta? Pasak šios eilutės, koks yra mums apreikštų dalykų tikslas? T.y., kodėl jie mums apreikšti? Taip pat žr. Apr 22, 7.
Apreiškimo knygos paskutiniųjų laikų pranašystės neapreikštos tam, kad patenkintų mūsų įkyrų smalsumą dėl ateities. Knygoje apreiškiamos tik tos ateities pusės, kurias mums svarbu žinoti. Jos mums atskleistos, kad įtikintų mus dėl to, kokie svarbūs bus ateities įvykiai, kad mes suvoktume mūsų priklausomybę nuo Dievo ir dėl to Jam paklustume.
Per šimtmečius paskutinieji įvykiai sužadindavo daugybę spėlionių ir dar daugiau sensacingumo. Pranašaujantieji greitą pabaigą pasipelnė „melždami“ savo kaimenes, gąsdindami jas aukoti pinigus jų tarnystei, nes galas jau arti. Tačiau kiekvieną kartą galo nebūdavo, o žmonės likdavo nusivylę ir nusiminę. Kaip ir visais gerais dalykais, kuriuos Dievas mums davė, pranašyste taip pat gali būti pasinaudota ir piktnaudžiaujama.
Perskaitykite Jn 14, 29. Kokį itin svarbų principą, susijusį su pranašystės tikslu, galime čia įžvelgti?
SIMBOLINĖ APREIŠKIMO KNYGOS KALBA
Perskaitykite Apr 13, 1; Dan 7, 1–3 ir Ez 1, 1–14. Koks vienas bendras dalykas būdingas visiems šiems regėjimams?
Apr 1, 1 toliau sako: „Per savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui.“ Čia knygoje mes randame labai svarbius žodžius – padarė jį žinomą. Taip išverstas graikų kalbos žodis semainō, reiškiantis „parodyti simboliais“. Šis žodis vartojamas Senojo Testamento vertime į graikų kalbą (Septuagintoje), kuriame Danielius paaiškino karaliui Nebukadnecarui, kad parodydamas statulą iš aukso, sidabro, bronzos ir geležies Dievas apreiškė karaliui „kas įvyks ateityje“ (Dan 2, 45). Vartodamas tą patį žodį Jonas mums sako, kad Apreiškimo knygos vaizdiniai ir įvykiai jam buvo parodyti regėjime simboliais. Vedamas Šventosios Dvasios Jonas tiksliai užrašė šiuos simbolius, kaip matė juos regėjimuose (Apr 1, 2).
Taigi kalba, kuria užrašytos Apreiškimo knygos pranašystės, neturi būti aiškinama pažodžiui. Paprastai skaitant Raštą tekstas turi būti suprantamas tiesiogiai (nebent tekstas nurodo į numatomą simboliką), bet skaitant Apreiškimo knygą, nebent tekstas dėmesį atkreipia į tiesioginę reikšmę, mes ją turime suprasti simboliškai. Nors pranašaujami vaizdiniai ir įvykiai yra tikri, jie paprastai buvo išreiškiami simboline kalba.
Atsižvelgdami į tai, kad didžioji dalis Apreiškimo knygos yra simbolinio pobūdžio, mes apsisaugosime nuo pranašiškos žinios iškraipymo. Bandydami nustatyti knygoje vartojamų simbolių reikšmę, turime būti atsargūs, kad tekstui nesuteiktume tos reikšmės, kuri kyla iš žmogiškos vaizduotės ar dabartinių šių simbolių reikšmių. Vietoj to derėtų tyrinėti Raštą ir jo puslapiuose esančius simbolius, kad suprastume Apreiškimo knygos simbolius.
Tiesą sakant, norėdami išsiaiškinti Apreiškimo knygos simbolių reikšmę turime prisiminti, kad dauguma jų buvo iš Senojo Testamento. Atvaizdavęs ateitį praeities kalba Dievas norėjo įtikinti mus, kad Jo veiksmai, susiję su išganymu, ateityje bus labai panašūs į Jo išganymo veiksmus praeityje. Ką Jis padarė dėl savo tautos praeityje, Jis dėl jos darys ir ateityje. Siekdami išsiaiškinti Apreiškimo knygos simbolius ir vaizdinius, turime pradėti dėmesį skirdami Senajam Testamentui.
