PASKUTINĖS SEPTYNIOS NEGANDOS

Kovo 9–15 d.

Šios svaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 15, 1; 7, 1–3; 14, 9–10; 16, 1–12; 17, 1; Dan 5; Apr 16, 16; 2 Tes 2, 9–12.

Įsimintina eilutė: „Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš Tave, nes paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai“ (Apr 15, 4).

Apr 11, 18 apibendrina pasirengimą paskutiniam mūšiui prieš Dievo likutį taip: „Tautos įširdo“. Atėjo rūstybės laikas Dievui į tai reaguoti, išliejant paskutines septynias negandas (Apr 15, 1).

Apreiškimo 15 prasideda septyniais angelais su septyniais dubenimis, pilnais šios Dievo rūstybės. Tačiau prieš tai nusakoma ištikima Dievui tauta (Apr 15, 1–4). Jie apibūdinami kaip pergalėję žvėrį ir jo atvaizdą, stovintys tarsi ant stiklo jūros ir giedantys Mozės ir Avinėlio giesmę, primenant žydus prie Raudonosios jūros krantų švenčiant Dievo pergalę prieš egiptiečius (Išėjimo 15).

Šie pergalėję šventieji yra tie patys, kurie vadinami 144 000 Apr 14, 1–5. Nepriėmę žvėries ženklo, jie yra apsaugoti nuo naikinančių paskutiniųjų septynių negandų padarinių. Netrukus jų mirtingi kūnai bus pakeisti (1 Kor 15, 51–54) ir jie prisijungs prie prisikėlusiųjų šventųjų, Jėzui ateinant su galybe ir šlove (1 Tes 4, 17).

SEPTYNIŲ PASKUTINIŲJŲ NEGANDŲ REIKŠMĖ

Šiuo metu žmonės sąmoningai apsisprendė rinktis Dievą arba Babiloną. Dabar Kristus yra pasirengęs ateiti. Tačiau prieš Jam ateinant, kenkiantys vėjai, kurie buvo laikomi (Apr 7, 1–3), dabar paleidžiami.

Perskaitykite Apr 15, 1 kartu su Apr 7, 1–3 ir Apr 14, 9–10. Ką egiptiečių kančios, paisant šių negandų konteksto, pasako apie jų tikslą ir prasmę?

Septynios paskutinės negandos vadinamos „paskutinėmis“, nes jos ateina po septynių negandų trimitų. Trimitai apima laikotarpį, aprėpiantį visą krikščionišką erą, ir jų taikymas yra apribotas. Jie pučiami, kol vis dar skelbiama Evangelija (Apr 10, 8–11, 14) ir vyksta užtarimas (Apr 8, 2–5). Jie sumaišyti su gailestingumu, o jų tikslas – atvesti Dievo tautos priešus į atgailą.

Kita vertus, septynios paskutinės negandos yra išliejamos prieš pat Antrąjį atėjimą, o kai kurios iš jų apima visą žemę. Jos išliejamos ant tų, kurie, kaip faraonas, užkietino savo širdį ir neatgailavo (žr. Apr 16, 11). Dievo rūstybė yra Jo reakcija į žmonių priimamus sprendimus (žr. Rom 1, 26–28), o pražuvusieji dabar pjauna savo sprendimų padarinius.

Perskaitykite Apr 15, 5–8 kartu su Iš 40, 34–35 ir 1 Kar 8, 10–11. Ką teiginys – „niekas negalėjo įžengti šventyklon“ (Apr 15, 8) pasako apie septynių paskutinių negandų laiką?

Posakis „niekas negalėjo įžengti šventyklon“ (Apr 15, 8) nurodo, kad baigėsi malonės laikas. Pasibaigus Kristaus tarpininkavimo tarnystei danguje, galimybės atgailauti galiausiai nebėra. Tai rodo, kad paskutinės negandos nieko neparagins atgailauti, bet tik atskleis pasirinkusiųjų Babilono pusę širdžių kietumą, paskatinant juos dar labiau nekęsti Dievo.

Pažvelkime į šiandienį pasaulį, kuris tik blogės. Ko tai, kad negandos buvo ilgam atidėtos, mus moko apie Dievo malonę ir kantrybę?

PASKUTINIŲJŲ NEGANDŲ IŠLIEJIMAS

Baigiantis Kristaus tarpininkavimo tarnystei dangiškoje šventykloje, amžinas kiekvieno žmogaus likimas bus nuspręstas visam laikui. Tiems, kurie atsisakė Evangelijos, atėjo metas patirti visą Dievo rūstybę.

Septynios paskutinės negandos atspindi ant Egipto išlietas negandas (Iš 7–11). Kaip pastarosios paveikė egiptiečius, kol izraelitai buvo apsaugoti, tokiu pat būdu pirmosios keturios iš paskutiniųjų negandų pirmiausia ištinka garbinančiuosius žvėrį, bet aplenkia garbinančiuosius Dievą. Egipto negandos atskleidė faraono širdies kietumą ir parodė egiptiečiams jų dievų bejėgiškumą jiems apsaugoti. Panašiai paskutinės negandos vis labiau kietina garbinančiųjų žvėrį širdį ir atskleidžia Babilono bejėgiškumą apsaugoti juos nuo Dievo teismo.

Perskaitykite Apr 16, 1–11. Kas čia vyksta ir kaip tai nusakoma?

Pirmosios keturios negandos ištinka gyventojus žemėje bendrai. Pirmoji sukelia skausmingas ir nepageidaujamas votis tiktai garbinantiems žvėrį. Antroji ir trečioji neganda paveikia jūrą ir upes bei vandens šaltinius, kurie virsta krauju. Be geriamo vandens maištaujanti žmonija neišliks. Ketvirtoji neganda paveikia saulę, todėl ji svilina žmones, sukeldama nepakeliamą skausmą.

Nepakeliamas kančių skausmas nesuminkština žmonių širdžių ir nepakeičia jų maištingo nusistatymo. Vietoj to jie keikia ir piktžodžiauja Dievui, kuris siunčia šias negandas. Ir nė vienas iš jų neatgailauja.

Apr 16, 10–11 (taip pat žr. Iš 10, 21–23) matome, kad penktoji neganda tenka žvėries sostui. Pastarąjį žvėriui atidavė šėtonas (Apr 13, 2). Dabar net šėtono valdžios vieta negali atlaikyti šių negandų jėgos. Kadangi žmonės kenčia skausmą, jie supranta, kad Babilonas negali jų apsaugoti. Tačiau jie nusistatė prieš Dievą ir net bauginančios negandos negali pakeisti jų širdies.

Kaip mes galime pakankamai artimai vaikščioti su Viešpačiu, kad, ištikus tragedijai, mes pakankamai žinome apie Dievo meilę, jog galėtume pasikliauti Juo netgi kentėdami?

EUFRATO UPĖS IŠDŽIŪVIMAS

Perskaitykite Apr 16, 12 kartu su Apr 17, 1 ir Apr 17, 15. Ką simbolizuoja Eufratas? Kuo svarbus Eufrato išdžiūvimas septynių paskutiniųjų negandų kontekste?

Senajame Testamente Eufratas buvo kritinė priemonė Izraelio priešų – Babilono ir Asirijos palaikymui (Iz 7, 20; Jer 46, 10). Upė tekėjo per Babiloną ir buvo svarbi miestui, nes drėkino pasėlius ir tiekė vandenį žmonėms. Babilonas be Eufrato negalėjo išlikti.

Apr 17, 1 apibūdina paskutiniųjų laikų Babiloną kaip sėdintį ant didžiųjų vandenų, galbūt nurodant į Eufratą (žr. Jer 51, 13). Apr 17, 15 paaiškina, kad vandenys, ant kurių sėdi paskutiniųjų laikų Babilonas, – tai jį palaikantys žmonės; pasaulinės civilinės ir politinės valdžios sistemos. Tačiau šios valdžios galiausiai išsižadės jų paramos.

Šeštosios negandos vaizdavimas atspindi įvykį, kai senovės Babiloną užėmė persas Kyras (žr. Danieliaus 5). Pasak antikos istoriko Herodoto, naktį karalius Belšacaras ir jo didžiūnai šventė, o persai nukreipė Eufratą ir įžengė į miestą upės vaga, ir taip užėmė miestą.

Simbolinis Eufrato išdžiūvimas Apr 16, 12 lemia Babilono žlugimą paskutiniaisiais laikais. Kadangi Eufratas Apreiškimo knygoje simbolizuoja pasaulines civilines ir politines valdžias, teikiančias paramą Babilonui, Eufrato išdžiūvimas simbolizuoja jų paramos nutraukimą ir vėlesnį Babilono užpuolimą, taip nulemiant pastarojo žlugimą.

Pasaulio žmonėms matant suirutę gamtoje (žr. Apr 16, 10–11), jie atsigręžia į Babiloną apsaugos. Tačiau penktajai negandai ištikus Babilono sostą, jie supranta, kad ieškoti ten pagalbos bergždžia. Jausdamiesi apgauti, jie atsigręžia prieš Babiloną, lemdami jo žlugimą (žr. Apr 17, 16). Tačiau, tyrinėjome, jų širdys lieka užkietintos Dievui ir Jo tautai. Dėl to jie tampa derlinga dirva paskutiniajai klastai, kuria šėtonas patraukia pasaulį didžiam mūšiui prieš Dievą.