DIEVYBĖ
Apreiškimo knyga prasideda pasveikinimu, panašiu į tuos, kurie užrašyti Pauliaus laiškuose. Iš pradžių ši knyga buvo išsiųsta kaip laiškas septynioms bažnyčioms Mažojoje Azijoje Jono dienomis (žr. Apr 1, 11). Tačiau Apreiškimo knyga buvo parašyta ne tik joms, bet visoms krikščionių kartoms per visą istoriją.
Perskaitykite Apr 1, 4–5 ir Rom 1, 7. Koks bendras pasveikinimas randamas abejuose laiškuose ir nuo ko yra šis pasveikinimas?
Abiejuose tekstuose pateikiamas epistolinis pasveikinimas: „malonė ir ramybė jums“. Šią frazę sudaro graikiškas pasveikinimas charis (malonė) ir hebrajų pasveikinimas šalom („ramybė“, „gerovė“). Iš šių tekstų suprantame, kad malonės ir ramybės teikėjai yra trys Dievybės asmenys. Kaip ir visa knyga, šie trys Dievybės asmenys yra nusakomi simboline kalba.
Dievas Tėvas yra nusakomas kaip Tas, „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“ (žr. Apr 1, 8; 4, 8). Tai reiškia Dievo vardą Jahvė: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14), nurodant Dievo amžiną buvimą.
Šventoji Dvasia vadinama septyniomis dvasiomis (palyginkite su Apr 4, 5; 5, 6). Septyni yra pilnatvės skaičius. „Septynios dvasios“ atitinka septynias bažnyčias, kuriose veikia Dvasia. Šis simbolis reiškia Šventosios Dvasios darbo visuotinumą tarp Dievo žmonių per istoriją, leidžiantį jiems įvykdyti pašaukimą.
Jėzus Kristus yra nusakytas trimis titulais: ištikimo liudytojo, mirusių pirmagimio ir žemės karalių valdovo (Apr 1, 5–6). Jie nurodo į Jo mirtį ant kryžiaus, Jo prisikėlimą ir Jo valdymą danguje. Tada Jonas pasako tai, ką Jėzus atliko: Jis „mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 5–6).
Originale, graikų kalba Jis mus myli reiškia nuolatinę Kristaus meilę, apimančią praeitį, dabartį ir ateitį. Tas, kuris mus myli, nuplovė mūsų nuodėmes savo krauju. Graikų kalba tai reiškia praeityje įvykdytą veiksmą: kai Jėzus mirė ant kryžiaus, Jis amžinai atleido mums, Jo sekėjams, mūsų nuodėmes.
Ef 2, 6 ir Fil 3, 20 atpirktuosius nusako kaip tuos, kurie buvo prikelti sėdėti su Jėzumi danguje. Ką tai gali reikšti, ir kaip mes šiuo metu mėgaujamės šia šlovinga būkle Kristuje kaip karaliai ir kunigai, nors vis dar esame šiame nuodėmės prakeiktame pasaulyje? Kaip tai paveikia mūsų gyvenimą?
PAGRINDINĖ APREIŠKIMO KNYGOS MINTIS
Apreiškimo knygos įžangos išvada nurodo į tikrą visos knygos dėmesio centrą: Jėzaus sugrįžimas šlovėje ir galybėje. Kristaus pažadas ateiti dar tris kartus pakartotas knygos pabaigoje (Apr 22, 7. 12. 20).
Perskaitykite Apr 1, 7–8. Šios eilutės formuluotė kyla iš kelių pranašiškų tekstų: Dan 7, 13–14; Zch 12, 10; Mt 24, 30. Ką šios eilutės mums sako apie Antrojo atėjimo tikrumą?
Apreiškimo knygoje Kristaus antrasis atėjimas yra pabaiga, link kurios istorija eina. Antrasis atėjimas ženklins šio pasaulio istorijos pabaigą ir amžinosios Dievo karalystės pradžią, taip pat laisvę nuo bet kokio blogio, kančių, skausmo ir mirties.