Kaip jūs supratote, jog rizikinga pasitikėti žmonėmis ir žmogiškomis institucijomis?

PASKUTINĖ DIDŽIOJI ŠĖTONO KLASTA

Apr 16, 12 sako mums, kad Eufrato vandens išdžiovinimo tikslas yra paruošti kelią „karaliams iš saulėtekio šalies“. Senajame Testamente „karaliai iš krašto, kur teka saulė“, buvo Kyras ir jo pajėgos iš rytų prieš Babiloną (Iz 41, 25). Jų užkariavimas Babilono lėmė tai, kad Dievo tauta galėjo sugrįžti į savo gimtinę (Iz 44, 27–28). Tuo pačiu, simbolinis Eufrato išdžiūvimas paruošia kelią karalių iš saulėtekio šalies atėjimui, kad Dievo tauta paskutiniaisiais laikais būtų išvaduota.

Apr 16, 12 karaliai iš saulėtekio šalies yra Kristus ir Jo tikinčiųjų kariuomenė. Nors Jėzus grįš kartu su dangaus angelais, Apr 17, 14 rodo, kad paskutinis mūšis įtraukia Kristų ir Jo ištikimą likutį prieš šėtoniškas jėgas. Apr 19, 14 metu Jėzus vadovauja dangaus pulkams ant žirgų, apsivilkusiems tyros baltos drobės darbužiais, o tai Apr 19, 8 yra nuotakos apranga. Kaip atitikmuo Žemėje, 144 000 Apreiškimo 7 yra vaizduojami kaip kariuomenė, pasiruošusi paskutiniam mūšiui.

Perskaitykite Apr 16, 13–14. Koks yra trijų demonų, tarsi varlių, vaidmuo ruošiantis paskutiniam mūšiui? Kaip jie yra šėtoniška klasta trijų angelų žiniai Apreiškimo 14?

Eufrato išdžiūvimas sukrečia šėtono triadą. Tuo metu Jonas mato, kad iš jų burnos pasirodė trys netyros dvasios, tarsi varlės. Egipto nelaisvėje varlės buvo paskutinė neganda, kurią faraono kerėtojai galėjo atkartoti (Iš 8, 1–15). Trys demonai, tarsi varlės, yra paskutinis šėtono bandymas suklastoti Dievo darbą.

Trys netyros dvasios, išeinančios iš šėtono trejybės nasrų, yra galutinė šėtono strategija. Šėtonas įgalina jas daryti ženklus, nurodančius į avinėlį primenančio žvėries veiklą (žr. Apr 13, 13–14), kuri apima ir spiritizmą. Ženklai yra klastingos šėtono strategijos paskutiniaisiais laikais dalis, kad įtikintų pasaulį sekti jį, o ne gyvąjį Dievą (2 Tes 2, 9–12).

Netyros dvasios, tarsi varlės, siunčiamos su netikra evangelija, kad įtikintų pasaulį prisijungti prie jų kovoti prieš Dievo tautą. Nors nusivylę, pasaulio vadovai ir vėl suviliojami, ir jie pasiduoda šėtonui kovoje prieš Dievo tautą. Dabar viskas paruošta galutiniam mūšiui, kuris atneš šio pasaulio pabaigą, ir jis vadinasi Harmagedonas.

SUSIBŪRIMAS GALUTINIAM MŪŠIUI

Perskaitykite Apr 16, 16. Kaip šėtonui seksis paskutine apgaule suburti pasaulio žmones Harmagedono mūšiui?

Klaidinantys demoniški stebuklai padės pasiekti pasaulinę sėkmę. Atsisakydami tikros Evangelijos žmonės tikės melu, kurį lydės apgaulingi stebuklai (žr. 2 Tes 2, 9–12). Jie susiburs simbolinėje žydų vietoje, vadinamoje Harmagedonu, reiškiančiu Megido kalną. Megidas buvo miestas su tvirtove, Jezreelio slėnyje arba lygumoje prie Karmelio kalno papėdės ir tai buvo svarbi strateginė vieta. Jezreelio lyguma buvo žinoma dėl daugelio lemiamų mūšių Izraelio istorijoje (žr. Ts 5, 19; 6, 33; 2 Kar 9, 27; 2 Kar 23, 29–30).

Apreiškimo knygoje šis motyvas panaudotas iš Izraelio istorijos, norint pavaizduoti paskutinę didžią kovą, vadinamą Harmagedonu, tarp Dievo ir blogio jėgų. Pasaulio žmonės vaizduojami kaip vieninga armija, vadovaujama šėtoniškos lygos.