Kaip ir visas Naujasis Testamentas, Apr 1, 7 nurodo į tikrą ir asmeninį Kristaus atėjimą šlovėje ir galybėje. Kiekvienas žmogus, įskaitant „tuos, kurie Jį perdūrė“, paliudys Jo atėjimą. Šie žodžiai nurodo į ypatingą konkrečių žmonių prisikėlimą prieš pat Kristaus sugrįžimą, įskaitant ir tuos, kurie Jį nukryžiavo. Nors Jėzus savo atėjimu atneš išlaisvinimą tiems, kurie Jo laukia, Jis atneš teismą tiems, kurie atsisakė Jo malonės ir meilės.
Kristaus atėjimo tikrumas patvirtinamas žodžiais – „Taip, amen!“ (Apr 1, 7) „Taip“ yra išverstas iš graikų kalbos žodžio nai, o „amen“ hebrajų kalboje yra pritarimas. Šie du žodžiai kartu išreiškia užtikrintumą. Pastaruoju ir užbaigiama ši knyga (taip pat žr. 22, 20).
„Tikėjimas veikiu Žmogaus Sūnaus atėjimu dangaus debesyse neleis tikram krikščioniui tapti nerūpestingam ir neatsargiam kasdieniuose gyvenimo reikaluose… Jų teisingumas, ištikimybė ir sąžiningumas yra išmėginti ir įrodyti laikinuose dalykuose“ (E. White, Testimonies for the Church, vol. 4, 309 p.).
Duotas pažadas yra tik tiek tvirtas, kiek tvirta pažadą duodančio asmens sąžinė ir jo gebėjimas pažadą įgyvendinti. Kaip tai, kad Dievas, kuris praeityje laikėsi visų savo pažadų, patikina jus dėl to, jog Kristus sugrįš antrą kartą, kaip Jis pažadėjo?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 112–119 p.
„Šis apreiškimas buvo duotas tam, kad guostų ir vestų Bažnyčią per visą krikščionybės laikotarpį… Apreiškimas yra tai, kas apreikšta. Pats Viešpats apreiškė savo tarnui šioje knygoje surašytas paslaptis, nes norėjo, kad jos būtų prieinamos tyrinėti visiems. Šios tiesos skirtos ir tiems, kurie gyveno Jono laikais, ir tiems, kurie gyvena šioms paskutiniosiomis žemės istorijos dienomis. Kai kurios šioje pranašystėje pavaizduotos scenos jau įvyko praeity, kai kurios vyksta dabar, keletas atskleidžia didžiosios kovos tarp tamsos jėgų ir dangaus Kunigaikščio pabaigą, o kai kurios liudija apie atpirktųjų triumfą bei džiaugsmą atnaujintoje žemėje. Tegul niekas nemano, jog dėl to, kad jie nesugeba išaiškinti kiekvieno Apreiškimo knygos simbolio, yra beprasmiška tyrinėti šią knygą, stengiantis suvokti jos tiesų prasmę. Tas, kuris apreiškė šias paslaptis Jonui, uoliam tiesos ieškotojui suteiks nuovoką apie dangiškus dalykus. Tie, kurių širdys atviros priimti tiesą, bus įgalinti suprasti jos mokymus ir gaus palaiminimą, pažadėtą tiems, kurie yra ‘pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta‘ (Apr 1, 3)“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 432 p.).
Klausimai aptarimui:
Jei Apreiškimo knyga yra Jėzaus Kristaus apreiškimas, kodėl žodis apokalipsė šiandien turi neigiamą reikšmę? Ką tai mums pasako apie tarp krikščionių paplitusį suvokimą, susijusį su šia knyga? Kodėl žodis baimė dažnai siejamas su Apreiškimo knygos pranašystėmis?
Pagalvokite apie neišsipildžiusias žmonių prognozes, susijusias su paskutiniųjų laikų įvykiais ir Jėzaus antruoju atėjimu, per pastaruosius 20 metų. Nepaisant šių žmonių širdies motyvų (kurie mums vis tiek nežinomi), kokie yra neigiami šių neišsipildžiusių prognozių rezultatai? Kaip pastarieji verčia jaustis tuos, kurie tikėjo šiomis prognozėmis? Kaip jie apskritai paskatina apie krikščionis mąstyti tuos, kurie pastebi, jog šios prognozės neišsipildė? Kaip mes, tikintys pranašystėmis ir paskutiniųjų laikų įvykius laikantys orientyru, užtikriname tinkamą pusiausvyrą, kaip mes suprantame pranašystę ir kaip jos mokome kitus?