Megido kalnas, atrodo, reiškia Karmelio kalną, kuris yra netoli miesto. Tai buvo vieno iš svarbiausių Izraelio istorijoje mūšių vieta, įtraukusi pranašą Eliją ir Baalo pranašus (1 Kar 18). Klausimas buvo susijęs su tuo, kas yra tikrasis Dievas. Iš dangaus nužengusi ugnis parodė, kad Viešpats buvo vienintelis tikrasis Dievas ir vienintelis, kurį reikia garbinti. Apr 13, 13–14 nusako žvėrį nuo sausumos, nuleisdinantį ugnį iš dangaus, klastojant Dievo darbą ir klaidinant visą pasaulį.

Harmagedonas yra ne karinis mūšis, kuris bus kovojamas Artimuosiuose Rytuose, o dvasinė kova tarp Kristaus ir tamsos jėgų (žr. 2 Kor 10, 4). Paskutiniame mūšyje kartą ir visiems laikams sprendžiamas klausimas, kas yra teisėtas visatos valdovas. Paskutinio mūšio padariniai bus tokie kaip ant Karmelio – galutinė Dievo pergalė prieš tamsos jėgas.

Daugelį metų žmonės žvelgia į politinius ir karinius neramumus Artimuosiuose Rytuose kaip į pabaigos ženklus ir Harmagedoną. Nepaisant daugybės prognozių ir datų nustatinėjimų, Harmagedonas, kokį jie įsivaizduoja, dar neprasidėjo. Kaip mes galime apsisaugoti nuo panašių klaidamokslių aiškinant šiuos vietinius įvykius kaip Rašto pranašystės išsipildymą?

Tolesniam tyrinėjimui: „Kad atsiskleistų stebukladarių demonų jėga, greitai danguje pasirodys siaubingi antgamtinio pobūdžio vaizdai. Demonų dvasios nusileis ant žemės karalių ir viso pasaulio, kad tvirtai supančiotų juos apgavystėmis ir skatintų susijungti su šėtonu jo galutiniame mūšyje su dangiškąja valdžia. Šios jėgos vienodai apgaus ir valdovus, ir pavaldinius… Baigiamasis didžiosios apgavystės dramos veiksmas bus tuomet, kai pats šėtonas vaidins Kristų. Bažnyčia ilgai tvirtino, kad į Išgelbėtojo atėjimą žiūri kaip į vilčių išsipildymą. Dabar didysis apgavikas sudarys vaizdą, kad Kristus atėjo. Skirtingose žemės dalyse šėtonas pasirodys žmonėms didinga akinančiai spindinčia būtybe, pagal apaštalo Jono aprašymą panašia į Dievo Sūnų. (žr. Apr 1, 13–15) Jį supančiai šlovei neprilygsta niekas, ką mirtingieji yra matę iki šiol savo akimis. Orą pripildys pergalingai šauksmai: ‘Kristus atėjo! Kristus atėjo!‘ Žmonės klumpa dievinti jį… Ramia, užjaučiančia intonacija jis pateikia keletą pačių gailestingiausių dangiškųjų tiesų, kurias pasakė Kristus; jis išgydo žmonių ligas ir, prisiėmęs Kristaus charakterį, patvirtina pakeitęs šabo dieną į sekmadienį ir visiems sako švęsti dieną, kurią palaimino. Jis skelbia, kad tie, kurie užsispyrę švenčia septintąją dieną – keikia jo vardą, atsisakydami klausyti angelų, pasiųstų nešti jiems šviesą ir tiesą. Tai įžūli, beveik neįveikiama apgavystė“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 541 p.).

Klausimai aptarimui:

Perskaitykite Jėzaus įspėjimą Apr 16, 15, įterptą į pasirengimo Harmagedono mūšiui aprašą. Atkreipkite dėmesį į panašų ankstesnį Kristaus įspėjimą Laodikėjos bažnyčiai (Apr 3, 18). Kaip tai parodo Laodikėjai skirtos žinios svarbą Dievo tautai, gyvenančiai pasirengimo paskutiniam mūšiui laikotarpiu? Kaip ši žinia taikytina jums asmeniškai?

Balti drabužiai Apreiškimo knygoje simbolizuoja Kristaus teisumą (Apr 3, 4–5; 19, 7–9). Tik apsirengusieji Kristaus teisumo drabužiais galiausiai išsilaikys per paskutinę krizę. Kaip žmogus išplauna savo drabužius ir juo išbalina Avinėlio krauju (Apr 7, 14)?